Marinistika

Zenonas Lukošius ir U-505 sučiupimas

Antrasis Pasaulinis karas Lietuvai buvo negailestingas: pasidavėme lenkų ultimatumui 1938-aisiais, atsisakydami Vilniaus krašto; po to 1939-aisiais Reichas tokiu pačiu būdu atsiėmė Klaipėdos kraštą; o jau metai nuo šio karo pradžios sovietai be mūšių okupavo ir visą likusią Lietuvą, paversdami ją sovietine respublika, Lietuvos užsienio reikalų ministeriui Urbšiui tik išsikaulinus sugrąžinant Vilniaus miestą su apylinkėmis (bet ne visą, deja, kraštą, atitekusį su visa išlenkinta Vakarų Baltarusija naujai sukurtai Belarusskaja SSR, dabar žinomai kaip Batkos Alechandro Lukašenkos bulbalandas).

Tačiau visa ši taikinga ir, rodos, bekraujė dar Vilniaus debošyriaus Adomo Mickevičiaus apdainuota epe “Pan Tadeusz“ lietuviškoji nuolankumo stipresniam idilė vis tiek pareikalavo dar didesnės kainos, kuomet frontas 1941-aisiais persirito į Rytus, o po to 1944-aisiais atgal į Vakarus – tame tarpe gi netekome kone visos per amžius čia gyvenusios žydų ir čigonų tautinės mažumos, baigiančios išnykti ir lietuvių Užgavėnių tautosakoje, o ir mūsų tautos žiedas kas represuoti, kas lageriuose pas vokiečius ar rusus marinti, kas tremtyje ir emigracijoje prapuolę, prisitaikius tik visokiems “ir tuomet dirbusiems Lietuvai“ koloborantams.

Pačiai gi Lietuvai de jure ir de facto neužsibaigusio ir formaliai jokioje pusėje nekariauto (Ašies okupuotose teritorijose tik lenkai, graikai ir mes neturėjome Waffen-SS divizijos, kai Sedos kautynėse jau Wehrmacht pusėje dalyvavo tik gen. Plechavičiaus iš išformuotos rinktinės atleisti savanoriai, o Sąjungininkų pusėje kaip valstybė irgi nekariavome, nes nebeturėjome egzilinės vyriausybės, nepaisant egzilinio prezidento A. Smetonos, ir jei neskaityti prievartinio rekrūtavimo į Raudonąją 16-tąją diviziją po pakartotinės sovietinės okupacijos ar tų komunistinių ar kitataučių Lietuvos pabėgėlių, kurie prie Aleksejevkos kaimo kone visi lyg tyčia negailestingai fronte išguldyti) karo tąsa pokaryje per Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį buvo jau vienui vienų karas už savo Tėvynę ir teisę, iš esmės, tik laisvai mirti, o ne gyventi, užuot susitaikius ir prisitaikius iki Kauno studentų 1972-ųjų maištų, pramintų Kalantinėmis.

Mums juk Antrasis Pasaulinis karas baigėsi ne šiaip jau antrojo Sąjūdžio pergale, ir tik 1992 metų rugsėjo 1 dieną, kuomet 1990-ų kovo 11 dieną atkurtoje Lietuvos Respublikoje nebeliko jau okupacinės sovietų (ir, jei taip tiksliai, tai – rusų, nuo 1991 metų gruodžio 8 dienos Belovežo susitarimo, išformavusio SSRS) kariuomenės, o mes tapome ir JT nariais, kai šiemet, pasidžiaugsim, tik ką baigę pernykštį pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, imsimės pirmininkavimo jau ir JT Saugumo Tarybai, kurioje pastoviais nariais yra ir tojo karo nugalėtojai.

