Marinistika

Pamaitinti alkstantį

1990 metais Lietuvai paskelbus, kad atkuriam Nepriklausomybę, neužilgo Rusija, kuri save tuomet vadino SSRS, paskelbė mums ekonomines sankcijas. Tuomet aš ne savo noru tarnavau (o tiksliau – laiką stūmiau, nors vadai sakė, kad dūrą, tad neapsikentę kitiems metams išgrūdo į Komi, kur miškas be pradžios iš kairės ir miškas be pabaigos iš dešinės) Maskvoje atkirąjame batalione, naudojusiame raudoną antspaudą savo dokumentuose (Huilo žino, apie ką aš), įsikūrusiame prie vieno iš taksi parkų.

Aišku, mes tikėjomės, kad su Kovo 11 diena mus po truputį gražiuoju paleis – gi esam svetima valstybė jau. Tačiau vietoje to sulaukėme rūstybės už tokią laisvasiekybę. Aš atpyliau visus dvejus metelius be atostogų – DMB-91.

Pamenu, būdamas pirmamečiu tarnyboje, kėblinu pasiųstas per virtuvinį budėjimą į sandėlį sviesto parnešti (šiaip sviesto skirstytojas yra gana prestižinė pozicija, tad lietuviams geriausia priskirti, nes neišvogs ir nesukčiaus). Sandėlininkas jaučia pareigą ir malonumą pasityčioti, kad vat mums, labusams ir fašistams (sic!), tai tikrai pareina “krantai“, nes stipsime badu, kadangi jie nebeperka iš mūsų mėsos ir pieno produktų.

Aš, tiesą sakant, tuomet dar ekonomikoje ne kažin ką supratau, bet vis tiek ir dabar neaišku lygiai ta pati logika, kaip galima stipti iš bado, turint maisto perteklių?

Na, bet Rusijos protu nesuvoksi, kaip sakoma poetiškame priežodyje. Sandėlininkas džiūgauja – štai, matai, labusai, mes ėdam danišką sviestą!…

* * *

Prasukam laiką į keliais metais pirmyn.

Kaip drastiškai pradėjo maisto trūkti man baigiant jau tarnauti Komi, aš nepasakosiu – Sovdepija traškėjo per siūles, ir nereikėjo jau būti Nostradamusu, kad pasakytum zampolitui, jog subyrės tas jo bolševikinis Reichas, vos tik aš į dembelį išeisiu (taip, perskaičiau apie blogio imperijos žlugimą, kurios leidinys neįvardino SSRS, o kažką mykė gal apie kokį dabar vadinamą Pindostaną, bet man kitos nebuvo, kažkokio rusiško mokslo populiarinimo žurnalo skiautėje, kuri buvo po to sunaudota pasturgaliui nusišluostyti, nes socializmas ir tualetinis popierius yra idėjiniai priešai, o kuopos viršila Senka, tobiš vyr. praporščikas Senčiukovas, dar nebuvo išdraskytų statutų prie įėjimo į išvietę stende pakeitęs naujais, ir jie džiugino tik viršeliais, o ne turiniu, tinkamu formatu ir tekstūra šluostyti kareivišką subinę).

Vyksta Lietuvoje įmonių privatizavimas už investicinius čekius, o aš tuomet dirbu Lietuvos Taupomąjame Banke. Mūsų banko valdytoja ponia Karpavičienė yra progresyvi vadovė, todėl nusprendžia, kad daug efektyviau banko desantą iš “bukieto“ (angliškai tai gal ir “kibiras“, bet mūsų investicinių sąskaitų skyrius iš tiesų buvęs kaip puokštė su savais maloniais prisiminimais, į kuriuos aš nesileisiu, nes jaunystė yra ne tik kvailystė, bet ir greitai praeinantis trūkumas) pasiųsti tvarkyti sąskaitas pačioje privatizuojamoje įmonėje, nei kad turėti savo skyriuje darbuotojų apgultį.

Aš iškomandiruojamas į Varėnos pieno produktų fabriką. Direktoriumi tuomet ten Kęstutis Izokaitis – dar mokykloje mane į komjaunimą priminėjo (nes mokyklos direktoriaus pavaduotojas Trečiojo Reicho gauleiterio Rozenbergo pavardė aiškiai davė suprasti, kad arba komjaunuolis ir į devintą klasę einu, arba einu į profkę ir ten galėsiu būti nekomjaunuoliu), kas buvo klaikiai absurdiška procedūra, kurios ir jis net formaliai jos neketino laikytis, priimdamas mus visus urmu, kol kabinete surūkė cigaretę Kosmos, o ir mano komjaunimo įskaitos kortelę Komi batalione štabe vis tik sugebėjo pamesti, labai nustebę, koks aš komjaunuolis, kai visą laiką ženkliuko nenešiojau, fašistas nedamuštas. Buvome mes ten tokie “idėjiniai“, aha.

Privatizavimas ir visų sąskaitų, kurias atsiboginau kartu (o tuomet kompiuteriuose jų nebuvę – tai kartono kortelės, kur įrašai daromi ranka, paskui sutikrinant paskesnės kontrolės skyriui), tvarkymas vyksta direktoriaus kabinete – darbuotojai užeina, trumpam atsitraukę nuo gamybos proceso, pasirašo, kur parodau, ir tiek žinių, o aš rengiu tolimesnius paruoštukus, artindamas šviesų kapitalizmo rytojų. Tarpuose plepame su mano buvusiu komsorgu apie viską. Man įdomu, kaip tuomet buvo Lietuvoje, kai aš buvau Komi (taip, ir per sausio įvykius…), kur kad ir kur spjautum – o tas pats linksmakotis styro jei ne iš pusnies, tai iš pelkės. Kalbam ir apie ekonominę blokadą.

