Marinų anekdotai

Anekdotas pas mus suprantamas kaip išgalvota juokinga istorija, kurią daugelis papasakoja užbaigdami originalo kalba – rusiškai. Ir vis laukiu, kai iš airių su anglijomis grįžęs jaunimas ims pasakoti anekdotus, užbaigdamas jau angliškai, bet veikiau išgirsiu, matyt, tuos pačius perpasakotus čepajevus su šūrikais arba kokį lenkišką liolekaboleką. Tarsi nebūtų tokio angliškojo humoro. O gal tiesiog mūsų bernų dar orbitos neprasimušė iki anos socialinės klasės?…

Nors šiaip pats žodis anekdotas iš tiesų turi platesnę reikšmę – tai ne vien juokinga, bet ir pamokanti trumputė istorija, paremta paprastai tikrais, arba galimai tikrais, įvykiais ar žmonėmis.

* * *

Tarkime, vienu žymesnių tokių lietuviškų anekdotų yra Nacionalinis stadionas. Tiksliau, jo statybos.

Kažkada klausiau vairuodamas per Visada Radiją velionį LBS garbės narį Nr.3, kur jis tiesioginiame eteryje (kas šiam bonzai būdavę didelė retenybė, nes ir į TV studiją paprastai eidavęs tik tuomet, kai klausimai suderinti iš anksto, klausinėtojas yra patikimas kadras, o pašnekovai palikti anapus ekrano – čia jums ne gunktelėjęs Dainuojančios revoliucijos kompozitorius) porino to projekto žlugimo peripetijas – iš esmės, skaldė anekdotus, tik kad ne apie kokį Štirlicą ir jo, kaip majoro Isajevo, kenkėjišką veiklą mūsų nacijos sportinio pasididžiavimo sabotažuose.

Anekdote mintis buvo tokia: sudarė sąmatą, primetė, kiek finansinių nuobirų į patikimų kadrų kišenes nurašys pasiteisindami infliacijai ir brangstantiems darbams bei medžiagoms, atsižvelgdami į STT ir FNTT pareigūnų intelektinį išsivystymą, finansinį raštingumą, profesinę kompetenciją ir nepritekliais bei stresais politikų palaikomą demotyvaciją darbui – ir darbus pradėjo.

Tada pradėjo pas Patį Patį eiti brasais, šotais, falais, ankerleinais bei mūringais kaulintojai, paprastai turintys ne tai kitokių sporto federacijų vadukų titulus, ne tai lobistai altruistai – žodžiu, sako tie vaikštūnai, gerbiamasai pirminyke, kad jau spirdžiai ten baltą su juodais šešiakampiais lopais kiaulės pūslę po žolę 22 vienetais vaikysis, stadione nupušėliams darant bangą, tai kodėl gi nepadarius ir gerų bėgimo takų aplink tą vyksmą? Praplečiant plotą, o juk vienas gėris – tilps daugiau tų bangomis ošiančių ligonių.

Na, iš tiesų – koks gi stadionas be antikinę stadiją matuojančių bėgimo takelių? Dar gerai būtų, sako tie ar kiti lengvai atletiški, nors kai kurie jų visai ne tokie ir lengvi, nes metalinį seifą iš partkomo politruko kabineto į trečią aukštą viena ranka užsviestų, kad po tribūnomis įrengtumėt ne tik persirengimo ir masažo kabinetus su saunomis, pagalbinėmis patalpomis personalui ir jų vadovams bei inventoriui, bet ir treniruočių sales svarsčiams bei bokalams pakiloti, o ir šiaip visko naudingo galima išplėstiniame projekte pridėti, nes sviestu košės, t.y., atsiprašome, ikrais užkandos prie šampano – neprigadinsi.

Jūs bet kurio artojo kaime paklauskit, netgi to, kurio įdiržę delnai ne nuo arklo rankenų, o stikliukų kilojimų – visi kris kryžiumi ir dievagosis, kad geresnės širdies Algirdo Lietuvos istorija nežinojusi. Tai ar aš ką sakau?

