Vėlukas (1/2): kas tai?


Kad jau, tikiuosi, išsiaiškinome, kodėl ne kiekvienas uostelis yra vadintinas jachtklubu (sovoko tarakonus valom iš makaulių!), ir kas yra tas komodoras (o ne ruskių komandoras ne tose pareigose!), tai tuomet jau pribrendo laikas dar apie vieną gerai matomą (tiesiogine prasme!) mano paminėtą jachtklubo simbolį pakalbėti.

Juolab, kad tą žadėjau padaryti dar prieš 8 metus, kai pasakojau apie laivo vėliavą – dabar išsiaiškinkime viską apie vėluką: kas tai yra, iš kur tai kilo, ir kodėl bei kaip jį save gerbiantys buriuotojai naudoja (nors artojai, aišku, tai ir vienu šaukštu gali visą maistą valgyti, nes jiems kitų stalo įrankių gi nereikia, tiesa?)

O pradžioje pažiūrime į lietuvių kalbos žodyną:

  • vė̃lūkas(latviškai, iš kur į lietuvių kalbą atėjo gatvė bei buriuotojasvēloks); čia yra pirmoji kirčiuotė (t.y. visada akcentuota pradžia bet kuriame linksnyje).

Šitaip šį žodį rašęs kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) bei Kazimieras Jaunius (1848-1908), taip pat randama Rytprūsiuose spausdintuose vokiškuose lietuvių ir kuršių kalbų žodynuose bei rusų-lietuvių kirčiuotės 1933 metų J. Barono ir 1967 metų V. Barono bei J. Galinio rusų-lietuvių kalbų žodyne ir 1968-1973 metų vokiečių-lietuvių kalbų Aleksandro Kuršaičio žodyne.

Bet pabandykite ištarti pagal pirmąją kirčiuotę garsiai ir šį žodį sau palinksniuoti, ir pastebėsite, kad Ū jums natūraliai juk patrumpėja, aišku, jei ne vYlniaus šnekta tarti – aš gi pats esu biskutuką, mažum, tę prie kapsų (ne, tikrai nemoku dzūkiškai, ir su pačia Dainava realiai mažai ką bendro turiu, išskyrus faktą, kad vietos vaikams metus anglų kalbą dėsčiau, o mano tėvas iš Pa-utenas gyveno ir susituokė išvis vYlniuje).

Todėl man pačiam, vaikystėje vasaromis pas močiutę iš mamos pusės jau bendrinės kalbos kilmės areale mokiusius lenkų kalbą iš Suvalkų TV retransliatoriaus, artimesnė ne žodyne pateikiama latviškos sulietuvintos pailgintos trukmės, o būtent antroji rašybos ir kirčiavimo versija:

  • vė̃lukas – šitaip rašęs ir kirčiavęs netgi iš latvių-lietuvių žodyną sudaręs 1929 metais J. Ryteris, ir 1932-1968 metais Heidelberge išleistame vokiečių-lietuvių kalbų žodyne yra būtent šioji versija, o ir Vydūnas, pavadinęs jūrų skautus budžiais, šią versiją vartojo.

Nesakau, kad ši mano vartojama teisingesnė – vis tik Kazimieras Būga su Rygiškių Jonu, d.ž.k. Jonu Jablonskiu iš Marijampolės, kurio čia minint dabar neradau, mūsų bendrinės kalbos klausimais dažnai pasiginčydavę, ir dabar juk tūlas tautietis net nepasakys, kuris jų tuos ginčus galop laimėjo, kada mes sakome mieliau ugniagesys vietoje gaisrininko, arba lietsargis vietoje skėčio, tiesa?

Bet yra dar trys rašybos ir antros kirčiuotės (primenu, čia akcentas iš daugiskaitos kam? priekio persimeta į daugiskaitos ką? galą) versijos:

  • vėlū̃kas(kavenska rašyba 1948 metais nesiskiria – tik kirčiuotė)
  • vėlùkas (rusniškių tartis, į kurią šiame žodyje aš pats dažniau nuklystu už “teisingą“)
  • ir net be diakritinių ženklų tiesiog velukas (trys vokiški žodynai).

