Po trolių vandenis


Ar yra jūros trolių?

Ne, palaukite – aš ne apie tuos internetinius, kurie trolina, gauna atsakomojo fleimo, todėl sukelia daug lūlzų.

Aš kalbu apie štai tokius mitologinius trolius – žalius humanoidus, kurie dažniausiai gyvena po Škotijos akmeniniais tiltais ir numauna pravažiuojančiojo vežėčių ratus, ypač jei tas yra pakaušęs ir traukia škotų nacionalines užstalės dainas. Dar troliai gali landžioti po kiltais dūdmaišininkams. Arba kartais jie pavagia gyvulius iš ganyklų ir prikrečia visokių kitokių eibių padoriems ūkininkams.

Anglų spauda retkarčiais trolių darbelius suverčia “visokiems lenkams, lietuviams ir kitiems rytų europiečiams“. Mes gi trolius vadinam kaukais.

Severiutę iš Užpalių troll-mama perša savo troliniams sūnums (iš Walter Stenström 1915m. knygos “Berniukas ir troliai“, iliustravo John Bauer, šaltinis: groteskology.blogspot.com)

Būtent Škotija savo uolinguoju ir apsamanojusiu peizažu bei žemai kabančiais sunkiais debesimis yra mieliausias trolių kraštas. Mūsų paveldas, apaugantis “pelėsiais ir kerpe“ yra ne tiek drėgmės, kiek dar ir šalčio, kuriam atsparios mikrofloros rūšys ir veisiasi, sąlygotas, o škotai, apsupti jūrų, vietoje “Dalkia“ džiaugiasi juos šildančiąja Golfo srove, nors ir būdami šiaurinėje Britanijoje: vasarą čia apie +14-16C, nes saulės spinduliai krenta įkypiau žemės paviršiaus, o žiemą dėl tos srovės – tik perpus šalčiau (apie +6-8C). Todėl gausiai apsamanoję akmenys – puiki vieta veistis visokiems troliams, ypač nuošalesnėse salose dar šiauriau Škotijos.

Į kur ir patraukė dviem savaitėms 2010 metų birželį (per patį “škotišką vidurvasarį“) škiperis Martynas Pulokas su dar 6 trolių žmonių įgula iš Škotijos į Farerus ir atgal pro Šetlandą, perplaukdami dar ir Kaledonijoje kanalu, einančiu per Nesės lochą (škot. ežers).

Aišku, dera patiems dabar pažiūrėti ir į žemėlapį, nes galiu lažintis, net ir neburiuotojai mintyse sunkiai sudėlioja šiaurinio Atlanto geografiją ir tų salų išsidėstymą, kur neveža jokios poilsinių kelionių agentūros, bet po kurias kažkada seniai-seniai tąsėsi nekrikštai vikingai, apsėdami jas savo žmonėmis, save laikančiais “vietiniais“ (kaip mūsų Vilnijos krašto čiabuviai), o ne danais ar kokiais ten britais.

Pagal Navionics, tai 483 rajonas (iš outdoorgb.com)

Aš iš vaikystės pamenu skaitytas škotų legendas apie jų mitologinius didvyrius, kapuose miegančius (o aukso žuvys – po ledu…), iš Feinų klano, kurių vadas buvo vardu Finas. Nežinau, ar tas pačias mano bendraamžis Martynas skaitęs, kad jį taip į tuos kraštus traukia, o va kažkaip ir nepaklausiau.

Škiperis Martynas Pulokas – man ne giminė, nors “mes visi – kaimynai“ (iš klase.lt)

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad lochnesinės pabaisos nematė: arba į kelionės pabaigą išsibaigė ugninio vandens atsargos, arba Nesiulė matoma tik vietiniams pabembusiems locheliams.

O pabembti iš tikro yra kur – tos apylinkės, iš kurių startavo, yra visai greta visos gausybės pasaulyje gerai žinomų viskio daryklų, kurių garbei kasmet vyksta netgi čarterinių jachtų regata (veikiau ralis, kur svarbu laiku “atsižymėti“ sekančiame etapo taške ir nepamiršti laiku perburiuoti į kitą).

