Seeadler – burlaivis drednoutų kare (1/3)


Piratiškos romantikos persmelktas burių Aukso amžius jau buvo keli šimtmečiai kaip pasibaigęs, jūrose jau laivybą vykdė vis didesniais statomi garlaiviai. Netgi burinis karo laivynas savo paskutinį mūšį prie Sinopo atkariavo ir jau virš 60 metų gulėjo dugne nuskandintas kone iškart po to pergalingo žygio, sukėlusio daugiatautį karą, kad užtvertų prieigas gariniams šarvuotlaiviams.

Tuomet jau naujasis prasidėjęs Didysis karas, kaip jį vadino anglai ir prancūzai, turėjęs užbaigti visus karus, tačiau tegavęs vėliau numerį Pirmasis, nors ir Pasaulinis (kaip jį iškart pavadino vokiečiai su aplombu ir pretenzijomis į viešpatavimą), į jūros mūšius išvedė pagarbią baimę kėlusius drednoutus ir klastinguosius povandenlaivius, kai sausumoje visavaldžiu kariuomenės ginklu tapo beatodairiškai gyvybes šienaujantis kulkosvaidis, per pusamžį tapęs portatyviniu ir kiekvieno šaulio ginklu, o jau po metų čia turėjo atsirasti ir tankai, kai ore įsiviešpatauja lėktuvai. Beprotiškas technikos progresas efektyvesniam priešo naikinimui, atrodo, nepalieka jokios vietos romantiškąjai burei, juolab, kare.

Tačiau jei dar neseniai Henry L. Gaidis jums čia papasakojo, kaip lietuvis Zenonas Lukošius dalyvavęs abordaže užgrobiant povandeninį (!) laivą Antrąjame Pasauliniame kare, tai aš, beskaitydamas Jesus Hernandez knygą “Pirmasis Pasaulinis Karas“ (išleido 2011 metais Obuolys, ISBN 978-609-403-304-9, vertė iš ispanų kalbos Ieva Baranauskaitė 2011 metais taip pat karybos sąvokose klaikiai, kaip ir Laima Bareišienė Joshua Slocum knygą – ta pati “didžioji flotilė“, padaliniai vietoje divizijų, romanų laikais statytos tvirtovės, karalius Luisas, australai kaip austrai, ir pan.), radau kaip tik neįtikėtiną, atrodytų, istoriją apie burlaivio (!) mūšius Pirmąjame Pasauliniame kare.

Truputį pasidomėjau plačiau, nei kad yra knygoje, kai kuriuos neatitikimus pakoregavau, ir štai jums pasakojimas iš tų serijos, kurie labiausiai, manau, puošia šį mano tinklaraštį.

* * *

Nors ir labai romantiška paskirtis atrodytų karo laivams kapotis vieni su kitais, tačiau realiai karinis laivynas iš esmės statomas ne tam (per brangus malonumas be didesnės naudos, žuvys irgi nepadėkos), o kad grobtų arba bent jau sunaikintų priešo komercinius laivus, gabenančius reikalingas ne tik karui žaliavas ir atsargas, taip pat vykdytų uostų ir jūrų kelių blokadą, kad tiekimas irgi nevyktų (kai anglai užblokavo Napoleono Prancūziją, tai tie išmoko cukrų iš runkelių išgauti, o kapsukiniai tesugebėjo paminklą Marijampolės cukraus fabrike daržovei, o ne šiam imperatoriui pastatyti, et…). Visos kitos karinės funkcijos, kada laivynai ar laivai susipeša jūrų mūšiuose, yra greičiau išdava, o ne pati karo laivo paskirtis.

Tad nenuostabu, kad ir anuomet, Pirmąjame Pasauliniame kare, vokiečių laivyno strategams teko uždavinys, kaip išspręsti, kad kuo daugiau priešų jūros transporto nepasiektų savo paskirties uostų, nes tiesiogiai grumtis jūrose su britų karališkuoju karo laivynu, vykdžiusiu uostų ir jūrų kelių blokadą, vokiečiai, kaip ir bet kuri kita tuomet valstybė, buvo nepajėgi.

