Šiek tiek apie Joshua Slocum “Sailing Alone Around the World“ lietuvišką vertimą

Perskaičiau Joshua Slocum knygos “Sailing Alone Around the World“ lietuvišką vertimą “Vienas su burėmis aplink pasaulį“ (Vilnius, Baltos lankos – 2011, ISBN 978-9955-23-446-3, iš anglų kalbos vertė Laima Bareišienė), kurį įsigijau paskutiniame šio tarpsezonio Bitlo organizuotame Mingės jachtklubo (ne nariai – irgi įleisti) susitikime už du lietuviškus banko pažymėjimus su poetiškuoju kunigu bei dviem lakūnais.

Perskaičiau, ir įspūdis toks, prisipažinsiu, man paliko dvejopas… Ir aš šįkart tikrai neketinu čia aptarinėti autoriaus gabumo ir pačios knygos pasakojimo – jį ne tik reikia skaityti, bet ir privalu!

Aš noriu pareikšti savo kuklią nuomonę apie patį vertimą, kadangi ir aukščiau minėtame susitikime šiam buvo skirta ypatingas dėmesys. Tad ir aš, bent jau kol kas susilaikęs nuo kitų knygų, kaip va neperseniausiai išleistos “Mičmano Hornblauerio“, vertimų vertinimo, nusprendžiau šįkart vienaip ar kitaip irgi įvertinti kaip skaitytojas ir “netikras buriuotojas“.

O tai reiškia, kad tikresni buriuotojai gali turėti visiškai priešingą nei mano nuomonę, o nuomonės – tai kaip pasturgalio skylutės, ir visi čia jau turim po tokią nuo gimimo.

* * *

Iš vienos pusės, džiaugiuosi, kad buriavimo grožinės literatūros, o tai tokia kiek specifinė grožinės literatūros rūšis, kuomet į pasakojimą prikemšama buriuotojams ir prijaučiantiems romantikams beigi buriavimo nukvakėliams naudingų patarimų ir žinių, klasika pagaliau išversta lietuviškai!

Dar bent trejas knygas (Bernard Moitessier parašytą nuosavąją prisiminimų ir apmąstymų, kaip ir  Richard Henry Dana asmenine patirtimi paremtą “Two Years Before the Mast“, bei Arthur Ransome vaikišką klasiką Swallows and Amazons), neskaitant jau ir dalinai ekranizuotų Horatio Hornblower bei Aubrey and Maturin (žr. filmą “Master and Commander. The Far Side of the World“) serijų, mielai gal irgi įsigyčiau išverstas į lietuvių kalbą (ypač pirmojo – prakeikta prancūzų kalba, kurios nemoku!).

Nes, kaip bežiūrėsim, bet “Baltoms lankoms“ ir ėmus vertimą tyčia juodai chaltūrinti – Alma Literos jau kokį “Kapitoną Bladą“ perspjauti būtų sunku (nebent paimtų kokios zulusų kalbos vertimą ir be redagavimo perleistų per google.translate – tai nesakau, kad smigti kuo žemiau dugno nerastum galimybių, jei pakankamai pastangų įdėtum).

Bet, iš kitos pusės, radau ir nusivylimą sukėlusių tokių tekstinių duobių ar akmenukų, už kurių aš, suknistas pedantas, nuolat kliuvinėjau iki praradau kantrybę bei ištaškiau neišsemiamos (kaip paaiškėjo – klaidingai taip maniau) tolerancijos prūdus. O dėl kai kurių tai, jau ir nebenutylėsiu – pikta. Tiesiog pikta.

Nes klaidos nueis taip tiražuojamos per ne vieną skaitytojų kartą (tikiu, kad ši knyga dar bus nekart perspausdinama!), ir paskui iš galvų nebeišmuši jau niekaip, kaip antai nutiko ginče su mano skaitytoju, pasivadinusiu Vėju, apie giko šotą, kurį jis, man pateikdamas argumentacijai (ačiū jam už tai, kad ne įprastinis ad hominem “o tu kas toks, kad čia aiškini?!“ – tik nežinau, ar dabar autoriai jam dėkotų už klaidos išviešinimą…) visą sąrašą lietuviškų buriavimo literatūros autorių, nusirašiusių šią sąvoką vienas nuo kito ir taip vienas per kitą, kad įdegino lietuvių buriuotojų smegenyse, rodos, nepagydomai (tik aš taip ir nesupratau, jei vis tik giko šotą vadina užsispyrusiai groto šotu, tai kaip vadina groto šotą – groto šotine atotampa gal?).

Beje, yra knygoje irgi giko šotas paminėtas (būtų keista, jei didburė būtų buvusi nevaldoma), tik taip, kaip mano skoniui – gremėzdišku, nors ir “kompromisiniu būdu“: labai tiksliai ir preciziškai kaip “groto giko šotas“, ir čia vertimo spec. redaktorius Artūras Dovydėnas, rodos, sutaiko ne vien mudu su tik ką minėtu tikru buriuotoju Vėju, bet ir iš tikro atkreipia dėmesį, kad, mieli kolegos buriuotojai, derėtų galop jau pasitaisyti (ką randame netgi atskiru aiškinančiu paveiksliuku jo išverstoje Claudia Myatt knygelėje vaikams “Eime buriuoti“).

