Aišku, šiais laikais visi itin išmanūs, todėl nieko nebeskaito – ne tai, kad būtų dar ir tiek nukvaišę, kad išvis kokius tinklaraščius patys rašytų.
Ir jei toks nukvaišėlis jums čia pasiūlytų kokią marinistinę knygą perskaityti, tai gal išvis savo smilkinio vietoje smiliumi nuspaudą prisukinėtumėte – juolab, kad ši knyga yra kone dviejų šimtmečių senumo.
Bet tai ypatinga burlaivių laikmečio ir labai autentiška knyga, ir net įvardinama klasikine marinistine, o kai ją amerikiečių rašytojas Mark Twain lyginęs su William Shakespear supratimu apie jūrininkystę, tai pastarąjį anglų klasiką netgi įvardinęs nemokša.
Aš jau esu šią knygą anksčiau rašydamas paminėjęs, bet kadangi dabar jau perskaičiau ją visą, tai būtų neatleistina iš mano pusės autorių ir jo kūrinį pristatyti dabar jums (galite pradėti sukinėti smilių prie smilkinio).
Iš aš kalbu apie 1840-aisiais publikuotą JAV teisininko, valstybininko ir Harvardo teisės fakulteto absolvento Richard Henry Dana Jr (1815-1882) dienoraščiu paremtą knygą iš jo 1834-1836 metų kelionės paprastu prekybinio burlaivio jūreiviu iš Bostono jo gimtąjame Masačiusetse apie Horno iškyšulį į kitame žemyno krašte esančią Kaliforniją, kuri tuomet priklausė dar Meksikai, ir atgal – “Dveji metai priešakiniame denyje“ (angl. Two Years Before the Mast):
Daugybinio pakartotinio 1911 metų leidimo viršelis
* * *
Kilęs iš senųjų Amerikos kolonistų nuo 1640-ųjų ir, suprantama, aukštesnės socialinės klasės (tai senasis šalies elitas, dabar tuose kraštuose vadinamos WASP – White Anglo-Saxon Protestant), privačią mokyklą baigęs pas patį amerikiečių nuolat ir dabar cituojamą eseistą ir filosofą Ralph Waldo Emerson (kuris, savo ruožtu, buvęs jauniausiu Harvardo studentu, įstojęs studijuoti nuo 14-kos metų) bei įstojęs 1831-aisiais studijuoti teisės į Harvado koledžą (pagal amerikiečių sistemą, tai universitetas laikomas tik nuo magistro studijų), susirgo studentaudamas vėjaraupiais, kurie komplikavosi į oftalmiją, t.y. kirto per jo regėjimą.
Kaip pats rašęs knygoje, tėvai vis tik neturėjo lėšų dar ir išsiųsti jį gydytis į kokį nors Europos kurortą (SPA), todėl jis pasirinko gana rizikingą būdą sveikatai pakeisti aplinką, klimatą ir gydytis fiziniu aktyvumu – užsirašęs paprastu jūreiviu į prekybinį laivą, plaukiantį aplink rūsčiojo Horno iškyšulio link saulėtosios Kalifornijos (tuomet keliauti arkliais sausuma per prerijas ir laukinių indėnų teritorijas buvo gerokai rizikingesnis gyvybės prasme užsiėmimas).
Juolab, kad toks “gydymosi“ būdas buvo ne naujiena (pvz., taip džiovą viskiu Laukiniuose Vakaruose “gydęsis“ garsusis lošėjas ir dvikovininkas Doc Holliday), o taip pat dar ir nemokamas, bet ir galėjai užsidirbti, jei tą užmokestį galima tokiu laikyti – to meto JAV jūreivio algos tarifas buvo $12 per mėnesį jūroje prie faktiškai nenormuotos sunkaus fizinio darbo dienos, rizikuojant gyvybe, tvarkant bures aukštai stiebuose ir neišvengiamai audringose jūrose per klimatines zonas nuo arktinio (knygoje – prieantarktinio) šalčio iki tropikų karščių.
