Jachtklubas (3/3): pareigos ir privilegijos

Kaip jau minėjau antroje dalyje, jachklubas, kaip ir bet koks laisvas žmonių pagal pomėgius susivienijimas į klubą, yra visų pirma savivalda – taip, čia kalba eina apie demokratiją. Todėl šioje dalyje – apie jachtklubo žmones: narystė ir pareigybės.

Tai, kaip irgi jau minėjau, nėra apie jokias jokias prieplaukas.

Ir taip pat jachtklubas nėra jokia įstaiga, netgi vadinama visuomenine, kurios steigėjas yra vadinama valstybė, tad valdymas ir struktūra nuleista iš viršaus – taip buriavimas buvo valdomas ir vystomas sovietmečiu, ir todėl iš esmės tai buvo arba buriavimo sporto federacija su savo sporto administravimo funkcionieriais, trenerių ir metodininkų nomenklatūra bei etatais, arba turimos laivės būdavę priskiriamos “profsąjungoms“ (kurios buvo tokios pačios valstybinės kontoros), neva, darbo žmonių poilsio ir laisvalaikio užimtumui.

O ir privatus jachtklubas – tai irgi ne komercinė įmonė, nors turi ir juridinį statusą, ir užsiima dažnai komercine papildoma (!) veikla.

Nes jeigu iš šitos okupacinės istorijos tarpe tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos persikeltume į jachtklubų atsiradimų pradžią pasaulyje, tai matysime, kad jachtklubas visų pirma buvo jachtų (privačių laivių pramogai) savininkų susibūrimas į tipišką angliško tipo džentelmenų (kur kiekvienas ponas – pats sau ponas) klubą, ilgainiui praplėtęs savo veiklas iki aktyvesnių ir atviresnių formų, kaip yra įprasta dabar – tiek pačios narystės požiūriu, tiek ir savo veiklos tikslų, ypač sportui tapus ne šiaip džentelmenų laisvalaikio pramoga, o tuo, kuo sportas yra dabar.

* * *

Ir iš čia išplaukia tas principas, kurį, kaip pajuokavau, geriau supranta dabar baikeriai apie savo MC (motorcycle club), kad ne visi priklausantys jachtklubui nariai yra vienodi savo teisėmis (MC atveju tai: associate vs prospect vs member), nepaisant to, kad jachtklubas yra valdomas demokratiniais pagrindais.

Demokratija – tai ne lygiava. Demokratija yra apie lygias teises tarp vienodo lygio žmonių – “aš jums tuoj parodysiu demokratiją, nevidonai jūs!“ – pasakytų mama savo vaikams, kurie balsuotų už tai, valgyti jiems dabar picą ar mamos sveikuoliškus pusryčius. Ir tas: “tėvas pasakė – ir šventa!“ – iš tos pačios šeimyninės demokratijos pavyzdžių. Taip ir jachtklube tarp narių (ir aš čia nekalbu apie valdymą – bus žemiau) būtų tarp lygių narių sunku surasti tiems “vaikams“ jachtklubinius “mamą“ bei “tėtę“.

Kaip minėjau aukščiau, jachtklubai steigėsi kaip jachtų savininkų klubai (iš čia – yacht-club), todėl ir jachtklubo valdyme balso teisę pradžioje turėjo tik tikrieji nariai – jachtų savininkai.

Noriu priminti, kad iki Joshua Slocum neįrodė, jog vienam burine laive, trumpesne už 37 pėdas (trijų colių trūko iki pilnos pėdos) galima apiburiuoti aplink pasaulį, jachtos buvo iš esmės pasiturinčiųjų žaisliukai, dažniausiai dvistiebiai nedideli burlaiviai (kečo arba škunos apiburinimo – pats Joshua Slocum savo Spray laivę pusiaukelėje papildė vairavimo palengvinimui stiebu už vairalazdės su liugerine bure, taip paversdamas šliupą jolu). Netgi karališkos muitinės kuteriai reikalavo įgulos dėl didelio buringumo.