Pakaktų, mano galva, buvo įvardinti tiesiog giko šotu – liugerinis bezanis atsirado kelionės eigoje, o jo giko šoto pats autorius nelabai ir mini, arba aš to net nepastebėjau tekste, kad kiltų reikalas patikslinti, apie kurį giko šotą kalba eina.

* * *

Bet, pradėjęs skaityti knygą, jau gavau kaip gerą šaltą bangą nuo pirmagalio, perliejančią nuo galvos iki kojų – visos sąvokos “suolandintos“.

Jų ir pats autorius nesuprastų, mat jis kalbėjo angliškai ir vartojo visus įvardus savo gimtąja kalba – paprastai ir jam suprantamai, visiškai nesijausdamas kiek nors ir ką nors skolingas pirmiesiems Manheteno salos in corpore nekilnojamojo turto savininkams.

O bet, girdžiu, jau sakote, kad tai juk niekis – gale yra žodynėlis pridėtas!…

Nuostabu.

Viena, kai skaitai ir randi paaiškinimus puslapio apačioje “po žvaigždute“, kita – kai tenka paspėlioti ir bandyti jų ieškoti knygos gale, nes leidėjas nesiteikė pažymėti, kad vienam ar kitam žodžiui, sąvokai ar pavardei derėtų atsiversti knygos priedą gale, kur rastum paaiškinimus, tarsi kokiame daugiatomiame “Pasaulinės literatūros bibliotekos“ šedevrų leidinyje, kur atrastum prie, sakykime, “Iliados“, kad danajai, kurių dovanas nešančiųjų reikia saugotis, tai yra tie patys graikai, o va Troja – tai vietiniams vis tik buvo Ilionas.

Bet kad be žodyno – šio knygos vertimo iš anglų kalbos irgi nesuprasi. Tai, jei jau nesinorėjo iš anglų kalbos versti į lietuvių, tai gal vertėjo palikti taip, kaip buvo – angliškai? Galiu lažintis, net ir anglų-lietuvių kalbos sąvokų žodynėlį pridėjus, daugelis skaitytojų, mokančių anglų kalbą, apsieis be žvilgčiojimo į jį. Nes koks gi skirtumas tūlam, pagaliau, meinšytas čia, ar koks kitas šytas, ar gal koks čia nors šotas, skambantis kaip šprotas?

Kaip suprantate, čia mano požiūris nuo spec. redaktoriaus Artūro Dovydėno, kuris teigia, kad yra šaunu išsilavinusiam buriuotojui mokėti tą “antrą kalbą“ greta gimtosios-paprastosios, todėl viską kruopščiai išvertė iš anglų į pseudo-olandų marinistinę, vis tik skiriasi.

Nieko tokio – skonio reikalas, nuomonių pliuralizmas, etc. Kaip anksčiau ir sakiau – gerbiu ir tokią nuomonę, juolab, kad papratimas – antra yda, o aš tas sąvokas juk irgi galiu puikiausiai suprasti ir be to paslaugiai prie knygos pridėto žodynėlio. Ir, prisipažinsiu, nesu taip pat radikaliai priešingoje Bronio Stundžos, tarkime, stovykloje, kur, kaip susidaro įspūdis, siekiama visiškai viską “perlietuvinti“, kad kitąkart ir suprasti vėlgi be lietuvių-lietuvių kalbos žodyno sunkiai bepavyktų.

Mano pozicija tikrai ne tokia kategoriška “tik juoda arba tik balta“, kaip dažnai įprasta ir suprantama Lietuvoje, bet daugiau nuosaiki. Aš už tai, kad kalba būtų kuo paprastesnė ir suprantamesnė.

Tarkime, kad ir bemaž ta pati sąvoka: achteris, helmas, durkis, vairagalis (arba laivagalis, paskuigalis); arba: rumpelis, tileris, almenis, vairalazdė – tai kuris žodis bet kuriam skaitytojui iškart suprantamas be žvilgčiojimų į žodyną?… Ir ar reikia besti pirštu, kuri sąvokų naudojimo pozicija parinkta vertime, kuri buvo tekste, kurios aš pasigendu marinistinėje literatūroje lietuvių kalba, o kurios norėčiau irgi išvengti?

Mano vaizduotėje “olandiškosios“ sąvokos žiauriai pjovėsi su vaizdiniu, kaip Džošua Slokamas laužo liežuvį jomis manipuliuodamas, sakykime, kad ir besiremdamas į buchtą (originale: coil of rope), nors galėjo paprasčiausiai remtis į suringuotą virvę, o užuot ieškojęs po savo laivą naitovų, bures galėjo ir taip aprišti kokiu raiščiu ar virvagaliu (ką jis ir padarė, tiesą sakant, nes nei “naitovo“, nei “šniūreko“ ten ir su žiburiu būtų neradęs), kaip ir būdamas “abreast“ jis suvokdavo, kad yra ne “traverse“, kaip vertime, o tiesiog statmenai į šalį ar pan…

O ir lietuvių skaitytojas, manau, irgi būtų dėkingas, jei tekstas lietųsi sklandžiai ir be perdėtos “specifikos“, juolab, kad pats autorius savo pasakojimo techninėmis detalėmis neperkrovė, rašydamas “plačiajai publikai“. Gi man kartais susidarydavo įspūdis, kad knygą, atvirkščiai, vertimu jau norima padaryti mažiau suprantama minėtoms “skaitytojų masėms“, kažkuo gal netgi “elitine“.