Todėl neabejoju, kad kitąkart kas nors numos ranka į šiaurę ir praplauks anuo – viskio pakrančių maršrutu.

Trolio namas, kurio stogą ožkos apskabo, Torshavene, Farerų salose (iš otchkiss.eu)

Bet savo kelionės pristatymą vakaronių pas Bitlą formate ketvirtadienį, 2012 metų kovo 22 dieną, Martynas pradėjo nuo jachtos, kurią išsinuomavo. Pirma mano mintis buvo: “o, dabar varys be palauk kaip tikras gykas apie savo gedžetus“.

Tačiau suklusau, kai pradėjo pasakoti apie tą Amel Maramu (beveik kaip “Ameliją iš Monmarto“) – nes nors ir senutė (berods, 1984 metų gamybos, todėl didesnis buringumas yra pasiekiamas ne didinant bures, kaip dabar, o patį burių skaičių, pridedant dar vieną stiebą ir padarant nebe šliupą, o kečą), bet visiškai parengta skrosti vandenynus: ir vandens atsargos yra 1000 litrų, ir kuro vos ne tiek (beje, sako, kad prireikė – vyravo labai švelnūs vėjai, tad dažnai ir neburiavo plaukdami), ir, kas man itin patiko, tai sandarus forpikas, užsisandarinantis kaip povandeniniame laive, todėl susidūrimas su kokiu priskendusiu konteineriu naktį sumaltų laivo nosį, bet jo nenugramzdintų į dugną.

Šitą Amel Maramu jachtos schemą mums irgi pristatė Martynas su komentarais (iš jordanyachts.com)

Vien dėl tų dviejų stiebų (na, juk valdyti beveik burlaivį, o ne šiaip jachtą, yra kažkaip “kiečiau“) ir šito užsandarinimo jachta pelnė neakivaizdžiai ir mano simpatijas.

Dar pridėkite, kad laivagalio (dzūk. achterio) kajutėse nereikia lįsti į gultus kaip į urvą, o kokpitas turi pusiau uždarą purslasaugį (angl. sprayhood) – ir jums kils noras pritariamai linksėti, prasidės nevalingas seilėtekis, palydimas ilgesingų atodūsių. Kaip ir Martyno pastebėjimas, kad viduje viskas itin ergonomiškai suprojektuota, kad ir aklas apgraibomis viską susirastų, nes… jachtos projektuotojas Henri Amel iš tikro apako.

Nors gal linksmesnė detalė mums pasirodė bemaž lietuviškas jachtos pavadinimas – “Clova“. Kai kam susišvietė, kad čia ne kompozitorius “tu papuoški žirgo galvą pinavijom“, o “C lova“, tad belieka ne dėl lovos spėlioti, o to taško C, kuris ant jos ieškomas (och, kajutiniai magelanai, klotikų siūbuotojai!)…

Šetlando gražuolė iš Selkie (ruonių, o ne silkių!) tautos pagal James Browne (iš wheelofwonder.blogspot.com)

Bet Martynui buvo įdomiau surasti iki šiol britų Admiraliteto jūrlapiuose pažymėta nenaviguojama (“no vessel should then attempt this passage without local knowledge“) įlanką Corryvreckan, kurioje susidaro “raganų verpetai“ – panašiai kaip antikiniai “tarp Scilės ir Charibdės“.

Tačiau argi kas gali išgasdinti lietuvių jūrininkus?

Paaukoję švento Petro (žemiau suprasite, kodėl švento) dėka vandeninio ugnens, tfu, ugninio vandens Seniui, jie drąsiai per tuos marmančius sūkurius ir leidosi.

