Piratai: įteisinti, pateisinti ar pakarti? (3/3) – tarnybiniai plėšikai

Pirmoje dalyje papasakojau trumpai apie tikruosius arba taip vadinamus laisvuosius piratus, kai antroje dalyje susipažinote su patentuotais ir įgaliotais plėšikauti jūrose taip vadinamais privatininkais (angl. privateer) arba germaniškai kaperiais (Baltijos ir Šiaurės jūros) bei frankofoniškai vadinamais korsarais (Viduržemio jūra) ir Karibų piratais su patentu ar be jo kaip “laisvaisiais jūrininkais“ flibustjeriais ir bukanieriais.

O ši dalis – apie dar kitą legalizuotą plėšikavimą jūrose, kai privačią “piratavimo“ iniciatyvą su “verslo liudijimu“ (angl. letter of marque) jau pakeičia taip vadinama pati valstybė.

* * *

Taip, istoriškai tai visai neseniai būta, kol jau dabar galiojančios jūros konvencijos visuotiniu sutarimu šią veiklą neapribojo, nors ir nepanaikino, paliekant galimybę valstybėms “piratauti“ bent jau formaliai paskelbto karo atveju.

Po Rusijos pralaimėjimo Krymo kare taikos sutartį svarstęs Paryžiaus kongresas 1856 metais savo baigiamoje deklaracijoje taip pat uždraudė ir patentuotą piratavimą (dail. Edouard Louis Dubufe)

Pavyzdžiui, jei Rusija Ukrainoje dabar vykdytų nuo 2014 rusenusią ir Antruoju Krymo karu virtusią ne tą savo “specialią karinę operaciją“, o būtų pati arba, užuot de facto sutikusi su tokiu primestu teisiniu “policinė operacija karinėmis priemonėmis“ apibrėžimu, už šią karinę agresiją Ukraina paskelbus karą Rusijai, nes casus belli akivaizdus (mat juos šunes tuos Donbaso ir Krymo atsiskyrusius faktiškai dar 2014-aisiais šunes, atsiprašant už kalambūrą – bet juk rusų kariuomenė anaiptol ne taikiais tikslais tąsėsi palei neatsiskyrusius nuo Ukrainos Kijevą ir Charkovą!), tai išvis joks prekybinis transporto laivas per jokią “grūdų iniciatyvą“ Juodojoje jūroje iš jokio Ukrainos uosto neišplauktų ir į ten su jokiais degalais, ginklais, šaudmenimis ir kitokia karine manta neįplauktų, nes būtų tiesiog skandinamas netgi atviroje jūroje už teritorinės jūros ribų kaip tiesiogiai dalyvaujantis karo veiksmuose.

O kol kas ten matome sunaikintus tik Ukrainos karo laivyno laivus uostuose, kaip ir rusai patyrę tiesioginių nuostolių analogiškai tik tarp savo karinių laivų, iš kurių didžiausias šiam momentui, aišku, yra jau buvęs Rusijos Juodosios jūros karo laivyno flagmanas vandenynams skirtas kreiseris Moskva.

Tad kol casus belli yra, bet karas formaliai nepaskelbtas, tai karas de jure Ukrainoje ir nevyksta – patinka jums tai, ar ne. Ir dar nepaisant to, kad NATO pagal faktą juk įsijungusi tarsi pagal Penktą Sutarties Straipsnį (ne, šis neįpareigoja privalomai siųsti karius – savanorių ir vietinių kol kas užtenka), nors irgi de facto Europa tokio mastelio karo nemačiusi nuo Trečiojo Reicho sutriuškinimo laikų.

Kitaip tariant, kol kas nematome ir Rusijos inicijuoto “piratavimo“ Juodojoje jūroje, nukreipto dar ir į priešo (Ukrainos ir sąjungininkų) transporto laivus.

Rusų admirolas Pavel Nachimov, įvykdęs sėkmingą reidą prieš turkų laivyną Sinope 1853 lapkričio 30, dėl ko pasekoje kilęs rusų pralaimėtas britams ir prancūzams Krymo karas 1854-1856 metais

O dar ir turkai prilaiko tolimesnį konflikto eskalavimą Bosfore, remdamiesi Montreaux 1936 metų Sąsiaurių konvencija, nors britams labai spirga ten atsiųsti savus minininkus (kas gana greitai bus, aišku, kaip su tankais: oi, iš kur čia tie mūsų, t.y. “ukrainiečių“ kreiseriai dabar?…).