Jei siekis buvo šviesti skaitytojus, taip juos pritraukiant prie “laivybos tradicijos“ beigi “pasaulinio marinistinio paveldo“, tai atsiprašau, kad šito noro nesupratau ir deramai neįvertinau. Esmi tik menko protelio meškiukas pliušine galva, prikimšta pjuvenų, todėl man paprasčiau, kai yra paprasčiau.

Bet duoklę spec. redaktoriui dera atiduoti – reikalą išmano, todėl laivą lietuviškame vertime per jūras aplink pasaulį pravedė nesudužusį!

* * *

Kalbos redaktorės (nurodyta Nijolė Žukauskienė) ir stilistės (sako, kad buvo dvi) pasakojimą iš savo pusės padarė irgi sklandų ir lengvai skaitomą bei suprantamą. Na, gal buvo pora vietų, kur mintį, rodos, pamečiau, o paskui teko grįžti atgal, kad ją perskaitęs suvokčiau. Bet labai nekliuvo, ir net neprisiminčiau, kuriose vietose taip nutikę, o tai – jau didelis komplimentas šiam vertimui! Nes kitąkart kitose knygose būna, kad sau imi ir išsiverti pažodžiui atgal į rusų arba anglų, tada jau supranti mintį originale, ir tada jau gali suvokti ir vertimą į “lietuvių“ kalbą…

Bet jei galite, tai vis tik rinkitės, kuria kalba skaitysite, nes… ne viskas taip Ritos Krupavičiūtės vertime nuosekliai tikslu, kaip yra autoriaus knygoje – bent jau, vėlgi, kaip mano skoniui. Na, tarkime, knygoje:

“‘Put it thar!’ as the Americans say,“ was the salute I got from Admiral Bruce, when I called at the admiralty to thank him for his courtesy of the berth, and for the use of the steam-launch which towed me into dock.

Išversta (45psl.):

Kai prisišvartavau naujoje prieplaukoje, mane pasveikino admirolas Briusas, o aš padėkojau už man suteiktą garbę ir paslaugas – didelis garlaivis atitempė “Purslą“ iki doko.

Kuklumą mėgstantis mano draugas konstatavo, kad čia – “kaip buldozeriu per gėlyną“. Bet jis yra ne tik daugiau už mane apsiskaitęs, bet dar ir su spausdintu žodžiu dirba, tad jis ir pastabesnis, ir priekabesnis už tūlą skaitytoją (nes turi sunkiai suvaldomą pomėgį ir kalbos redaktorius pasiųsti šunims per blakstienas daužyti).

O tai kaip išversčiau aš, klausiate?

“Niekniekis! – kaip jūs, amerikiečiai, sakote“ – numojo ranka sveikindamasis su manimi admirolas Briusas, kai apsilankiau admiralitete, kad padėkočiau jam už suteiktą prieplauką bei į dokus mane atvilkusį garinį vilkiką.

Paaiškinu: “put it thar“ (angl. put it there, leave it there, nevermind) britų admirolas, kalbantis angliškai, taip draugiškai paerzino amerikietį Džošuą Slokamą, kuris “kalba angliškai, bet ne taip“ (britų ausiai – ne tik su akcentu, bet ir kitokiu stiliumi), pradėjusį numanomą mandagumo tiradą, koks esąs tam dėkingas ir kaip jis “aprišieitina“ (vertina) visas admirolo pastangas.

Kartais netgi paprastutė frazė, kaip antai – “He also sent his card“, vertime pavirsta “Prie butelio buvo ir kortelė su kapitono vardu“, užuot – “Jis pridėjo ir savo vizitinę“.

Bet aš neisiu per visą tekstą – neturiu tokio tikslo. Nes bet kuriuo atveju ginčas, kiek vertimas turi būti artimas originaliam tekstui pagal prasmę ar pagal žodį, yra amžinas ir nesibaigiantis, o stilistė ar kalbos redaktorė imtų priekaištauti, kad per daug laikausi originalo, ignoruodamas gimtosios lietuvių kalbos grožį.

Nors sunkiai suprantu, kodėl imtasi išversti “I copied these words, inscribed in Arabic capitals: […] This tablet is erected near Selkirk’s lookout, by Commodore Powell and the officers of H. M. S. Topaze, A. D. 1868.“  į (112psl.) – “aš perskaičiau (kodėl ne iškart persirašiau? – mano past.) šiuos žodžius, parašytus didžiosiomis arabų raidėmis, ir persirašiau į savo dienoraštį: […] Šia memorialinę (atminimas jau nemadoj? – mano past.) lentelę netoli Selkerko stebėjimo vietos 1868 metais įtaisė komodoras Pauelas ir Jo Didenybės laivo “Topazas“ karininkai“.

Ačiū už komodorą (bus dar žemiau).

Tiesa, 1837-1901 metais valdė karalienė Viktorija (laikmetį ir kontekstą bent jau iš kažkokio bendrojo išsilavinimo gal dera žinoti, jei nuo google atjungė?), tad ir laivas gal negalėjo būti kažkieno kito, kai tik jos didenybės?…

Ir derėtų gal verčiant suvokti, kad vargu bau ar pats autorius mokėjo rašyti arabiškomis didžiosiomis (tiesa, arabų rašmenys neturi “didžiųjų“ ar “mažųjų“ raidžių iš viso), nekalbant jau ir apie Jos Didenybės karo laivyno karininkus, tokia ekstravagantiška lentele kryngeliais tik galėjusius pašiurpinti vietinius mažaraščius salos gyventojus.