Sakau tai, ką ir jis pasakė tiesmukai, bet kiek subtiliau: sąmata finale tiek išsipūtė, kad ir nevogdamas jau patrūksi tą stadioną, tapusį Naujaisiais Vasiukais, statydamas. O viskas dėl ko? Ne iš godumo (kas pasakė “viską valdžia išvogė!“?), o tik vykdydamas mielų sportininkų norus ir pageidavimus – per gerą širdį viskas.

Imtumėt ir įvertintumėt. Pagailėtumėt. Nėra jusyse krikščioniškos atjautos artimam savo. Manyje tuomet irgi nugajėjo šykštumas, tad nepaskambinau į studiją telefonu ir nepadėkojau tuomet dar ir prie ruso dirbusiam Lietuvai ąžuolui.

Kaip iš kito anekdoto, kur visi šaukė vandensvydininkui atiduoti kamuolį Lioniai: “- Va tu įvartį įkalei, o Lionia tai nuskendo!“. Tik apie save galvojat! Būtumėt negailėję gerų žodžių – gal dar būtų gyvenęs.

* * *

O marina – tai toks paprastai jūrinis jachtų (pramoginių laivų) uostelis, turintis savo tas laives aptarnauti skirtą infrastruktūrą.

Ko gero žinomiausias ir geriausias realiai veikiantis Lietuvos jūrinis uostelis yra… gerokai nuo jūros nutolęs ir nemažai Mingės aukštupin užkilęs šio kaimo buriavimo anarchistų jachtklubas. Priminsiu, kad čia ne tik savo švartovus raištuotis užsimeta ir vietiniai, ir iš visos Lietuvos suvažiuojantys buriuotojai, bet iš čia startavo ir kelionę baigė pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvių privati kelionė laive aplink pasaulį. Komodoru anas burvedys ir dabar esąs, tad, kaip galvojate, ar rasite kitą jūrinę mariną Lietuvoje labiau jūrinę? Kas irgi yra geras anekdotas, sutikite.

Dar vienas anekdotas apie jūrines mūsų marinas yra Klaipėdoje, ar veikiau net du: Smiltynės jachtklubas, kuris ne tik dabar ne jachtklubas, ir Pilies uostelis, kuris yra gynybinis griovys aplink atraustus Dangės žiočių baterijos pylimus.

Pirmojo atveju, matyt, ne veltui liūdnai juokaujama, kad jei iš Kopgalio tvirtovės daugiau mažųjų laivų uostelio padaryti kaip tarpukariu nebepavyks, nes ten pingvinai ir delfinai žmones džiugina, tai iš šio prieplaukų masyvo galima padaryti vandens viešbučius (botelius), kurie yra ne tokie ir vieši, nes geriau “mano namai – mano tvirtovė“ gaunasi tik privačiose rankose su nelabai plačiu privačiu interesu. Privatinyks žino geriau.

Ai, nieko tokio – apsipras buriuotojai, te viltį praranda ten švartuotis. Nes jei tų rekonstrukcijų ir statybininkų veiklos tikslas būtų marina, tai, manau, ilgai netruktų burvedžius su šių laivėmis ne vien duona su druska, bet ir romu su merginomis vilioti. Nors, aišku, ką aš apie marinas (su viena esu dirbęs, beje, bet čia ne ta Marina), suprantu, ne tiek daug jų užsieniuose ir matęs bei į jų veiklą gilinęsis – tik va nelabai jų Lietuvoje matau, kai “tikri specialistai“ stoja jas valdyti. Gal todėl kitas velionis, kuris Julius Veselka, ir prastūmė Seime įstatymą, dabar jau draudžiantį marinų plėtrą ir statybas Nerijoje. Nes kaip kažkada Vienas iš Trijų pasakė: kad jau taip, tai tada nafig?…

Na, o apie apsauginius griovius kalbant, tai gerai nors tiek, nei nieko. Aišku, turniketas iš Pilies pasukamojo tiltelio veikiau primena sovietinį propuskų režimą stateginėje gamykloje, bet nuo to tik labiau svarbus įplaukinėdamas pasijauti, o anekdotiniu tapęs švartavimosi vietų deficitas negailestingai bloškia atgal į Sovdepiją tik didžiausius niurzgas, nes juk sveikai mąstantis žmogus šį faktą interpretuoja kaip tikros jūrinės Lietuvos požymį, kur laivai uosteliuose nebesutelpa. Iš gero gyvenimo, matyt – štai jums dar vienas anekdotas.