Bet tai nereiškia, kad lietuviai nedalyvavo Antrąjame Pasauliniame kare – žinome vieno taikliausių Wehrmacht snaiperių Bruno Sutkaus prisiminimus jo tik po mirties išleistoje autobiografijoje “Snaiperis“. Yra ir biografija apie dar vieną lietuvninką Alfred Helmut Naujocks iš SS, kuris knygos jau pavadinime teigia, kad jo šūvis pradėjo Antrąją Pasaulinį karą. Apie ištiražuotus ir pamirštus sovietinių 16-osios divizijos veteranų prisiminimus tai ir minėti nėra ką, o ir ta tema įamžinta netgi legendiniu tapusiame filme “Mažoji išpažintis“ su tokia pačia jau legendine fraze: “Benai, plaukiam į Nidą, sako, ten labai gražu“ – kur niekam nerūpi pagrindinio veikėjo tėvo biografijos ir jo sūnaus santykių peripetijos, kiek įdomiausias antraplanis nesovietinis ir nevisuomeniškasis jaunas gelbėtoju trynęsis Benas, būsimasis maestro Vytautas Kernagis.

Ir dėka Gražinos Sviderskytės mes turime bent jau prisimenamą Sąjungininkų gretose kovojusį bei nacių sušaudytą lakūną Romualdą Marcinkų, “Uragano“ kapitoną, gal vis tik daugiau gerbiamą britų RAF, nei lietuvių KOP (ar aš klystu?). Bet mažai ką, jei išvis, žinome apie tuos lietuvius, kurie Antrąjame Pasauliniame kare kovojo jūroje…

Dabar jau sužinosime apie vieną jų – ir dėka Henry L. Gaidis straipsnio Lithuanian Heritage žurnale (2013 metų gegužės-birželio numeris, 22-25 psl.), už kurio skenuotą kopiją (iliustracijos žemiau didinasi) dėkoju autoriui bei šio žurnalo redaktoriui Val Ramonis, davusiam teisę jį publikuoti ir išversti (© visos originalo ir vertimo teisės saugomos, publikuoti be autoriaus ir leidinio sutikimo draudžiama)

Taigi, susipažinkime (toliau vertimas mano):

* * *

  • Zenonas B. Lukošius ir U-505 sučiupimas. Kaip Amerikos lietuvis tapo laivyno didvyriu Mūšyje dėl Atlanto

Dauguma istorikų sutiks, kad pergalė Antrąjame Pasauliniame kare Europoje buvo nulemta Normandijos paplūdimiuose, per Prancūzijos gyvatvores ir upes į Vokietiją, ir danguje Vokietijos užnugaryje. Tačiau karas galėjo būti pralaimėtas Mūšyje dėl Atlanto – ilgiausiai trukusioje kovinėje kampanijoje šiame kare. Anglijai reikėjo daugiau nei milijono tonų importuojamų medžiagų per savaitę, kad išgyventų ir kovotų. Savo ruožtu ši salos šalis buvo būtina ir Jungtinių Valstijų įsiveržimui į Europą. Iš esmės, tai šią kovinę kampaniją iššaukė vokiečių laivyno Unterseeboot (vok. U-boot, povandeninis laivas) veiksmai prieš Sąjungininkų laivus, gabenančius gyvybiškai svarbias atsargas į Angliją. Winston Churchill šį karo etapą pavadino Mūšiu dėl Atlanto ir pažymėjo jį esant “ilgiausiu, plačiausiu ir labiausiai sudėtingu“ jūrų mūšiu istorijoje.

Sąjungininkų šalys galop tapo nugalėtojais šiame mūšyje, kuriame prarasta virš 3500 prekybinių ir 175 karo laivų; bet Sąjungininkai, vedami JAV karo laivyno, išlaikė Anglijos jūrų tiekimo linijas atviras, lydėdami jūrų konvojus, kuriuos sudarydavę ir virš 100 laivų. Paskaičiuota, kad virš 1000 jūrų susirėmimų įvyko šių mūšių metu, per kuriuos mažiausiai 783 u-botai buvo paskandinti ir Vokietijos karo laivynas iš esmės taip buvo sunaikintas. Jei ne JAV karo laivyno drąsa ir tvirtybė, nebūtų ir išsilaipinimo Normandijoje, ir bendros pergalės kare Europoje.