* * *

Bet aš čia užskubėjau kiek į mūsų dienas, o konteksto supratimui reikia atsisukti į legalizuoto piratavimo istorijos raidą.

Nes kai nuo valdovo valstybė, kuriam toji buvo iš esmės tik jo privatus reikalas (kaip sakęs prancūzų karalius “Saulė“ Liudvikas XIV: “valstybė – tai aš!“), stiprėjo ir vystėsi link nacionalinės, įtraukiant po aristokratijos ir vis platesnius prakutusios prastuomenės (buržuazijos, pirklių, amatininkų ir pan.) sluoksnius, tai ne tik karas jūrose nuo tam reikalui pasamdomų privačių laivų keitėsi į valdovui priklausančius “valstybinius“ karo laivus (ir dabar britiški karo laivai vadinami jo arba jos didenybės: HMS – his/her majesty ship), suformuojant karališkus laivynus kaip antai britų iki šiol vadinamas Royal Navy, nepaisant to, kad Admiralitero lordus veikiau paskiria pati “prastuomenė“ per Parlamentą, nei tiesiogiai valdovas savo užgaida.

Juk poreikis trikdyti priešo jūrines komunikacijas, grobiant ar skandinant jo transporto laivus, ne tik niekur nedingo, bet dar ir labiau išaugo, nes juk augo patys kariavimo masteliai ir karo trukmė – nuo keletos mėnesių kampanijos vasarą kone kaip per paradą lygiame lauke puošniomis uniformomis, kur kareiviui per visą tokį karą pakakdavę saujos šovinių, iki vis daugiau išteklių reikalingų milžiniškų žaliavų ir strateginių prekių apimčių karui jau ištisus metus, nepaisant sezonų ir kariavimo aplinkos bei vietos.

Didžiausia jūros plėšikų vikingų palikuonių normanų invazija į Britanijos salą 1066-aisiais (iš Bayeux 70×0.5 metrų gobeleno: Stothard/Basire perpiešta graviūra – Lamanšo kirtimas ir išsilaipinimas Sasekse prieš Hastingso mūšį)

Čia jau privatininkų tiek neprisamdysi, o ir tie vis mažiau galėjo investuoti į adekvačius tokiam patentuotam piratavimui skirtus laivus, nes transporto laivai jau plaukiojo ne po vieną, o pradėti dažniau plukdyti jau saugomuose ginkluotų karo laivų konvojuose.

Tad valstybės pradėjo plėšikauti pačios – pasiųsdamos į atviras jūras savo tam skirtus laivus – tiek karinius (taip atsirado iš fregatų kreiseriai), tiek ir šiai veiklai netgi pritaikytus civilius, su tokia “kovine“ užduotimi, kuri sausumoje pagal dabar galiojančią 1949-ųjų Ženevos konvenciją gi paprastai laikytina iš esmės karo nusikaltimu, kuomet kariškiai užpuola civilius ar sukelia pavojų šių gyvybei.

Apie pastarąjį tokį atvejį, kuomet kaizerinė Vokietija Pirmojo Pasaulinio karo metu parengė ir pasiuntė į vandenynus plėšikauti netgi burlaivį (!), aš jau esu rašęs prieš 10 metų tinklaraštyje – Seeadler.

O va karinio tokio jūrų plėšimo to karo metu žinomiausia, nes buvo dar ir gerai ekranizuota, yra istorija apie tų pačių vokiečių kreiserį SMS Emden.

* * *

Tik nereikia manyti, kad čia toks išskirtinis reiškinys ir tik “brutaliems“ vokiečiams būdingas – tuo užsiėmė visos jūrinės valstybės karo metu.

Propagandinis Harry Ryle Hopps (1869–1937) sukurtas JAV Pirmojo Pasaulinio karo laikų antivokiškas plakatas (iš vikės)

Ir žinomiausia jums išties būtų kita rašytojo Patrick O’Brian romanų serija apie Napoleono laikų laivynus, kurios ekranizacija nuorodose buvo paminėta ir praeitoje dalyje, tai, aišku, 2003 metų filmas su Russel Crowe HMS Surprise fregatos (o kam greito ir gerai ginkluoto kreiserio pirmtakas yra dar skirtas vandenynuose?…) kapitono Jack Aubrey vaidmenyje Master and Commander: The Far Side of the World, kur jie vaikosi plėšikavimu ir britų jūrinių komunikacijų trikdymu užsiimantį prancūzų korsarą (t.y. patentuotą piratą) fregatą Acheron.