Šiais atvejais vyrauja antroji kirčiuotė (kaip filologas filologams primenu): vėlŪkams, vėlūkUs – ir va, cha, aš jau pričiupau jus, jei nesate suvalkiečiai!

Ar matote, kad pirma kirčiuotė, paminėta aukščiau, čia tartyje dabar irgi natūralesnė?

Todėl rašybos prasme aš naudoju vėlukas, o iš kitų girdėjęs, ir pats dažnai kirčiavęs tiek ė, tiek ir u – bet reikia pratintis kirčiuoti, manau, vis tik pirmąja kirčiuote (kirtis ant ė visuose linksniuose – tarsi latviškai pagal “originalą“), nes vėl_U_kas greitai ima skambėti kaip dzūkiškas tel_U_kas, o suvalkiečiai mikliai čia prideda minkštinamąją i raidę – vėliukas (plg. teliukas). 

Kas nebūtų labai toli nuo žodžio kilmės ir pagonims lietuviams, kuriems vėliava siejasi su vėlėmis.

* * *

Ir todėl pereikime prie žodžio reikšmės tame pačiame žodyne:

  • 1. vėjarodis:

kopininkai žvejai savo kurėnus išpuošdavo savotiškais medžio drožiniais – vėjarodėmis, vadinamais vėlukais, kurie sukiodavosi perverti per stiebą;

kiekviena žvejo šeima turėjo savo vėluką, tarsi šeimos herbą;

vadai atsiminimui įteikė išpjaustytus žvejų laivų vėlukus.

Taip, tos Neringos ir Pamario laivų “vėtrungės“ buvo Kuršmarių lietuvninkų vadinamos vėlukais, o ne lietuvių ant namų kraigo statomomis vėtrungėmis.

Todėl gal dera ir mums pagaliau, gerbiamieji kolegos buriuotojai, savo kalboje atskirti, kas yra sausumos vėjarodis, t.y. vėtrungė (angl. weather-vane), o kas yra vis tik vandens žmonių, tame tarpe ir buriuotojų, vėjarodis, t.y. vėlukas (angl. wind-vane)?

Bet bent jau dar vieną užsilikusį rusicizmą (tuoj pseudo-olandistai pradės vėl klykauti!) dera tikrai iš savo kalbos jau išmesti:

  • 2. laivo vimpelas:

juodi šilkeliai vėlukams žvejaičių išrašyti;

žalių šilkų vėlukėlis su aukso raidužėms

Pas mus iš rusų tas žodis atsimalė per okupacijas ir nutautėjimą, o va pas juos žodis вы́мпел į jų kalbą atėjo išties iš olandiškojo wimpel.

Tačiau lietuviškai pagal prasmę mes seniai turime savo nuosavą žodį, ir nei į fryzus, nei į rusus mums nėra ko dairytis – gairė.

Ir dar rusai turi susijusį klaikžodį, kuris jų kalboje irgi yra olandiškos kilmės, tačiau įveda į mūsų dabar kalbamą temą (kantrybės!): брейд-вымпел – olandiškai brede wimpel, platusis “vimpelas“, kas angliškai yra vadinama broad pennant (nuo lotniškojo penna – sparnas, plunksna).

Istoriškai nuo imperatoriaus Petro I, kada rusai pradėjo iš Moskovijos surusėjusių totorių vakarėti ir pagaliau darytis panašūs į žmones (europiečius, kuriais buvome savo Respublikoje gerokai iki jų), jie savo karo laivus pagal jų vadų pareigas arba karinius laipsnius, tais breid-vimpelais iki dabar ir pažymi, o civiliams tokia simbolika kaip ir “nepriklausė“.

