Silkė, silkė, strimėlė – ir kas tokie silkėdos


Taip jau nutiko, kad pasigavau neatsakingų pišpasinių idiotų platinamą COVID-19 koronavirusą, o už dešimties dienų dar ir pasivėžinau į Alytaus kovydinį skyrių savaitėlei pakvėpuoti deguonimi ir pasigerinti lašalinėmis kraujo sudėtį įvairiais medicininiais preparatais (smulkiau apie sirgimą ir susijusius koronaviruso mitus galima pasiskaityti čia).

Štai todėl dabar jūsų skaitomo šio įrašo apie silkes ir silkėdas aš nebesuspėjau užbaigti Kūčių išvakarėms, kurioms jis buvo numatytas ir tuomet būtų puikiai tikęs, nes šventojo perkūnėlio krašto katalikai, apsimestinai dūsaudami tą vakarą gi susėstų apsiėsti prie šiaudais pakaišyto kuklaus pasnyko stalo su tuzinu patiekalų, kuriuos visus išragauti laiko patriotine bei tautine prievole.

Antraip, tikrai kokistais ruskis vėl užpuls mūsų brangią aukštomis kainomis ir žemomis pajamomis tėvynę, todėl visiems tautiečiams prisiryti per šį vyraujančios žydiškos kulinarijos pasninką, vengiant mėsos, yra faktiškai tas pats, kas ir gimtąją šalelę nuo okupanto apginti, tarsi lygiai taip pat karingai sergant su alumi rankutėje už žaliai-baltus pripučiamo guminio moliūgo (ša, husarai!) mėtytojus į kiaurą rezgę palubėje.

Antroji religija, kuri tūlam lietuviui “katalikui“ išvis pirma (gif Anna Vignet)

Na, o tai kokios lietuviškos “kūčiavonės“, anksčiau tebuvę lengvu užkandžiu prieš naktines Bernelių mišias, dabar yra įsivaizduojamos be gaisių patiekalų iš silkės?

* * *

Juk visi nuo seno žinome, kad tai nuo silkės tos visos jūros yra siūrios (ar jūs mokslu netikite, antivakseriai?).

Nenuostabu, kodėl Baltija tokia tik vos posūrė, kai toji sūrioji silkė (lot. clupea harengus) pasitraukusi jau į Atlantą per nuo XIV iki XIX amžių trukusį Mažąjį Ledynmetį, kuomet nebuvo tvaraus (čia nuo tautinio tvarto ar kokio rusiškai тварь, nesuprantu šio madingo keiksmažodžio?) natūrinio ūkio bei tokio europietiškojo žaliojo kurso (čia kai jūs einate tuo kursu už horizonto, o “žali“ doleriai lieka vertelgų rankose) šventeiviškojo rūpestėlio kokteilinius šiaudelius į popierines triūbeles pakeisti, ar aprūpinti privilegijuotas ir dažniausiai iš biudžeto tarsi erkės mintančias vietos šlėkteles bričkelėmis su itin taršiai gaminamomis ir dar taršiau perdirbamomis kinų batereikėmis likusiųjų runkelinių baudžiauninkų sąskaita.

Nacionalinė estų žuvis silkė – Estijos Pašto išleisti ženklai

Ir kai silkutei ne pataluose čia taip anuomet irgi atšalo ir mūsų, kurios tuomet dar nebuvo mūsų, Baltijos pakrantėse neršti rudeniop, tai pasitraukė tos žuvys arčiau Arkties į sąlyginai šiltesnę Šiaurės (sic!) jūrą bei Šiaurės Atlantą – kad ir kaip dabar tais vietovardžiais toks silkinių šeimos sprendimas atrodytų keistokas, pamiršus apie šildantįjį golfiuką.