Tai gal mintis sakinyje kitame? Gal tiesiog laivyno karininkai nesiterliojo su dar mano jaunystę (lažinuosi, kad vertėja daug jaunesnė ir tokių gūdžių laikų nepamena) pasiekusia iš anų laikų mada užrašyti metus lotyniškais, o ne arabiškais skaitmenimis? Tai jie ir parašę lentelę didžiosiomis raidėmis, o datas – skaičiais, kaip ir mums dabar įprasta – 1868, užuot MDCCCLXVIII.

Suprantu, kad geri vertėjai kainuoja gerus pinigus, o didesnio pelno iš mažo tiražo specifinei auditorijai skirtos knygos tikėtis sunku. Bet gal vis tik jais dera sekti ir siekti prilygti, kaip antai, tarkime, Vytautui Petrukaičiui, išvertusiam “Krikštatėvį“, “Skrydį virš gegutės lizdo“ ar kino filmą “Beždžionių planeta“. Vertini gerą vertėjo darbą ir tuomet, kai su malonumu gali skaityti sklandų tekstą (gal todėl, kad aš nemoku švediškai?) Tuvės Janson (suomių klasikė rašė švediškai…) visų trolių Mumių istorijų, išverstų Laimos Bareišienės. O vien dėka talentingojo Virgilijaus Čepaičio turime “Mikę Pūkuotuką“, o ne “Vinį [Ze]pūchą“.

Yra ir daugiau, o šie – pirmieji trys atėję į galvą, tai atsiprašau, kad mano prastas išprusimas neleido paminėti daugiau.

* * *

Beje, ir aptariamoje knygoje apstu laivų pavadinimų vertimų: taip autoriaus laivas “Spray“ tapo “Purslu“, nors kažkodėl “Cormorant“ netampa “Kormoranu“, bet pasilieka “Kormorantu“ (paaiškinu neornitologams – yra toks paukštis, kurį Rytprūsių ežeruose aš praminiau “esesininku“), kaip ir garsusis “Beagle“, kuriuo plaukė ir Čarlzas Darvinas, ko pasekoje sukūrė biologinės evoliucijos teoriją, lieka nesuprantamu “Bigliu“, nepavirsdamas kažkodėl “Skaliku“.

O štai vienoje dalyje pasirodę čiabuviai – jau kitoje dalyje virsta aborigenais (gal koks skirtumas tame yra, kurio aš nepastebėjau?). Coliai nevirsta inčais (angl. inch), pėdos nevirsta fūtais (angl. feet), bet sieksnis, išskyrus Ugnies Žemės įvykius, visur paliktas kažkodėl kaip fadomas (angl. fathom) – gal todėl, kad sieksnį sudaro du jardai (angl. yard), o šio “niekas neišvertė“ gi į kokią “žalgą“? Bet jardą sudarančias tris pėdas gi išsivertė, tai – kame logika, nesuprantu?

Nelinksiu į nautical mile ir sea mile skirtumus – mums ji iš esmės jūrmylė, o ir autoriaus laikais jo naudotas ilgis skyrėsi nuo dabartinės įprastinės. Bet džiugu, kad visur pūtė pietryčių bei šiaurės vakarų vėjai, o ne ziuidostai ir nordvestai (kaip čia taip – kurie redkolegijos nariai pražiopsojo?).

Tiesa, rumbus “pietvakarių link vakarų“ (22-ras rumbas: 236.25°) suvokti dabar prie jų nepratusiems (nes nebenaudojami taip smulkiai) sunku, bet čia ne vertėjo bėda, o veikiau mano, kaip skaitytojo, prašymas leidėjui: įdėkite, prašau, paaiškinimus ir “vertimus“ kaskart puslapio apačioje, kaip ir prie visų tekste minimų nemetrinės sistemos vienetų, kad nereikėtų skaityti su skaičiuotuvu rankose, ką?…

Gi pats knygos pavadinimas, mano nuomone, yra kalkė, pakeitus į “su burėmis“ vietoje “po burėmis“ (nes “nelietuviška“, suprask), nuo rusiško vertimo “Odin pod parusom vokrug svieta“.

O kodėl netiko artimesnis originalui pagal mintį “Vienas (arba – vienišius) apiplaukęs pasaulį“ arba “Apiplaukęs pasaulį vienutininkas“?

Tas man “vienas [bet] su“ – tai nei šis, nei tas, tarsi iš anekdoto “du su smuiku, o vienas tep sau“.

* * *

Apie tokius niekus, kaip laivyne priimtą “aye aye“ derėjo versti į “tikrai taip“ (nes “yes, sir“ reiškia tik “aha, girdėjau, supratau“, bet nereiškia, kad įsakymas bus vykdomas!), o “ahoy“ – į “ėjėj!“ ar “ei-ei!“ (šūksnis “hey“ yra “ei“), kaip ir “free pratique“ – tai ne “laisva praktika“ (sic!), o tiesiog “karantino atšaukimas“ (ar tiksliau – “laisvas, atleidžiamas nuo karantino“), “quarter-deck“ tikrai yra ne “kapitono tiltelis“, o, jei jau taip norisi – “škancai“, ar “all hands“ yra nelabai jau taip ir “visos rankos“, o reiškia “visą (laivo) įgulą“ (arba, jei jau visai tiksliai – “visą denio komandą“, kuomet dirba visos pamainos, ne viena), tai jau galima ir nekalbėti.

