Pandeminiai 2020-ieji tinklaraštyje

Šie pandeminiai 2020-ieji metai jau baigiasi, ir metas apžvelgti, o kas per juos, be to, kad “pusė žmonijos išmirė nuo koronaviruso, globali ekonomika žlugo ir visa civilizacija pasaulyje pasikeitė“ (sic!), įvyko šiame marinistiniame tinklaraštyje, skirtame įjūrinti (ša, husarai!) lietuvių tautą, pritraukiant ne tik prie kitokio buriavimo (sportinio buriavimo misiją formaliai lyg kelia sau Laivybos Bajorų Seimelis™ Lietuvos Buriuotojų Sąjunga, esanti buriavimo sporto federacija), bet ir prie jūrinės kultūros, einančios iš burių laikų ir su ta epocha susijusių tradicijų, tapusių jachtsmenų hobio pagrindu, kam čia ir aš didesnę dalį įrašų esu paskyręs.

Aišku, metus buriuotojai paprastai skaičiuoja navigacijos sezonais, kada gali buriuoti ant skysto vandens ir kada jau vanduo yra kietas, tai vertėtų išties grąžinti mums senąjį romėniškąjį kalendorių, kur nauji metai prasideda ne nuo sausio 1-osios, kaip dabar, o nuo kovo 1-osios – juk todėl ir nuo romėnų dabar rugsėjis, spalis, lapkritis bei gruodis yra Europos tautų kalbose atitinkamai vadinami septintu, aštuntu, devintu ir dešimtu, nors išties juk esamuose kalendoriuose yra atitinkamai nuo 9-to iki 12-to.

Galima dar pavėluoti suvesti finansus ir grąžinti skolas dar ir mėnesiu, pradedant naujus metus linksmai nuo balandžio 1-osios, aišku – ne tik ši data labiau atitiktų navigacinio sezono pradžią, kai laiku per Užgavėnes sudegini Morę ir “išveji“ tą žiemą, bet išties juk būta ir tokios liaudiškos tradicijos, užbadžius Romos Senate kovo 15-tąją Gajų Julių Cezarį tais 44-ais metais dar iki Kristaus gimimo (ot, italų protėviai kokie brudai – jų kalba: bruto et tu!).

O mano tinklaraštyje, žinia, yra simboliški kasmetiniai apdovanojimai už teigiamą įdirbį šio įjūrinimo labui, vadinami Buteliu Druskos, bei, deja, ir už neigiamą kenkimą, vadinami Švininiu Tarakonu, kas paprastai ir atspindi pastarųjų nominantų makaulėse knibždančius “tarakonus“, švininiu balastu tempiančius šį mūsų bendrą reikalą į dugną.

Fiurerio tarakonas (mano foto iš Londono Imperinio Karo Muziejaus).

Šios nominacijos tradiciškai štai jau 10 metų (!) skelbiamos kasmet kovo 24-tąją – lietuvių (!) laimėto 1609 metais jūros mūšio prieš žuvėdus prie Salacgryvos proga (nuoroda į praeitų metų nominacijas – čia), tad ir šių metų nominantai bus atitinkamai paskelbti jau tik kitais kalendoriniais metais.

Tad dar galima metus skaičiuoti ir nuo šios datos, nors metus va būtų geriau pradėti ar baigti nacionaline Buriuotojų diena, tik kad nelabai pavyktų su navigacija suderinti, bet šiomis šventėmis dar neabejotinai irgi galima žymėti ir netgi skaičiuoti marinistinius metus kalendoriuje.

* * *

Bet apsiribosiu kalendoriniais popiežiaus Grigaliaus Nr. 13 pašventintuoju standartu nustatytais 2020-aisiais, ir pasidžiaugsiu, kas gero nutiko tiek man, tiek ir tinklaraštyje, pradedant nuo savęs.

Vos nenusipirkau iš švedų laivės.