Aišku, jau dabar iš istorijos žinom, kad povandeninis laivynas tam tikslui geriausiai tiko (tą vokiečiai naudojo abejuose karuose, o JAV povandeninis laivynas per Antrąjį Pasaulinį visiškai sunaikino japonų laivybą), tačiau tradiciškai (o laivynas – tai visų pirma šimtametės tradicijos) vis tik labiau pasikliauta antvandeniniais reideriais – taip vadinamais atviroje jūroje prieš komercinius laivus veikiančiais pavieniais arba nedideliais junginiais puldinėjančiais karo, arba privatierių, t.y. piratų su kariaujančios šalies suteiktu valstybiniu patentu, dar vadinamų kaperiais, laivais: iš pradžių tam tarnavo atvirose jūrose fregatos, ar netgi škunos raižytose pakrantėse, vėliau jau nuo 20 amžiaus fregatas pakeitę kreiseriai ir netgi, žinomi iš Antrojo Pasaulinio karo, povandenlaiviai “vilkų rujose“ (rusai iki dabar savo jūrinės doktrinos koncepciją stato ant atominių povandeninių kreiserių).

Atrodytų, burinis laivas prieš šarvuotį yra kone pats kvailiausias sumanymas, koks tik galėjo kilti smailiašalmiui lagerio pribembusiam bošui.

Bet priminsiu, kad burlaiviais vindžameriais (windjammer – liet. būtų vėjalakis arba burlėkys gal?) dar ir po Antrojo Pasaulinio karo kurį laiką gabenti pigūs kroviniai transokeaninėse trasose, kur buvo svarbu žema gabenimo savikaina, nei kad gabenimo trukmė – per Tall Ships Race ir Klaipėdoje matyti galite rusų trofėjinius vindžamerius barkus Sedov bei Kruzenštern. O tuomet, per Pirmąjį Pasaulinį, tų vindžamerių vandenyne netrūko, kaip dabar santykinai sočiai yra konteinerlaivių – tarpukaryje ir mūsų jūrininkai yra atlikę praktiką tokiuose vandenynų burlaiviuose.

Neblogai nuo 1915 metų kovo 29 pradėjęs tarnauti (tik pati pirma misija praėjo tuščiai) ir pasiautėjęs netoli Danijos bei nuskandinęs 14 laivų (bendras tonažas 12674 GRT) ir 3 paėmęs kaip prizus į nelaisvę (bendras tonažas 3466 GRT)vokiečių povandenlaivis U-36 1915 metų liepos 24 dieną sučiumpa tuomet dar neutralios JAV vindžamerį Pass of Balmaha, gabenusį priešiškai Rusijai medvilnę. Nes net ir neutralių šalių laivai, gabenantys kariaujančiai pusei žaliavas, irgi laikomi pagal tarptautinę teisę visiškai deramais taikiniais jūroje – netgi dėl vokiečių U-20 (vadas kap.leit. Walther Schwieger, pramintas anglų spaudos Baby Killer, žuvo su visa savo U-88 įgula, užlėkęs ant minos 1917 metų rugsėjo 5 dieną Šiaurės jūroje) 1915 metais gegužės 7 dieną paskandinto JAV lainerio Lusitania, Titaniko giminaičio, amerikiečiai pakariavo tik diplomatiniame fronte, nes laivas iš Niujorko į Liverpulį gabeno kontrabanda sprogmenis anglams, ir torpedos nebūtų pakakę jį nugramzdinti per 18 minučių (iš 1959 keleivių net 1198 žuvo).

Kad šis prizu tapęs burlaivis saugiai pasiektų Kukshafeno uostą Žemutinėje Saksonijoje, jame iškeliamas povandenlaivio ensinas (laivo vėliava).

473px-SMSSeeadlerFront

SMS Seeadler, dail. Christopher Rave (iš vikės)

Ar tai buvo blogas ženklas dalinti savo laivo vėliavas, ar taip sutapo, bet britai dar tą pačią dieną aptinka patį povandenlaivį ir jį užpuola – šis tampa pačia pirmąja karo auka laivo-persirengėlio Prince Charles, arba kvazi-laivo (Q-ship – tai civilinę komercinio laivo išvaizdą turintis priešo laivas, kuriame slapta sumontuota kariavimo įranga: pabūklai, minos, torpedos ir pan.; pavadinimą Q gavo nuo namų uosto – Queenstown Airijoje).

