Biržai – jūrininkų miestas

Esu jau rašęs apie Kosto Franko gražiai pateiktą legendą apie Biržus – Lietuvos jūrinę tvirtovę.

Bet tema pati pasiprašė pratęsiama, nes štai ką radau jūros skautų tinklapyje (čia ir toliau pasvirai – citatos):

1939 m. vasarą savo pasistatytu nedideliu burlaiviu grupė Biržų jūrų skautų upėmis per Latviją pasiekė Baltijos jūrą ir pakrantėmis atplaukė iki Palangos.

Kaip suprantate, išplaukta į šiaurę, o ne į labiau mums dabar logiškesnį maršrutą – pietus link “Lietuvos upių tėvo“ Nemuno, iš kurio per Kuršmares pro Klaipėdos uosto “užpakalinius vartus“ į Baltiją ir vėliau jau į šiaurę link Palangos. Nes, primenu, kad vokiečiai atsiėmė Klaipėdą 1939m. kovo 22-rą dieną po pateikto ir patenkinto ultimatumo Lietuvai, tad vasarą uostamiestis buvo jau nebe mūsų…

Spėju, kad ir Trečiojo Reicho teritorija plaukti skautams nebūtų irgi taip paprasta, kaip braliukų latvių vandenimis – nuo naujojo fašistinio režimo turėjo pasitraukti į Didžiąją Lietuvą visi lietuvių visuomenės aktyvistai, o ypač tautinių organizacijų (skautai – viena iš jų) nariai, jei nenorėjo greitu laiku jau pabendrauti su gestapo tardytojais.

Tai buvo simboliškas žygis, juo jaunimas siekė parodyti, kad Lietuva, tų metų pavasarį netekusi Klaipėdos, neatsisakys savo jūrinių siekių.

Šiuo savo darbo laiveliu Biržų jūrų skautai 1939 m. atplaukė į Palangą upėmis ir jūra (iš skautai.lt)

Skubiai didinant ir užjūrio laivybai pritaikant Šventosios uostą kaip alternatyvą Hitlerio užgrobtam Klaipėdos uostui, tiesiant naują geležinkelio atšaką, jūrų skautai aktyviai dalyvavo jaunimo darbo talkose. Tai nebuvo tuščios pastangos: 1940 metais į Šventosios uostą jau buvo įplaukęs pirmasis jūrų prekybos laivas iš Olandijos.

Daugiau informacijos, deja, nepateikta. Tad ir aš nežinau šių drąsių vaikinų vardų. Nežinau netgi, koks jų laivo pavadinimas buvo (nuotraukoje matosi tik “Lithuania Biržai“).

Bet šiuo jų žygiu – žaviuosi!

Gaila, nesu girdėjęs, ar dabartiniai jūrų skautai, ne vien Biržų skilties ar tunto, yra jį pakartoję, ar yra kaip nors jis minimas ar pažymimas, išskyrus šį mano surastą paminėjimą tinklapyje (čia ne priekaištas, o veikiau atviras klausimas).

* * *

O vis tik kiek norėčiau pratęsti ir ištrauka iš Kosto Franko straipsnelio “Jūrų skautai Biržuose“, kurį radau Venanto Butkaus knygelėje “Gero vėjo!“ (S. Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėda-2002: ISBN 9986-31-061-X). Štai ši informacija 23 psl. man krito į akis:

Didžiausias Biržų skautų draugovės burlaivis buvo 8 metrų kompromisas “Naras“. Pagal vokiškame žurnale išspausdintus brėžinius, piešimo mokytojui Povilui Andriejauskui konsultuojant, iš dovanoto uosio medžio korpusą padarė vietinis stalius. 1935 metais “Naras“ arkliais buvo nutemptas iki Saločių, o vėliau Mūšos ir Lielupės upėmis greitai pasiekė Rygą. Taip buvo pakartotas Radvilų laikų vandens kelias!