Šita neparduodama, nes čia Cutty Sark dar 2016 metais, bet va galite ne tik su manimi pasidžiaugti, o dar ir pasveikinti baladėje apie Carpe Diem apdainuotą Virginijų, kuris šiemet tapo nuosavos laivės burvedžiu Viduržemio jūroje! (mano foto)

Rašau vos, ir tai, be abejo – nesiskaito.

Nes aukcione nusižiūrėtai ir man įkandamai finansiškai vis tik buvo prieš mane trys pirmesni (net du ir aplenkus, vis tik vienas, buvęs ten arčiau, ją nusprendė pasigriebti, tai į “švedišką karantiną“ nenuvykau).

Aišku, būčiau pasikvietęs draugų į kompaniją ir parsiplukdęs pavasario gale taip į verygiškai užkarantinuotą Lietuvą, o gal ir nelabai grįžti iš nesikarantinavusios Švedijos skubėtume, bet kai visos šalys pakeliui irgi užsidarę, tai net mūsų pareigūnai, jei pamenate, tuomet neleido pavieniams paburiuoti net mūsų vidaus bei teritoriniuose vandenyse!

Kita vertus, kas turėjo galimybių šitokiu būdu palengvinti saviizoliaciją tokia izoliacija jūroje ar mariose, tiems tikrai, manau, pasisekė – gaila, nepavyko prisijungti ir man taip praktiškai, tai pamoju jums ahoy! bent jau morališkai.

Nuėmus karantiną vasaros antrai pusei kai kas spėjo iki latvių dar pašokti, bet visumoje, jei ne regatos, tai pamenate, koks išties keistas ir uždarytas kone kaip ir sovietmečiu mums pasidarė šiemet aplinkinis vandenų pasaulis.

…bet sirenos – vis dar vilioja (kažkokia antikinė puodynė be ugninio vandens)

O ir mano finansiniai planai pusmečio eigoje toliau pasikeitė (kone taip vienas po kito buvo atšaukiami darbo pasiūlymai, net ir sėkmingai praėjus atrankos pokalbius!), deja, tai aš taip vis skelbimus tik pažiūriu, stoiškai padūsauju ir… džiaugiuosi tik vairuojamu kabrioletu.

Beburiuojant su Audriumi Kauno mariose kažkaip suradau sau paaiškinimą, kam ir kodėl gi taip dar man tas kabrioletas (žuvėdiškas, kas irgi ironiška) – jautiesi be stogo važiuodamas tarsi būtum jachtos kokpite, tai nors kažkiek man kompensuoja tą jausmą ir ant asfalto.

Be abejo, ačiū Audriui ir jo kompanijai, kad pasikvietė ir vėl išgerti paburiavimu Kauno mariose pažymėti Buriuotojo dieną, kuri įvyko, nepaisant koronaviruso pavojaus (ir niekas nesusirgome!).

Kitas paburiavimas jau su kita kompanija toje akvatorijoje man neišdegė, nes prieš tai ketvirtadienį Vilniuje kažkokią zarazą pasigavau Taivanio pasiuntinio priėmime šios šalies 109-tųjų Nepriklausomybės metinių proga, ir būtų juokinga taip pasigauti išties tą kinų virusą – viskas praėjo sąlyginai savaitgalį link pasveikimo gerai, nors tas paskutinis sezoninis buriavimas šeštadienį Kaune jau, deja, irgi be manęs.

Buriuotojų diena 2020-aisiais – vakarėja prie Pažaislio (mano foto)

Daugiau pakvietimų man per sezoną nebuvo (tai laikykime, kad visi man draugiškai nusiteikę buriuotojai taip irgi šventai laikėsi sušvelninto karantino rekomendacijų), čarteriai masiškai dėl pandemijos irgi buvo atidėti, kaip žinote (nors Virgas susigalvojo paburiuoti ne tik pas žuvėdus, kuriems pandemija buvo nė motais, bet dar ir Gvadelupėje!), tad net Lietuvoje, panašu, be nuosavos laivės, ypač jei nesi joks regatinis buriuotojas, tai daug atsitiktinio buriavimo nesigauna.