Sako, kad iš pradžių blogai buvo – kokius trejus pirmus mėnesius gamino į sandėlį, pardavimo rinkų nėra, Vakaruose niekam dar produkcijos nereikia, o į Rusiją neišveši. Tada atvažiavo danai. Ir paprašė jiems supakuoti sviestą, pažymint, kad pagaminta Danijoje, ne Lietuvoje – kas logiška, nes iš kur kvotomis reguliuojamoje Europos Ekonominės Bendrijos rinkoje rastis staigiai dideliam kiekiui perprodukcijos, kurią į SSRS galėtų išgabenti? O lietuviams reikia pinigų, o ne pasipūtimo dėl produkto kilmės šalies.

– Rudos kartoninės dėžės su raudonu dideliu antspaudu ant šono “Made in Denmark“? – staiga pertraukiu, prisiminęs bataliono sandėlį Maskvoje.

– Iš kur žinai? – nustemba direktorius.

– Na, tai valgiau aš armijoje tą “danišką“ sviestą!…

* * *

Aš taip suprantu, kad Rusijos caras Vladimiras V Huilo nusprendė ne šiaip prisiminti savo jaunas dieneles, kuomet, būdamas kagėbėšnyku Vokietijoje, per Šveicariją diplomatiniu paštu varė kompiuterių kontrabandą į Piterį, po ko jį viršininkas, idėjinis čekistas, iš tarnybos ir išmetė, o va per draugus kontrabandininkus Piteryje Vovčikas Sobčiako portfelio nešiotoju bent jau įsidarbino.

Uždraudus maisto produktų importą į Rusiją iš Vakarų, ko gero, atsiveria naujos galimybės ir Baltijos buriuotojams, kurie jei ne iš godumo, tai truputį iš idėjos vis tiek kartais yra kontrabandininkais – neutraliuose vandenyse, net ir neturint Rusijos vizos ir leidimo jų vandenyse buriuoti, galima surengti draugišką ir labai dalykišką rendez-vous, keičiant su rusais kolegomis cigarečių blokus į delikatesus ir netgi banalią lietuvišką dešrą, skilandį, sūrį ir sviestą (meid in denmark ar in čaina – koks skirtumas!).

Net jei nenori čia kontrabanda tabako gaminių įvežti, tai pinigai, gazodoleriai ar kitokie konvertuojami fantikai, dar niekam kišenių nesuplėšė. O kad jachtos perkrautos maisto produktais vos kelioms paroms iš Klaipėdos išplauks, tai koks kieno reikalas, pagalvojo ten apie viską galvojanti, ar čia kažkas laive labai myli maistą ir turi žvėrišką neadekvatų apetitą. Gana juokinga, kad į kontrabandą eis visiškai legalios ir anaiptol ne akcizinės prekės.

Contraband-Days

Kuo ne buriuotojiška šventė? (logo iš 1000lonelyplaces.com)

Rusija kuo toliau, tuo labiau darosi apgailėtinai juokinga šalimi. Niekas jų jau nebebijo, o ir gerbti iš baimės nepradėjo. Nesgi ir baimė praėjo. Kiek reikia būti gerai susitrenkus galvą, kad marintum badu persirijusius vakariečius, sukeliant jiems perprodukciją? Na, ne pirmas kartas, kaip matote. Iš kur jie paims 40 proc. dabar įvežamų maisto produktų į Rusiją pakeitimui, jei ne iš tų pačių gamintojų – tik su didesniu antkainiu saviems gyventojams.

Aš net pasigailėjau, apie sankcijas išgirdęs, kad neturiu jachtos. Dievaži, nors kokio folksboto medinuko, nes su pripučiama netoli nusiirsiu…

* * *

Užsuku šiandien į sandėlį pasiimti užsakymo, kurį gabensiu į Klaipėdą. Žiūriu kontoroje, kad ant lentynos guli lipdukai “Made in PRC“.

Aišku, nepraleidžiu progos balsu pasišaipyti, kad dabar nebe lygis jau rašyti China – dabar rašoma PRC, nes ne visi žino, kad tai People’s Republic of China. Ir tuomet sueina kaip “kokybiškesnis“ ir pigumo stigmos neturintis produktas.

– Ai, – numoja ranka vyr. sandėlininkas Ričardas, – čia klientas užsakė sulipinti ant jo produktų iš Italijos, nes veš į Rusiją.

Na, tai kas dabar kvailio vietoje lieka, kaip paklaustų Gelažnikas, jei Versace ir Armani bus su kilmės nuoroda ant etiketės lipduke “Made in PRC“?! O juk kinas net skųstis neturėtų – kokybė tokio surogato gi yra niekuo nenusileidžianti originalui…

Nes juk tai ir yra originalas.

Nuvežiau užsakymą į Klaipėdą ir juokaujam šia tema su gruzinais – Borjomi. Made in China.

– Za to Krymnaš! – kvatoja man bepjaustydami chačapurį.

* * *

Kaip ir po Mozūrų prieš kelias dienas aš suprantu, kad man vasara ir buriavimo sezonas pasibaigė. Bet dėl aukščiau minėtų aplinkybių, gal kas ruošiatės Baltijoje šiauriau prie Estijos pasiburiuoti?…

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s