Tačiau vis tiek kai kurios užsispyrėlės Baltijos silkutės (genetiškai niekuo nesiskiriančios, bet lotyniškai žinomos su patikslinimu kaip clupea harengus membras), pasitenkinę savo lėtam vislumui jau tik pavasariniu nerštu, taip čia pavirto į… strimėles.

Taip, strimėlė irgi silkė, kuri neršia ir mūsų priekrantėse, o kartais net į gėlavandenes Kuršmares užsuka, jei šūdpopieriaus gamintojai savo vamzdynais teršalų nepaleidžia.

Juolab, kad dar ir Klaipėdos uosto akvatorija nuolat gilinama, o vėjai Baltijoje vyrauja vakariniai, antikiniame navigacijos lopšyje zefyrais vadinami (“Patys jūs zefyrai!“ – įsižeistų kuršininkai, vakarį vėją tiesiog taip jūriniu ir vadindami), todėl nei paikenų mūsų sausumos kalbininkų danams priskirtoji upė Dangė, nei ir pats senolis mūsų Nemunas, kuršišku savo pavadinimu davęs ir vardą teutonų uostamiesčiui Memeliui, taip Deltoje jau į Atmatą išvirtęs, deja, nepajėgūs pasipriešinti baltiškojo sūrymo antplūdžiui kartu su tomis baltiškomis silkutėmis strimėlėmis bei netgi didstintėmis (lot. osmerus eperlanus, dar europinėmis smeltėmis vadinamoms), taip kartu aplankančias vietines mūsų “agurkines“ marių stinteles.

Vardą Deltoje praradęs žieminis Nemunas, kur “pataluos stintapūkiai miega (foto iš Valstybinės STT, t.y. Saugomų Teritorijų Tarnybos prie LR Aplinkos Ministerijos)

* * *

Bet jei ta jau mano aprašyta ir silke mintančia riebia menke dar lietuviai vadinę storą bobą, tai va kūdena strimėle, kaip mūsų kalbos žodynas teigia, vadinta liesa moteriškė:

Ana toki stri̇̀melė: be krūtinės, be šikinės!“

– kaip repuoja Trikšliuose Mažeikių rajone (ir kažkaip kirba dvejonė, ar tik toji krūtinė tiesiog papais patarlėje nevadinta?).

O ir mano tėvo iš Pautenas gimtose apylinkėse Kuktiškėse, kur mano senelis ir prosenelis palaidoti, taip irgi sakę:

Šito sil̃kės ir mergos (suprask, tokios strainos ir nešpėtnos, skirtingai nuo “silkučių“) nemyli“.

Ir kitame Lietuvos gale tarpe lietuvninkų pamaryje bei pajūryje, tai ir Ieva Simonaitytė užrašiusi savo Raštuose apie neaiškias žmonas kaip silkes:

Jis nežinąs, kokią silkę (žmoną) dar nusitversiąs“.

Na, suprask, tokia ūkiui labai taip jau ir netikusi, nors dabar, panašu, ir atitinkanti grožio standartus pagal liesumą.

Silkutė ant juto (1960-ieji, © Gerhard Vetter)

Ir tai, kad feminizmas nugalėjo, todėl į virtuvę tos silkutės, skirtingai nuo menkių, nebeužsuka – kaip sakęs Leninas, taigi kucharkos dabar jau valstybės valdymu užimtos.

Nors joms, sprendžiant iš einamosios bobiausybės Lietuvoje, sekasi tik silkiškai arba, paprasčiau, tai dar prasčiau, nei ūkyje joms sektųsi, kad ir kaip dabar feminizmo nacistės mano adresu savo gležnais kumštukais mostaguotų, užuot su savo bendrasesėmis pačios išsiaiškinę ir moterų giminei gėdos nebedarę, nes aš tai kaip kalbinykas mėgėjas vis dar žodyną knebinėju, o ne silkutes kirkinu.

Vis tik lietuvių tautosakos rankraštyne, užklausus apie silkių gerumą, atsakomą:

Nešoka ant akių!