Todėl jachtų savininkai samdydavę įgulas, dažniausiai įskaitant ir laivių vadus: angl. master – visai ne šeimininkas, bet profesionalas (meistras), šiuo atveju laivavedybos (liet. burvedys), kuriam dirba pagalbininkai: šiuo atveju padėjėjai mates bei įgula crew, vadinami “rankomis“ – hands arba deck-hands. Suprantama, kad algą iš jachtų savininkų gaunančios įgulos ir jų vadai jachklubo nariais, kurie turėjo balso teisę, nebuvo.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, ir kai jau buriavimas tapo vidurinės klasės pramoga, radosi ne tik “biudžetiniai“ ar, kaip pasakytume “ekonominės klasės“ jachtklubai, tačiau ir jachtų savininkų sindikatai (angl. syndicate; syndicated ownership) – keletas vienos laivės savininkų. Tada jachtklubams teko atitinkamai ir pasikoreguoti savo įstatus dėl balsavimo, kur jau jie sprendė, kaip skaičiuoti balsus: ar pagal laivių skaičių, ar pagal laivių savininkų galvų skaičių. Iki šiol tai yra visaip.

Maža to, kai kurie buriuotojų klubai, po truputį prakusdami ir įsikurdami sėsliai bei pasistatydami savo uostelius bei juos valdydami, tapo jachtklubais, ir dažnai narystę jie skaičiuoja sena savo tradicija pagal buriuotojus, netgi belaivius, o ne laivių savininkus.

Taip antai Kaune ir turime už Pažaislio vienuolyno UABčiką, kuris apsišaukęs “Kauno jachtklubu“, tačiau tėra tik komercinis jachtų uostelis, nes neturi jokios buriuotojų savivaldos (o taip pat, aišku, jokio komodoro bei vėluko), ir už jo – jau tikrą jachtklubą, kuriuo su laiku pavirto buriuotojų klubas TBSA – Turistinių Burlaivių Savininkų Asociacija, ir kurią dabar meras Krabas nori buldozeriu nušluoti nuo vaizdo (nes sovietiniu įpročiu, minėtu aukščiau, valdyti buriavimą yra ne tik mentaliteto klausimas).

Na, o jei aukščiau ir anksčiau paminėtus baikerius prisimintume, tai va kitas jums lietuviškas narysčių pavyzdys: Mingės jachtklubas (formaliai besivadinantis Kintų buriavimo mėgėjų klubas “Marių burės“) turi dar įdomesnį savo narių, tikrų narių, rėmėjų ir prijaučiančiųjų (ir dar neaišku kokio statuso chebrytės prie klubo) hierarchinį (sic!) rangų sąrašą, tačiau patys veikiau yra buriavimo anarchistų sindikatas su piratiška kapitono ir kvartermeisterio dualistine bei demokratine valdymo struktūra (turi ir komodorą, ir prezidentą).

STARZ sukurto Robert Louis Stevenson romano “Lobių sala“ priešistorei 4 sezonų TV serialo “Black Sails“ žinomiausi literatūriniai piratų vadai – kapitonas James Flint ir jo kvartermeisteris Long John Silver (foto iš pinterest, o apie serialą plačiau nuo 2020 m. kovo 19 dienos čia). 

Pasaulis margas, ir dabar apstu jachtklubų, kurie narius susiskaičiuoja pagal narystės mokesčius, o buriuotojas be laivės visada tarp laivių savininkų ras tokį, kuris pasikvies plaukti kartu, net neperleisdamas į sindikatą savo laivės nuosavybės dalies.

Todėl anų prieš šimtmetį buvusių jachtklubų privilegijuotieji nariai dabar gautų aparpuolį ir vėl atgultų į kapus pamatę, kaip jų samdytos įgulos šiais laikais tapo jiems lygiaverčiais džentelmenais.

* * *

Bet kad ir džentelmeniška savivalda (pavieto šlėktų seimelis), tačiau organizaciniams reikalams tvarkyti visada išsirenka atstovus – taip ir veikia atstovaujama demokratija (politine prasme vadinama respublika – bet tai ar mums, LDK ir ATR palikuonims, apie Respubliką ar Rzeczpospolitą aiškinti?).

Jeigu jachtklubas pakankamai didelis, kad visuotiniais narių susirinkimais gremėzdiška ir neefektyvu valdyti bei priiminėti sprendimus, tai jie gali išsirinkti stebėtojų tarybą, paprastai vadinamą valdyba (angl. board), kuriai vadovauja pirmininkas (chairman, dabar feminisčių spaudimu vadinamas tik “kėde“ – chair) arba prezidentas, kaip jachtklubo narių atstovas. Valdyba vykdomosios valdžios neturi.