Tiksliau, anglus, manydami, kad tie yra šiaip užklydęs komercinis garlaivis, užpuola tai patys vokiečiai su savo povandenlaiviu antvandeninėje padėtyje, mat dar nebaigė plėšti danų krovininio laivo Luisa, ir kai pasirodo čia dar vienas ne karinis laivas, tai ir šį nusprendžia tuo pačiu apiplėšti, priplaukę per maždaug 3 kabeltovus ir pareikalavę sustoti šūviu iš savo patrankėlės – na, iš tiesų, jei jau žuvis eina, kaip sakoma, tai reikia traukti, trečias prizas gi per dieną! Matyt, nežinojo rusų patarlės, kad godumas frajerius pražudo.

Ir tikrai – lyg ir aklai atvykusi į plėšimą toji sustojusi kvailių “auka“ netikėtai vokiečiams pakeičia savo vėliavą į britų karo ensiną ir liuobteli paslėptais pabūklais to visiškai nesitikėjusiems užpuolikams. U-36 patiria reikšmingus sužalojimus, ima skęsti, išgelbėjami U-36 laivo vadas kapitonas-leitenantas Ernst Graeff ir 15 įgulos narių, bet 18 kitų žūsta. Ar buvo nuteisti mirties bausme už piratavimą, aš nežinau, duomenų neradau, kiek jis pragyveno. Bet lyg ir išleista 1921 metais jo (arba bendravardžio) knyga – irgi neaišku, ar po mirties, ar dar gyvam esant. Bet kokiu atveju, U-36 įgulai karas jau baigėsi.

Nuo britų kliuvo ir vargšui danų laivui, kurį jau prietemoje, ko gero, palaikė vokiečių tiekimo laivu, teikusiu atsargas povandenlaiviui, o ne plėšiamam neutraliam civilių laivui (danai, pavargę nuo vokiečių spaudimo ir puldinėjimo, karo gale jau prisijungė prie Antantės).

Kvazi-laivo vadas leitenantas (šis britų laipsnis laivyne atitinka vokiečių kapitoną-leitenantą) Wardlaw gavo Išskirtinės Tarnybos ordiną, du iš jo įgulos, matyt, karininkai (pirmasis ir antrasis padėjėjai?) – po tokį medalį, o likusi civilių įgula pagal dar admirolo Nelsono patvirtintą britų Admiraliteto tradiciją gavo ir piniginį prizą – 1000 svarų, kuriuos pasidalino tarpusavyje.

Bet tuo juk ano burlaivio istorija, aišku, dar nesibaigia, nes ir pats tęsinys kelia ironišką šypseną savo atsikartojimais.

* * *

Vindžameris, net nenutuokiant apie skriaudikus ištikusią lemtį, be nuotykių atvyksta į vokiečių uostą ir pervadinamas į SMS (vok. Seiner Majestät Schiff = angl. His Majesty Ship – t.y. liet. Jo/Jos Didenybės LaivasSeeadler – Jūrų Erelį.

Man tai jau pats pavadinimo parinkimas yra ironiškas, nes būtent jūrinis erelis yra JAV herbas, o vindžameris, priminsiu, yra prizas, atimtas iš JAV. Aišku, vokiečiams irgi tinka: ir jų herbe yra erelis, ir laivas gi čia, tad su jūra gi susietas.

Haliaeetus_leucocephalus2

Jūrinis erelis – JAV herbo ir vokiečių reiderio prototipas, nors lot. leukocefalas, sakyčiau, irgi ironiška (iš vikės)

Laivas gavo dar ir kitą kodinį vardą – Irma. Minėtoje knygoje sakoma, kad kapitono žmonos garbei, tačiau pirmoji jo žmona buvo vardu Petra, dukra Inge-Maria, o antrąją Ingeborgą vedė jau 1924-aisias, tad jau po karo, o ir su pirmąja išsiskyrė 1914-aisiais, todėl čia ta versija apie žmonos ar kokios sugyventinės garbei duotą vardą yra nepagrįsta. Veikiau jau vokiečiai tiesiog gavo registrui įtikinamą maskuotės legendą su daugmaž tikrais dokumentais būtent tokiam vardui.