Aišku, penkiasdešimtmečio proga niekas man jokios jachtos irgi nepadovanojo (o dar draugai skaitosi, nu…) – juolab, kad per jį buvo dar ir paskelbtas antrasis karantinas, tai tiek iš to paminėjimo švenčių.

Tiesa, Simas ketina savo burvaltę Utopia padovanoti tam, kas ja toliau buriuos, ir jei ne tas antrasis karantinas, tai jis būtų tapęs, ko gero, dar ir pirmuoju buriuotoju Varėnos “jūroje“ (kartu su manimi, bet vis tiek jis būtų pirmiau)!

Gal todėl sugudravau (niekam nesakykit!) ir įšnekinau kitiems metams dar kitą savo draugą Martyną jam pačiam irgi įsigyti nedidelę laivę – jis gali dirbti ir be karantino paskelbimo nuotoliniu būdu, tai buriuoti ir tuo pačiu dirbti Kuršmarėse (ech, kad ir man taip… bet esu kompuose lameris) jam pasirodė visiškai smagi mintis, nes jis ir taip romantikas turistas širdyje, o ne kažkokistais dačnykas, kad pirktų sodą ar sodybą.

Tai šį skyrelį apie šių metų [ne]paburiavimą baikime vis tik pozityvia nata – kiti metai žada buriuotojų Lietuvoje pagausėjimo bei teikia vilčių ir smagių patirčių, panašu!

(rap is kool – susirimavo)

* * *

Na, o dabar – kokios temos buvo reguliariai, kiekvieną ketvirtadienį, visus šiuos metus aprašomos šiame tinklaraštyje, kai dar prieš praeitų metų Kalėdas paskambino Kauno tikrojo jachtklubo garbės komodoras Audrius ir atrašė rūkytų silkių, kad šis mano tinklaraštis apleistas ir nerašomas, ir kad tauta (ar bent jau geresnė jos dalis) vis tik pasigenda mano įrašų tinklaraštyje, nors aš jau ir maniau, kad šiais laikais niekas nebeskaito tekstų tinklaraščiuose, o tik vėpso jūtubes ar bent jau klausosi podkastų.

Todėl sausį pradėjau informaciniu paminėtu įrašu, o jau po savaitės – ir pasakojimu apie susitikimą vakaronėje, skirtoje MBA-2019, pas Bitlą su estų buriuotoju Uku Randmaa, kuris užėmė III vietą jubiliejinėje vienutininkų retro regatoje pagal 1968 metų formatą, kuomet pirmąją laimėjęs yra sir Robin Knox-Johnston.

Su Uku Randmaa ir jo žmona Bitlo MBA-2019 renginyje (mano foto)

Sausį pristačiau ir Romo Adomavičiaus knygą apie LKL Prezidentas Smetona, bei vasarį – dar ir švyturių (čia ne apie alų!) fanatiko Aido Jurkšo padovanotą jo iniciatyva išleistą Henryk Sienkiewicz knygą Latarnik, išverstą į lietuvių kalbą.

Pristatymai geros literatūros nesibaigė tik metų pradžia, be abejo!

Taip kovą – pristačiau ir pirmąją buriavimo (ir šnipų!) grožinės literatūros knygą (apie filmą rašęs anksčiau) bei jos autorių Erskine Childers, ir dar – rekomendavau Starz sukurtą 4 sezonų serialą Black Sails apie “Lobių salos“ priešistorę (kaip kapitonas Flintas tapo tuo, kuo minimas škoto Robert Louis Stevenson romane, ir kodėl prisibijojo net savo kvartermeisterio Ilgšio Džono Silverio).

O jau lapkričio gale pristatau filmą apie daug svarbesnę ir tikrą (!) istorinę asmenybę – olandų admirolą, pramintą Seneliu, kuris, galima ginčytis, gal net kietesnis ir už patį anglą admirolą lordą Horatio Nelson.