Todėl ir jų piliečiai, darydamiesi buržujais Rusijos Imperijos laikais, į šiuos jau pilietiškai laisvėdami ir nebesigviešė, geriausiu atveju, tai pasinaudodami mėgdžiojamų europiečių pavyzdžiu tik minėtais “paprastaisiais“ vimpelais – tad ši ten neužsifiksavusi tradicija negalėjo ir iki mūsų per tą imperiją ateiti (nors, pastebėsiu, dabar Nevos Laivyno “tautinio filijalo“ iš tarpukario Lietuvos Jacht-Klubo atimtą vėliavą dabar naudoja mūsų Karinės Jūrų Pajėgos kaip karo laivyno vėliavą).

Sovietmetis su savo bolševikine minčių “policija“ ir proletariato diktatūra dažnai visuomenę veikė baisiau ir už caro laikų ochrankos režimą, o dar yra baisiau tai, kad ir pas mus visas tas (ne)mąstymas į makaules irgi užslinko tarsi kokia parazitinė infekcija su sunkiai išgydomomis dabar komplikacijomis, kuomet lietuviais save vadinantys mūsų buriuotojai nesuvokiamai taip užsispyrusiai nori būti vis tiek ruskiais, niekindami savo gimtąją kalbą.

Tai gal irgi sutarkime, kad “vimpelas“ – tai vis tik yra lietuviškai gairė arba gairelė.

Nes prieiname dabar prie mums svarbios reikšmės, kuri iš esmės turėtų būti pirmoje vietoje žodyne, nes ją paaiškina aukščiau minėtosios, o ne atvirkščiai:

  • 3. vėliava:

pats stovėjau eilėj pirmutinėj, aukštai iškėlęs Lietuvos veluką (Vincas Kudirka);

tarp nuogų “šoblių“ sumirgėjo raudoni velukai (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė);

mažko visas Juodkalnis po velukais savo kunigaikščio puolė į kovą, ir priešius tapo gerai atmuštas (laikraštis “Varpas“, 1897m.);

lietuvių tauta turėjusi savo vėluką (laikraštis “Aušra“, 1884m., Jonas Šliūpas);

berniukai basi, ilgaplaukiai, rausvai ir gelsvai apsitaisę ateina su kartimis, su žaliomis šakomis ir vėlukais bei vėliavomis (Vydūnas);

todėl, buršai, neatbokit, tikt ant vėluko dabokit, tasai veda ant garbės (G.H.F. Nesselmann, 1851m.);

mažesnių kaip pulkas padalinių (eskadronų, kuopų ir pan.) ženkleliai v[ėliavomis] nelaikomi ir yra vadinami vėlukais (Bostono lietuvių enciklopedija, 1953-1985);

perkeltine prasme: šita moterystės veluką labai aukštai nešė (Vincas Kudirka).

Kaip matome, čia vėlukas apibrėžiamas tarsi “mažoji“ vėliava, kurios paskirtis atitinka ir tai, ką matome aukščiau išvardintose žodžio reikšmėse – tarkime, Kuršmarių lietuvninkų kurėnų identifikacijai, kuo paprastai yra vėliavos, tačiau tokiems laiveliams valstybinė vėliava vidaus vandenyse ir nenaudotina.

Bet pirmoje prasmėje tas “vimpelas“ ar vėlukas išties juk buvo vėjarodė, kuri mums, lietuviams, atėjusiems prie didelių marių, pasirodė esanti tiesiog laivo vėtrunge.

* * *

Nors buriuotojai dabar, kaip ir anuomet prie burių visi jūrininkai ar marių žvejai, tą vėjarodę išties naudojo burių valdyme pagal vėją.

Ir tik pradėjus plačiau rungtis regatose, jau prireikė gairelių iš pradžių ant šoninių stiebvirvių (suomiškai – vantų), vadinant jas šunrodžiais (angl. dog-vane), o po to, tobulėjant burių medžiagai, jau ir ant pačių burių, kur tos gairelės parodo gerokai aiškiau vėjo aptekėjimo srautą burės pavėjiniame ir priešvėjiniuose paviršiuose – tuos plazdančius “siūliukus“ rusai vadina колдунчик (išvertus į lietuvių – “būrėjai“), o angliškai gal išverstume kaip “pasakoriais“ – telltale (ačiū Simui Butavičiui už pastabą!).