* * *

Bet tos teisės silkiškumo klausimu, panašu, lygios buvę, kadangi Tauragnuose Utenos rajone irgi antrina:

Sukūdau, kaip silkė likau“.

Ir jiems atitaria Sintautai jau iš Šakių rajono:

Ji plona kaip silkė“.

O XIXa. rašytojas Antanas Tatarė guodžiasi:

Visas sudžiūvęs kaip silkė rūkinta“.

Ir jei žuvys nekalba, tai žmogaus silpną balselį taip irgi su silkėmis lygina – štai Musninkuose Širvintų rajone, tarkime, sakydami, kad “balsas kai[p] silkės“, ar čiurlioniškuose Druskininkuose, kur jo tėtukas vargonaudamas, matomai, stipraus bažnytinio choro nesurinkdavęs, tai irgi kaip vietiniai dzūkai bėdavojęsis:

Ką tu čia giedosi, kad tavo balsas kàp sil̃kės“.

Nelabai geriau, deja, būta ir šiauriau kitame gale Lietuvos, kur Zarasų rajone dusetiškiai sakydavę, kad “gieda sil̃kės balsù“, ar Miežiškiuose jau Panevėžio rajone tiems atitardavę:

Stasiukas nė e, nė be: dainuoja visai sil̃kės balsù“.

Žuviukas-dainorėlis (iš gifer)

Tai va taip jau su tuo lietuvių gebėjimu dainuoti išties buvę – silkės tebuvo verti, nors dabar prisigrūda dainorėlių ir šokėjėlių Dainų šventėse tarsi sil̃kių bãčkoje.

Bet vis kaip nelaimim Eurovizijos – taip ir toliau nelaimim!

* * *

Nors silkėdos – tą padaryti yra sugebėję.

Ir čia kils natūralus klausimas jums: o tai kurią tautą lietuviai tais silkėdomis vadinę?

Sakote, gal tuos aukščiau paminėtus estus, kurių nacionalinė žuvis silkė? Bet kad jie ir taip tylūs kaip žuvys, tai nelabai mums senovėje terūpėję, tiesą sakant – čiukčiai, ir tiek.

O gal čia bus tie pusę visų eurovizinių dainų sukuriantys švedai, nes jie yra vadinami žuvėdais?

Ypač, kai jie tą savo silkę supūdo, o po to trolina svetimšalius tokiu kulinariniu “šedevru“ (mano šuniukas prie šiukšlių konteinerio tokiomis atliekomis nesusigundytų, esu tikras).

Iš laivės moja žuvėdų silkutė (gif iš tenor)

O gal iki vokiečio atėjimo mūsų bendrapiliečius žydus, kurių tautinė virtuvė ir yra toji mūsų Kūčių valgiai?

Pamenu, saugant Šiaurinio Londono Naująją Sinagogą per jų “kūčias“ buvau pakviestas pasivaišinti tautiniais patiekalais. Ir klausia manęs, kaip patinka jų maistas?

Sakau – kaip pas mamą!

Oi, kaip nudžiugo!.. O aš ir paaiškinau: va šita silkė pataluose, va šita silkė morkose, ir šita su burokėliais, ir šita kepta duona su česnaku ir…

Klausia, tai iš kur tu, vaikine?

Atsakiau, kad iš Lietuvos, kur litvakai sudarę bemaž didžiausią tautinę mažumą, o Vilnius vadintas Šiaurės Jeruzale – o jų bendruomenė gi šiame Londono pakraštyje yra portugalų ir ispanų Iberijos pusiasalio žydai, tad, sutikite, kažkaip nei mes važiavome Kūčioms pas juos mokytis, nes itališkos Bona Sforca atsivežtos (vytinti kumpiai – kindziukai!) ir vokiškos (bulviniai kugeliai bei visokie baumkuchenai) virtuvių nepakako, ir nei jie per visą Europą atsibeldė mūsų mokyti.

