Jerzy Porębski: Kur ta prieplauka?


Jei taip prieitų ir pasakytų kas: “Biče, ar laiko turi?
Man įguloj reikalingi snukiai nauji.
Amazonė, Didis Rifas, vandenynai treji,
Visam reisui – metai arba dveji…“ –
Tai atsakyčiau (dainuojat jūs visi!):

Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Kur tie raiščiai, sumazgyti visi?
Kur tie vartai, pasaulin atverti?

Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Viską metu ir į reisą plaukiu –
Tik kur tai yra?
Ir kur tai yra?

– “Kur ta prieplauka?“ – mano vertimas iš lenkų kalbos.

Pačiai populiariausiai jūreiviškai lenkų dainai “Gdzie ta keja?“ (”Kur [ta] prieplauka?“) kitais metais sueina tiek, kiek man už kiek daugiau nei mėnesio sueina šiemet – t.y. jau pusė šimto metų!

O šios dainos, be kurios neapsieina joks lenkų jūreiviškos dainos festivalis ir daugumos lenkiškų shanty grupių bei atlikėjų repertuaras, ir kuri yra išversta į anglų bei rusų kalbas (kaip ir aukščiau pirmasis stulpelis bei priedainis – jau lietuvių), tikrasis, nes dažnai manoma, kad daina yra liaudiška – kiek ji išties tapo liaudiška savo esme, autorius Lenkijoje kartu yra laikomas ir lenkiškos jūreiviškos dainos shanty judėjimo patriarchu bei pradininku.

Todėl pagalvojau, jei jau taip siekiame įjūrinti lietuvių tautą ir per šį jūrinės kultūros klodą, tai verta mokytis, kaip sako buriuotojai, iš “geros jūrinės praktikos“, tad verta padaryti pauzę įrašų cikle apie komandorus bei kapitonus, ir jus taip dabar neakivaizdžiai su juo čia supažindinti:

Jerzy “Jurek“ Porębski (foto iš “Radio Szczecin“)

Gimęs 1938-ųjų kovo 28-tąją Sosnovce, Lenkijoje; Jogailos Universiteto Krokuvoje vandenynų biologijos mokslų daktaras, buvęs 30 metų Svinoušcės Jūrų Žvejybos Instituto darbuotojas (dabar jau seniai pensijoje) ir plaukiojęs ne viename vandenynų reise žvejybiniais ir prekybiniais lenkų bei užsieniečių laivais, pasiekęs Folklendus ir Antarktidą dar lenkų mokslo tiriamuoju laivu RV Profesor Siedlecki.

Žvejys, buriuotojas (mokėsi buriuoti Silezijoje bei Mozūruose dar paauglystėje) ir, aišku, jūreiviškų dainų ir shanty kūrėjas bei atlikėjas, grojantis gitara bei trimitu; lenkų radijo laidų apie jūrą bendraautorius bei lenkams legendinės ir kone seniausios jūreiviškų dainų grupės Stary Dzwony (“Seni Varpai“) įkūrėjas ir, kai kuriems pirminiams jos dalyviams, deja, jau mirus, šios atsinaujinančios grupės narys, kurioje dabar dainuoja ir mergina – klinikinė psichologė (k-hm…), bei buvęs minėtojo laivo laivūnas (dzūk. bocmanas).

Ir bendrai paėmus, kiek teko skaityti ar klausytis jo interviu bei žiūrėti nufilmuotų ankstesnių koncertų, tai vis dar guvaus proto ir humoro diedukas, kurio nelabai liežuvis apsiverčia vadinti dieduku netgi, nors jis išties, kaip minėjau, yra lenkiškos jūreiviškos dainos senelis.

* * *

Jis bestudijuodamas okeonografiją ir biologiją Krokuvos universitete nuo 1956-ųjų, kuomet baigė Bytomėje vidurinę mokyklą, susidomėjo tradicinio džiazo muzika, ir už keletą stipendijų nusipirko trimitą. Lankydavosi taip vadinamuose “šokių vakaruose“, trindamasis arčiau orkestro ir analizuodamas trimitininkų grojimą, o vėliau ir pats grodamas klubuose bei šokiams.

Jam, prisipažįsta, pasisekė, kad tuomet vidurinėje muzikos mokykloje pakliuvo pas profesorių Ludwik Lutak, vieną geriausių šalyje trimito mokytoją ir maestro. Tačiau profesorius jam maždaug po metų iškėlė ultimatumą:

– Arba tu toliau pas mane studijuoji, bet turėsi mesti biologiją, arba lieki studijuoti biologiją, o tavo vietoje aš mokysiu ką nors kitą.

Būsimasis biologijos mokslų daktaras tada muzikos profesoriui atsakęs, kad nori pamatyti pasaulį ir patikrinti, ar išties Žemė yra apvali, ar tai tik komunistinė propaganda. Tačiau per tuos metus be trimito dar spėjo pasimokyti groti pianinu bei solfedžio.