O vykdomąjai valdžiai tuomet išrenkamas pareigūnas (angl. officer – įgaliotinis, pareigas einantis, įpareigotasis) komodoras (angl. commodore) – įmonėse juo vadinamas direktorius arba CEO (chief executive officer), o santrupa yra CO – commanding officer kaip ir kariuomenėje dalinio vadas.

Gali būti, kad valdybos nėra, nes jachtklubo nariai tam išties net nemato reikalo, tuomet komodoras yra ne tik jachtklubo vykdomoji valdžia, bet kartu jis yra ir jachtklubo narių atstovas viename asmenyje.

Kitaip tariant, komodoru pagal laivyno tradiciją yra kapitonas tarp kapitonų. Ir, primenu, kaip jau rašiau, kad komANndoras  yra nemokšiškas rusicizmas, nes šis laivyno laipsnis yra žemiau už kapitoną, todėl kiek juokinga, kada vietos burvedžiai (olandiškai škiperiai) save susireikšminę vadina “kapitonais“, tačiau savo vyriausiąjam suteikia žemesnį pavaduotojo laipsnį.

Jachtklube gi komodorui (CO) dar išrenkami ir pavaduotojai:

• vicekomodoras (vice commodore – VCO) atsakingas už tai, kas yra krante (kai kuriuose jachtklubuose jis yra ir uostvedys – angl. harbourmaster), įskaitant aprūpinimą bei saugų darbą;
• kontrkomodoras (rear commodore – RCO) rūpinasi veikla ant vandens, įskaitant ir saugaus buriavimo bei laivybos reikalus.

Atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai, nes juk – buriavimas svarbiau?

Bet tradiciškai yra būtent taip, nes ant vandens organizuojasi tas “burinis turtas“, kurio valdytojai yra tų laivių savininkai, o krante, įskaitant prieplaukas, yra jų visų bendras turtas, todėl ši funkcija reikalauja kiek didesnės atsakomybės ir įgaliojimų.

Komodoras įeina į visus organizacinis komitetus kaip ex officio pareigūnas (t.y. patenka į juos nerinktas, padefaultu), kurių du pagrindiniai, ko gero, yra šie:

• turto valdymo (uostelio ir buveinės reikalai) – šiam komitetui vadovauja, kaip minėjau, paprastai vicekomodoras, kuriam pavedama ir tradicinių metinių jachklubo renginių minėjimo organizavimas (pvz., nacionalinė buriuotojų diena, kaip TBSA jachtklube, taip ir jachtklubo metinė regata, jachtklubo kalėdinis arba naujametinis pokylis, sezono atidarymo šventė, įskaitant pavasarinę talką, kaip Mingės jachtklube, ir pan.);
• regatų (lenktynių bei varžybų) – šiam komitetui vadovauja kontrkomodoras, nors kiekviena klubo vidinė, atvira ar regata, kurio dalyvaujama, kurią organizuoja ne klubas, gali turėti ir savo komitetus, į kurių sudėtį įeis kontrkomodoras ex officio, nors ten atsakingu bus to komiteto pirmininkas.

Jeigu jachtklubas nedidelis, tai komodoras dažniausiai eina ir vicekomodoro pareigas, o turimas tik vienas jo pavaduotojas vicekomodoras paprastai vykdo kontrkomodoro, nes užimtas regatų organizavimu. Todėl nenustebkite, jei kažkas ims ginčytis, kad pas juos vicekomodoras už regatas, ir dar jie turi kontrkomodorą – gal jų tas uostelis tėra tik prieplauka, ir jų uostvedys nenori būti tik kranto bocmanu, bet nori skambių kontrkomodoro arba harbormasterio titulų. Juk tai reikalo esmės nekeičia, tiesa?

Šie trys pareigūnai dažname jachtklube turi ir privilegiją į savo pareigybinį vėluką, todėl vadinami dar flag-officers.

* * *

Tačiau jais viskas neapsiriboja, nes visam šiam malonumui reikalingi pinigai, todėl be iždininko (angl. treasurer) neapsieinama – nors šis pareigūnas jau nėra flag-officer, ir netgi dažnai jis nėra buhalteris, nes pasisamdyti privalomoms finansinėms ataskaitoms teikti buhaterinės apskaitos įmonę šiais laikais nėra jokios problemos.

