Mozūrai: trečias kartas nemeluoja (1/8)

Sėdžiu namų uosto Sztynort (suvalk. Akmenė) tavernoje (vok. knaipė, bet ten iš esmės dabar jau savitarnos picerija) “Zęza“, kurioje anuomet Joachimo Šteiniaus griaučiai sėdėjo ant šaldytuvo, o dabar ištiesti ant laido kyburiuoja, nes šaldytuvų pristatyta visa eilė ir jam įprastinės vietos nebelikę, gurkšnodamas viskį Jameson (pasirinkimas iš esmės buvo tarp šio ir Ballantine’s, čia jums ne Viskio skersgatvis Trakų gatvėje Vilniuje, kur gali gauti dūminio iš Isley), ir galvoju: va, trečiąkart atburiavau Mozūruose, ir – trečias kartas nemeluoja.

Nors, gurkšnodamas antrą stiklinę, galvoju toliau: kodėl toks keistas posakis, tarsi anie du kartai kažkaip primelavo?

Aš netgi nemeluoju sakydamas, kad esu netikras buriuotojas™. Gal netgi išvis esu neburiuotojas, tiesą sakant, ir to net neslepiu. Ir tai man visiškai netrukdo – Jedem das seine (vok. “kiekvienam – savo“ – užrašas ant Buhenvaldo konclagerio vartų).

Buriavimas man visada yra savotiška meditacijos forma – eskapizmas vieno fiziko teoretiko ir aistringo buriuotojo pačiam sau, vardu Albertas, stiliumi. Naciams jis tebuvęs žydpalaikiu, priverstu dėl tautinės kilmės palikti savo gimtąją šalį, bet ir naciai galop patys apleido tą šalį, kuri buvusi Rytprūsiais, o dabar vadinama Mozūrų-Varmijos vaivadija Lenkijoje, ir į kurią vis daugiau lietuvių kelius atranda.

Ir tame genijaus ir aplinkybių palyginime, toliau sau skalaudamas nuskilusius prieš savaitę dantis maloniai šildančiu Jameson, aš randu paraleles beigi gilesnę ironiją, nei ta ežero gelmė, kuri priglaudė mano išmanųjų telefoną (net ne metalo gabalo gaila, juolab, kad vis tiek apdraustas, o su juo paskendusių visų tų puikių nuotraukų – nepadarytų vėliau ir padarytų, bet neperkeltų, nes, ach, tas prakeiktas mano tingumas ir graikiško vardo vertas abuojumas!), kad net bendravardis jūreivis nenunėrė iki dugno, nors, atrodytų, gi čia pat, tik tarp pontono ir laivės, tvarkant raištus (dzūk. švartovus) šlumštelėjo. Todėl ir pasigesite mano nuotraukų čia.

Pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį sąmokslininko Heinrich Graf von Lehndorff-Steinort dvaras, buvusi Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministro Joachim von Ribbentrop rezidencija, pakrantėje Sztynort ežero, sujungto kanalu su Dargin ežeru – dabar čia Tiga Yachts marina ir šios kelionės mūsų namų uostas (iš masuren.com)

Trečiąkart sugrįždamas į Mozūrus nejaučiau ano pirmapradžio ar po to pasikartojančio džiugaus jaudulio.

Tiesą sakant, šįkart netgi iš anksto nesiruošiau ir visiškai nedėliojau maršruto – jį susidėliosime pirmąjį vakarą, rugpjūčio 3 dieną, sekmadienį (čarteris truko para trumpiau, nes antrojo karto įgulos narį ištekinom dar išvakarėse – ir gerai ištekinom, pasakyčiau; tiesa, bernvakaris prasidėjo nuo viskio degustacijos, o taip ir prasilakti galima ne prasčiau, nei knygoje “Maskva-Petuški“, nes Paryžius pernai pripratino prie vyno, tai vat pirmasis pabrolys, merginantis kitą antrojo plaukimo narį, šiemet – prie stipresnio ir tauresnio gėrimo, po ko planas pensijoje turėti vyno rūsį keistinas į viskio podėlį, o gal ir pačiam išsivarvinti bei pasibrandinti šitų velnio lašų, aha).

Pasirinkau šįkart ir kitą čarterio bendrovę, nes Uršulė iš anosios persikėlė su visu savo laivynu į Nidą Rucainiuose, ir į tą užkampį trenktis man visiškai nesinorėjo, galvojant, kaip paskui pro šliuzus tektų grūstis šiaurėn. O vat namų uostu šįkart rinktis Sztynort mariną vertėjo – jau kiek apgesusių ambicijų tapti didžiausiu uostu Mozūruose ir kone brangiausias, šis kaip namų uostas iškart visas išlaidas taip ir nubraukia, o ir gaunasi pagal numatytą akvatoriją kone centre, tad visada nesunkiai pasiekiamas, kur plaukti besugalvotume. Ir tai iš tiesų pasiteisino, kada prireikė sugrįžti į degalinę kuro, o jos šiaurinėje dalyje tėra uosteliuose tik Węgorzewo (Kėja marina), Sztynort (Tiga Yachts) ir Gizycko (pietinėje dalyje, praplaukus visu kanalu per miestą, prie paplūdimio).

Realiai buriuota penkios dienos: pirmoji buvo iš esmės skirta susipažinti man ir įgulai su laive ir jos valdymu, o ir plaukėme čia pat, vos tik iki Perkunowo rago ir jame esančios įlankėlės, kurią atradome dar pirmojo vizito metu, ir kur vis dar šeiminikavo tas pats šnekus diedukas, tik kiek pasenęs ir mažiau plaukų ant galvos beturintis – nors matėme jau ir NT agentūros skelbimą, siūlantį ten sklypą įsigyti. Gi dvi dienos buvo kone bevėjės, ėsdinančios kantrybę tyka ar leisgyviu dvelksmu, tad jomis ir plerpinome variklį. Ir tik dvi dienos iš tiesų buvo paties buriavimo, ir netgi vieną jų nebepagadino įkyriai pradėjęs merkti lietus (o manote, kodėl mane prie Jameson vakarop patraukė?).

O dabar trumpai apie suplanuotą ir įgyvendintą šįkart maršrutą – gal ir jums pravers:

* * *

2/8 – sekmadienis, rugpjūčio 3-oji