Rygoje papildę savo laivą tikra jūrine įranga, apsirūpinę reikalingais dokumentais ir leidimais, biržiečiai išplaukė Klaipėdos link. Dėl jūroje kilusios audros jiems teko slėptis Ventspilio uoste. Audrai aprimus, “Naras“ sėkmingai pasiekė Klaipėdą. Iš čia Kuršių mariomis ir Nemunu nuplaukė į Kauną. Į Biržus skautai grįžo pasikrovę savo laivą ant geležinkelio platformos. Vėliau ”Naras“ nuskendo Biržų ežere tarp pilies ir kapinių.

Kažkuo labai jau panašios šios kelionės, kurias įvardina jūrų skautai ir Kostas Frankas, tarsi kalba būtų apie vieną ir tą pačią, tiesa? Todėl ir man iš pradžių toptelėjo, tarsi kalbama apie tą patį žygį – suabejojau, ar tiek jau jų daug ir būta.

Ir kiek vėliau radau informaciją, kuri priverti persigalvoti, nes nuvertinti jūrų skautų aktyvumo ir žygeiviškumo nederėtų – Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį jie pasitiko nukeliavę virš 10000 km vidaus vandenimis, tame tarpe – ir palei Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją, atskyrusią Lietuvą nuo Vilnijos!

Tačiau ir grįžtant prie abiejų žinučių, į akis iškart krenta metai – vis tik ketverių metų skirtumas tarp jų. Galėjo kuri nors pusė suklysti? Gal. Kažkaip keistai atrodo, kad autoriai minėdami apie vieną tokį žygį (o jis tikrai nemenkas), nei puse žodelio neužsimena apie kitą, atrodytų, panašų – bent jau 1939-ųjų kaip ir pakartojantį 1935-ųjų žygį? Man taip atrodė, kad šie žygiai yra išskirtiniai, tad, kalbant apie vieną, sunku apeiti kitą.

Bet skiriasi mano įsivaizdavime ir patys kelionių maršrutai. Mat skautai teigia, kad keliauta upėmis, nors ir nenurodyta, ar tiksliai iš pačių Biržų (Širvėnos ežero). Upės irgi nepatikslintos.

Aš supratau, kad vis tik tuo pačiu maršrutu, kurį Kostas Frankas įvardina kaip “Radvilų laikų vandens kelią [nuo Biržų iki Rygos]“ – būtent šiuo maršrutu plaukė ir “Kertam kampą“ keliautojų grupė su Darium Pranculiu (žr. nuorodas aukščiau arba straipsnį “Nuo Biržų iki Jūrmalos“ 2009m. rugpjūčio mėnesio “Kelionės ir pramogos“ žurnale – 55psl.): tai yra iš Širvėnos ežero į Apaščią, kuri jame ir susilieja su Agluona, o toliau jau Apaščia iki pat Nemunėlio, latviškai dešiniajame krante vadinamo Memele (bene seniausia nekintanti Lietuvos teritorijos ir valstybės sienos dalis!). Memelė gi su Mūša susilieja prie Bauskės ir čia gimsta Lielupė.

O va Kosto Franko minimo 1935-ųjų metų žygio maršrutas iškart prasideda Mūšoje prie Saločių, kuria skautai ir pasiekia Lielupę.

Čia reikia turėti omeny, kad žemiau Jūrmalos Lielupė šakojasi, ir nuo čia maršrutas tampa ir vėl nebeaiškus, nes nepatikslintas: mat viena Lielupės atšaka įteka į Rygos įlanką Baltijos jūroje (šituo ir išplaukė Darius Pranculis su “Kertam kampą“ žygeiviais), o kita, vadinama Bulupe – į Dauguvą, kurios žiotyse yra ir pats Rygos miestas. Tad iš kurios pusės skautai į Rygą įplaukė – vėlgi lieka man neaišku. Spėčiau iš minimo poreikio apsirūpinti jūrine navigacine įranga, kad vis tik jie rinkosi plaukti Bulupe į Dauguvą, kuria jau ir pasiekė Rygą.

Lielupė, Bulupė ir Baltija (Negazets foto iš panoramio.com)

Ironiška tai, kad pats Kostas Frankas, jei pamenate, kalbėdamas apie Biržus kaip jūrinę tvirtovę ir uostą, Radvilų laikų vandens kelią iš esmės mums nurodo iš Širvėnos Apaščia į Nemunėlį (Memelę) iki Lielupės, kurį įteka į Dauguvą, o jau šia – iki Rygos.