Autorius R. H. Dana šešeri metai po burlaivio jūreiviu dukart aplenkto Horno iškyšulio, palikusio matomą pokytį ir jo charakteryje
Tai, ką jis patyręs plaukdamas brigu Pilgrim į Kaliforniją, ir kaip išdirbamos ir parengiamos pervežimui jaučių odos (tuo irgi teko užsiimti), kokie ispaniškosios Kalifornijos vietiniai gyventojai ir visur besisamdantys į laivus ir darbams vargšai havajiečiai (Havajai tapo JAV 50-ąja valstija tik 1959-aisiais), jų to meto papročiai ir kaip skyrėsi plaukimas namo pavojingomis “ne sezono“ sąlygomis atgal kitu brigu Alert ir su kitu kapitonu, koks klaikus yra paprastų JAV jūreivių išnaudojimas ir pan. – viską aprašęs savo autobiografiniame pasakojime aiškia ir suprantama skaitytojui kalba.
Tarkime, šiame brige jūreivių tebuvo vos po 3-4 vienai pamainai iš dviejų, neskaitant 3 karininkų, kapitono ir dviejų padėjėjų, ir 4 specialistų, kurie “vachtos nestovėjo“, t.y. koko, stiuarto, dailidės ir burininko; ir kas paskatino amerikietišką know-how, dabar žinomą kaip… shanty.
Aprašyto brigo eskizas – pamainoje su visu šių burių ūkiu tvarkęsi vos 3-4 jūreiviai, turint omeny, kad vienas jų dargi stovėjęs prie vairaračio (dzūk. šturvalo)
Būtent šita patirtis jį paskatino po sėkmingai baigtų teisės studijų ir išsilaikytų advokatūros egzaminų rinktis marinistinę teisę bei atstovauti jūreivius teisminiuose ginčuose, o JAV Pilietinio karo metu būti juodaodžių vergovės panaikinimo aktyvistu bei JAV prokuroru, ir kaip Masačiūsetso valstijos atstovu Kongrese bei politiku visada palaikyti išnaudojamo ir JAV besivystančio “laukiniojo kapitalizmo“ beteisio žmogaus pusę.
* * *
Vis tik įdomiausi yra burlaivių jūreivių gyvenimo, darbo ir buities aprašymai – net jei pats autorius yra sakęs, kad jūreivio apranga į laivus priviliojusi daugiau romantiškai nusiteikusių žmonių, nei visos Europos “verktinių“ sugaudytojų komandos (angl. press gangs) kartus paėmus, bet perskaičius tokią knygą paauglystėje gal praeitų ne vienam durnumas rinktis jūreivio profesiją ir išvis buriavimą.
Gal todėl ši knyga ir nėra išversta į lietuvių kalbą, nors lietuviams ir taip užtenka protelio nesirinkti laivelio, o geriau vairuoti fūrą europiniais autobanais. Nors neabejoju, kad pastarieji, jei tik mokėtų skaityti, rastų daug bendrumo su šios knygos autoriumi ir jo sutiktais tame “nuotykyje“ personažais.
Mielai išversčiau aš, jei tik būtų toks rimtas užsakymas – nes jau gana, kad Joshua Slocum kreivai-šleivai išvertę, nesuprasdami teksto ir po to dar paprastas autoriaus sąvokas “dovydėniškai“ pavertę neįskaitomomis ir skaitytojui nebesuvokiamomis pseudo-olandiškomis (angliškai rašiusio!) abrakadabromis.
Viename iš vėlesnių leidinių pavaizduoti knygoje paminėti burlaivių tipai: tristiebis pilno apiburinimo burlaivis (čia tiesiog “laivas“), barkas (už pusės amžiaus taps pagrindiniu vandenynų transportiniu “windjammer“), tipinis brigas ir brigantina (pastaroji kaip škunos ir brigo mišrūnas dar vadinama “hermafroditiniu brigu“, o dabar vadintų “transeksualia brige“)
Bet, ačiūdie, niekas šiais laikais knygų neskaito, o jei norite jūs persiskaityti originale visiškai nesunkiai paskaitoma anglų kalba, tai tą galite padaryti online dykai – štai pagal šią nuorodą Gutenberg projekte (yra epilogas, kur autorius apsilanko buvusiose vietose po 24 metų ir papasakoja apie pasikeitimus ir knygoje aprašytų žmonių bei laivų likimus).
