Žemyn upe – 2011 (I): Nerimi per Vilnių


2011m. liepos mėn. 21d., ketvirtadienį, įvyko jau tradiciniu tampąs trečiasis (mano nuojauta kužda, kad vis tik ketvirtasis) plaukimas Nerimi per sostinę “Žemyn upe“.

Išvakarėse nuvažiavom pasimaudyti pas “Borjomi Odisėja“ vyr.padėjėją į Trakus. Paėmėm jo valtį ir minamą katamaraną, nuplaukėm iki “mūsų“ salos, smagiai praleidom laiką besipliuškendami, prisimindami plaukimą Graikijoje, ir ko trūko iki pilnos laimės. To ko labiausiai trūko, to čia užteko, todėl beliko tik atsidūsėjant nužvelgti tuos, kurie su burėmis tą minėtąjį vėją pasikinkę ir smagiai skuodė ežero paviršiumi… Ech!…

Grįžtant namo planas plaukti Nerimi gimė spontaniškai. Kadangi orai nei šiokie, nei tokie nuo pat grįžimo iš Graikijos, tai labai reikia taikytis, kad plaukiant nepermirktume. Ištaikius geresnio oro langą, galima gi ir valtelę prisipūsti!

Kelionės planas ir maršrutas (geltonai) Vilniuje Nerimi: Valakampiai – Lazdynukai

Aš norėčiau jau nuplaukti ir iki Kernavės, bet akivaizdu, kad į laiką netilpsim, todėl pasirinkimas buvo arba ketvirtadienis, atidėjus darbus į šalį (ką ir padariau), arba šeštadienis, tad beliko tik pasidaryti pramogą plaukiant valtimi per sostinę, kaip tai jau vyko 2007 metų rugpjūčio 10 dieną ir, berods, dar po metų, tačiau iš pastarojo nuotraukų nerandu.

Pamenu tik, kad tuomet papuolėm į atrankines irkluotojų treniruotes, kuomet jie finišavo laikui, juoko dėlei užskaitydami ir mūsų “finišą“, prieš tai, aišku, paprašę primygtinai nesipainioti “kanale“. Ir dar valgėme picą, įsigytą prie Baltojo tilto esančioje picerijoje.

Garsiausia sostinės skulptūra – “Vamzdiec“

Ir, juolab, kad tokiam plaukimui tikria nereikia nei jokių didelių valstybinių iniciatyvų ir europasąjunginių investicijų, jokių zuokinių vandens tramvajų ar nemažus pinigus kainuojančių galimybių studijų.

Reikia paprasčiausiai prisipūsti valtį (nusipirkti, pasiskolinti ar išsinuomoti ją tikrai nėra sudėtinga!), nuleisti ją Valakampių paplūdimyje ir plaukti žemyn Nerimi, galutiniu tašku pasirinkus išlipimą kur nors už Lazdynų tiltų. Ir turėti smagų laiką, kaip sakoma Belgijoje.

Užutėkis prie Žirmūnų

Šįkart plaukimas truko 2 val. 59 minutes – dažniausiai jis užima apie keturias ar net penkias, tačiau “Mozūrai-2010“ vyr.mechanikas nusprendė siekti greičio rekordų, todėl ir su pripučiama valtele plaukimo laikas neprailgo.

Aišku, jis ir taip neprailgsta, nes Vilnius iš vandens atrodo visai kitaip, nei krantuose. Ir – daug įdomiau ar neįprasčiau: čia ir pakrūmės tarp Valakampių ir Šilo, kuriose rastum ir vieną užutėkį, ir nedidelius paplūdimėlius pasroviui, ir besiglaustančias poreles pakrantės lapijoje, su smalsumu nužvelgiančius neįprastą (deja!) upėje transportą.

Vilniaus irkluotojų klubas

Plaukimas nuo Vilnelės žiočių (Arsenalo tilto) iki MG Baltic Verslo trikampio – įdomiausias urbanistiniais vaizdais ir gausus tiltais. Gal todėl būtent šioje atkarpoje ir bandoma gaivinti (aš sakyčiau, kad vis tik sukurti) pažintinį ekskursiniems turistams pasiplaukiojimą.

“Ryga“ – Lietuvos sostinė(-s flagmanas), registruotas… Panevėžyje!

Kol kas tik pažadų suvilioti keletas entuziastų bando kažką siūlyti, ir tai tik dalyje šios atkarpos – nuo Baltojo iki Mindaugo tilto, kartais dar iki Šilo aukštupin.

Buvusi 19a.pab. irkluotojų klubo terasa, Arsenalas ir Aukštutinė pilis prie Vilnelės žiočių

Kai nėra kur švartuotis (gerai va – pontoną iš Kauno nupirko), o krantinės ir tos ima irti, ar net priplaukimai buvusiose numatytose ir įrengtose prieš daugelį metų katerių švartuotės vietose yra apžėlę, tai plikapasturgališku entuziazmu čia nieko nepadarysi.

Užžėlusi krantinė

Juolab, kad ne tik bemaž visos patiltės užgriozdintos farvateryje meniškomis instaliacijomis, bet nebelikę net ir mano dar pamenamų navigacinių farvaterio ženklų, o vienintelis matomas, draudžiantis inkaruotis, yra visose vietose pritvirtintas aukštyn kojomis…

Apverstas navigacinis ženklas prabangių apartamentų fone

Na, gal jiems taip gražiau?

Seniausias Vilniaus tiltas – Žvėryno

“Valdžia liepė – aš pastačiau, ką yr?“. Lygiai, kaip ir dviračių takų atveju, kuriuos Zuoko I iniciatyva nubraižė, kad jau taip tas nurodė, bet tarsi programuodami nuolatinį konfliktą dabar jau ne tik tarp vairuotojų ir dviratininkų, bet jau ir tarp dviratininkų ir pėsčiųjų.