Mat antroji (tapusi dabar pagrindine pagal vardą) Lielupės vaga pralaužė per kopas kelią į Baltiją prie Buolderajos tik 1697-ais (t.y. jau nebe Kosto Franko aprašomais taip vadinamais “Radvilų laikais“, kuomet tie, beje, konkuravo ir su kitais oligarchais magnatais – Katkevičiais), o va dabartinė Lielupės pagrindinė vaga susiformavo jau tik 1755-ais metais (t.y. gerokai jau ne tik po Radvilų, bet ir bemaž šimtmečiu vėliau iškilusių Sapiegų “nusodinimo“ prie Valkininkų 1700-aisiais), nuo kuomet iki šiol senvagė ir vandens kelias į Dauguvą vadinamas Bulupe.

Gi pasakodamas apie skautus, tą Radvilų laikų vandens kelią Kostas Frankas jau taip grakščiai permeta ne tik laike, bet ir erdvėje – nuo Biržų link Saločių (Pasvalio rajone), kur jau Mūša plaukiama iki Bauskės, nuo kurios jau Lielupe, ir t.p… Arba atsiprašau, kad ne taip supratau, bet išrašytas citatas aukščiau patys akivaizdžiai matote, o ir labai smulkaus žemėlapio po ranka nereikia, kad patys įsitikintumėte, kiek bent jau iki Bauskės tai yra iš esmės skirtingi maršrutai.

Ar galima juos abu vadinti “Radvilų laikų vandens keliais“?

Gal ir galima. Bet tuomet jūrų skautai 1935-ųjų žygiu Biržų “jūriniu miestu“ niekaip nepadaro ir anksčiau minėtos “jūrinės tvirtovės“ legendos juolab nepatvirtina, nes ir startavo laivu ne iš pačių Biržų, o Saločių (ir jų žygio tikslas, aišku, buvo kitas, nei Dariaus Pranculio ir ”Kertam kampą“ 2009-ais metais, kurie į žygį išsiruošė iš esmės gal Kosto Franko pateiktos legendos įkvėpti).

Va, tarp kitko, jei jau apie pastarajį prakalbom: kuomet nagrinėjausi Dariaus Pranculio 2009-ųjų metų žygį (autorius metų nesiteikė tekste nurodyti, ar tai buvo šiųmetis pagal žurnalo leidimo metus, ar praeitų – bet supratau, kad būtent tie metai iš to, kad prie Mežuotnės piliakalnio poilsio vietai pasirinkimo parašyta: “kai šiandien pasaulio lietuviai ruošiasi giedoti Lietuvos himną, idealesnės vietos, atrodo, niekur nerastum“ – gi 2009m. liepos 6 dieną viso pasaulio lietuvius sugiedoti Tautinę giesmę pakvietė būtent “Ambersail“ savo žygiu “Vienas vardas – Lietuva“), įsiminiau, kiek sunku žygeiviams buvo valtelėmis kapanotis Apaščios upe, kuria plaukė “tarsi pievomis“.

Gal tame, galvoju, buvo ir 1935-ais metais skautų pasirinkimo gabentis laivą (o šis, nors ir su švertu, bet yra nedidukės laivės dydžio – nebe valties) iki Saločių esmė, nes jau tuomet žinojo, kad Apaščia jie ir nepraplauks? Kadangi Lielupė – antroji pagal dydį Latvijos upė (ergo – ir jų navigacijai sunkumų nesudarytų), tai beliko tik surasti patogiausią prieigą nusigauti iki jos, ir tam, manau, buvo pasirinkta būtent platesnė ir didesnė Mūša, o ne dabar jau tikrai gerokai apžėlusi Apaščia arba netgi ir ne Nemunėlis, į kurį pastaroji įteka.

Nežinau, ar arkliuko šeimininkui buvo pakeliui, kad taip sutarė, bet nuo Biržų iki Saločių į vakarus vieškeliu, dabar turinčiu kelio numerį 1303 (per Bačiškius), yra 22.4 km, ir pėsčiomis kelionė užimtų 4 val. 29 min. (anot Google Maps) – o laiką ir derėtų skaičiuoti keliavimui pėsčiomis: kulniavo skautai pagal kinkuojantį arklį, tempusį jų laivelį.