Vokietijos karinės sėkmės jūroje esmė buvo paremta jų laivyno gebėjimu komunikuoti ir nukreipti tinkamai u-botų “vilkų gaujas“, išplaukusias iš Europos įtvirtintų uostų siaubti Sąjungininkų jūrų konvojus, vykstančius į Angliją ir Rusiją. Tokie užpuolimai pasirodė esą labai sėkmingi pirmaisiais karo metais, ir daugeliui atrodė, kad Anglija nebeatlaikys blokados. Kad pagerintų komunikacijos galimybes su “vilkų gaujomis“ jūroje, Kriegsmarine 1942-aisiais pradėjo diegti naują Enigma šifravimo mašinos modelį u-botuose. Sučiupti vieną tokią naują Triton modelio šifravimo mašiną tapo Sąjungininkams gyvybiškai svarbiu uždaviniu tolimesnėms sėkmingoms karo pastangoms. Nors keletas tokių ir buvo sulaikyta, kas padėjo Sąjungininkų dešifruotojams nustatyti u-botų buvimo vietą Atlante, tačiau istorija apie U-505 povandeninio laivo sučiupimą tapo neabejotinai viena iš didvyriškiausių JAV karo laivyno operacijų.

Joks amerikiečių karo laivas nebuvo sučiupęs priešo laivo atviroje jūroje nuo pat 1812-ųjų metų karo, ir labai mažai kas manė iš viso, kad įmanoma abordažu paimti karo laivą šiuolaikiniame kare. Povandeninio (!) laivo sučiupimas jūroje buvo admirolo Daniel Vincent Gallery, kadrinio karininko, aktyviai dalyvavusio Antrąjame Pasauliniame kare, išmąstymo vaisius. 1942-aisiais jis vadovavo laivyno oro bazei Reikjavike, Islandijoje, teikdamas priedangą iš oro konvojams, kertantiems Atlantą. 1943-aisiais jam pavesta vadovauti JAV karo laivui “Guadalcanal“, tik ką pastatytam lydinčiąjam lėktuvnešiui (tai buvo pats pirmasis Casablanca serijos lėktuvnešis, skirtas lydėti jūrų konvojus, pridengdamas juos iš oro, kuo skyrėsi paskirtimi nuo didesniųjų lėktuvnešių, veikiančių kaip plūduriuojanti aviabazė – vert. past.), o 1944-aisiais jis vadovavo Norfolko bazės priešpovandenlaivių kovinei grupei Nr. 21.12. Plaukdama jo flagmanu “Guadalcanal“, neužilgo ši kovinė admirolo Gallery grupė paskandino U-544. Stebėdamas, kaip u-boto įgula palieka savo skęstantį povandeninį laivą, jis sukūrė planą, kaip priversti ubotą iškilti ir sučiupti, kol dar nebuvo paskandintas.

1944-ųjų balandžio 9 dieną Gallery, panaudodamas ištisą parą vykdomus skrydžius, kurių pradininku jis buvęs, privertė U-515 iškilti į paviršių, tačiau povandeninis laivas buvo per daug suniokotas, kad į jį būtų galima išsilaipinti. Tąnakt, kuomet mėnesienoje lėktuvas pričiupo U-68 paviršiuje, jie paskandino povandenlaivį šiam prieš panyrant avariniu būdu, sučiupdami tik vieną išsigelbėjusįjį, buvusį tuomet denyje. 1944-ųjų birželį, Gallery, vadovaudamas kovinei grupei Nr. 22.3, užpuolė U-505, ir jo svajonė apie išsilaipinimą vokiečių povandeniniame laive atviroje jūroje bei Enigma šifravimo mašinos sučiupimą, kol toji dar nepaskandinta, išsipildė. Žvitrus jauno Amerikos lietuvio jūreivio iš Čikagos mąstymas padėjo jam sučiupti vokiečių povandenlaivį.