Tai gal iš viso uždrausti dviračius – gi ramiau bus visiems, ką?…

“Persmeigtas“ Baltasis tiltas

Trečioji atkarpa, kuri prasideda už Verslo trikampio prie Žvėryno, įdomi savo “laukiniškumu“ – tarsi čia ne miestas būtų, o tolima užmiesčio glūduma, kurios peizaže, kairiame krante esant Vingio parko neprieinamam tankumynui, o dešiniąjame, žavinčiame didingais Karoliniškių skardžiais, keistai stypso TV bokštas.

Neris tarp Žvėryno, Vingio parko ir Karoliniškių

Šioje atkarpoje upėje jau gausu salų. Gaila, kad bemaž visos jau sužėlė ir jose laipintis iš valties nėra paranku. Bet, žinantys brastą, randa kelią ir be valties – upė čia itin varijuoja gyliais, nelygiu dugnu, sukuriančiu sūkurius, bei srovės stiprumu.

Išsilaipinę kiek papūsti išsileidusios valties ir išsimaudyti prie į Nerį įtekančio šaltinio (54-41,239N 025-13,522E), priekrantėje negalėjom išstovėti – srovė tiesiog vertė iš kojų. Neperdedu, ir maudytis ten prastiems plaukikams nepatariu.

O šiaip, priklausomai nuo vagos vietos, Neries srovės greitis varijuoja tarp 2 ir 4 km/h.

Viena iš salų prie Žvėryno

Prie Šaltūnų (dabar tai Lazdynų dalis už Litexpo) pasitiko pikti (ar šiaip iš rūsio iškritę?) čiabuviai. Aš nesuprantu, kame šaunumas yra mesti akmenį į viduryje upės plaukiančios valties?

Matyt, tame pačiame, kaip ir tūlo tokį suvokimą teturinčiojo sąmonėje, kuris instinktyviai stveriasi akmens, pamatęs katę. Spėju, juos labai metodiškai ir iškrypėliškai mokykloje per literatūros pamokas kankino Jono Biliūno apsakymu “Kliudžiau“…

Tačiau jau neužilgo – atremontuotas Lazdynų tiltas (vienintelis su “prielipu“, kuris geriausiai matosi tik iš patiltės), už kurio yra avariniu tapęs ir jau uždarytas privačios statybos (kiek žinau, elektrinės nuopelnas, tačiau tiltas ilgą laiką net nebuvo įtrauktas į kadastro registrą, kol tapo netinkamu) pėsčiųjų, sujungdavęs Miškinių gatvės gyventojus su Giraitės gatve.

Dokumentuose neegzistuojantis Bukčių tiltas – karaliaus, bet ne mindaugo, o Lino (Ezopo)

Dar kiek už jo – ir dujotekio arka, už kurios mes jau ir išlipam į krantą, vietiniam žvejui net nemandagiai neburbtelėjus į pasisveikinimą. Gal žmogus atokaitoje padarė gramelį ir pamanė matąs haliucinaciją – ne kasdien gi čia kas praplaukia…

Suspėjome grįžti laiku – nepraėjus nei valandai, per Vilnių praūžė vėtra, vartydama medžius ir sustabdydama eismą…

Praūžusi per Vilnių vėtra…

Bendras šįkart nuplauktas atstumas yra 14.6 km, vidutinis greitis – 4.9 km/h, o maksimalus užfiksuotas žemės atžvilgiu – 12.1 km/h.

Senojo Vilniaus valtininkai pozuoja laikydami valtis prieš srovę prie Vivulskio rūmų

Neris, net, ar – ypač, sostinėje laivybai ir paprastutėms vandens kelionėms tinkama – prisijunkite!

Ahoy!

Daugiau nuotraukų – facebook albume

___________

(c) skipper.lt

Komentarų: 5

  1. Jei draudžiamasis ženklas aukštyn kojom, vadinasi, galima jo nepaisyti, nes toks, koks pastatytas, neegzistuoja.

    Bet keista, kad inkaras ženkle turi būt aukštyn kojom, nes juk įprastinis vertikaliai vaizduojamo inkaro vaizdas – toks kaip tame apverstame ženkle – plačiąja dalimi žemyn. Kodėl ženkle atvirkščiai?

    Patinka

    1. Draudžiančius inkaruoti tokiose vietose stato tuomet, kai dugnu ar negiliai jame eina kabeliai arba kokie nors vamzdžiai – kad neišluptų inkaro ragais. Tad derėtų atsižvelgti ir į tokį.

      Tiesa, aš sunkiai įsivaizduoju, kad čia kas mėtytų inkarą – man kažkodėl kyla įtarimas, kad čia vis tik turėtų būti draudžiantis švartuotis veikiau. Tad nežinau, kaip dėl to nepaisymo. Bet kad tie, kurie statė, ženkluose nesigaudė, o ir užsakovams dzin – tai akivaizdžiau nei akivaizdu…

      O draudžiančiame inkaras atvirkščiai dėl paprastos priežasties – ženklai blunka. Pastebėta, kad juodi dažai išblunka paskiausiai, todėl jei nublukęs stovės inkaru žemynu, bus leidžiantis ir netgi nurodantis tokią vietą. Taip sugalvota, kad nesupainiotum.

      Tokių išblukusių yra tekę matyti ir Turkijoje, kur raudonų nebesimato, o juodas dar likęs. Mano instruktorius, kai parodžiau, netgi nustebo… Pasakė, kad visada žinojo, kad ženkle inkaras aukštyn ragais, bet nesuprato priežasties, o kai atkreipiau ir jo dėmesį… Žodžiu, gyveni, žmogau, ir mokaisi.

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.