Bet buvo juokinga ir kartu graudu skaityti, kai generaliniai konsulai tapdavo ne tiesiog konsulais, o generolais. Dar blogiau, kad nereikia būti ir protokolo žinovu Arminu Lydeka, kad suprastum, jog gubernatorius nėra karališkos šeimos narys, todėl vadinti “jo didenybe“ nederėtų, verčiant “his excellency“ verčiau jau į “jo malonybę“ arba “jo ekselenciją“.

Kaip ir koks tūlas Čilės laivyno karininkas (angl. naval officer) gal jau nebesupyks, nes paprasčiausiai nesužinos, kad tapo kažkokių “karinių pajėgų karininku“ (išlaipino vargšą į sausumą…).

Manote, kodėl aš pradėjau po truputį pildyti “Žodynėlį“?

Nes man jau įkyrėjo, kuomet kariškiai vadinami kariūnais (įsikalkite: pastarieji yra kadetai, kursantai!!!), bet kad ir skirtumo tarp jūreivio (eilinio laipsnis karo laivyne arba eilinės jūrininko pareigos civiliame laive) ir jūrininko (plaukiojančio jūromis ir susieto profesija) ir vertime lygiai taip pat nematoma. Pavadinkite admirolą jūreiviu – aš tik paplosiu, jei jus dėl to pratrauks bent jau pro kilį, o va tas senis, pavadintas “tikru jūrininku“, greičiausiai maloniai tik sumurks, nes tai reikš, kad jis ne kabinetinė kokia nors štabo ar admiraliteto žiurkė, o vis dar salty.

Kiek linksmiau, kai laivyno kariniai junginiai, pvz., flotilė (brigados dydžio) arba eskadra (divizijos dydžio), virsta, tarkime, eskadronu (bataliono dydžio kavaleristų junginiu). Tuoj prieisiu prie karinių dalinių matų, nes čia taip panašiai skambančio žodžio perkeisti nederėtų.

Bet… nesupratau, iš kur toje kalnuotoje saloje kavalerija atsirado? Ir ką ji ten veikė? Ten buvo tokie “kalnų raiteliai ant kalnų žirgelių“, besikarstančių uolėtais šlaitais kaip kalnų ožkos? Tada mūsų žemaitukai tyliai rupšnoja žolę kur nors arklidžių kamputyje – kartu su poniais ir prževalskiniais arkliukais, nes kur jau čia tokiai veislei beprilygti…

Suprasčiau, jei kalba eitų apie dabartinę karinę NATO misiją Afganistane, kur veikia ankstesnės kavalerijos funkcijas perėmę kariškiai, tame tarpe ir naudojantys mulus kaip nešulinį transportą (todėl prilygintini dragūnams), bet tie, kurie naudoja, yra vis tik specialių operacijų pajėgų kareiviai, “mutavę“ ne iš kavalerijos (tokia yra, tarkime, JAV 101-oji “Screaming Eagles“ oro kavalerijos divizija – žr. filmą “Band of Brothers“), o iš infanterijos (pėstininkų), todėl jiems šaunusis šaulys Šarpas daug artimesnis, nei husaras poručikas Rževskis.

Tačiau dar kitur tekste laivyno padalinys virsta… eskadrile!

O tu, rupke – gi įvykiai aprašomi yra 1898-ieji metai, kai broliai Wright savo lėktuvėliu pirmąkart pakilo 1903-čiais (treji metai po pirmojo knygos leidimo)!

Ar bent įsivaizduojate, kiek JAV, kurios piliečiu buvo autorius, manoma, žuvęs 1909 metais, turėjo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, karo lėktuvų iš viso?

Man prieš akis taip ir stovi tas stendas JAV Nacionaliniame aeronautikos ir kosmoso muziejuje Vašingtone: “1913-ieji, JAV – 13 lėktuvų“ (net Rusija dešimtimis kartų daugiau!)… Kokia dar čia eskadrilė iš viso autoriaus laikais, kai net pirmasis lėktuvas dar nebuvo sukurtas ir pakilęs į orą???

Žiūrim mintį knygoje:

A pleasant visit from Admiral Sir Harry Rawson of the Royal Navy and his family brought to an end the Spray’s social relations with the Cape of Good Hope. The admiral, then commanding the South African Squadron, and now in command of the great Channel fleet, […]

Išversta? Žiūrim, ką turim (201psl.):

Britanijos karališkojo laivyno admirolo sero Hario Ravsono ir jo šeimos vizitas “Pursle“ buvo paskutinis malonus įvykis bendraujant su visuomene Gerosios Vilties kyšulyje. Anksčiau admirolas vadovavo Pietų Afrikos eskadrilei (sic! – mano past.), o tuo metu didžiosios įlankos flotilei, […]

Gana juoktis – dar vargšas admirolas pagalvos, kad jį pareigose pažemino, todėl taip jums linksma…

Iš tikro, tai jis tuomet, apie ką kalba autorius, vadovavo britų Karališkojo laivyno (tiksliau – karinių jūrų pajėgų) Pietų Afrikos eskadrai, o vėliau, kai knyga jau buvo parašyta – vadovauja… Lamanšo (jei nepatinka britiškas Kanalo pavadinimas) laivynui! Amerikiečiai turi įprotį savo laivynus numeruoti, o ne pririšti prie geografinio regiono, kaip britai ar rusai, tai mažiau po to ir verčiant galimybių suklysti, suprantama.

