Apie skandutes (1/3): stinta pūkis


Stinta pūkis,
stinta pūkis,
Stinta stinta
stinta pūkis…

Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį –
Pažink, tėve, žibinkštį!
Ar ne tavo dukrelė,
Kur taip toli nudavei
Už giliųjų marelių?
Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį
ciūta rūta ta!

Ir kas čia, blake-muse, tik ką buvo? – klausiate manęs.

Buvo štai šita lietuvių liaudies, nors tiksliau – lietuvninkų kuršininkų daina:

O dar tiksliau – tai yra viena seniausių lietuvių… shanty!

* * *

Ir jūs taip galite, kurmi tu basakoji, vėl paklausti: o kas ta šantė, jei ne apie Kauno Šančių repą dabar kalbame?

Lietuviškai mes galime pavadinti skanduote, bet ši yra gerokai trumpesnio pobūdžio, o į dainelę sudėtą turėtų vadintis gal ir skandute, kurių žinote tikrai ne vieną – štai kad ir tokią “kaunietiška“ (čia nelabai ta, kur “viens su puse, du su puse“!):

Viens, du, trys!
Graži Lietu-va!
Ka-aip gėle-lė
Žydi visa-da!

Arba ilgoji jau dainos, kaip tokio “epinio pasakojimo“, ilgio tą ritmą palaikančioji skanduotė:

I-šėjo tė-velis į miš-ką!
I-šėjo mo-tinėlė į miš-ką!
Ėjo, ėjo tė-velis,
Ėjo, ėjo mo-tinėlė,
Ėjo, ėjo vi-si vaikai
Į miš-ką!

– ir t.t., akcentuojant stipriuosius skiemenis.

Juk angliškai skanduoti – to chant; skanduotojas – the chanter; ir skanduotė – a chant.

Jei britai dar ano amžiaus pradžioje šių dainų tipą užrašę pagal “originalą“ kaip chanty ar chantey (palyginkite: whisky bei whiskey), tai amerikiečiai, kur šios jūreivių dainos bei skanduotės, tarp kitko, buvo labiau prekybiniame laivyne paplitę dar 19a., nei britiškuose laivuose, užrašę pagal tarimą shanty (taip ir prancūziškai juk daina chanson, kaip ir visokie chateau, chardonnay, chauffeur, machine ir t.t., juk irgi CH tariami gi per Š raidę).

Pats žodis gi ir į anglų kalbą atėjęs iš viduramžių angliškos kalbos, kur chauntour kilęs iš senovės prancūzų – o čia tie daugiau vikingų palikuonys, kur atsibeldė 1066 metais iš Normandijos ir pakeitė Hastingso mūšyje tolimesnę anglosaksų istoriją; taip ir senovinis prancūzų chanteor dabar prancūziškai užrašoma kaip chanteur; ir kas savo ruožtu – lotyniškai taip žmogus yra cantor nuo veiksmo cantare – dainuoti.

Kitaip tariant, ir mums pats šis veiksmas, kuomet dainuojant ar skanduojant (skandavimas – pagal lietuvių kalbos žodyną dar ir skie-me-na-vi-mas), pabrėžiami kai kurie skiemenys arba frazės, taip ir skirstomas pagal sudėtingumą į skandavimą (Žal-gi-ris! Lands-ber-gis! Gė-da! Tie-SOS! ir t.p.), dainavimą (kaip aukščiau apie pelėdos medžioklę visa šeima) bei įvairias giesmes (Grigališkas choralas, tarkime).

Tiesa, lietuvių tauta buvo kiek labiau sofistifikuota, nei dabartinė taip glušavota muzikoje tik dabar atrodo, kad net bažnyčioje bijo prasižioti giedojime, kad tik vargonininkas nuo savo laktų nenuliptų ir netvotų, kaip patarlėje, per ausį kokiomis kantičkomis (taip, čia vis dar ta pati žodžio šaknis!), todėl prie šių skandučių dar turėjo ir šliūbinius verkavimus (tik nesantuokinis seksas lietuvių liaudies dainose yra mažorinės tonacijos, atkreipkite dėmesį!) bei pagrabines raudas (čia pas mus dzūkai yra tragiško epo homerai), ir polifolines sutartines, vadinamas saugėmis (šitas ypač mėgo aukštaičiai – nenuostabu, nes ten baudžiava panaikinta paskiausiai, o sutartines labai mėgę ir plantacijų juodaodžiai).

O kad jau apie mažą agrarinę šalelę™, anot vieno tokio pasišiaušėlio dainiaus, kuriai, suprask, kur jau čia, sako valstiečiai dūšioje, mūsų Vytyje matydami tik arklį, o ne karį (tai ką jau čia apie lietuvių liaudiškas karo balades tuomet kalbėti…), dar kokia ten jūrine valstybe ir tauta būti, tai išties nemažai lietuvių liaudies dainų, kurios folkloristų buvo harmonizuotos (pagal lotyniškas ar itališkas muzikos taisykles sutvarkyta ir, deja, dažnai “patvarkyta“ ritmika bei užrašytos natomis), išties buvo darbo dainomis – t.y. savo ritmika padėdavę sinchronizuoti komandinį grupės darbininkų veiksmą.