O pajamų mokesčiais maitinama Vilniaus uosto Klaipėdos akvatorijoje uostamiesčio savivaldybė pati jų užsidirbti nenori. Antraip, ir tos Dangės krantinės, kurios jau nebe Vilnius, o Klaipėda, būtų priglaustytos laivių, ir aplink Jono kalnelio dar vieną apsauginį griovį laivės spiestųsi, ir klaipėdiečiai atvykėliams pirštą prie smilkinio sukiotų, jei tie veuktelėtų, kad gal jūs Biržos ir Pilies tiltų nekilokite dėl tų buržujų jachtose, nes, matai, gezomobiliams reiks apvažinėti aplinkkeliu arba tik nustatytomis valandomis per senamiestį maltis.

Tiesą sakant, uostamiesčio jūrinių reikalų taryboje posėdžiauja žmonės, kurie skatina marinistinės kultūros plėtrą Lietuvoje, bet į Volvo Ocean Race uosto statusą žiūri tik kaip į “šešios jachtos nuleistomis burėmis prie krantinės“. Ir tai yra dar vienas lietuviškas anekdotas.

* * *

Apie Nerijos uostelius aš net nelabai ką pasakyti turiu.

Yra vienas Nidoje. Juodkrantėje yra trys anekdotai. Priela ir Pervalka pasiūlymus išskėsti rankas buriuotojams žiūri kaip į nepadorų pasiūlymą išskėsti kojas jūrų valkatoms, kurie kiekviename uoste turi po “žmoną“. Kadangi jūrą su mariomis trumpinančio kelią kanalo niekas prie šių kaimukų kasti nenori, tai laikyti šiuos uostelius marinomis jūrine prasme yra savaime anekdotas. Kaip ir anekdotas apie jūrų artojus buriuotojus, savo falškylio plūgais vagojančiais ne vandenis, bet Kuršių marios dugną.

Anekdotų daug yra ir apie aną marių krantą: Dreverną su pavasarinio ledonešio genamu ir dugnu klaidžiojančiu fricų molu ar apie jų marinos (sic!) daugiatonį kraną, kai per nežymėtą farvaterį (sic!) ne kiekviena burvaltė prasimala, ant sėkliaus nesėdusi; apie Šturmų puikų žuvies restoraną ir buvusią žvejų (!) bazę, prie kurio geriau atvažiuoti, nei atplaukti; apie Ventės Ragą, kuris negali būti jokiu uosteliu ne todėl, kad žieduojami paukščiai iš baimės ar džiaugsmo dergtų denį.

Uostadvaris? Rusnė?… Čia tokie seni anekdotai, vadinami bajanais.

Netgi moderniausias Šilutės uostelis, sukišus bemaž 13 mln. lietuviškų pinigų, didesnę dalį sąskaitos apmokėjus Europos Sąjungai, ir atidavus valdyti karpių augintojams, nedžiugina savo anekdotais apie pramoginės laivybės sėkmę, o veikiau verkšlenimais apie kaltą aplinką.

Iš tiesų, nori mušti – rasi lazdą, o laukinių rankose technika yra tik metalo laužas, jei palyginsite dovanai duotą Šilutę ir Dreverną su pačių žmonių pasistatyta ir tvarkoma Mingės marina, kuri tyliai beda pirštu ir į privatininką pagal pažintis (pardon, konkursus, sic!) ant svetimo gero Smiltynėje bei Piliavietėje (nors čia laivų statytojai tuoj jūrinukes ant inkarais tatuiruotos krūtinės draskysis, reikalaudami, niekše, šauti, nes vis tiek mama užsiūs, kad čia jų gamyklos teritorija, koks ten dar paveldas – jūsų paveldas, antai, prie parkingo į Pilies kasas pūna!).

Kas irgi yra anekdotas ant anekdoto.

* * *

Anekdotą su laivių uosteliu ir švartavimusi Palangoje tai dar grafas Tiškevičius pasakojo, kai pastatė prieplauką savo garlaiviui švartuotis, tačiau molų nebuvimas ir atvira jūra mentračius laužė.