Nors keliavimas pėsčiomis gi, tarkime, 190-uoju keliu (plentu) į šiaurę iki Germaniškių, esančių prie Nemunėlio (anapus jo – jau latviškoji Skaistkalnė), užimtų ne ką daugiau: 22.5 km ir 4 val. 30 minučių. Bet, pažiūrėjus, gal tuomet jau verčiau rinktis tarpinį kelią į šiaurės vakarus iki Dvargalių (Biržų raj.) 1305-uoju vieškeliu, iki kurių 17.3 km ir 3 val. 28 min.?…

Vis tik kur laivę merkti Nemunėlyje – dar reiktų gerai pagalvoti ir paieškoti (ypač man, ne Biržų krašto čioniškiam), o “taksistas su vadelėmis“, matyt, paprašytų iš skautų ir užmokesčio į abu galus, nes varge bau, ar jis ten kokių nors reikalų turėtų, skirtingai nuo didesnio miestelio Saločių (nebūtinai pakeleivį ar krovinį parsivežti atgal į Biržus, bet į kokią knaipę pas žydą nueiti gerklę arielka suvilgyti – kodėl ir ne?).

Aš gi dabar tegaliu tik spėlioti apie žygio pradžios taško pasirinkimo motyvus, nors, užbėgdamas už akių, atkreipsiu dėmesį į žemiau minimą 1933-ųjų metų Biržų jūrų skautų dar vieną žygį burvalte “Asta“ iki Klaipėdos (!), kuomet irgi pradiniu tašku pasirinkta Mūša.

O kol kas, tai pastebėsiu, kad dar skiriasi ir pačių žygių tikslai bei motyvai: 1935-ais žygiu nuo Rygos pasiekiama Klaipėda, o iš jos per Kuršmares – Nemunu iki paties Kauno. Tik galiu spėti, kad taip parodoma, kad ir Biržuose apstu ne iš kelmo spirtų jūrų skautų, tikrai besiveržiančių į jūras iš sausumos gilumos, jūra buriuojančių ir per jūrą ir marias grįžtančių į sostinę, tarsi vėl primenant apie šlovingą Kauno, kaip Hanzos sąjungos svarbaus komercinio miesto, šlovę…

Na, gerai – kiek fantazuoju čia, ar būtent šitaip jie sau iškeltus tikslus įvardino. Bet svarbiausią mintį juk pagavote.

Pirmoji gi Jūros šventė (tada vadinta Jūros diena) surengta 1934-ais rugpjūčio 11 ir 12 dienomis – nenuostabu, kad renginys nenuėjo veltui, nes jau kitąmet jos atgarsių ir idėjų paskatinti Biržų jūrų skautai ėmėsi ir šio savojo žygio, o 1936 metų gegužės 31d. įvyko ir Akademinė jūros diena, kuomet į Klaipėdą atvyko daug ministrų, šviesuomenės, profesorių ir dėstytojų, studentų, gimnazistų ir moksleivių, davusių ir simbolinę priesaiką jūrai.

O va 1939-ais metais gi jūrų skautai, jau nebe skatina lietuvių suartėjimą su jūra, o iš esmės pakelia sau ir visuomenei ūpą parodydami, kad netgi Klaipėdos praradimas nebegali jau sustabdyti Lietuvos valstybės ir jos jaunimo veržimosi į jūras! Situacija, manau, per tuos penkerius metus pasikeitė jau ir galvose – visuomenės nuomonėje ir visuomenės sąmonėje (tik belieka liūdnai atsidusti, kaip to pasigendu dabar).

Ir, pagal jūrų skautų žinutę, šie netgi pasilieka talkinti Šventosios uosto pertvarkymo į jūrų uostą darbuose (vienintelis karo laivas ir valstybės vadovo jachta “Prezidentas Smetona“, išvytas iš Klaipėdos, čia negalėjo net įplaukti dėl uosto ir farvaterio seklumo!), kai 1935-ais žygeiviai uostamiestyje neužsibūna ir savo laivą parsigabena namo geležinkeliu. Tai jų žygio reikšmės jokiu būdu nenuvertina, o ir, spėju, turėjo vaikiai grįžti namo patenkinti, išsišiepę iki ausų ir pelnytai savimi besididžiuojantys (o šio žygio galima ir dabar jiems pavydėti!).