Zenon B. Lukosius & The Capture of U-505 - Lith Heritage JMay-June 2013 p22

Zenonas Lukošius viduje U-505, kurią padėjo sučiupti, vieno iš vėlesnių savo vizitų laive metu (iškarpa iš Lithuanian Heritage Magazine)

Kaip teigia Cook grafystės Ilinojaus valstijos gimimo liudijimų registras, Zenon Benedict Lukošius gimė Čikagoje 1918 metų rugpjūčio 24 dieną imigrantams iš Lietuvos Paul Lukošius ir Barbara Gortautas (tikėtina – Goštautas; arba Barbora Goštautaitė – vert. past.). Jo tėvas Paul (Paulius arba Povilas – vert. past.) gimė 1887 metų rugpjūčio 15 dieną Plungėje, Lietuvoje (tuomet Rusijos Imperija – vert.past.), ir imigravo į JAV 1912-aisiais (pasprukęs nuo caro su šipkarte – vert.past.). Jo motina Barbara (Barbora – vert.past.) gimė Lietuvoje 1889-aisiais (daugiau duomenų autorius nenorodė – vert.past.) ir atvyko į Ameriką 1913-aisiais. Paulius ir Barbara susipažino ir susituokė Čikagoje, kur ir apsistojo šiame mieste Roseland rajone, kur susilaukė šešeto vaikų. Paulius pradžioje darbavosi kaip juodadarbis geležinkeliui Daltone, Ilinojaus valstijoje, ir užsiregistravo šaukimui į Pirmąjį Pasaulinį karą 1918-aisiais, bet niekad ir nebuvo į karo tarnybą pašauktas, nes buvo vedęs ir turėjo vaikų. Jis vėliau dirbo juodadarbiu Čikagos depe iki pat savo mirties avarijoje 1933 metų rugsėjo 20 dieną. Dėl pirmalaikės tėvo mirties Zenonui teko mesti mokyklą keturiolikos metų, kad galėtų padėti išlaikyti motiną ir jaunesnius brolius ar seses. Kai japonai užpuolė Pearl Harbor ir Jungtinės Valstijos stojo į Antrąjį Pasaulinį karą, jis įsirašė į JAV karo laivyną.

Po to, kai praėjo bazinį ir mechanikų mokymus, jūreivis Lukošius buvo paskirtas tarnybai Atlante. 1943 metų gruodžio 31 dieną jis prisistatė į JAV karo laivą “Pillsbury“, Edsall klasės eskandrinį naikintoją (rusicizmas: eskandrinį minininką, esminec – vert.past.), kuriuo pirmąkart išplaukė į jūrą. Jau būdamas penkių savaičių kranto atostogose Niujorke, jis vedė savo vaikystės meilę Dorothy Lebus, kuri gimė 1923 metų liepos 3 dieną Čikagoje. Kaip ir dauguma tokių Antrojo Pasaulinio karo meto meilės istorijų, jų medaus mėnuo buvo trumpas, nes Zenonas jau greitai vėl tarnavo jūroje.

1944-ųjų gegužę Zenonas, dabar jau pirmos klasės mechanikas ir motoristas, buvo “Pillsburry“ laive, admirolo Gallery kovinės grupės Nr. 22.3 sudėtyje, plaukiančiame iš Norfolko į priešpovandenlaivį patruliavimą pietiniame Atlante, ieškant u-botų netoli Kanarų salų. Dalimi jo pareigų buvo ir treniruotis išsilaipinimą iš velboto (kateris, kuris nuleidžiamas iš pagrindinio laivo – vert.past.) į numatomą vokiečių povandeninį laivą, kai šiojo įgula jau paliko savo laivą, kad būtų suspėta išgriebti paliktą jų Enigma šifravimo mašiną ir šifravimo knygas prieš šiam laivui dar nuskęstant.

