Sezono… atidarymas?

Jei buvo paskutinė vasaros diena, tai gali gi būti ir pirmutinė rudens, ar ne?

Ką geriausia veikti per savo vardadienį? Geriausia, kai įsitrini į kompaniją paburiuoti! Ką ir padariau. Negi į mišką grybų rauti važiuosiu?

* * *

Dėdė Romas yra geros širdies žmogus – nusprendė paplukdyti Galvėje sūnų Augustą su jaunamarte Giedre (ir dar svotus), tuo pačiu sūnų pamokant buriavimo gudrybių kaip tamsta treneris, tai kai prasitarė apie šią galimybę man, tai ir nedelsdamas įsitryniau.

Net GPS pasiėmiau (žr. papildymą žemiau, o visos foto paspaudus didinasi), nors Romas siūlė vis tik Trakų gaublį – geriau viskas 3D vaizdu matosi.

Trakai – unikali Lietuvos vieta buriavimui (analogų ir pasaulyje nelabai rasit; pasigirkim)

Atskutau pirmas. Pasėdėjom kokpite, pleptelėjom. Tame tarpe ir apie Danijos karalienę, kuri neaišku ko trynėsi prie lietuvių laivės “Dailė“ Kopenhagoje, bet į kokpitą 50 gramų dziobterėti nelipo (kukli ta moteriškė – ne visi mūsų politiniame elite tokie!).

Vilniaus jachtklubo direktorius Baltagalvis Kastytis buvo irgi draugiškas, nes praeidamas perdavė dar ir linkėjimus nuo savo skrandžio. Kadangi buvo ankstyva popietė, mūsų skrandžiai neprieštaravo. Žodžiu, smagiai sėdėjom ir didinom šiltnamio efektą individualiomis pastangomis. Sėdėjom ne pirmąkart, nes sėdėjimo būdai dienos eigoje ėmė varijuoti.

Pilis! Tu tiek amžių… ar buvai kada laminariniame sraute tarp stakselio ir groto?

Kai pagaliau paskutinius 10 kilometrų jaunimas sugebėjo per gerą valandą įveikti (ne pėsčiomis mat ėjo – negali taip kampų nukirsti), tai jie pirmiausia pripuolė prie kibinų (kas yra visai logiška, atvykus į Trakus). Taip visus du iš jachtklubo baro “Blef Club“ ir pričiupo. Negi plauksi tuščiu skrandžiu, prisimenant Kastytį?

O ir alaus kelionei paėmė atitinkančio vaizdus aplink – su Trakų salos pilimi ant skardinės.

* * *

Tad galėjome pirmą reisą daryti, kuris vadinosi pamoka apie laivės kursą vėjo atžvilgiu. Vėjo buvo nedaug, bet mokytis to kaip tik pakako. Taip ramiai bevenduodami ir halsuodami užsėdom ant seklumos už Varnų salos.

O ji – tebetolsta nuo mūsų dar vis…

Anokia čia bėda, aišku:

a) Dėdė Romas visas seklumas pažįsta;
b) pasikėlei švertą, pamakalavai rumpeliu (vairalazde, husarai!) – ir jau, žiū, nuplaukei;
c) bus dar tų seklumų.

Vos neišlipus su visu laivu į krantą sąsmaukoje tarp tilto ir varnų salų, jaunėlis nusprendė patikrinti mūsų paminėtą seklumą tarp Varnų ir Pilies salų. Ją tai jau tikrai visi žino, net poilsiautojai, nes ten anksčiau vis būdavo įkaltas kuolas. Šiemet to nebuvo, vairininkas šaudė varnas, sparčiai mums po kiliu seklėjo po minus tris pėdas į vieną pėdą pagal kursą, ir mes, aišku, susipažinom su dar viena Romo pažįstama sekluma.

O kur skubėti? Galima parūkyti, alaus pagurkšnoti…

Kas pasakė “ant seklumos“? Buriuojam, nu!

Tada įvyko praktiniai užsiėmimai “Įvairūs nusiėmimo nuo seklumos būdai“.