Skirtumą tarp sąsiaurio ir įlankos spec. redaktorius paaiškintų geriau, bet kaip neužkliuvo geografinio pavadinimo “nusavinimas“ ir vietovardžių tikrintojoms, kurios, pasak Artūro Dovydėno, turi didžiausią talmudą, kaip ten kas turi vadintis lietuviškai (o “Long Ailendo sala“ – tai “sviestas sviestuotas“, ar čia mano kalbos bei geografijos žinios yra skurdokos?).

Todėl dabar choru kartojam karinių junginių visiškų pradmenų “matų sistemą“ mažėjimo prasme paskui mane iki išmokstam:

– karinį laivyną (navy) arba karines jūrų pajėgas (naval force) sudaro laivynai (angl. fleet – sausumoje: armijos), jei šalis nėra tiek maža, kaip mūsiškė, kuri nepajėgi suformuoti tokio dydžio laivų junginio, aišku;

– šiuos savo ruožtu sudaro eskadros (angl. squadron – sausumoje: divizijos);

– eskadras sudaro – flotilės (angl. flotilla – sausumoje: brigados);

– flotiles sudaro divizionai (angl. division – sausumoje: batalionai arba pulkai, priklausomai nuo standarto).

Nes tikiu, kad verčiant ir nesuprantant, kas kur ten sąveikauja ir kokiu dydžiu, tai ir divizionas taps divizija, ir eskadra pakils į orą, o laivynas susitrauks iki flotilės dydžio…

Ir kai tekste aukščiau radau vertėjos teisingai (!!!) įdėtą komodorą, tai iš pradžių apsidžiaugiau, bet vėliau apsivožiau, kuomet netyčia žvilgterėjęs pridėtame žodynėlyje radau “atitaisymą“:

Komandoras – 1. karinio jūrų laivyno karininko laipsnis (tik kiek jis “sveria“ – nenurodyta; – mano past.); 2. Anglijoje, JAV ir Olandijoje (ne tik, yra ir pas mus KJP! – mano past.) taip buvo (yra! – mano past.) vadinamas mažų laivų (o jei junginys iš didelių laivų, o nedidelis skaičiumi? – mano past.) junginio vadas (tikrai ne junginio! – mano past.), laipsniu žemesnis už kontradmirolą (tai ir mičmanas yra žemesnis – mano past.), taip pat didelio lainerio (civilis transokeaninis laivas? – mano past.) kapitonas.

Negeras apibrėžimas – ir dar klaidinantis.

Taip, sutinku, kad komandoras – ir (nes yra ne vien tik laivyne) karinio laivyno karininko laipsnis. Bet jei kalbame apie junginio vadą, tai toks vadinamas komodoru, o ne komandoru! Pavadinkite prie ugninio vandens butelio rusų generolą-majorą majoru arba, dar blogiau, generolą-leitenantą leitenantu, o ne generolu – ir jis “tu mane gerbi???“ neapsiribos.

Komandoras yra lygus (dabar) sausumos papulkininkui arba pulkininkui-leitenantui (anksčiau – majorui, nes nebuvo šio “pavaduojančiojo pulkininko“ laipsnio). Kapitonas laivyne – pulkininkas. Komodoras – brigados generolas (anksčiau britų armijoje vadinti tiesiog brigadier – “brigadininku“).

Pastarasis laipsnis tiek armijoje, tiek laivyne – paskutinis ir aukščiausias vadovaujantis tiesiogiai mūšyje karinis laipsnis. Gi generolai ir admirolai vadovauja štabuose, išskyrus rusus, kurie savo generolus-majorus ir kontradmirolus nuleido į šį laiptelį – bet gal atleisime jiems, kai bolševikai iššaudė savo, Rusijos, karininkiją, šio nesusivokimo karybos tradicijose?

Todėl nereiškia, kad turime dabar pastaruosius mėgdžioti, ir tai, deja – ne vienintelis atvejis, kuomet nusibeždžioniaujam, o po to vakariečiai pečius tik trauko, galop sau paaiškindami, kad ir mes esame irgi “rusai“ (o tai ko po to dėl šito pykstame ir įsižeidę jiems aiškinam, kokie mes “lisjūėnianai“?).

Komodoras anksčiau netgi būdavo neformalus laipsnis, ir nebūtinai vien aukščiau išvardintose trijose šalyse, rodantis iš dviejų (rečiau – trijų) karo laivų, sudarančių vieną taktinį junginį, kapitonų kurio nors viršenybę kito atžvilgiu. Baigusiems vidurines mokyklas dar sovietmečiu, žinomiausias yra kapitonas-komodoras (rus. kapitan-komandor) Vitusas Beringas, kurio laipsnio garbei yra pavadintos Komodorų (rus. Komandorskijie) salos, nors ispanai (ir italai) galės priminti Kristupą Kolumbą, užėmusį šias pareigas savo flotilėje (nebuvo kariškis – laipsnio ir karininko patento negavo!), o japonai nenoriai prisimins amerikietį komodorą Perį, savo laivo patrankomis privertusį Japoniją draugauti su JAV ir atsivėrusią pasauliui po 300 metų saviizoliacijos.