Paminklas legendiniam lietuvių (!) admirolui Kretingoje (foto iš vikės)

Gegužę parekomendavau dar kitą filmą, paremtą tikrais įvykiais, apie visai taip per meilę netyčia buriuotoja tapusios merginos vienutėlės išgyvenimą Ramiąjame vandenyne Adrift, kai dar nebuvo nei palydovinės GPS navigacijos, nei EPIRB pranešimų gelbėjimui.

Prieš tai balandį paskyriau pristatymui dviejų priešininkų anoje paminėtoje aukščiau pirmoje vienutininkų regatoje aplink pasaulį be sustojimo, kurios pakartojime tą III vietą ir užėmė minėtasis estas Uku Randmaa, buriuotojiška klasika tapusioms knygoms: tai Bernard Moitessier The Long Way ir sero Robin Knox-Johnston A World On My Own.

Vasarį buvo parašyta ir apie rudeninėje Baltijoje žmonių aukų pareikalavusią regatą, kurios organizatoriai nusiplovė (no pun intended) nuo atsakomybės ir tuo tik nusipelnė Švininio Tarakono įvertinimo. Tad, be abejo, dar kovą, kaip ir minėjau aukščiau, pristatyti ne tik šios tarakoninės nominacijos, bet ir simboliškas Butelis Druskos nusipelnusiems – apie 2019 metų išskirtinius ir vertus dėmesio įvykius bei žmones galima paskaityti čia.

O jau liepą Dėdei Romui kilo įdomus klausimas dėl nacionalinio susivienijimo, ir ar tikrai tik LBS yra vienintelė galimybė – apie ką irgi rasite tinklaraštyje čia.

Vis tik smagiau, pagal šį jo klausimą, kad aš dar vasarį pradėjau 3 dalių pasakojimų ciklą apie tai, kas yra, ir kuo nėra, jachtklubas, stengdamasis nuo sovoko tarakonų pravalyti mūsų “tikrų buriuotojų“ kalbą bei mąstymą – tikiuosi, kad dabar kaskart, kai tik norės ne vietoje ir ne į temą papezėti, ištardami žodį jachtklubas, tai visada savo kaukolėje pakaušio srityje išgirs tą pašaipų savo vidinį balselį, vis jų perklausiantį – tai gal tu kacapas?

Versliųjų uabčiko, vadinančio save Kauno “jachtklubu“, krabiškomis letenomis nusavinamas paskutinį (?) sezoną dar gyvuojantis “turistų“ jachtklubas (mano foto Buriuotojų dieną)  

Iš šio trijų dalių ciklo kilo dviejų dalių pasakojimas apie vėluką kaip tradiciją ir reiškinį, ir net, pradėtas nuo balandžio ir baigtas birželį, 7 dalių pasakojimo ciklas apie seniausius jachtklubus pasaulyje – kas istorijoje buvo pirmieji buriuotojai, kada įvyko pirmoji regata, kur ir kada susikūrė pirmieji jachtklubai ir kuriuos laikyti tais pačiais pačiausiais pirmaisiais (pirmoji dalis – čia).

Birželį ne tik užbaigiau minėtąjį ciklą, bet ir supažindinau su gerai nutėkšta rusų Kločkovų šeimynėle (ko tikėtis iš vegetarų, tiesa?), kurie su nepilnametėmis (!) dukromis ne tik apiplaukė Horno ir Gerosios Vilties kyšulius, bet ir nuburiavo iki Antarktidos, ir per pandemiją užstrigę karantine Australijoje, kurioje leidosi į keliones po šio žemyno savanas, nes ko dar tikėtis? Beje, jie pakeliui dar paneigė ir mitus apie fantominėmis vadinamas salas, kurias aprašęs ir Jules Verne savo keliuose romanuose, ir kurias galite rasti kaip rifus vis dar pažymėtus vandenynų atlasuose.