Mat laivas buvo parengtas tarsi norvegų – su popieriais, vėliava ir visa susijusia fanaberija. Nes pats kapitonas (apie jį truputį vėliau) ir didelė dalis įgulos mokėjo šią kalbą, o karo metu norvegai laikėsi neutraliteto, draugaudami už pinigus ir vienai, ir kitai pusei (tad jau ir per Antrąjį Pasaulinį karą vokiečiai Norvegiją pasiėmė, o britai padėjo nemenkas pastangas ją atvaduoti, nors iki Sąjungininkų pergalių tolokai šaukė). Maža to, šiai legendai sustiprinti netgi pedantiškai vokiškai pasistengta ant jūrininkų drabužių etiketes prisiūti norvegiškas.

Interjeras irgi įgavo skandinavišką stilių, papildant norvegišku inventoriumi, įskaitant laivo navigacinius prietaisus, kaip antai barometrus (knygoje rašo, kad termometrus, kuriuos, matyt, vertėja sukišo kūno temperatūrai sėdimose smegenyse matuoti) ir kompasus. Jūreiviai kišenėse netgi nešiojosi kratos atvejui, neva, iš namų Norvegijoje gautus laiškus, o kajučių sienos nukabinėtos skandinaviško gymio (kaip vėliau rašydavę Trečiame Reiche – nordiškojo) merginų paveiksliukais ir nuotraukomis (laivas gi, neva, buvęs civiliu, tad kuo mažiau aliuzijų į karišką statutą, tuo įtikinamiau).

Anglų inspekcija iš blokadą vykdančių laivų galėjo būti nuvesta ir į triumą kroviniui apžiūrėti – tik jei kiltų įtarimai, tai čia įrengta slėptuvės pasalai, iš kurios iššoktų ginkluoti kareiviai ir visus per daug smalsius ir įtarius priešus, kurie nepasitenkino formalia išorine laivo ir įgulos apžiūra, tektų suimti.

Be abejo, vien civiliu ir neutralios šalies kamufliažu laivas, paverstas, neva, medienos transporteriu, neapsiribojo – čia dar įmontuotos paslėptos dvi denyje iškylančios 105mm patrankėlės, įgula turėjo pasidėję asmeninius ginklus bei du sunkiuosius kulkosvaidžius. Vindžameriui, turinčiam tris stiebus tiesiosiomis burėmis bendram 2600 kv.m plotui, taip pat sumontuotas ir pagalbinis 900 AG dyzelinis variklis bei degalų saugyklos.

Laivo greitis buvo iki 9 mazgų – palyginimui, tai netgi kai kurios dabartinės čarterinės jachtos virš 40 pėdų gali pasiekti šį greitį (Ernestai, ahoy! – pavėžėjo mus Dodekanese 8.6 mazgais, žadėjo kitądien ir visus 9, bet vėjas pabūgo aršaus Trakų buriuotojo iš lietingosios Lisjū-fokingvot?). O mūsų Baltijoje įprastos žuvėdiškas masinis jachtpromas siūlo tik kone perpus mažesnius greičius, bet turėkite omeny, kad vindžameris, nors ir panašus į kliperį, kaip krovininis laivas vis tik buvo ne greičiui, o talpumui skirtas, todėl greičiai jo irgi buvo kone perpus mažesni už kliperių, nors ir pastarieji paprastai plaukia tik vos greičiau, savo rekordus fiksuodami atskiruose etapuose. Karo laivai (rikiuotės kreiseriai) anuomet gi tokį burlaivį galėję visai nesunkiai pavyti, nes plaukė daugiau nei triskart greičiau.