1944-ųjų birželio 4 dieną du F4F Wildcat naikintuvai, išskridę iš “Guadalcanal“ lėktuvnešio, pastebėjo U-505, IXC tipo povandenlaivį, vadovaujamą oberleitenanto Harald Lange, plaukiantį paviršiuje, po ko eskandrinis naikintojas “Pillsbury“ ir JAV karo laivai “Chatelain“ bei ““Jenks“ gavo įsakymą tučtuojau pilnu greičiu skuosti į nurodytą sritį. Kai U-505 pabandė nerti ir pradingti, jis buvo iškart supurtytas naikintuvų giluminėmis bombomis, pažeidusiomis variklių skyrių. Šiojo įgula gavo savo vado įsakymą palikti laivą, tačiau per skubėjimą ne visų tokiu atveju numatytų procedūrų laikytasi. Greitai atvykę į tiesioginių veiksmų zoną visi trys karo laivai gavo įsakymą iš admirolo Gallery tučtuojau abordažo komandoms pabandyti sučiupti paliekamą laivą. Kai naikintuvai ir laivai apšaudydami skubino vokiečius paspartinti sprukimą iš nuosavo laivo, istorinis amerikiečių laivyno šūkis “abordažu imk!“ (Away All Boarders!), negirdėtas laivuose nuo pat 1812-ųjų, buvo duotas ir “Pillsbury“ abordažo komandai.

Zenon B. Lukosius & The Capture of U-505 - Lith Heritage JMay-June 2013 p23

VIRŠUJE: abordažo komanda iš JAV karo laivo “Pillsbury“ riša buksyravimui lyną tik ką sučiuptame U-505. ŽEMIAU: U-505 povandenlaivis Čikagos Mokslo ir Pramonės muziejaus ekspozicijoje (iškarpa iš Lithuanian Heritage Magazine)

Kol “Chatelain“ ir “Jenks“ rinko išsigelbėjusius, “Pillsbury“ pasiuntė devynerių vyrų abordažo komandą, vadovaujamą jaunesniojo leitenanto (antrasis aukštyn laivyno karininko laipsnis, atitinkantis vyresnįjį leitenantą armijoje – vert.past.) Albert L. David, mažu motorizuotu velbotu pabandyti sučiupti benuskęstantį laivą. Abordažo komandą, vadovaujamą leitenanto David, sudarė George W. Jacobson, Zenon B. Lukošius, Chester A. Mocarski, Wayne M. Pickels, Arthur W. Knispel, William R. Riendeau, Stanley E. Wdowiak ir Gordon F. Hohne. Vairininkui P. N. Trusheim Cox (gaunasi žodžių žaismas tekste: coxwain Cox – vert.past.) pavyko privairuoti velbotą išilgai vokiečių povandenlaivio borto, po ko komanda išsilaipino, bandydama pačiupti Enigma šifravimo mašiną ir einamųjų kodų knygas iki dar nepaskendo.

Abordažo komanda žinojo, kad standartinė laivo paskandinimo procedūra numatė sprogmenų išdėstymą ir kingstonų (liukai, per kuriuos į laivo triumą įleidžiamas užbortinis vanduo – vert.past.) atidarymą, po ko laivas greitai užliejamas ir nuskęsta į dugną. Kuomet leitenantas David, nepaisydamas galimo užminavimo, vedė savo vyrus į užimamą laivą, vairagalis jau buvo po vandeniu ir vanduo bemaž siekė povandenlaivio bokštelio viršų. Patekę į laivą, be vokiečių povandenininko kūno denyje, jie dar pamatė, kad vanduo jau sparčiai semia vidų. Leitenantas David tučtuojau pasirūpino išgriebti Enigma mašiną, o jo komanda ėmė atjunginėti paskandinti turėjusius sprogmenis ir uždarinėti kingstonus.

Pagrindine užtvindymo priežastimi buvo jūrinio užbortinio vandens sąvarža – dabar atidaryta ir visiškai esanti po vandeniu. Va tuomet Lukošius ir apsiėmė surasti sąvaržos sandariklį ir uždaryti angą patekti į vidų vandeniui. Vėliau jis prisiminė, kaip jis apčiupinėjo aklomis aplink vožtuvą ir neapčiuopė jokių laidų, vedančių prie sprogmenų. Kai apčiuopė vožtuvo dangtį ir nepavyko jo uždaryti, jis šūktelėjo draugams “čia nieko nėra!“, nes jis žinojo, kad vožtuvas nebuvo užminuotas, antraip, “kai aš jį jau truktelėjau, tai mes visi jau galėjom iki tol išlėkti į orą“. Sąvarža nebuvo užminuota, tad U-505 tapo neįkainojamu karo trofėjumi.