Ką birželį vieną užbaigiau, tą pradėjau liepą jau kitą – net angliškai (!) nerasite tiek išsamiai papasakota apie kanadiečių iš Lunenburgo kontrabandininkų škuną I’m Alone, kurią JAV Sausiojo Įstatymo metu Meksikos įlankoje tarptautiniuose vandenyse neteisėtai (!) nuskandino amerikiečių pakrantės apsauga, ir kodėl šį škuna netgi yra apdainuota, ir yra netgi dainų vertimai į kitas kalbas (nes buriuotojai mėgsta dainuoti ir gimtąja kalba, o ne vien angliškai).

Todėl jau lapkričio gale aš paskelbiau dar ir savo lietuvišką (!) šios dainos pagaliau jau spalio 20-tąją parašytą versiją, pridėdamas ir tokios lenkiškos (ji per toną žemiau už originalo – patogiau dainuoti) versijos akordus – nuo šiol galite šią klasikinę dainą, mėgstamą kitų šalių buriuotojų, dabar jau patys savo gimtąja kalba dainuoti ir kontrabandą propaguoti man padėkoti.

Škunos I’m Alone kapitono Jack Randell autobiografinė knyga (kurios dar nesu skaitęs, todėl ir apžvalgos tinklaraštyje nebuvo)

Na, bet rugpjūtį ne tik iš esmės (be paminėtos paskutinės dalies siurprizui!) užbaigiau pasakojimą apie šią apdainuotą škuną, bet ir pradėjau mūsų tarpukario kariniam laivynui (iš vieno laivo?) skirtą pasakojimą, o kaip ten būta su leitenantais, kurie tapo kažkodėl kapitonais, ir kaip tas Povilas Julius Labanauskas, perplaukęs Atlantą, ten tapo iš vyr.leitenanto jau lietuvių komandoru.

Šią temą tęsiant, tiko feljetonas su argumentais jau rugsėjį ir apie tai, kaip mūsų dabartinės KJP, įsteigtos 1992-aisiais, ne tik nukniaukę yra Lietuvos Jacht-Klubo, kuriam kitais metais sukaktų jau 100 metų nuo įsteigimo, vėliavą, bet dar ir puoselėja rusišką laivyno tradiciją (neskaitant OMONui būdingų uniformų su podvodnykų pilotėmis) – pradžia čia, o Buriuotojų dienos proga atsirado proga (atsiprašant už tautologiją “sviestas sviestuotas“) atkreipti dėmesį, kaip mūsų karo jūrininkai nemėgsta jūros bendrai ir, skirtingai nuo kitų šalių kolegų, dar ir buriuoti konkrečiai.

Aprusėję išvaizdoje KJP puskarininkiai “pasiinstagraminimui“ gal vis tik ir paburiuoja (foto iš Lietuvos Jūreivystės Akademijos tinklapio)

Spalį užsibaigia ciklas apie leitenantus, kurie vadinami “kapitonais“, ir aš supažindinu su lenkų szanty judėjimo tarp buriuotojų patriarchu Jerzy Porębski – mums trūksta ne tik va tokio žmogaus, manau, bet ir visos tos buriuotojiškos kultūros dalies, kuri yra apdainuojama (tiesiogine šia žodžio prasme!).

Todėl jau tą patį spalį aš dar pradedu trijų dalių ciklą, supažindindamas, kas yra jūreiviška darbo daina (ir kas nėra shanty arba chantey), ir kuo jos skiriasi savo ritmika ir paskirtimi viena nuo kitos – su pavyzdžiais, kurie, tikiuosi, yra svarbūs ir save gerbiantiems jachtsmenams, kurie bendram išsilavinimui yra ne tik susipažinę, bet ir vertina šį pasaulinį marinistinį paveldą.