Autorius arba jo vertėja knygoje kliedi, kad vandens ir maisto atsargų pakaktų dvejiems metams autonominio plaukiojimo, nekeliant kojos į sausumą – prikišus nors ir į 83,5 metrų ilgio (1571 GRT tonažas) krovininį burlaivį ginklų, variklį, degalų bakus, 400 gultų įgulai ir belaisviams (plius dar papildomai kelias kajutes užgrobiamų ar paskandintų laivų karininkams), kajutkompaniją (su angliškomis ir prancūziškomis gramafono plokštelėmis – melomanai, aha), tai paskaičiuokite bent jau reikiamą vandens kiekį po litrą kasdien. Kaip ir faktą, kad tas vanduo paprasčiausiai per dvejus metus prašvinks, o vien romu ar šnapsu gyvas nebūsi, nors ši mintis iš pradžių tikram jūrininkui ir kelia guvų susidomėjimą.

Kruopščiai apgalvota ir parengta maskuotė ir pasiteisino, ir lėmė grynas kalėdiškasis atsitiktinumas, kuomet SMS Seeadler išplaukia iš Vokietijos 1916 metų gruodžio 21 dieną ir pro Danijos vandenis atsiduria Šiaurės jūroje. Vengdami britų laivų blokados, pasuka link Atlando pro Islandiją, apeidami Britaniją iš šiaurės, o ne pro Lamanšą. Gerai apšąla – žiemos metas gi. Ir kai jau kiek nusileidžia piečiau, kur truputį šilčiau (bent jau virvynas neapledėja), tai Kalėdoms gauna “dovanėlę“ – britų karinį patrulį.

Knygoje rašoma, kad kreiserį Avenge, bet, atsiprašau, aš ir vėl tokio kreiserio ano meto laivų sąrašuose išvis nerandu: vienas medinis HMS Avenger paskandintas dar 19a., o kitas tokiu pavadinimu buvęs pagalbinis krovinių laivas aname pasaulio gale. Tad gal būta kitu pavadinimu, pvz. HMS Revenge iš Didžiojo laivyno (suformuoto 1914 metais rugpjūčio 4 dieną iš Pirmojo laivyno ir Antrojo laivyno laivų, sudariusių Lamanšo ir Atlanto laivynus) Pirmosios eskadros, dalyvavusios ir Jutlandijos mūšyje (keletas mėnesių prieš aprašomą įvykį), į kurį mūšio gale perkeltas ir eskadros štabas kaip į eskandros flagmaną iš pažeistojo?

HMS_Revenge_WWII_IWM_CH_823

HMS Revenger (modernizuota jau 1940 metų versija) – panašų kreiserį, visai nepatrauklų pabūklais matuotis ir juolab plėšti, anuomet 1916 metų Kalėdoms turėję į Atlantą pro Islandiją sliūkinantys sutikti ir kaizerio piratai (foto iš vikės)

Kaip ten bebūtų, britai apžiūri sustabdytą laivą, nieko įtartino ir priešiško jame nepastebi, tad maskuotė pasiteisina. Bet truputį priverčia norvegais apsimetančius vokiečius pasinervinti, nes inspekcija pareiškia, kad susisieks radijo ryšiu su krantu ir patikrins registre, kas čia per laivas bastosi (matyt, kad versija, kodėl ne pro Lamanšą plaukta, nes neužkliuvę iki tol jokiam britų patruliui, galėjo būti pateikta kaip baimė ten siautėjusių vokiečių povandenlaivių, tad “norvegams“ kažkaip ramiau nuo jūrų mūšių zonos buriuoti).

Tačiau po maždaug pusvalandžio leidžia plaukti toliau – iš laimės atsitokėję vokiečiai padaro išvadą, kad per Kalėdas paprasčiausiai nebuvo ko pasiklausti, ar toks laivas Irma pas norvegus registruotas, visiems gi krante šventės (kaip sakoma, karas karu – o pietūs pagal tvarkaraštį).

Šventė 1916-ųjų Kalėdomis gi prasideda ir dabar jau atsilaisvinusiame vandenyne bepradėsiantiems siautėti kaizerio piratams.

* * *

(skaityti daugiau)

Komentarų: 3

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.