Kai Lukošius sustabdė užtvindymą, vokiečių povandenlaivis buvo pririštas prie “Pillsbury“ ir slapčiomis nuvilktas į Bermudus (kur viskas prapuola, aha – vert.past.). Dėl sučiuptos Enigma mašinos ypatingos reikšmės Sąjungininkų žvalgybai, visa operacija buvo paskelbta aukščiausio slaptumo (top secret) ir joje dalyvavę naikintuvų lakūnai bei laivų įgulos buvo prisaikdintos paslapties neatskleisti.

Admirolas Gallery buvo apdovanotas Garbingos Tarnybos Medaliu (Distinguished Service Medal – JAV karo laivyne po 1942 metų, tai antras po Laivyno Kryžiaus pagal svarbą apdovanojimas, dabar tapęs trečiu po Gynybos Garbingos Tarnybos medalio, einantis prieš Sidabrinę Žvaigždę – vert.past.) už vadovavimą sučiumpant U-505, o leitenantas David gavo Kongreso Garbės Medalį (Congressional Medal of Honor – pats aukščiausias JAV apdovanojimas, kurį gali gauti tik kariškis, tad admirolas tuomet gavo tik trečią pagal galimą svarbą, lyginant su šiuo leitenantu – vert.past.) už vadovavimą abordažo komandai, ir tai yra vienintelis toks medalis, suteiktas Atlanto laivyne Antrojo Pasaulinio karo metu. Lukošius ir kiti abordažo komandos nariai buvo apdovanoti Sidabrine Žvaigžde (dabar tai yra trečias pagal svarbą JAV ginkluotųjų pajėgų apdovanojimas, skiriamas už drąsą, tad apdovanojimas iškart po admiroliškojo, gauto už atsakomybę, tuomet laivyne buvęs, ko gero, ketvirtu galima pagal svarbumą po Kongreso Garbės Medalio, Jūrų Kryžiaus ir Garbingos Tarnybos – vert.past.), o JAV karo laivyno kovinė grupė Nr. 22.3 gavo JAV Prezidento padėką kariniam daliniui (Presidential Unit Citation).

Pirmos klasės mechanikas ir motoristas Lukošius tęsė garbingą tarnybą desantiniame laive “Medium“ iki tarnybos pabaigos 1946 metų liepos 6 dieną. Kaip ir milijonai jo bendrapiliečių, jis sugrįžo namo į taikų gyvenimą, iš kurio buvo karo išplėštas. Jis ir Dorothy gyveno įvairiuose Čikagos pietiniuose rajonuose, kol apsigyveno South Holland (Pietų Olandijos, o kur daugiau jūreiviui?… – vert.past.) priemiestyje. Pragyvenimui užsidirbo kaip profesionalus stogdengys, dirbdamas ant dviejų ar trijų aukštų gyvenamųjų ir pramoninių pastatų stogų po visą Vėjų miestą.

Po karo Lukošius buvo aktyvus South Holland karo veteranų sąjungos skyriaus Nr. 9964 (VFW Post 9964) narys ir dvidešimt metų savanoriu Thornton miesto seniūnijoje. Niekas nėra pastebėjęs jį pagražinant istoriją apie savo dalyvavimą U-505 sučiupime. Jo dukra sakė: “Pasakojimas niekada nepavirto į tipišką žvejų istoriją. Jei girdėjai jį papasakojus kartą, tai ir po dvidešimties metų jį girdint pasakojant vėl, istorija bus lygiai tokia pati“. Jis primygtinai teigė, kad nebuvo didvyriu, bet jūreiviu, kuris atliko pavestą užduotį, kuriai buvo parengtas atlikti.

Tačiau tam, ką jis tądien padarė Atlante prieš daugelį metų, reikėjo didelės drąsos. Ir pirmos klasės motoristo Zenon B. Lukošius Sidabrinės Žvaigždės apdovanojimo pažymėjimas tą aiškiai įrodo:

Zenon B. Lukosius & The Capture of U-505 - Lith Heritage JMay-June 2013 p24

Iškarpa iš Lithuanian Heritage Magazine, cituojanti JAV Prezidentą, apdovanojantį Zenon B. Lukosius Sidabrine Žvaigžde už narsą mūšyje.