Grodamas taip labai komunistiniais laikais kreivai vertinamą “kapitalistinį džiazą“, susidraugavo ir su garsiu dabar pasaulyje bei į Niujorką persikėlusiu vėliau lenkų džiazo pianistu Adam Makowicz, kurio kvietimu ir pats koncertavęs JAV. Į vieną Vašingtone lenkų kultūros centre surengtą koncertą atėjęs ir Adam, kurio po koncerto Jerzy paklausęs, kaip tam patikę, ir į ką šis atsakęs:

– Tokį nei šiokį, nei tokį gyvenimą pasirinkai: vietoje muzikos – plaukiojimas. Bet rytoj visuose lenkiškuose laikraščiuose parašys: “Jerzy Porębski koncerte buvo…“ – ir taip didelėmis raidėmis: “Adam Makowicz!”.

Jerzy Porębski su trimitu – foto Marcel Hovra iš zeglujmyrazem.com

Beje, ir su magistro tezėmis, kurias rašė Gyvūnų Psichologijos ir Elgsenos Fakultete, smagios jo istorijos.

Sako, šio darbo tyrimų tema buvo jūros žuvų reakcija į šviesą ir šešėlius – apsivilkdavęs hidrokostiumą, pasiimdavęs akvalangą ir atsiguldavęs naktį prie Gdynios jūroje 5-10 metrų gylyje su prožektoriumi, stebėdamas plaukiojančių gyvių reakcijas, kas po to pravertė, sako, jam žvejojant kalmarus su prožektoriumi.

Kai laikė baigiamuosius magistro egzaminus, tai jo paklausė apie silkių žvejybos reikšmę, ir tas pradėjo:

– Silkes mes konservuojame, silkės gerai marinuotos, silkės išvis padeda žmonijai išgyventi…

Ir taip toliau tokiu stiliumi. Komisija kinkavo galvelėmis, bet po to turėjo vėliau nutraukti šitaip užsivedusį pasakoti ir parašė aukščiausią balą.

Čia, jei mokate lenkiškai, rasite labai išsamų interviu su juo apie muziką ir jo studijas.

* * *

Sako, ir į buriuotišką kultūrą pakliuvęs atsitiktinai, kuomet pastebėjęs, kad jo “žvejybines“ dainas, kurias ilgų reisų vandenynais metu pradėjo sau, o vėliau ir suklususiai įgulai, brazdinti gitara, tie keisti (sic!) žmonės irgi taip priima mielai ir netgi dainuoja.

Po to prasidėjo kvietimai pakoncertuoti bei bendrai į jūreiviškų bei buriuotojiškų shanty dainų festivalius, kurių Lenkijoje dabar jau kasmet įvyksta ne vienas, įskaitant ir tradicinį Krokuvoje jo dar studentiškais džiazo laikais grotame Rotunda klube, kuriame įvykę jau kone 40 festivalių (jei 2011-aisiais buvo jubiliejinis 30-tasis).

Deja, bet mes neturime ne tik nei vieno tokio shanty festivalio, bet ir tokios dainos atlikėjų – todėl neturime ir tokios jūrinės kultūros dainų tradicijos, kurią turi per daugiau nei pusšimtį metų dabar išvystę pas save lenkai, ir apie ką esu rašęs dar iš anų paburiavimų Mozūruose prieš dešimtmetį.

Iš esmės per juos aš šią kultūros dalį atradau, kaip ir atradau sau Jerzy Porębski bei jo dainas – be minėtosios dar ir: Portowa Tawerna (“Uosto smuklė“) apie “kranto jūreivių“ istorijas bei Rady Bosmana (“Bocmano patarimai“) apie priemones nuo jūros ligos, ar Bułeczki (“Bulkutės“) apie romantišką buriuotojų meilę Mozūruose bei buriuotojiškas atostogas nuo buriavimo Spokojniutkie wakacje (“Ramutėlės atostogos“), arba Najdroższy śledź (“Brangiausia silkė“) ir Zadudniły bobiny (“Užkaukė ritės“) apie silkių žvejybą bei Cztery piwka (“Keturis alučio“) apie tradicinį bridžo lošimą vandenynų reise, bei tradicinės muzikos pagrindu parašytus Dziadiek (“Senelis“) ir Tango Zejmana (“Senojo jūrininko tango“), ir t.t. – parašęs virš 100 kūrinių.

O jums, kai netyčia pakliūsite Lenkijos pajūryje ilsėdamiesi ar Mozūruose buriuodami į tokį festiwal szantowy ar bent jūreiviškos dainos koncertą, jau dabar Jerzy Porębski ir jo dainos bus žinomos – štai ir jo paties atliekama jau minėtoji pradžioje daina “Kur ta prieplauka?“:

Ahoy!

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.