Ir kas truputį yra manipuliavimas skaitytojo ir žiūrovo simpatijomis, nes tokią fregatą, kuri pranoko britišką, tolimam autonominiam žygiui į kitą pasaulio kraštą parengti galėjo arba itin turtingas bei paikai rizikuoti linkęs armatorius, arba tai išties buvusi tokia pati prancūzų karinio laivyno autonomiškai pasiųsta veikti fregata.

Na, o iš mano vaikystės, ko gero, žinomiausia knyga yra James Fenimore Cooper romanas The Red Rover, išverstas į lietuvių kalbą kaip “Raudonasis korsaras“ – nelabai suprantant, ką toji sąvoka corsair išties reiškia, nes pagrindinis veikėjas nebuvo jokiu prancūzu, bet buvo amerikiečiu, kovojusiu dėl būsimos JAV nepriklausomybės prieš britus, kaip ir romano veiksmas juk vyksta netgi ne prancūziškuose Karibuose (ir labiau tikėtina, kad vadintųsi tuomet flibustier), nekalbant jau apie Viduržemio jūrą, kur patentuoti piratai kaperiai ir vadinti prancūziškai korsarais.

Vienas iš daugelio romano The Red Rover leidinių – su piratiška kaukolike viršelyje (iš goodreads)

* * *

Tuomet sakytumėte, kad amerikiečių nuotykinių istorinių romanų rašytojas pats keistai pavadino tą veikėją ir jo laivą “bastūną“ rover – vietoje anglakalbiams suprantamu privateer.

Bet ten pasakojimas juk ne apie jūrų valkatą – juk airiškoje liaudies tradicijoje toks besibastantis valkata ir sausumoje vadinamas rover (be žinomos tokios jūrinės liaudies dainuškos The Irish Rover):

Ten vis tik žodis rover reikštų tai, ką pasekoje pavadinę pagal autonominę kreiserių misiją vandenynuose (tad Artūro Dovydėno Kreiserinio Buriavimo Mokykla, kurios 10-tos laidos alumni aš pats esu, rengia jūroms ne šiaip buriuotojus “kruizerius“, bet – “piratus“), t.y. priešo jūrinių komunikacijų trikdymas (flibustjerai ir vėl čia…).

Ir va toks “valstybinis piratavimas“ yra vadinamas reideryste (angl. raider – žygis, išpuolis) – irgi jau iš plėšikaujančio liberalizmo girdėta sąvoka, kuomet užgrobiamos verslo įmonės ar jų aktyvai, nors į verslą atėjo kaip tik iš akiplėšiško “piratinio“ plėšikavimo ir svetimo turto pasisavinimo grasinant jėga arba ją ir panaudojant, jei auka pasirodė užsispyrusi ir nesukalbama.

Iš lietuviškų man yra žinomiausi du reiderystės versle pavyzdžiai:

• tai iš dr Liucijos Baškauskaitės nureiderinta pirmoji privati ir mums langu į Vakarus (MTV!) kovojant dėl Nepriklausomybės buvusi televizija Tele-3 (“listen!“ – kas pamena vienuolės anglų kalbos pamokėles?);
• bei iš Dianos Bilevičiūtės “investuotojų“ nusavintas jos etnografinio kaimo turizmo verslas.

O kiti dar pridėtų tikros (sic!) reiderystės, kuomet veikta valsybės vardu, pavyzdžius, kaip antai didžiausio lietuviško mažmeninės bankininkystės lyderio nusnorinimą trečiądien (išsipagiriojus?) po finmin Ingridos Šimonytės gimtadienio bei dabar prie tos pačios jau PIŠ ir Baltarusijos sanatoriją “Belarus“ Druskininkuose.

Kadangi anų minėtų verslo reiderių įvardinti negaliu, tai šis Lietuvos “piratės“ Nr. 1 vardas atitenka, matyt, dabartinei PIŠ.