1954-aisiais U-505 buvo padovanotas Čikagos Mokslo ir Pramonės muziejui, kur jis eksponuojamas iki šiol. 1950-ųjų pradžioje Lukošius atsiliepė savo buvusio admirolo kvietimui ir aktyviai dalyvavo surenkant lėšas, reikiamas atgabenti povandenlaivį į muziejų ir įrengiant pastovią ekspoziciją. Po to nekart Lukošius ir jo bendražygiai iš abordažo komandos kaskart aplankydavo laivą, kurį užimdami jie rizikavo savo gyvybėmis prieš daugelį metų. Tarp daugelio eksponatų, susietų su šiuo laivu, yra ir Lukošiaus Sidabrinė Žvaigždė. Skaičiuojama, kad virš 25 milijonų lankytojų jau aplankė šią parodą.

Dorothy mirė 1995-ųjų sausio 13-tąją, o Zenonas – 2006-ųjų rugpjūčio 12 dieną. Krikščioniškai atgiedotas South Holland Dievo Dvasios bendrijos bažnyčioje (Spirit of God Fellowship Church) ir palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. Taip Amerikos lietuvis ir Antrojo Pasaulinio karo didvyris atgulė amžino poilsio. Zenonas Lukošius buvo vienas iš daugelio mūsų tautos geriausiosios kartos, kurioje visi davė kažką, o kai kurie atidavė ir viską.

Lukosius Zenon U-505 BoardingParty

Zenonas Lukošius su abordažo bendražygiais (iškarpa iš Lithuanian Heritage žurnalo)

* * *

– Henry L. Gaidis (Gaidys) – Baltimorės Lietuvių Amerikos Muziejaus karinis kuratorius ir Amerikos Legiono Lietuvių Skyriaus Nr. 154 istorikas Baltimorėje, Merilendo valst. Gyvena Olney, MD ir yra nuolatinis rašytojas Lithuanian Heritage žurnalui (ir tarpukario Lietuvos priešui neatitekusios ir komodoro Povilo Juliaus Labanausko išgelbėtos karinio jūrų laivyno vėliavos savininkas! – vert.past.).

© straipsnio iškarpos ir mano vertimas publikuojami maloniai leidus autoriui ir Lithuanian Heritage žurnalo redaktorui Val Ramonis

Reklama
Standartinis

14 thoughts on “Zenonas Lukošius ir U-505 sučiupimas

    • Skipper.LT parašė:

      Atrodo, kad nieko tokio, kaip Lukošius ir kuklinosi. Bet kai žinai kontekstą ir pagalvoji, ar lįstum pats, tada – aha, geras. 🙂

      Patinka

    • Skipper.LT parašė:

      Ačiū. Nors toks vietomis ganėtinai pažodinis, bet toks ir buvo tikslas – išversti kuo arčiau autoriaus teksto.

      Patinka

  1. gerai verti ,bet ir rasyti stengiesi neblogai.tesk toliau nes puslapis vienas idomiausiu tik su angliskom vingrybemis manyciau siek tiek kukliau nes kartais reik skaityt is naujo kad suprastum,bet del skonio nesigincysiu.kostas

    Patinka

    • Skipper.LT parašė:

      Ačiū. Tai ryt kaip tik įrašas apie raganas, ir kodėl dėl jų Bitlas kūkčiojo. 😉

      Tik šiandien yra Sausio 13-toji, Žuvusiųjų už Lietuvos Laisvę diena, tad apie kikenančias merginas derėjo nukelti.

      Patinka

  2. Atgalinis pranešimas: Seeadler – burlaivis drednoutų kare (1/2) | Laivai ir jūrininkai. II tomas

  3. Ricardas parašė:

    Linkejimai is Floridos!galiu atsiusti foto is U-505 muziejaus.Prisegus jas prie sio straipsnio,jis butu dar geresnis:))Is tikruju apie Z.Lukosiu turetu buti destoma Lietuvos mokyklose,nes Enigmos issifravimas buvo vienas didziausiu karo laimejimo veiksniu!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s