* * *
Amerikiečių ir bendrai angliškai ir ne tik marinistinei literatūrai ši knyga padariusi didelę įtaką – manau, kad iš jos sėmėsi įkvėpimo ir rašymo stiliaus jūreiviškomis temomis abu JAV literatūros klasikai, tiek ir Mark Twain, tiek ir Jack London – o pas mus, kaip minėjau, ši klasika faktiškai net nežinoma.
Kai JAV netgi Antrojo Pasaulinio karo metu adaptavo scenarijų 1946-aisiais pagaliau pasirodžiusiams filmui tokiu pačiu pavadinimu pagal šią knygą – filmas buvo vienas iš dešimtuko žiūrimiausių tais metais, bet aš neradau jo youtube, kad pats pažiūrėčiau ir įvertinčiau:
1946 metų filmo plakatas – ne visai knygos ekranizacija
Aišku, palaipsniui susidomėjimas burlaiviais praėjęs, kartais plykstelint trumpam laikui tokiems pavieniams teminiams filmams ar knygoms, kaip ir dabar su Karibų piratų romantizavimu, bet, sutikite, tema išties juk yra labai nišinė, ir laivai dabar nebe buriniai, ir jūreivių darbas laivuose nors vis dar sunkus, bet toli gražu nebeprilygsta aniems “romantiškiems“ laikams, apie kuriuos autorius mums palikęs išsamius nepragražintus savo prisiminimus, o audros ir buriavimo sąlygos anoje pusėje gaublio aprašytos knygoje ne vieną kartą, ir labai suprantamai bei aiškiai.
Gal taip ir buriuotojų turėtume mažiau, jei tie būtų vaikystėje šią knygą skaitę… arba turėtume dar daugiau – matyt, kiekvienas šioje knygoje randa tai, ką pagal savo supratimą ir amžių sugeba atrasti.
Aš tai jus nuo skaitymo atkalbinėju, kaip suprantate – jei netgi buriuojate, tai jums buriavimas, matyt, yra ne kelionės, o regatos (knygoje rasite, kaip greitį kapitonai “išspaudžia“ iš savo laivo, ir kaip vienas su kitu pasirungti taip pat linkę, bet – negi skaitysite?).
* * *
Beje, knygoje aprašytas brigas 85.5 pėdų (26.4 metrų – dviem su puse metro “per ilgas“ pagal dabartines konvencijas, kad tiktų būti “pramoginiu“) Pilgrim, pastatytas 1825-aisiais Masačiusetse, užsidegė ir paskendo 1856-aisiais prie Šiaurės Karolinos, tačiau jo replika buvo 1975-aisiais perdaryta iš 1945-aisiais pastatytos Danijoje Baltijos jūrai tristiebės škunos (nors brigas yra dvistiebiu ir tiesiosiomis, o ne įstrižomis burėmis).
Brigas pasirodęs ne viename filme, ir buvo vietine įžymybe uoste… Dana Point – taip, Kalifornijoje rašytojo vardu buvo pavadintas toks miestelis.
Autoriui paminklas pastatytas jo pavardės uostamiestyje Kalifornijoje
Deja, bet uoste laivas 2020-aisiais per tą prakeiktą pandemiją pradėjo dešiniame borte leisti vandenį, pakrypo ir… buvo nuspręsta jo neberestauruoti, o sunaikinti – mūsų barkentinai Meridian grėsė toks pats likimas, bet ačiū ją išsaugojusiems.
Kitas brigas Alert, kuriuo autorius grįžęs namo į Bostoną, buvo parduotas banginių medžioklei, kol 1862-ųjų rugsėjo 9-tąją šio neužgrobė Pilietinio karo metu konfederatų garlaivis Alabama, jankių įgulą išsodino, o patį laivą su kroviniu sudegino prie Kerguelen salyno sub-antarktikoje į pietus nuo Gerosios Vilties kyšulio – apie jokią jo atstatytą repliką nesu girdėjęs, nors šį laivą visi kapitonai išties gyrę ir vertinę.
O kas moka dar skaityti ir kam įdomi yra tikra jūreivystės istorija aname pasaulio krašte burlaivių laikais, kai Lietuvoje dar net baudžiava nebuvo panaikinta – smagaus šios knygos skaitymo!
Ahoy!
Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2024-03-01, o taip pat dar dėkoju atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!
Skipper_LT 
Komentarų: 2