Tačiau vėlukas buriuotojams, kaip ir kurėnais plaukiojusiems žvejams, ne tik rodė būtino žinoti, susidarančio judant kitomis, nei stačiai pavėjui, kryptimis menamo (angl. apparent wind, rus. iš čia – vimpelinis) vėjo kryptį. Jis juk tapo tiek laivės savininką identifikuojančiu simboliu (angl. private/owner flag), tiek ir, jiems susibūrus į jacht-klubą – to klubo narystę rodančiu skiriamuoju ženklu ant vandens.

Mes tiek nesąmoningai prie šitų vėlukų esame pripratę, kad jei paprašysi netgi vaiko nupiešti burinę laivę, tai jis neprašytas papuošimui būtinai į stiebo viršūnę įpieš ir tą vėliavėlę – vėluką, kuris angliškai turi atskirą tradicinį pavadinimą, savo kilme siejamą su herbu arba ženklu (žr. – badge), ar žyma, gaire (sic!):

  • burgee [bəːˈdʒiː] – t.y. tariama be(a)džY, kirtis gale.

Tokiu būdu gairė, kuri buvo skirta palengvinti burvaltės ar laivės valdymą burvedžiui (škiperiui – angl. skipper, oland. schipper – laivininkas) arba vairininkui (angl. helmsman – čia paprastai burvaltėje arba laivėje, o va coxswain – valtyje, kurioje burės galėjo būti iškeltos kaip pagalbinės), tapo mažąja laivės vėliava arba vėliavėle, jei taip norite, nes laivo vėliava paprastai juk yra nacionalinė, o ant neregistruojamų, kurių tonažas ir laivybos reglamentavimas formaliai valdžiai mažai terūpi, pramoginių ar pagalbinių laivų ta nacionalinė vėliava net ne visada ir keliama.

Tačiau sunku būtų įsivaizduoti prieš gerą šimtmetį kokį vaikėzą burvaltėje, kurios stiebo viršūnėje nebūtų iškelta vėluko, jau nekalbant apie solidžius jachtinius dėdules, kuriems klubinė gairė tame stiebe buvo neatskiriama jachtsmenų tradicijos dalimi.

Du olandų bujeriai (boeier – tradicinė nuo 17a. fryzų vidaus vandenų suapvalintais galais 5.5-12 metrų ilgio laivė su šonine šliūže; buvo skirta gabenti žemės ūkio produktus, o sekmadieniais – keliauti į bažnyčią) iškeltomis burėmis (ir su vėlukais stiebuose!) – olandų aukso amžiaus dailininkas marinistas Willem Van De Velde Senasis (1611-1693), 1660 metai (originalas saugomas JAV National Maritime Museum).

* * *

Todėl ir vėluko forma yra tradiciškai trikampė – kad smailas šios vėliavėlės galas aiškiau parodytų vėjo kryptį.

Bet būna vėlukų ir siaurėjančių į galą, tačiau neužsibaigiančių smaile (trapecinės formos), arba su dviem smailais galais, tarsi įkarpa, vadinama “kregždės uodega“.

Netgi anglų kalboje gali trikampis vėlukas būti vadinamas kaip vėjarodė, nes iš jos gi kilęs – pennant, o tuomet tik platesnis kregždės uodegos vėlukas, kaip identifikacinė vėliavėlė, vadintis burgee. Taip ir ilgio bei aukščio santykis bus vienu atveju 3:5 ar netgi 5:8 arba 1:2 (tai paprastai yra karo laivo vėliavos išmatavimai), o kitu, nes broad pennant – 2:3 (tai yra dažniausi nacionalinės vėliavos išmatavimai).

Taip, aš nesuklydau.

Tikrai čia ne atvirkščiai parašiau – nes amerikiečiai su anglais įprastai sau aiškins vieni kitiems, kuri tauta moka anglų kalbą, kuomet vieni burgee vadina tik broad pennant, o kiti vadina burgee tai, kas yra pennant, nes, suprask, kilo iš wind-vane (na, kaip dėl trousers ir pants). Nors abi šalys abu žodžius gali naudoti vien paties vėluko formos skirtumams apibrėžti. Ir nenuostabu, kad tarp amerikiečių jacht-klubų todėl vyrauja labiau kregždutiniai vėlukai, o tarp anglų įprastesni tradiciškai yra trikampiai.