Ir tikrai – va tokio aiškiai sudėlioto ir papunkčiui paaiškinančio su pavyzdžiais bei nuorodomis šį marinistinį folklorą teksto lietuviškai jūs tikrai niekur irgi nesurasite, kaip tik dabar jau šiame tinklaraštyje (dėmesio istorijos fakultetų bei muzikinių akademijų ir konservatorijų studentams: cituodami savo referatuose bei kursiniuose darbuose nepamirškite, prašau, nurodyti autorių ir šaltinį, ačiū!).

Kažkoks marinistinio folkloro šantimenas konservatorių irštvoje pakeliui link Nemenčinės (autoriui žinomo žvejo ai-foto)

Spalį jau, ko gero, nominaciją Buteliui Druskos nusipelnė Simas Butavičius, kuris savo gamybos burvalte Utopia nuplaukė 540 km nuo Palūšės iki Nidos – jo santūrų pasakojimą su nuotraukomis (ir mano komentaru) rasite spalio gale tinklaraštyje čia.

Tuo pačiu jo žygis žemyn upe vėl atnaujino mano sopulius apie tai, kiek burvaltės Lietuvoje dabar yra pamirštos, ir kodėl taip yra nutikę – toks gruodį pradedantis šių problemų, mano galva, įvardijimas gal padėtų surasti ir jų sprendimus? Jei tai aktualu, aišku. O gal tikrai – tik vaikai turškiasi tose burvaltėse, ką?

* * *

Vien tik paminėtu pasakojimu apie šantes mano įrašai, aišku, neapsiribojo, todėl metų galui dar be jau aukščiau paminėtos lietuviškos versijos dainai apie škuną iš Lunenburgo, aš gruodį publikavau irgi aukščiau čia paminėto lenkų szantymeno Jerzy Porębski dainą Portowa Tawerna, mano išverstą lietuviškai, kuri, manau, tiks ir patiks tiek saviironijos nestokojantiems “netikriems“ buriuotojams, tiek ir pikdžiugos pertekusiems “tikriems“ lietuvių buriuotojams.

Todėl metų galui rasite ir pasakojimą apie vieną įdomią jūreivišką dainą, susijusią su jūreivių tradicijomis paminėti pirmojo mėnesio pabaigą reise pastipusio arklio atnašavimais, ir siurblinė šantė, užbaigdavusi reisą, kuri dabar jau yra mano išversta ir lietuviškai.

Be 2015-aisiais mano 45-mečiui publikuotos Drunken Sailor lietuviškos versijos ir dar 2012-aisiais išverstos За тех, кто в море (ne, Keistuolių teatro bajeris nėra vertimu!), tai šie du karantinai lietuviškų jūreiviškų ir buriuotojiškų dainų repertuaro gausinimui pasirodė palankūs, nes dabar be mano originalios Vėjo! Vėjo! Vėjo! (2015-ieji) ir Baladės apie Carpe Diem (2016-ieji), tai nuo šiemet jau yra:

• lietuviškai apie kanadiečių garsiąją (žr. Jungtinių Tautų precedentinių teisinių dokumentų bazę!) kontrabandininkų škuną I’m Alone at Lunenburg NS,
• kaimynų buriuotojų Portowa tawerna,
• siurblinė reiso užbaigimo šantė Leave Her Johnny, bei kitiems metams suplanuotos publikavimui –
• airiškoji užstalės Thin Lizzy/Metallica versijos Whiskey in the Jar,
• bahamietiška pašėlioti mėgstantiems buriuotojams Sloop John B. bei
• seniausia (!) klasikinė jūreivių daina Spanish Ladies.

Kūrybingas karantinas gauvosi, sakyčiau!

Ir gal jau daugiau nebesakykite, kad nėra lietuviško buriuotojams skirtų dainų repertuaro (nuolat pildoma™)!

* * *

Galbūt, dėl pandemijos poveikio ir Lietuvai čia nebuvo tiek daug apie įvykusį buriavimą, tačiau karantinas ir izoliacija krante savotiškai padarė 2020-uosius metus tikrai labai produktyviais ir gausiais, manau, tikrai informatyvių, pažintinių ir jums, tikiuosi, naudingų pasakojimų ir šiame tinklaraštyje – kukliai pakartosiu, bet to nerasite niekur kitur, o juolab dar ir – lietuviškai.