Rašytojos Lacey St. Claire erotinių sapalionių perpildyta knyga “Shiver me timbers“ (ir suknutė su žirniukais…)

* * *

Bet grįžkime atgal iš mūsų brangios aukštomis kainomis ir žemomis pajamomis tėvynės į jūrą, ir į artimesnę nuo visokių Karibų ar vandenynų.

Kuomet anoje dalyje minėtos Paryžiaus 1856 metų konferencijos metu buvo uždraustas patentuotas piratavimas (kaperiai, korsarai, bukanieriai, flibustjerai, privatieriai ir visokios kitos jų piratiškomis teisiškai pripažintos atmainos), tai jau kreiseriavimas arba reiderystės valstybių kaip tik buvo įteisinti.

Ir netgi faktiškai legalizuojant tokiems kariniams laivams (o jie laikyti jau kariniais su visais tais prefiksais kaip britų HMS ar vokiečių SMS, nors dabar šie, kaip ir prancūzai, brazilai, kinai, rusai ir ispanai, nebenaudoja, kai lietuvių karo laivyno yra LKL Lietuvos Karo Laivas arba pagal NATO – LNS, t.y. Lithuanian Navy Ship, bet jei priklausė formaliai valstybių karo laivynams, su jų atitinkama karo prievole dalyvauti šalies karo veiksmuose jūroje) teisę skandinti netgi priešo civilinius transporto laivus, ko itin vengė iki tol privatūs patentuoti piratai, kad nebūtų apkaltinti karo nusikaltimais prieš civilius jūroje.

Dar smagiau, kad tokia reideryste užsiimantiems kreiseriams tuomet vis dar taikyta jau išdirbta prizų teisė, tad karo laivyne buvo galima ir pasipelnyti iš plėšikavimo.

Nors marodieriavimas mūšių laukuose neužilgo jau pripažintas kariniu nusikaltimu – ir kas yra ironiška, nes marodieriais (angl. marauder iš pranc. maraudeur – “niekšas“) pradžioje juk taip vadinti plėšikaujantys kareiviai, kurie atitiko piratų apibrėžimą jūroje.

Teikiami apdovanojimai į valkatas panašiam ir gerai paplėšikavusiam JAV 1943-1944 metais Birmoje japonų giliame užnugaryje reindžerių padaliniui Nr. 5307, pramintam pagal vado pavardę Frank Merill “marodieriams“ (iš vikės)

* * *

Kadangi patentuoto piratavimo, kurio kreiseriavimo funkcijas perėmė jau valstybės lygiu, įgūdžiuose ir technologijose britai XIX amžiaus antroje pusėje buvo labiausiai pažengę, tai jų potencialūs priešai jūrose vienaip ar kitaip irgi ėmė ruoštis tiek apsisaugojimui nuo tokių britų reiderių išpuolių, tiek ir patys nepasibodėti trikdyti britų jūrinės imperijos komunikacijas vandenynuose.

Turėkite omeny, kad britų Royal Navy ponapoleoniniu laikotarpiu iki pat Pirmojo Pasaulinio karo pagal jų priimtą įstatymą laikėsi nuostatos, kad nacionalinio saugumo interesams jūrose turi viršyti potencialių priešų du didžiausius karo laivynus kartu sudėjus dvigubai, kol atėjusi drednoutų epocha nebeleido to jau ekonomiškai užtikrinti, o jūrų mūšis tarp britų ir vokiečių prie Jutlandijos 1915 metais faktiškai užbaigė ir nuo Trafalgaro mūšio laikų buvusį Royal Navy dominavimą jūrose ir vandenynuose.

O tamkart Krymo karą 1856-aisiais britams, prancūzams ir prieš tai nuskriaustiems prie Sinopo turkams pralaimėjusi ir Juodosios jūros laivyno kuriam laikui išvis netekusi imperinė Rusija (kurios sudėtyje buvo ir Lietuva), kaip didžiausia sausumos imperija per du (iki Aliaskos pardavimo JAV 1867-aisiais – net per tris) žemynus tarp trijų vandenynų taip pat rengėsi tam plėšikaujančių kreiserių karui jūrose prieš didžiausią jūrinę imperiją Britaniją.

Taip 1878-aisiais buvo rusų suaukotomis lėšomis sukurtas kaip akcinė bendrovė Savanorių laivynas (rus. Добровольный флот), kuris taikos metu vykdė komerciniams laivams būdingas funkcijas, bet jo laivuose tarnavo iš esmės statutiniai karo jūrininkai, todėl karo metu laivus buvo galima greitai apginkluoti, o įgulos jau ir taip buvo parengtos tolimesnei tarnybai kaip karo laivyne.