Aš dar menu ne anekdotą, o tikrą istoriją, kaip esu sovietmečiu nuo to tilto laivu į jūrą paplukdytas. Nebuvo labai jau rami jūra, kai nuo priekio banga per visą denį iki keleivių kabinos tiško, užliedama stiklą, o mes su pusbroliu krykštavom kaip vaikai (nes ir buvom vaikai), laivukui neriant vėl nuo bangos į vandens duobę. Anekdotas čia nebent tame, kad pamiršau, jog mane ir autobuse užsupa, o čia buvo daug laimės ir džiaugsmo, nes iki dabar prisimenu, ir gal tai buvo įkvėpimu pradėti jūrinį buriavimą 2010-tais (kad vis aprašymo neparengiu, tai irgi yra anekdotas).

Kaip ir anekdotas yra palangiškių išardytas dar grafo baudžiauninkų suverstas akmenų molas, nes dabar kasmet tenka smėliuką iš dugno ar karjerų vežioti į kopas ir paplūdinį, nes per kelias vasaras Basanavičiaus gatvė gali tapti veikiau slipu į jūrą. Švartuotis jachtoms Ronžėje net nežinau, ar kada būtų buvę įmanoma, nors teorinės galimybės privati įmonė neatmetė, pavadindama viešbutį ir restoraną “Ronžės uostu“, kas gal irgi yra anekdotas, kaip matomos vizijos nesutampa su galimybėmis. Man patiktų, nors tikiu, kad vietiniai tuoj talibaniškai žaliomis vėliavomis mosuodami suorganizuos prie Seimo ar Vyriausybės piketą, neleisdami naikinti ekologinės pusiausvyros, istorinio paveldo ar dar kokio dabar madingo gazprominio (kas jau tampa anekdotu) prakeikimo.

Gal todėl visi mūsų buriuotojai atkunta, pakrypus kalbai apie tai pačiai vasaros sostinės savivaldybei priklausančią Šventąją, kurioje uostą jau kelinti metai gaivina tarsi zombį voodoo kerėtojai iš gretimos uostamiesčio savivaldybės sostinės valdomos valstybinės įmonės pelno pinigais. Ir vėl patvirtintas vėl kažkoks vėl detalusis vėl planas, vėl vėluojant, bet ir vėl optimistiškai žvelgiant vėl tik į ateitį.

Ahoy, kaip sako angliškų jūrinių tradicijų puoselėtojai, arba… kaip rusiško marinistinio žargono naudotojai įvertina šitą “vėl“. Nes šito anekdoto kažkaip kitaip vertinti neišeina.

Pradėjau ne veltui rašyti apie anekdotą su Nacionaliniu stadionu – matyt, ši bacila, išsiliejusi per subliuškusį jau statybų bumą ne vien karališkų apartamentų, bajorų kalvų, pilaitiškų mikrorajonų ar pirdūn…, atsiprašau, bajorkiemių ar perkūnkiemių šlėktiškais pavadinimais yra tikrai užkrečiama. Memelanderiai dar tarpukaryje šaipėsi iš lietuviukų iš Didžiosios Lietuvos už plikbajoriškus užmojus. Dažniausiai šaipėsi nepelnytai, nes bernai va imdavo, ir padarydavo: tai Klaipėdą “atvadavo“ Lietuvai, tai laivyną, karo ir prekybos, ėmė ir sukūrė, tai buriuoti pradėjo labiau nei žėgeliniai folksdoičės, tai, žiū, ir Šventąją, kai prireikė, uostu pasidarė.

Tad kas gi dabar netvarkoje, jei yra tokių gerų ir geraja prasme anekdotų iš praeities, iš kur testiprybę Lietuvos sūnūs (ir dukros) semia?

Aš jau rašiau anksčiau, kaip žiūriu į šitas Šventosios uosto vizijas, kurios dabar patvirtintos detaliuoju planu. Jei tingite dar kartą persiskaityti tai, kas neprarado savo aktualumo, o tik dar aštriau dabar, kaip rodo anekdotai, imama jausti, tai gal vis tik dera savo šlėktišką honorą iškeisti į pragmatišką biurgerio skaičiavimą, ką?

Meskite lauk ten visus tuos VSAT, Orlen technikus ar žuvėdras žvejus. Jei daroma marina – tai čia ir turi būti marina, o ne jachtų priedas prie kažkokio atskirojo uosto filijalo.