Statistika rodo, kad per šiuos metus publikuoti 57 įrašai, šį įskaitant, kuriuos tiesiogiai užsiprenumeravę seka 55 sekėjai, o čia dar apsilankė 9128 skaitytojai, kurie peržiūrėjo įrašus virš 15594 kartas – arba teko 1.71 peržiūra vienam lankytojui. Tai, palyginant su pernai, kai įrašų tebuvo tik… 3 (taip – trys!), tai ir apsilankė tada tik 3913 bei peržiūrėjo tik 6434 arba – buvo 1.64 peržiūros vienam lankytojui.

Kaip sakiau, gavau sprandinių už apsileidimą, tai šiemet ir rezultatas visiškai kitas.

Nors šie skaičiai svarbesni gal ne tiek jums, kiek tik potencialiems reklamos davėjams, kurie vysto socialinių tinklų marketingą ir dirba su labai aiškia tiksline auditorija konkrečiam produkui (žr. apie tai dar kiek žemiau), o ne paikai siekia per visokias tuštutes instagramuose ar feisbukuose tik masinės belenkokios, tačiau kuo didesnės aprėpties (pabandykite įsivaizduoti kokią instagraminę makiažo mokytoją siūlant jums antifūlingą…).

Ir kai tą fiktyvių sekėjų auditoriją gi influenceriais save vadinantys nusiperka banaliai iš reklamos agentūrų, po ko jų paskyrose vieni botai bendrauja su kitais, apsimetant, kad tiek daug lemingų ten juos folovina ir laikina (o jūs stebitės ir nesuprantate, kas visi tie durniai, kurie yra “sekėjais“), aha – tik kad va produktų pardavėjams, finale tampantiems tokios apgaulės aukomis, po to pardavimai esmingai ir nepadidėja nuo tokios reklamos į tuštumą prie šito fiktyvaus buzzo ir haipo!

(gif iš liveloveleann.com)

* * *

Tad vis tik – o kas numatyta kitiems metams?

Manau, kad taip kas savaitę reguliariai daugiau jau neberašysiu (na, sausis vis tiek jau sudėliotas…), ir ne todėl, kad išsemtos temos (kada jau čia aš neturėjau apie ką rašyti!?), nes aš dar dainuosiu.

Juk iš esmės ir dabar yra jau didelės apimties aprašymai suskaidyti ciklais pagal apimtį tinklaraščio skaitymo patogumui į ne vieną ir ne dvi dalis, tad reikėtų šiuos publikuotus atgal į vieną rinkinį kaip elektronines knygas sukompiliuoti, o kitus naujus jau ateityje pateikti gal rečiau (kartą į mėnesį?), bet gal jau tikrai tik tokiais elektroninės nedidelės knygos formatais (tokia vadinasi brošiūra, pamfletu arba bukletu – gūglinkite žodžių reikšmes ir apibrėžimus: booklet, brochure, pamphlet). Ir netgi ciklas apie vėlukus ir abu ciklai apie jachtklubus juk galėtų sutilpti į tokią vieną bendrą elektroninę knygą (e-book) – jums tik reikia pateikti pageidavimą, kokiu failo plėtiniu norėtumėte savo skaityklei šį turėti (pub, pdf, ar pan.?).

Dar galima būtų ir išleisti popieriu variantu, tinkamu padėti po kalėdine eglute arba kokiam draugui buriuotojui padovanoti gimtadienio proga, aišku – ką apie tai manote jūs?