Iki 1925-ųjų bolševikai, perėmę po Pilietinio karo Dobroflotą iki performavimo į prekybinį laivyną Sovtorgflot, šio vėluką vietoje buvusio Trikoloro parinko geltonos spalvos, tarsi perspėdami laikytis atokiau kaip apie “karantiną“

Baltijos jūroje, tarkime, tiems tikslams buvo pritaikyti ir muitinės kreiserių flotilės laivai (taip ir JAV dabar US Coast Guard yra ne šiaip Iždo departamento laivai, bet JAV kariuomenės rūšis), kurie taikos metu kariavo su kontrabandininkais – nesistebėkite, kodėl ir Nepriklausomybę 1918-1920 metais išsikovojusi Lietuva, atsikrymnašinusi 1923-aisiais sau Klaipėdą, tokiems tikslams 1927 metais nusipirko iš vokiečių “pakrantės fregatos“ funkcijoms minininką, pavadintą “Prezidentas Smetona“.

Pirmieji 8 rusų karo laivyno reideriai gana sėkmingai veikė jau 1904-1905 metų kare prieš Japoniją, nors dabar istorijoje to rusų “piratavimo“ prisiminti, aišku, nebenorima, dažnai kreiserio (sic!) Variag ir kanonierės Korejec savižudišku jūros mūšiu Port Artūro prieigose stengiantis užgožti ne tik šių laivų paskesnį pačių paskandinimą uoste, bet ir japonams prapiltą jūrų mūšį prie Cusimos.

Apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir rusų reiderius duomenų neturiu – juolab, kad vokiečiai Baltijoje, patyrę nemažus nuostolius dėl akiplėšiško ir profesionalaus būsimo admirolo Aleksandro Kolčiako įvykdyto Karaliaučiaus prieigų užminavimo dar 1914-aisiais, po to labai sėkmingai patys rusų karo laivyną po 1915-ųjų užblokavo visam likusiam karui Kronštate.

O va patys vokiečiai to Pirmojo Pasaulinio karo metu turėjo 12 pagalbinių kreiserių, skirtų reiderių operacijoms, kai ir Antrojo Pasaulinio karo metu Vokietija reideriavimo operacijomis nesibodėjo – ypač, kai vaikytis po vandenynus tokius plėšikaujančius kreiserius buvo keblus ir nemažai išteklių reikalaujantis užsiėmimas.

* * *

Vienas žinomiausių tokių buvęs šarvuotlaivis panzerschiff “kišeninis“ kreiseris Admiral Graf Spee, veikęs kartu su tanklaiviu Altmark, priskandinęs arba užgrobęs oficialiai bent 9 britų laivus, kol britų karo laivų grupuotė šį pagaliau pričiupo 1939-ųjų gruodžio 13 dieną prie La Platos, kur dviem lengviesiems britų kreiseriams Ajax ir Achiles bei sunkiąjam kreiseriui Exeter pavyko pažeisti vokiečių “piratą“, kuris besigindamas šiuos vis tik smarkiau apdarkė, po ko pasitraukė į Montevideo, kur dėl karininkų klaidos kreiseris-piratas pačių jų ir buvo paskandintas.

Vokiečių valstybinis “piratas“ – kreiseris “Admiral Graf Spee“ (iš Bundesarchiv)

Nors sėkmingiausiu Antrojo Pasaulinio karo metu pagal priešo laivų tonažą laikomas kitas vokiečių reideris – kreiseris Atlantis, veikęs Indijos ir Ramiąjame vandenynuose arčiau Australijos bei Naujosios Zelandijos.

O vokiečių sąjungininkai japonai tame mažiau žinomi, bet 1942-aisiais lapkričio 11 dieną toks mūšis tarp jų reiderio ir britų lydinčiojo karo laivo bei olandų tankerio įvykęs Indijos vandenyne.