Gerą jūrinę mariną, kurios ne tik mes tokios neturim, bet ir per kelių dienų plaukimą nėra aplink, įrengti nėra sunku ir tai visai daug nekainuoja. Ir operatorių bei netgi statybininką tai koncesijai surasti ilgai neužtruks (kartais dera kirsti per nagus, kurie tiesiasi vardan tos link lengvai prieinamų europietiškų fondų – investuotojas gal už savo lėšas padarys daugiau, nei mes pridėdami ir dar skolindamiesi, tad ar skaičiavot, įsisavintojai rekonstruktoriai?).

Tai, kad mes neturime nei vienos jūrinės marinos, o jų laukiam-nesulaukiam, rodo anekdotas apie mūsų jūrines gilavandenes jachtas, kurios su nedidelėmis išimtimis iš esmės plaukioja dažniausiai tik mariose farvateriu, o į didžiausią elektrikų tvenkinį Lietuvos viduryje arba į ežerus tarp senosios ir dabartinės sostinių merkiamos irgi būtent jūrinės jachtos, o ne skirtos vidaus vandenims, nors nuo ten iki jūros išlipęs į krantą niekaip nenuplauksi.

Gi tam geriausiai tinkamų švertbotų savininkai yra lietuvių buriuotojų tarpe vos ne seksualinė ar etninė mažuma, už tai juos pravardžiuojant liankais, kadangi “lietuviai artojai“ dažniausiai parsivaro sau švediškas laives su povandeniniais plūgais. Visas anekdotas tame, kad pastarosios iš tiesų buvo skirtos giliomis jūromis, o ne sekliuose lygumų vandenyse, apsuptuose ne fiordų ar šcherų, bet tėviškėlės laukų, miškų ar iš bėdos kopų, buriuoti.

Tad švertbotų mažuma veikiau yra ne lenkai, o kuršiai, nes anekdotas tame, kad tie lenkai, iš kurių šios jau jachtos parsivaromos, toli mus pralenkė masiniame ir visuotiniame buriavime tame pačiame Rytprūsių krašte – tik va ir vėl: po Antrojo Pasaulinio karo jų atvykėliai į Mozūrus net ir giliuose ežeruose išvadas darė savo laives pritaikydami, o mūsų atvykėliai ir vėl į vietinius kurėnus su šliūžėmis iš aukšto žiūrėjo, ir ne todėl, kad norėjo “gyventi kaip Švedijoje“.

Tai dar vienas anekdotas, kuris paremtas tikrais įvykiais ir žmonėmis. Anekdotas ne apie kvailumą, iš kurio linksma juoktis. Tai anekdotas apie mus irgi – buriuotojus ir mūsų draugus uostininkus, kurie, vis dar nelabai draugai, tarsi sovietinė prekybininkė, kuriai pirkėjai “dirbti“ trukdo.

Tik anekdotas dar ir tame, kad nelabai ir mes draugaujam su sveika nuovoka, ne tik marinų statytojai ir valdytojai. Kaip Valdas Japertas pastebėjo: juk ne lygis yra po balas su balinėmis plaukioti!

Ne lygis ir uostelius prie jūros tik jachtoms statyti. Gal iškart rauskim gilavandenį dar vieną uostą, o tai vis partijos ten Seime nesutaria, prie Būtingės ar Melnragėje rausti, vis tik Šventojoje? Užteks vietos prie krantinės visiems, aha. Tik detalųjį planą reikia truputį papildyti, manau, ir geriau už Nacionalinį stadioną išeis!

Oppan Gangnam Style po Šventosios mariną! (iš dailymail.co.uk)

O jachtos?

O kam tas anekdotas apie lietuvį buriuotoją terūpi, tiesą sakant…

Jums upeiviai apie visą Nemuno prieplaukų nuo Druskininkų iki Jurbarko kompleksą galėtų irgi ne vieną anekdotą papasakoti. Bet čia jau kitas anekdotas, nors irgi apie laivus ir prieplaukas jiems.

* * *

Dėkoju Valdui Japertui ir Dainiui Šilgaliui, prisidėjusiems pastabomis ir informacija, rengiant šį straipsnį!