Jam į pagalbą, o mažesniuose jachtklubuose tas pačias pareigas vykdo, ir sekretorius (secretary) arba raštvedys. Jis ne tik rūpinasi tinkamu visų sprendimų ir nutarimų raštišku įforminimu (dažniausiai užsiima protokolavimu komitetų susirinkimuose, nors juose neturi balso teisės) bei susirašinėjimu su išoriniais klientais, partneriais ir užklausėjais klubo vardu, bet yra ir klubo metraštininkas bei archyvarijus. Ilgainiui šias pareigas užima juristai, o ne filologai pagal išsilavinimą.

Kiti pareigūnai dažniausiai yra šių dviejų arba aukščiau minėtųjų komodorų padėjėjai, kaip antai minėtasis uostvedys (angl. harbourmaster), saugios laivybos (arba SOLAS – Safety of Life at Sea) įgaliotinis (safety officer), juristas, viešųjų ryšių specialistas (įskaitant klubo leidinio ar jachtklubo almanacho redaktorių), vyriausiasis regatų teisėjas, buriavimo mokymo instruktoriai, buveinės biuro administratorius (front-office administrative officer – sekretorė, kurios nepainioti su anuo aukščiau minėtu sekretoriumi), medikas, klubo saugumo pareigūnas (security/protection officer), revizorius (auditor), ir t.t. – viskas priklauso nuo jachtklubo dydžio, narių finansinių galimybių ir jų poreikių.

Aišku, jeigu jachtklubas nėra didelis, tai tokių pareigūnų skaičius mažėja, nes jų pareigas (pareigos taigi niekur nedinsta!) perima kiti įgaliotiniai (officers), tačiau kaip jachtklubo neįmanoma įsivaizduoti be jo narių savivaldos, taip ir savivaldos jachtklube – be jo pagrindinių reprezentacinių simbolių: jachtklubo komodoro ir jachtklubo vėluko (angl. burgee).

* * *

Tikiuosi, kad šios temos trys dalys jums paaiškino, kodėl uostelis (tarpt. marina) nėra tapatu jachtklubui, ir kad metas šią sovietinę šiukšlę iš galvų ir kalbos jau pagaliau išsimesti (jau tris dešimtmečius kaip nepriklausomi, trauk tą silkę per kylį, nesikeikiant! – I dalis čia), kaip atskirti vieną nuo kito, ir kodėl ne visi buriuotojų klubai yra jachtklubai (II dalis čia), ir kokie tie jachtklubo narių skirtumai ir kas tie jų išsirinkti pareigūnai.

Būsiu dėkingas už pastabas ir papildymus.

Ateityje, jei jau išsiaiškinome, kas yra buriuotojų klubas ir kas yra jachtklubas, apie šiuos Lietuvoje ketinu papasakoti konkrečiau.

Esu svečiavęsis tik Mingės (d.ž.k. Marių Burės), Kauno (d.ž.k. TBSA) bei Trakų (d.ž.k. Vilniaus Žalgirio) jachtklubuose, bet dar ir buvęs, aišku, Kauno HESo uostelyje bei užsukęs į Klaipėdos Pilies, Uostadvario, Drevernos bei Šventosios uostelius, kaip ir neformaliame Bitlo buriuotojiškų pokalbių klube ir netgi Ambersail buriuotojų klubo renginyje, nekalbant jau apie privatų KBM klubą (Artūro Dovydėno Kreiserinio Buriavimo Mokykla) – ne visi, kaip jau suprantate, yra jachtklubai, ir ne visi buriuotojų klubai save netgi klubais vadina.

Bet tai buvo gerokai seniau, todėl prieš rašydamas dabar apie juos, kaip ir kitus dar nepaminėtus, turėčiau ir vėl būti pakviestas, ko gero, ir parašyti jau po kai kurių pasikeitusių faktų patikslinimo bei susijusių klausimų atsakymų iš pačių klubų atstovų bei pareigūnų. Kaip bebūtų, o rašyti tikrai būtų apie ką.

O tuomkart – ačiū, kad skaitote!

Ahoy!