1939m. visuomenės talka Šventosios uosto gilinimo darbuose (foto iš wikipedia.org)

Ar tai galėjo būti tas pats minimas švertbotas (“kompromisą“ ir derėtų taip vadinti, kai švertbotais ir jolėmis vadinamus laivukus – burvaltėmis) “Naras“ abiejuose žygiuose – lieka kol kas irgi neaišku. Kostas Frankas teigia, kad šis laivas pargabentas į namų uostą Biržus ir vėliau (kada?) paskendo Širvėnos ežere.

O 1939-ųjų žygio laivo, jei tai tikrai kitas, likimas juolab nežinomas.

Ar liko juo jūrų skautai buriuoti Šventojoje, tuo būdu prisidėdami gal prie kokio jachtklubo steigimo? Ar nespėjo tokio įsteigti (neturiu duomenų, ar tokio iš viso būta Šventojoje tarpukariu)?

O gal laivas vėliau prapuolė per pirmąją sovietinę okupaciją, tapdamas 1940-aisiais iš pradžių “darbo liaudies“ nuosavybe, o vėliau – gal jau ir “arijų“ nuo 1941-ųjų? Ar laivą parsigabeno geležinkeliu (naujai nutiesta atšaka, ar ir vėl arkliukais iki artimiausios stoties) iš Šventosios į Biržus? Gal juo parkeliavo Šventosios upė aukštyn nuo žiočių (jūros) iki…? O ir iki kur tuomet?… Ar šis laivas grįžo į Biržus ir yra tas minimas paskendęs “Naras“?

Gal tai ir ne “Lituanica“ lėktuvas, nepaisant panašaus užrašo ant laivašonio, bet kokiame nors Biržų muziejuje šis eksponatas, atplaukiojęs savo laiką, būtų užėmęs tikrai garbingą vietą. Kad taip nenutiko, kalti, greičiausia, vėliau staigiai sekę liūdni istoriniai įvykiai (skirtingai nuo tarakonų galvose dabartinių fregatų atveju).

* * *

Bet ne pats miestas, ar jo artumas prie jūros arba nuotolis nuo jos, o jo žmonės daro jį jūriniu ar buriuotojišku. Ir Biržų jūrų skautai, panašu, buvo tuomet gerokai velnių ta linkme prisišveitę!

Negaliu nepacituoti dar vienos Kosto Franko pateikiamos istorijos (iš ten pat):

[Biržuose] gimnazistai Povilas Dagys ir Mykolas Frankas su pulkeliu jaunesnių moksleivių 1929 metais įkūrė pirmąją jūrų skautų draugovę. 1930 metais Biržų jūrų skautai savo pačių rankomis pastatė ir pirmąją jachtą – švertbotą “Pilėnai“. Įdomu, kad šio laivo krikštamote buvo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. “Pilėnų“ vadu tapo P. Dagys.

1933 metais keli jūrų skautai su lengva jole “Asta“ Mūšos upe, o vėliau Nevėžiu ir Nemunu bei Kuršių mariomis pasiekė Klaipėdą.

Šioje vietoje derėjo autoriui užpildyti spragą – tai vis tik skirtingi upių baseinai, tad smalsu, kaip iš Mūšos jie atsidūrė Nevėžyje? Arkliukais vėl? Vilkte vilko patys nuo vieno artimiausio intako iki kito per pievas ir laukus?… Lygindamas upių intakų sąrašus aš bendrumų neradau.

Tačiau!

Esu gerokai užsispyręs (nors žemaičių giminėje nėra) ir sugaišau kelias valandas, bet vis tik atradau galimą ir mano spėjamą labiausiai įtikinamą šio 1933-ųjų metų jūrų skautų žygio maršrutą!