Tikiu, kad mano ir vyresnei kartai, prie rusicizmų pripratusiais ir be literatūros ta kalba, tame tarpe ir vertimų, neapsieinantiems, ne tik kalkė automatiškai ir nevalingai gaunasi (mūsų jaunystės laikais dar nerodė filmo “Master and Commander“, bet už tai visi žinojom, koks geras yra rusiškas “komandyrskas“ laikrodis – japoniški elektroniniai štampuoti niekučiai Casio buvo žiaurus deficitas Sovdepijoje!), bet ir galvoje laivyno karinių laipsnių sistema niekaip nesugula.

Todėl aiškinu “ant pirštų“ bendram išsilavinimui dar kartą:

– leitenantas = kapitonui sausumoje (kitur laivynuose: kapitonui-leitenantui, kas yra, mano galva, nemenkas nesusipratimas ir vokiečių mėgdžiojimas, kurie šį laipsnį sau susikūrė tik dėl istorinių aplinkybių – nesiplėsiu),

– komandoras-leitenantas – III rango kapitonas (majoras sausumoje),

– komandoras – II rango kapitonas (pulkininkas-leitenantas arba papulkininkis sausumoje),

– kapitonas – I rango kapitonas (pulkininkas sausumoje),

– komodoras – flotilės admirolas (brigados generolas sausumoje).

Todėl žodyne komandoras būtų ne “lainerio“ (spėju, versta nuo “linijinio laivo“?) kapitonas (kam žmogų pareigose žeminti?), o… fregatos! Mat prancūzai ar kokie nors vokiečiai su belgais, beje, tokią sistemą savo laivyno laipsniuose ir naudoja iki šiol, vietoje Rusijoje įprastų “rangų“ kapitonams duodami “laivus“, kur korvetė – III, fregata – II, o jau linijinis – tai, suprask, I rangui priklausantis laipsnis, todėl komandoras = fregatos kapitonui.

Komodoras gi vadovautų jau tik dideliam lėktuvnešiui – nes čia ne tik kapitono (jūrinis “pulkas“ yra pilnavertis kovinis “laivas“), bet ir aviacijos bazės viršininko darbas (kas pasakė “eskadrilė“?!).

Kaip ir, savaime suprantama, jachtklubo vyriausiojo škiperio (liet. burvedžio) nedera nužeminti žemiau bet kurios jachtos kapitono, nuleidžiant jį iki komandoro (čia jachtų flotilėje toks vadovauti tegali tik burvaltei?), kad jau jis išrinktas būti “vyriausiuoju iš kapitonų“ – komodoru.

Gal todėl ir komodoras Raimundas Baltuška pensijoje pervadintas į flotilės admirolą, o toks laipsnis išnyko ir iš KJP “rangų lentelės“, nes jau tikrai įgriso ne vien KJP karininkams, kuomet jį vis nužemindavo vos ne iki “papulkininkio“, o juk žmogus net ne vienai fregatai vadovavo (turėjome tuomet dvi fregatas pagal ugnies galią, nors NATO partneriai jas linkę buvo prilyginti korvetėms pagal vandentalpą), o visai mūsų flotilei, sudarytai iš keturių divizionų (in your face, Bumbliauskas, su tuo tavo “trys laivai“!)!…

* * *

Įsivaizduojate, o gi šįkart vertinant vertimą, pirmąkart prireikė nebe man įprastos nuo mokyklos laikų penkiabalės (kur 5 = “puiku“, 4 = “gerai“, 3 = “patenkinamai“, 2 = “nepatenkinamai“, 1 =“blogai“) sistemos, o jau universitete sulauktos dešimtbalės! Nes vertinti 4 – būtų, ranką prie širdies pridėjus, vis tik per gerai, o 3 – labai neteisinga.

Todėl rašyčiau 7 iš 10, arba, jei jau procentine ir šimtabale sistema, tai 74 iš 100.

Turėkite omeny, kad tai – labai geras įvertinimas Lietuvos kontekste!

Mat tikrai kokybiškas vertimas sudarytų bent jau 80 procentų iš galimų 100, o likę 20 procentų pareikalautų, anot Pareto suformuluoto 20/80 dėsnio, 80 procentų likusių pastangų aukštesnei kokybei pasiekti, kas reikštų, kad tie “nereikšmingi“ likę nuošimčiai atsieitų keturiskart (!) daugiau laiko ir pinigų.

Kaip juokavo neseniai viename verslo seminare apie procesų valdymą Nerius Jasinavičius (mikliai imat “Verslo klasę“ ir skaitot jo straipsnius!), kurio programuotojai buvo užsirašę ant kontoros durų klientams skelbime, kad “darome greitai, pigiai ir kokybiškai*“, kur mažu šriftu perspėjimas po *: “rinktis vieną iš trijų“.