Povandeniniai laivai reideriavimą Pirmojo Pasaulinio ir ypač Antrojo Pasaulinio karo metais išvis pakėlė į naują plėšikavimo jūrose lygį, kalbant apie jūrų mūšius dėl Atlanto prieš vokiečių povandenlaivių U-boot “vilkų gaujas“ bei Sąjungininkų konvojus Šiaurės Atlante iš JAV pagal lendlyzą iš pradžių britams, o vėliau ir į SSRS – kaip ir pas mus mažiau žinomus tokius pačius JAV povandenlaivių reideriškus mūšius prieš Japoniją Ramiąjame vandenyne, kur labai sėkmingai kone visas japonų transporto laivynas buvo sunaikintas arba paverstas neveiksniu, kad turėjo didžiulią įtaką salose įsikūrusiai Tekančios Saulės šalies jūrinei imperijai.

Didžiausia gi Baltijoje tokia reiderystės tragedija savo pasekmėmis civiliams šiai dienai laikoma sovietų povandenlaivio S-13 vado rumunų kilmės ukrainiečio III rango kapitono Aleksandro Marinesku, pasekoje pripažinto sėkmingiausiu sovietų povandenlaivių vadu pagal paskandintą bendrą tonažą (nors didvyrio žvaigždę gavęs tik po mirties Gorbio dėka) paskandintas 1945-ųjų sausio 30-os naktį iš Klaipėdos išplaukęs evakuacinis vokiečių transporto laivas Wilhelm Gustloff.

Sėkmingiausiu pagal tonažą aname kare laikomas reideris – sovietų povandenlaivio vadas III rango kapitonas Aleksandr Marinesku

Ir apie ką yra ir lietuviškai išleista vokiečių rašytojo socialdemokrato ir Waffen-SS veterano Günter Wilhelm Grass knyga “Krabo žingsniu“, kur galima rasti paaiškinimą, kodėl tuomet karo (!) transporto laive civilių ir nepilnamečių karo pabėgėlių tokia didžiulė žūtis (nuo 3700 iki 9300), net jei tai buvo atsitiktinis taip vadinamas angl. collateral damage, bet patiems sovietų vadams sukėlė pasibaisėjimą, todėl po sėkmingo reideriško žygio sugrįžusi S-13 povandenlaivio įgula negavo tokiais atvejais priklaususio jiems triumfo pasitikimo, o laivo vadas savo priklausiusį tokiais atvejais aukščiausią ordiną gavęs tik po mirties, faktiškai jau byrant SSRS.

* * *

Šiais laikais piratavimas kone valstybiniu (ar – antivalstybiniu) lygiu irgi niekur nedingęs – jei Somalio piratai šiaip ne taip buvo užkardyti, tai dabar laivybą link Raudonosios jūros ėmė trikdyti Jemeno sukilėliai hučiai.

Ir jei kaperiai dabar sunkiai tikėtini, nes jokios valstybės išduoti privatininkams patentai plėšikavimui jūrose nebus pripažinti teisėtais dokumentais, tai karo atveju, deja, labai greitai kariaujančios pusės ims aktyviai skandinti viena kitos transporto laivus, laikydami šiuos teisėtu kariniu, o ne civiliniu taikiniu.

Rusijos karo laivyno plėtra numato paminėto paskandinto kreiserio Moskva pakeitimą analogiškais modernizuotais laivais, skirtais veikti autonomiškai vandenyne, ir tai tik laiko klausimas, kada laivybai atvirose jūrose kils ne mažesnis pavojus, nei per anuos du pasaulinius karus. Juolab, kad rusai jau taip vadinamo projekto 22350 tokio tipo fregatas su “nematomomis“ technologijomis vandenynų kreiserinėms funkcijoms jau pradėję statyti, ir po 2018-aisiais nuleisto į vandenį Admiral Gorškov, dar 10 tokios klasės laivų numatyta pastatyti iki 2027-ųjų.

Fregatos klasės rusų kreiseris “Admiral Gorškov“ – būsimiems “piratiškiems“ reidams vandenynuose (iš vikės)

Tad gal ir neišgirsime to piratiškojo arrgh matey!, bet senos plėšikavimo jūrose tradicijos, deja, niekur nedingsta…

*  * *

Tuo šią trijų dalių seriją užbaigsiu, tačiau pasakojimo apie piratus – dar ne.

Nes prie progos, ko gero, derėtų papasakoti apie piratavimą Baltijoje, ir kokie kada čia dar “mūsų“ piratai yra siautėję.

Prenumeruokitės – ir bus jums pažinimo džiaugsmo!

Ahoy!

---

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2024-01-21, o taip pat dar dėkoju atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!