Škotų Corryvrecan įlankos vienas iš raganų verpetų (iš wikimedia.org)

Smalsu gi. Man irgi būtų smalsu. Po kelių minučių iš tykos už tai gavo bemaž priešštormines sąlygas (kas įspūdingai atrodė nufilmuotoje medžiagoje, kuomet laivo nosis šauna į dangų…) – o va nėra ko čia ant vietinių povandeninių trolių kiliu važinėti!

Bet jau Fareruose sutiko ir vietinį labai draugišką trolį. Kodėl draugišką? Nes pasisiūlė pavėžinti po apylinkes. Aišku, iškart nuvežė į futbolo stadioną, kur vietiniai fareriečiai pakrovė mūsų nacionalinei futbolo rinktinei… Argi nesakiau, kad trolis?!

Atsilygindama įgula už tai apiplaukė šiauriausią Farerų kyšulį – iki tol čia lietuviška Trispalvė dar nebuvo nukeliavusi.

Farerų kraštovaizdis (iš ecoadventurer.files.wordpress.com)

O tuomet patraukė jau į Šetlandą, prieš tai dar išklausę vietinių moksleivių koncertą oloje, atliekamą valtyse, nes kitaip į ją nepateksi.

Atsidėkodami mokinukai už vienintelius (nors ir atsitiktinai apylinkėse pakliuvusius) klausytojus, atplaukė bisui prie laivo ir pagrojo “Už mūsų jaunas dieneles pakelkime taures!… Drauguži mielas, pilk drąsiau, ir vyno negailėk!..“ (siaubas, ko moko tie fareriečiai pedagogai jaunąją trolių kartą???).

Neskęstanti farerų fleitininkė (foto Virginijus Petrauskas, iš tojana.lt)

Šetlande, aišku, kiekvienas vietinis yra savaime trolis – kaip kitaip paaiškinsi faktą, kad tuomet pasaulyje vyko futbolo (tikras trolių žaidimas, ne kitaip, nes ko ten po žalias pievas lakstyti, spardant pripūstą kiaulės odos pūslę?!) čempionatas, žaidė Anglija prieš Vokietiją, todėl visa sala buvo išpuošta… vokiškomis vėliavomis! Pasirodo, jie irgi “serga“ už tuos, kurie visada žaidžia prieš anglus – kaip mes sovietmečiu sirgdavom ne už SSRS, o už kokios Kanados rinktinę.

Vokiečiai laimėjo – šetlandiečiai šventė, įskaitant žingsniavimą prūsišku žingsniu, vokiškas vermachto kepures, iškeltas romėniškai rankas ir skanduotę “seig-heil!“. Taip, pakalbėkim apie patriotizmą…

O Jūrų klubas ta šventės proga dar buvo pavaišintas ir koko Petro tautiniu troškiniu.

Įgula vaišina Šetlando jūreivius tautinių spalvų troškiniu (foto Kęstutis Černeckas, iš minija.com)

Sako, kad išvakarėse, kai atėjo pavakarieniauti atplaukę, gavo visi prie meniu ir… jūrkaitos (potvynių ir atoslūgių) lenteles. Neprašomi. Į meniu įeina.

Juk logiška: jei svečią koks trolis atnešė su potvyniu, tai anksčiau atoslūgio jis nepasikrutins (susidarančių srovių greitis kartais siekia 6-8 mazgus, o maždaug tiek ir traukia pati jachta, tai kam veltui kovoti?), o jei pražiopsos šitą atoslūgį, tai išsikrutins tik prie kito, kuris nutiks dar negreit (potvyniai ir atoslūgiai keičia vienas kitą kas 6 valandos). Nors Martynas sako, kad be šitų lentelių yra daug paprasčiau tiesiog vietinių pasiklausti – sužinoję, kur tau reikia, pasakys, kada geriau išplaukti, kad pataikytum tinkamu buriavimui laiku.

Atsidėkodami lietuviams už vaišingumą, šetlandiečiai padovanojo vienintelę turimą savo klubo vėliavą, kurią įgula dideliam vietinių džiaugsmui išsikėlė išplaukdami stiebe, sudainuodami dar ir mūsų trolių dainelę “ant kalno mūrai, joja lietuviai“.