Tarp kitko, iš tiesų tai yra labai gera tema, nes LBSe mokina šito tik teoriškai, IYT prigrasina šiukštu ant seklumų nesėsti, ir absolventams lieka tokia nepatirto jausmo baimė, o kas gi bus, kai taip bus… Ir visiems, kurie buriuoja, užsėsti ant seklumos nutinka kartais ir ne po kartą per sezoną, kol išmoksta jūrlapį mintinai ir vengia sėklių instinktyviai. Žinom, plaukiojom. Ir sėdėjom.

Todėl viską metodiškai ir išbandėm.

Išsikeltas papildomai stakselis padėjo užvažiuoti geriau, o ne nuvažiuoti.

Visai gerai užsimetėm pamakalavę rumpeliu.

Dar geriau pavyko užsėsti įsitraukus švertą ir pasiūbavus laivą.

Parūkom. Pagurkšnojam.

Gerai sėdim – konstatuoja tamsta treneris.

Šitas akmenų rifas – ne kitaip, o senovės totorių (arba karaimų) rankų darbo!

Siūlau dar išmėginti ir verpavimo būdą (aišku, tą tik aš ir galėjau pasiūlyti, tarsi iki šiol gyventume burlaivių epochoje, o anapus salos krante draugo mobiliuoju neprisikviestum, kad su buksyru prisistatytų). Metodo esmė tame, kad inkaras ištįsiamas toliau nuo laivo, o po to jį traukdamas prisitrauki laivą.

Tamsta treneris buvo skeptiškas dėl mano noro pasvaidyti inkarą į priekį, nes jokios valtelės, galinčios į tolį nuvežti inkarą, juk neturėjom – čia ne toks laivės dydis, kad dar vieną laivę temptųsi. Bet įkalbėjau.

Ir tuomet iš runduko jis ištraukė… Holo inkarą!

Tokio inkaro – ir Ambersail pavydėtų!

Sakau, gal kai fregatas pjaustė atliko, o gal ir nuo kokio nedidelio rusų kreiserio Kaliningrade už toką-toką bus įsigijęs. Toks visai rimtas inkaras, ne koks ten plūgas, delta ar danfortas! Svarbu nepamiršti laisvojo inkaro lyno galo pririšti prie laivo, nes inkarą paskandinti visada spėti gali, tik ne visada bus galima išsivilkti atgal.

Pasiūbavau ir sudalyvavau inkaro svaidymo į tolį rungtyje. Nežinau, koks olimpinis rekordas, bet trys metrai nuo forštevenio, matyt, yra visai neblogas rezultatas, nes norinčių daugiau rungtyje varžytis neatsirado. Galima buvo užsikabinti kajutkompanijoje besivoliojantį Mero Taurės medalį.

Partįsiau šieno kupetą – Virgas floros kiekio pavydėtų! Kiti keli bandymai baigėsi analogiškai – dugno šieno ravėjimu. Futštokas (kobinys) negelbėjo, net jei dugnas po laive čia buvo akmenuotas (įtariu kokių karaimų arba Romo tautiečių prie Vytauto Didžiojo tyčinį darbą, grindžiant akmenimis kūlgrindą!).

Beliko tik jauniausiam uždaryti sau maudymosi sezoną ir lipti į vandenį, o jau ten paprasčiausiai nustumti… Tėvas sūnų dėl viso pikto lynu prie laivo prisirišo. Kai rogutėmis į mišką išvežinės, tai sūnus irgi nepamirš tėvo pririšti prie kokio berželio.

Išstudijavus dvi pamokas eksternu, beliko grįžti į prieplauką svotų, kurie navigacinius nurodymus, kaip nukakti iki jachtklubo, iš žento vis gaudavo telefonu. Kad ir kaip jis stengėsi, bet uošvienės nepaklaidino.

* * *

“Blefo klube“ padidinus balastinį svorį, laukė dar vienas, tik šįkart jau pramoginis, plaukimas.

Vilniaus jachtklubo knaipė, nors ir užrašyta su klaidomis Bluff – ypatinga vieta, plačiai žinoma tik siauram išrinktųjų rateliui!

Kuomet plati šypsena nuotraukoje dengia fone pilį, matyt, plaukimas yra vykęs. Taip manė ir ne viena mergvakarį šventusi kompanija, traukusi prie Užutrakio dvaro, kaip ten joms miške gražu, nors plaukė ant vandens, ar laivės “Žaltys“ sugundytos merginos su orchidėjomis plaukuose, kažkodėl mūsų garsiai ištartą pavadinimą prisitaikę sau.