Ir ar jau vertėtų leidybai pradėti rinkti “sutelktinio finansavimo lėšas“ (ar kaip ten tas crowdfunding vadinasi)? Bet jei norite paremti reguliariu abonentiniu mokesčiu, tą dabar nuo lapkričio 17-tosios jau galite padaryti ir per mano asmeninę Patreon esančią paskyrą (spausti čia – https://www.patreon.com/Burvedys)

Pavyduolius, labai mėgstančius suskaičiuoti kitų pinigus, tai nuraminsiu: per šiuos metus iš šio tinklaraščio rašymo tegavau vos keletą pervedimų (už ką tikrai didelis ačiū jums, gerieji žmonės ir mielosios gerbėjos!), nebent neapsižiūrėjau, kai gavėjas esu tas pats, kad ne viskas buvo tik už politekonomiką tomis temomis rašomo Punkonomics, kuris turi ir savo podcast Youtube, užėmęs anksčiau numatytą SkipperLTU tinklaraščio kanalo vietą, dėl ko reikėtų vis tik perkelti.

Bet, tiesą sakant, niekad juk šiuo savo marinistikos tinklaraščiu aš nekėliau sau jokių komercinių tikslų – antraip juk rašyčiau čia apie regatas už regatų rengėjų pinigus.

Tačiau jei šio tinklaraščio ir mano veiklos už tinklaraščio ribų dėka dar daugiau žmonių susidomėjo bendrai marinistika ar net jau pabandė ir konkrečiai buriavimą, tai jaučiu, kad ir lietuvių tautos įjūrinimo labui aš jį rašiau iki šiol išties ne veltui (tenesibara vėl Audrius, kad “suplanavau apleisti vėl“!).

Tikėtina, kad tai – pirmasis lietuvis buriuotojas M. K. Čiurlionis (iš jo Juodosios jūros fotografijų kolekcijos, kuri priklauso jo anūkui grafui Rokui Zubovui – ir tai būtų proga juk dar vienai temai)

Ir iškart atsakau į klausimą, ar neketinu paleisti šio tinklaraščio video formatu:

Niekad neatsisakau (nes juk tam ir Youtube kanalą buvau rezervavęs!), tačiau, sutikite, filmavimas ir montavimas atima tikrai dideles laiko ir pinigų sąnaudas (apie 15 minučių siužetas jau prakutus ruošiamas apie 3-4 valandas, priklausomai nuo papildomos grafikos!), ir plius – reikia bent jau dar vieno žmogaus operatoriaus!

Todėl tokius projektus, kuriems turiu aš ne vieną realizuotiną idėją (ar turime dokudramos formato, ir bendrai – bet kokį, filmą apie Salacgryvos mūšį, ką?), daryčiau tik su išankstiniais sponsoriais (prodiuseriai – į PM! ©), o ne savo sąskaita, kaip dabar rašau šį tinklaraštį (ach, mano laikas juk “nieko nekainuoja“, tiesa?).

Rašau išankstiniais, nes esu ne vieną žmogų ar jo produktą tinklaraštyje dykai promoutinęs ar endorsinęs (nes reklamuojama tik už pinigus), dėl ko ir dabar po atitinkamų jų paieškų Google jau pirmuose puslapiuose (!) rasite nuorodas į mano tinklaraščių įrašus apie juos, tačiau lietuviui, pastebėjau, net ir paprastas ačiū kainuoja daugiau už bet kokius pinigus, kurių ir šiaip gaila sau išleisti padefaultu.

O tapti tik iš idėjos dar ir buriavimo jūtūberiu net be nuosavos jachtos yra, švelniai tariant, nelabai adekvati mintis, iki kurios dasigalvojimo net aš tiek, žinote, neišgeriu.

Nacionaliniai buriavimo ypatumai (© Andrius “Storas“) Kauno mariose (mano foto)

Tad atminkite, kad skaitymas – tolina senatvinę demensiją!

Todėl didžiulis ačiū jums už tai, kad mane skaitote.

Ir tuo pačiu baigiant –

Laimingų ir geresnių bei buringesnių jums visiems ateinančių Naujųjų, 2021-ųjų, metų!

Ahoy!