Po to jau buvo, kaip sakiau, Škotijos Kaledonija ir jos kanalai bei šliuzai, šliuzai, šliuzai… Juos projektavo, sako, tas pats inžinierius, kuris projektavo ir Giota kanalą Švedijoje, todėl greta Union Jack čia plevėsuoja ir žuvėdų nacionalinė vėliava.

Antrą savaitę beplaukiant, jau įgulai ėmė patikti, nepaisant išsekusio ugninio vandens, ir vietinės merginos, praslampinėjančios kanalo pakrantėmis. Kvietė jas kartu plaukti. Neįkalbino – išdidžios, nes net jų vyrai ir vaikinai sijonus dėvi.

Kaledonijos kanalu pakeliui link Nesės ežero (foto Virginijus Petrauskas, iš minija.com)

Nors lietuvaitę sutiko dar prieš kelionę, dirbančią parduotuvėje – per dešimtmetį, sako, ji čia tautiečių nebuvo mačiusi. O ir kokie tie dosnūs pakliuvo, padarę įspūdį bent dviem žmonėms: parduotuvės savininkui (tas pridėjo, jei neklystu, Jack Daniels butelį nuo savęs) ir pensininkei, kuri nusisavino lojalumo taškus į savo kortelę – sako, kad tiek ji ir per gyvenimą nesurinktų, kiek čia lietuviai vienu užėjimu apsiprekino. O kasininkė galėjo tapti ne tik mėnesio darbuotoja, bet ir gauti papildomą laisvadienį – užsidirbo.

Bet aš visko nesupasakosiu. Reikia tiesiog ateiti visada patiems ir paklausyti, o dar geriau – ir padalyvauti tokioje kelionėje.

Trolinanti skulptūra Farerų salose (iš flickr.com) 

Martynas turi minčių šiemet birželį plaukti iš Škotijos į Islandiją, ir planuotų turėti pakaitinę įgulą, nes dvi savaitės kai kam yra daug. Todėl susisiekite su juo, jei norite dalyvauti į arba iš Islandijos (trys dienos ten gautųsi salai apžiūrėti, keičiantis įgulai Reikjavike, skrenda lėktuvai iš Vilniaus ir Kauno). Kaina maždaug 5000 litų su lėktuvo bilietais, laivu ir maistu (neskaitant asmeninių pramogų krante – čia kaip kas turi fantazijos). Jei nesigautų, jie planuoja tuomet apiplaukti per savaitėlę Airiją.

Todėl net mane įtikino – galimas ne tik šiltų jūrų Viduržemio, Kanarų ar Karibų kruizas, bet ir toks šiaurinis Šiaurės Atlante. Pastarasis gal nedžiugins saule ir egzotiškomis gėrybėmis, bet tikrai suteiks daug įspūdžių sava atšiauresne egzotika, jūrkaita bei kitokiais akiai jūros pakrančių vaizdais, o mėgstantys žvejoti gali įsimesti tramduomuosius marškinius (prigaudė per pusvalandį pralaukdami vienoje įlankėlėje tiek, kad teko dalį primarinuotų žuvų, deja, ir išmesti, o jei žvejus už pakarpos neatitraukus nuo šitos jų aistros ir meškerės neatėmus, tai laivė taptų neplanuotai plaukiojančia žuvies baze).

Geram žvejui – meškerės net nereikia! Martynas Pulokas su skraiduole (iš picasaweb.google.com)

Buriavimo romantika gali turėti ir kitokių atspalvių.

Ir klausiate, ar yra jūros trolių?

Manau, kad yra. Ir su jais bendrą kalbą škiperis Martynas Pulokas, manau, kad irgi jau surado.