Gi mūsų knygų pirkėjas yra neišlepintas, o ir dauguma jų, pasikuitę knygyno lentynose ir suraukę savo snobiškas nosytes, matyt, todėl renkasi, kaip ir aš, skaityti originalo kalba, dėl ko rinka dar labiau sumažėja, nes lietuvis skaityti nemoka (“skaito knygą ir mato špygą“ – teksto suvokimas yra tragiškas!), neįpratęs ir skaitymo netgi dažniausiai gėdijasi, skirtingai, tarkime, nuo rusų ar ukrainiečių, kurie nejaučia komplekso, kad gal sovietmečiu juos, matai, versdavo skaityti ir Lenino raštus ar Markso “Kapitalą“, ir netgi didžiuojasi (nors ne visada pelnytai) “labiausiai skaitančios nacijos pasaulyje“ titulu, kurį patys sau ir susiteikė.

Visos kitos kalbos apie “mažą rinką“ ar “neapsimoka“ bei “nesąmonė“ – yra tušti leidyklų paistalai, ir taip turėtų būti vertinami. Nes kalba pinigai (knyga yra prekė, o ne kultūros fetišas), o priežasčių leidykloms stengtis ir investuoti, kaip tik ką nurodžiau – nėra.

Jos verčiau jau įpakavime rungiasi: kas išleis storesnę ar dailesniais viršeliais knygą, kad jei jau pirkėjas moka litus, tai paėmęs į rankas pajaustų, kad “va čia tai jau daiktas“, o ne tiesiog kišeninis skaitalas minkštais viršeliais smulkesniu šriftu, beje, labai tinkantis skaityti ilgą kelią metro iki darbo ir atgal (metro neturim, o mūsų žmonės gi kiurkso spūstyse ir klausosi bumčikus bei ruskaradijas – sakiau, kad ne skaitytojai…).

Ir nebus kitaip. Ir netgi aš šią aukščiau minėtą knygą pirkau ne todėl, kad “norėjau perskaityti“, bet veikiau dėl jai iš anksto numatytos vietos savo marinistinėje bibliotekėlėje. Principe, tai kolekcijai, taip sakant (tik ne dėl viršelio ar nugarėlės – skirtingai nuo “interjero dizainerių“, aš knygas dar ir perskaitau).

Ir apie kokį nors proveržį šioje šalyje kalbėti nėra ko iš viso. Profaniškumas ir kokybės nebuvimas bado akis bet kurioje srityje! O jei dar kažkas “susikalė kuoliukus prerijose“ anksčiau už tave, tai… “o kas tu toks, kad čia aiškini?!“ – tiesa?…

Prisiminkite, kaip japonai, gaminę visišką “pigiaką“ ir nekokybišką šlamštą (tuomet dar Made in China nebuvo, ir Made in Japan atitiko šitai), padarė tą kubilofilų baigiamą nuvalkioti proveržį ekonomikoje ir tapo antrąja ekonomika pagal dydį pasaulyje?

Jie investavo į kokybę: pradedant pasamdytu visuotinės kokybės vadybos (VKV) guru Edvardu Demingu, ir baigiant ištobulintomis procesų ir kokybės valdymo sistemomis, kurios naujos gavo netgi grynai japoniškus pavadinimus. Tikras, o ne mitinis kaip lietuvių, darbštumas vėliau tik padarė savo, bet pirmiau reikėjo jiems išmokti ne tik nustoti kasti griovį “nuo čia iki pietų“, bet ir kasti jį ten, kur reikia, kokio gylio reikia, ir reikiamu laiku bei reikiama kryptimi.

Aš džiaugiuosi, kad leidėjas, kiek pamenu Artūro Dovydėno pasakojimą, pasirinko iš dviejų variantų – “išleisti dabar kaip yra ir pigiai“ arba “atidėti, bet duoti pertaisyti tekstą jam, kaip buriuotojui“ – pastarąjį. Aišku, čia man iškart išnyra prieš akis vaizduotėje prof. Juozas Ruževičius, kuris tiesiog įkalė vos ne pagrindinį VKV principą – “daryk iškart gerai“ (tai nereiks po to perdarinėti, kad būtų “kokybiškai“).

Bet tai ką daryti, kai tų vertėjų, kurie supranta jūrinę ar karinę specifiką, sunku ir su detektoriumi surasti, o specialistų, juos galinčių parengti, niekas irgi neruošia, ir seminarų bei tobulinimosi kursų nerengia, bei joks darbdavys, leidėjas ar kitas su spausdintu žodžiu susijęs verslininkas, į tokios kvalifikacijos rengimą irgi investuoti nelinkęs. Nes… tu investuosi, o konkurentas pavogs – va ir visa lietuviško viarslo logika. Deja, ir realybė.

Kaip ir siekis pataupyti honorarus tikrai puikiam vertimui, nes… “vis tiek tiražas mažas, niekas neišpirks, neapsimoka, nesąmonė čia stengtis“ ir pan. – žiūrėti aukščiau, o leidyklos pavadinimą galite įsirašyti patys, ir kokį norite.

Todėl iškart sakau: pasidžiaukime tuo, ką turime, nes prie tokių sąlygų, kurias tik ką išdėsčiau, išlaužti geresnės kokybės tiesiog nebuvo įmanoma objektyviai. Ir todėl nereikia pykti, kad vertinu 7 iš 10, nes lygiai taip pat galima pasakyti, kad, kuomet rinkoje vyrauja “šešetukai“ – tai yra gerenis nei geras įvertinimas!

Malonaus skaitymo!