Per dabartines Dainų šventes jūs ne tik girdėsite, bet ir matysite dar ir šias pritaikytas kokiam nors standartizuotam “liaudiškam“ šokiui – visiškai pagal jau daugiau nei šimtmetį siekiantį tautinių valstybių radimosi epochos romantizuotą supratimą bei atitikimą akademiškiems stilistiniams reikalavimams, tarsi tas liaudiškas skandavimas ir dainavimas buvęs tik toks plebėjiškas, bet tarsi irgi dvarų saloninis muzikavimas ir baliniai šokiai, aha.

Ir kad kuris nors šokėjėlis ar kuri dainorėlė dabar pagal savo atliekamą liaudišką dainelę galėtų šieną ravėti žolę dalgiu pjauti ar spragilu javus kulti – tikrai nesulauksite. Štai ir mane vaikystėje pas močiutę dėdės ir jų draugeliai kaubojumi vadinę, bet žirgo arba arklio ir aš nepakinkyčiau.

Duokim garo! (autorius: Derek Nobbs iš flickr) 

Bet lygiai tuos pačius savo atsiradimo, iškilimo bei vėliau, ačiūdie, ir išsaugojimo nuo jų išnykimo ir netgi atnaujinimo bei pritaikymo visiškai nesusijusiai su buvusiu tos socialinės klasės darbu, o naujosios praprususios visuomenės, kuri domisi savo tautos tame tarpe ir muzikiniu paveldu, poreikiams (airiai tai ir prisilakti pub’e nepadainavę nesugeba, o ir prisilakę jau po to nebegali nedainuoti…), praėjo ir visos jūreiviškos skanduotės bei dainos shanty – kai ir jų dabartiniai atlikėjai dažniausiai net nelabai ir įsivaizduoja, kuriems galams jos anuomet buvo sukurtos ir laivuose jūreivių dirbant kokius darbus skanduojamos ar netgi dainuojamos.

Tai apie jas – kaip platesnį ir labai gyvą (net pas kaimynus lenkus su jų ne vienu kasmetiniu szanty festivaliu!) bei bendrą pasaulinį marinistinį palikimą ir tradiciją (ne tik jau minėtų anglų ir amerikiečių shantymen bei grupės, bet ir ištisi tokie vokiečių ar olandų chorai, dažniausiai dainuojantys acapella!), be kurių išties neįmanoma įjūrinti jokios tautos (o aš rašiau, kiek nejūriškos yra lietuvių karinės jūrų pajėgos, deja), kuri ir priėjimą prie jūros kaip išėjimo į plačius vandenynus, o ne pamirkimą paplūdimyje gi išsikovojusi labai neseniai kaip kad mūsų tauta, aš papasakosiu dar kitoje dalyje bendram buriuotojų, ir ne tik jų, išprusimui.

* * *

O dabar mintyse įlipkite į kurėną Kuršmarėse.

Žvejų kuršvaltės mariose prie kranto (tarpukario fotografija)

Tinklai į marias įmerkti, ir metas juos traukti į šią žvejybinę burvaltę.

Sunkūs, įmirkę, pilni juose besiplakančios žuvies – tokius trauksite net ne vienas už savo krašto. Kartu su visais, stovėdami vienu šonu ir gal keliu ar šlaunimi įsirėmę į laivašonį:

  • viens-du (stin-ta!) abiem rankom traukiam,
  • perkeliam galinę ranką, nepaleidę kitos, priešais priekinę, ir priekinę perkeliame tada irgi prieš ją į pradinę padėtį (pū-kis…)

Veiksmą kartojam:

  • stinta pūkis,
  • stinta stinta,
  • stinta pūkis…

Ir jei tas jūsų brigadininkas šantimenas dabar jums dainuos antruoju balsu fone antrą mano pacituotą stulpelį, kad ritmo nepamestumėte (tik harmonizuotoje dainoje jis dukart greitesnis, nei tinka darbui man aukščiau suskiemenavus!), bet nuo monotonijos ir sunkaus darbo psichologiškai taip nepavargtumėte, tai turėsite tikrą lietuvišką shanty, tiesa?

Ir kad man, rupūžės plaukuotos, taip daugiau nesakytumėte, kad lietuviai niekada nebuvo jūrine tauta, kai bent vieną marių (marinistinę) darbinę (shanty) liaudišką dainą ir skanduotę jau net jūs dabar žinote!

Kitoje dalyje, kaip minėjau aukščiau – tai kokios gi yra bendrai tradicinės jūreivių darbinės dainos.

Įrašo “Apie skandutes (1/3): stinta pūkis” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Apie skandutes (3/3): ei, oplia! – Skipper_LT

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.