Su vėju tik nelabai pavyko. Iš pradžių pūtęs palankiai, po kiek laiko, dvasna, pasisukiojo prieš laikrodžio rodyklę (tamsta treneris konstatavo: reiškia, artėja ciklonas, bus lietaus – Naglis Šulija čia nelabai ką galėtų pridurti, nebent tradiciškai savo kokį nors vaizdingą palyginimą apie ražienomis prabėgusią vasarėlę, vietoje bemakaluojančių plaukų paliekančią pavymui lietaus gijas iš apniukusio rudenėjančio dangaus), į galą plaukimo ėmė ir visai nurimo.

Užutrakis eina į traversą (čia ne palinkėjimas)

Buvo galima sukurti reaktyvinę srovę per laivagalį alaus išpumpavimo iš organizmo per linksmuosius purkštukus būdu, bet tai juk ne prie damų, kad ir kokios jos pasiutę savo anekdotais būtų. Todėl paskutinius kabeltovus įveikinėjom siūbavimo būdu, abu su Augustu įsikabinę į skirtingų bortų vantus. Sako, kad laivo krenavimą ir artėjimą prie bročingo galima nustatyti pagal Giedrės akių išsiplėtimo laipsnį.

Įsitikinau, tikrai. Dažniau reiktų buriuoti, tai kalibruotė nusimuštų.

Bondas. Džeimsas Bondas

Kadangi siūbavimas įsikibus į plonus plieninius trosus po truputį nutrina delnuose nuospaudas, tarsi nepabaigiančiai būtum tampęs savo škertiką, tai škiperis neapsikentęs jau rumpeliu nusprendė greičiau numakaluoti iki prieplaukos, nei mes čia prisvyruosim kaip kokie berželiai-svyruonėliai, stebėdami pramogai, ar krenavimo laipsnio įrenginys, žaviai styrantis iš kajutės liuko (garantuoju, kad piršlio Romas nekorė, ir ne, užtikrinu – sekir-baška jam irgi senu totorišku vestuviniu papročiu nedarė, nes dėl jaunamartės tas neprimelavo), signalizuoja didesnę arba mažesnę bročingo galimybę.

Kaip bebūtų, bet į pamoką tilpo ir tema “Kaip parplaukti jachtute, jei nuo varikliuko likęs tik akumuliatorius“. Sūnus mokosi viską intensyviu kursu, o paskui sakys visi, kad talentas, į tėvą, matai, genai ir pan… O kad tamsta trenerio čia nuopelnai, tai ar kas prisimins?! Net rugsėjo 1 dienos, kuomet visa tai ir vyko, proga??? Ne!

Ech, nedėkinga pedagogo dalia…

* * *

O aš darkart dėkoju linksmai Augusto, Giedrės, Neringos ir Vasilijaus kompanijai, kurių anekdotų užtektų dar tokiam tekstui, ir ypač škiperiui Romualdui Janušauskui, suteikusiam man progą šį sezoną paburiuoti! Iki laimės žmogui kartais užtenka ir stakselšoto rankoje, net jei ir vėjo tėra dvelksmas.

O po mūsų – nors ir Vilniaus jachtklubas!

Kadangi navigacinis sezonas dar neužsibaigė, tai sezoną sau skelbiu atidarytą (geriau vėliau, nei niekada), bet dar, tikiuosi, neuždarytą (nes viltis miršta paskutinė).

Ahoy!

* * *

Pirmasis etapas (plonesne linija – antrasis): geltonas apskritimas – G taško sekluma (išlipimas į krantą – kelionė tapu-tapo link Blef Club)

Distancija – 1.7 km
Trukmė – 2:05:29
Judėjimo trukmė – 0:37:48
Vidutinis greitis – 0.8 km/h
Vidutinis greitis judant – 3 km/h
Didžiausias greitis – 6 km/h

Antrasis etapas (riebesne linija) – laviruotėmis į vėją, kai vėjas baigėsi – parrumpeliuota.

Distancija – 4.8 km
Trukmė – 2:25:09
Judėjimo trukmė – 1:51:40
Vidutinis greitis – 2 km/h
Vidutinis greitis judant – 3 km/h
Didžiausias greitis – 15 km/h