Jūrų trolis – pagal Thedor Kittelsen (iš aliens.wikia.com)

O dar dvejojantiems dėl šiaurinio kruizo po tuos vandenis, tai pasakysiu: va žiūriu aš į tą, sėdintį priešais mane ant sofkutės greta pasakojančio Martyno, panašų į mano “kaimyną iš viršaus ir dešinės“ menininką, važinėjantį visureigiu, ir galvoju – na, kurgi jis man matytas?… Skiriasi tik ūgiu (maniškis kaimynas už mane žemesnis, bet šitas – aukštesnis truputį), ir kad netapo (o groja, užbėgant). Ir paskui titruose gi… “kokas Petras Ubartas“!

Nepažinau, kai nebe ilgais plaukais – Sniegius gi! Antis!!!

A!!!…ntis!!!

Šventas žmogus! Tiesiog Švento Petro atitikmuo, nes jei jau iš “Anties“ – esi dar gyvas būdamas kanonizuotas Lietuvos roko ir muzikos olimpe, o žemė, kur jo pėdos lietėsi, yra bučiuotina. Todėl su tokiu koku laive – tai jo gamintas maistas yra kaip sakramento dalybos, kristauskūnas-s, amen-am-am.

Šv. Petras, d.ž.k. Petras Ubartas, d.ž.k. Sniegius per Petrines Lochneso šliuzuose (foto Kęstutis Černeckas, iš tojana.lt)

Tai įsivaizduojate, ką jums dar škiperis Martynas papildomai siūlo plaukime?!

Nors mano prisiminimai siejasi ir su Sniegiaus kontramarke, perduota į “Kalėdinį balių pas Antį“ Sporto rūmuose mano anglų kalbos mokytojai, jaunutei praktikantei, Violetai Putriutei (U be brūkšnio, nes “čia taip latviškai“), kurią aš vijausi su kibiru vandens per kolūkio, į kurį nuvežti buvome “darbo ir poilsio“, javų laukus (ai, čia paaugliškų hormonų prisiminimai, tiek to). Bet nuo to koncerto “Anties“ dainos kiek pakito, nors man įsiminė pirminiu variantu, todėl dabar “mano covers“ yra “labai nestandartiniai“, tačiau man netrukdė armijoje Maskvoje su bendravardžiu iš Utenos traukti 28-nių aukštų daugiabučio laiptinėje “Aš nežinau, kodėl taip myliu“, lipant ant stogo sukirsti batoną su vaisiniu kefyru, ir šituo “nacionalistų maršu“ šiurpinant prie labusinių trolių nepratusius vietinius maskvėnus.

Esu tikras, kad plaukdami iš Škotijos į Islandiją ar atgal turėsite savų prisiminimų. Todėl rašykite Martynui facebook arba į spinakeris eta gmail taškas com ir registruokitės kelionei.

O kitas ketvirtadieninis susibėgimas Bitlo dėka š.m. kovo 29 dieną Vilniuje kavinėje “Sakwa“ prie Šventųjų Petro (!) ir Povilo bažnyčios, Paco g. 1/2, bus jau paskutinis šį sezoną prieš beprasidedant buriavimui, ir žada būti tikrai ilgas nuo 18:30 iki paties užsidarymo 23-čią valandą: trys dalys su pratęsimu šildantiems gėrimams ir skirtingais pranešėjais (ras savo dalį šįkart ir sportininkai, nes bus kalbama ir apie Baltijos ORC regatą).

Ahoy!

Komentarų: 9

  1. Linksmai čia išvartyta, tik autorius suklydo dėl trolių kiekio tarnavusio laive kelionės metu. Jų buvo 6 (šeši vnt.) Kitaip kaipgi patogias vachtas susidėliosi ir kapitoną nuo budėjimo atleisi. Turi gi kažkas jūrkaitą stebėt ir maršrutą skaičiuot, negi patys troliai…

    Patinka

    1. Ačiū! Skaičiavau atėjusius, žiūrėjau nuotraukas – pasirodė, kad buvote iš viso penkiese. Pataisiau.

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.