Taigi:

– Mūša nuo Saločių prieš srovę iki įtekančio Lėvens (šiauriau už Pasvalio);

– toliau vėl prieš srovę Lėveniu link to ištakų vėl iš esmės į pietus iki šioji aiškiai užsisuka į rytus tarp Gasparėlių, esančių dešiniajame krante, ir Bernatonių, esančių šiems piečiau ir Lėvens kairiajame krante, ir kur išteka Sanžilė iš kairės Lėveniui (tiksliau – Lėvuo atiteka iš rytų ir sukasi į šiaurę);

– ir štai čia derėtų pasukti į Sanžilės kanalą, iškastą 1930-ais metais (jūrų skautams jis buvo visiška šviežiena!), kuris ir sujungia Lėvenį su Nevėžiu – čia yra tik 8 km kelio, o ir tėkmė jau palanki, nešanti iš Lėvens į Nevėžį, iškart už Panevėžio (šio pietvakariuose).

Sanžilės kanalo rausimas tarpukariu (Panevėžio kraštotyros m-jaus foto via lrytas.lt)

Na, o toliau Nevėžiu jau paprasta ir aišku: pro Krekenavą, Kruosto HE tvenkinį, Kėdainius ir Raudondvarį, prie kurio ir įteka į Nemuną.

Net užsimaniau pats dabar šiuo maršrutu praplaukti! O kad turiu pripučiamą valtelę, tai su tokiais sunkumais, kaip skautai tarpukariu patyrė, ieškodami kinkomojo “traliuko“ savo laivėms, nesusidurčiau.

Įdomu, dabartiniai Biržų jūrų skautai kada nors šį, ar kurį nors iš aukščiau išvardintų, savo tarpukario kolegų žygį yra bandę pakartoti?…

Esu girdėjęs apie pirmąjį, berods, tik ką atsikūrus Lietuvos Respublikai 1991-ųjų metų Kauno jūrų skautų (“Divyčio“ tuntas) žygį nuo Kauno Nemunu ir per Kuršmares iki Nidos, kur jie susitiko su “euroskautais“ (krikščioniškųjų prancūziškųjų skautų lietuviškąja atšaka), ką Kauno jūrų skautai ir pratęsė vėliau, pasikviesdami kituose žygiuose prisidėti tame tarpe ir Biržų jūrų skautus.

2009m. jūrų skautų, tame tarpe ir biržiečių, kelionė iš Kauno į Klaipėdą Nemunu (foto iš 15min.lt)

Ne tiek, bet nors tiek.

Iš čia jie be leidimo “spruko jūron“ – Palangos link. Bet jūroje vaikinus užklupo stiprus vėjas ir jiems neliko kitos išeities kaip išsimesti į krantą.

Ši “operacija“ įvyko didžiulės skautų stovyklos akivaizdoje. Mat toje pajūrio vietoje stovyklauta Skautų sąjungos įkūrėjo ir šefo R. Badeno-Povelio apsilankymo Lietuvoje proga.

Tąsyk su “Asta“ plaukė Daugmaras ir Povilas Pažemeckas. Pastarasis vėliau tapo profesionaliu jūreiviu, bet jo likimas susiklostė tragiškai. 1939 metais netoli Talino nuskendus “Panevėžiui“, neišsigelbėjo ir jo antrasis šturmanas P. Pažemeckas.

* * *

O, žinote, aš gal prie Lietuvos jūros skautų dar grįšiu.

Mat jūrų skautų nuopelnai, kad būtų jie minimi atskirai ir išsamiau, tame tarpe ir buriavimui Lietuvoje rastis, yra tikrai didesni ir už mūsų senosios kartos galvose tūnantį ir iš lūpų į lūpas jaunajai perduodamą “olandiškąjį mitą“, nukopijuotą į mūsų buriavimo istoriją iš rusiškų knygų, kur Rusija, pradedant nuo Petro I, ir “didžiausia humaniška katastrofa“ SSRS – buvo vienas ir tas pats, kaip ir mes – “tė es er es – skambiausioji styga“ (sic!).

O juk turime kuo didžiuotis ir be įpirštos bei adaptuotos rusų istorijos, ar ne?…

Viliuosi, kad jau ir į Biržus ir šio miesto jaunąją kartą po šio mano pasakojimo pažvelgėte visiškai kitomis akimis.