Mano spėjimas tame, kad mažasis buriavimas burvaltėmis tarp anglų vystėsi kaip pavienio sportininko laisvalaikio praleidimo ir hobio rūšis, ir jiems išties tas vėlukas vėliau įgavo dekoraciją, atėjęs iš vėjarodžio, kai tuo tarpu amerikiečiai nuo to meto, kai kovojo už savo Nepriklausomybę prieš tuos pačius britus, tai juk kariavo privataus laivyno būdu (kaperiais – arba angl. privateer), kur šis vėlukas išties identifikavo privataus karo laivo kapitoną. Amerikiečių škunos ir brigantinos buvo nedideli kabotažiniai pakrančių burlaiviai, kurie nedaug tesiskyrė ir šimtmečiui nepraėjus nuo britų jau išpopuliarintų jachtklubinių lenktyninių jachtų (palyginkite mūsų škuną Brabander su kokia J-class jachta, tarkime).

Ir man tikrai nenuostabu, kad karališko protokolo ir aristokratiškų manierų žinovai britai turi ne vieną laivo vėliavą savo karo ir civilių laivų identifikavimui, kai amerikiečiai “demokratiškai“ visur gi naudoja tą pačią vieną “pižaminę“ tautinę ir valstybinę Old Glory vėliavą (nors JAV registruotos jachtos teritoriniuose vandenyse turi teisę iškelti ir prieš šimtmetį jiems sukurtą amerikietišką “jachtinę vėliavą“, kur viršutiniame kairiame ketvirtyje yra inkaras su 13 žvaigždučių ratu vietoje įprastinių 50 žvaigždučių valstybinėje vėliavoje).

Beje, ir pačios JAV vėliavos santykis yra labai netipinis pasauliui 10:19, kai JK vėliava yra ištęsta į ilgį – 1:2 (Lietuvos Trispalvė nuo “sovietinio“ buvusio santykio 1:2 dabar yra vyraujančio pasaulyje įprastinio 2:3).

Va kas mane labai dar žavi – britai šiuos savo vėlukų formos skirtumus irgi pagal protokolą skirtingai viename (!) jachtklube gali naudoti:

  • trikampis vėlukas tuomet yra bendras visiems klubo nariams,
  • o jų flag officers naudoja klubo vėluką su kregždės uodegos galu: komodoro vėlukas skiriasi nuo klubinio tik uodegos forma, kai vice-komodoro bei kontr-komodoro yra tas pats komodoro vėlukas, tačiau karo laivyno pavyzdžiu vice– turi vieną skritulį viršutiniame kairiame kampe, o kontr– – turi du tokius.

Jei pagal dizainą nėra vietos skrituliams (ar žvaigždėms), tuomet gali būti papildomas spalvotas kantas apatinėje kraštinėje arba netgi pilnai apvestas abiem kantais vėlukas iš viršaus ir apačios kontr-komodoro atveju.

Ir ne, aš ir vėl nesuklydau: pas mus įprasta regalijų simbolius pridėti dėl pompastiškos, o britų vėliavose, ką ne viena tauta irgi perėmė karo laivyno identifikavime, yra atvirkščiai – kuo aukštesnis “admiroliškas“ laipsnis, tuo papildomų žymų vėluke išties yra mažiau (aha, tie glušiai dar ir ne ta kelio puse važinėja, tai gerai, kad visa šalis taip, tai nors nesusiduria vienas su kitu kaktomuša).

* * *

Kadangi jums per daug skaityti vienu ypu, tai antroje dalyje – apie tai, kurioje vietoje ir kada laive yra keliamas vėlukas, ir kaip lietuvių buriuotojai (ne)naudoja savo jachtklubų vėlukus.

Ahoy!

Komentarų: 1

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.