Kosher patarimas karbonadiniams pasninkautojams (iš gifer).

Bet tą jų paveldą mes juk valgome tarsi savo tautinį ir lietuvišką, ir ypač silkes.

* * *

Tai gal silkėdos yra tie dar ir bendravalstybius bei tarpukaryje pilsudskiškai apsipykusius lenkus, kurie ir dabar silkes eksportuoja, ir kurių silkutėmis, kai Londone pasiilgdavęs, tai net prekybcentriuose galėjau įsigyti ir pasmaguriauti (ne visada gi norvegišką arba škotišką lašišą tik valgysi)?

Irgi ne. Nors man gal norėtųsi tuos mūsų kaimynus labiau šprotėdromis vadintis.

Nes dabar mes labiau tuos nepelnytai braliūkais vadinamus… latvius siejame su šprotais aliejuje, tačiau dar ir tarpukaryje silkėdomis vadinti, bent jau tikrai aukščiau paminėtuose repuojančiuose Tirkšliuose, tie būtent mūsų šiauriniai kaimynai anapus Memelės upelės, pas kuriuos uždarbiauti į tą jų Rygą, į Rygą, į kaliošų, tabokos, cukierkų ir arielkos fabriką ir mūsų žmonės važiuodavę iš Šiaurės Lietuvos uždarbiauti, kol po karo Antanas Sniečkus nepasirūpino šiaurinį pramoninį lanką Lietuvoje pastatyti, kad vis mūsų valdžioms perteklinė ir perteklinė “populiacija“ vietoje darbo turėtų.

Silkėdų latvių žuvys iš “Ziņas Makšķerniekiem“- tai ne vien šprotai ar silkės

Tarp kitko, šprotai ant sviestu užteptos duonos – tai šito “dėdės Antano“ dėka per mano mamą nuo mano prosenelio iki manęs atėjo, nes tas atvykdavęs į svečius suvalkietiškos kiaušinienės (Gestapas “geradarių“ kaimynų dėka mano prosenelio vos nenudaigojo, nes tie įskundė, kad jo žemę pasisavintų, kaip prie Antano Smetonos komunistui padėjusiam – o tas pats Justas Paleckis iš gyvulinio vagono Vilniuje pakeliui link Sibiro kaip “buožę“ dar spėjo išlaipinti), atsiveždamas armėniško konjako ir va šitų latviškų šprotų.

Gal net apmaudu – nomenklatūros dalimi netapau (dabar gal jei ne URM šefu, tai bent ekonomikos ministeriu būčiau?), o ir 1991-aisiais Parlamentą su ginklu SKAT operatyviniame būryje saugojau, ir dar parėmiau filmą apie partizaną Triupą, kuris visiškai realiai galėjo Liudvinave mano prosenelį “kolaborantą“ nudėti.

Matote, kaip viskas lietuviškoje istorijoje susukta, ir dar klausimas, kas yra patriotas, o kas tik jais apsimeta.

* * *

Beje, čia prie tos Rygos arielką paminėjau ne veltui – daktarai, kurie ne psichiatrai, kovojantis su baltosios karštinės pasekmėmis, tai būtent degtine rekomenduoja tą silkutę užgerti, o ne kokiu vandenėliu.

“Nes jei troškina, tai pabučiuok silkės uodegą!“

– kaip pataria vidukliškiai iš Raseinių rajono.

Bet kodėl užgerti ne raudonu ar baltu, ne rausvu, oranžiniu “gintariniu“ bei kokiu putojančiu vynu, o degtinyte reikia, nes žinia, žalias vynas (t.y. degtinė) – ne vanduo, o studentas – ne piemuo?

“Oi, šinkorka, šinkorkaaaa…“ (iš tenor)

Nes spiritas ištirpdo šios smulkiakaulės žuvytės tuos ne visada iškrapštytus dar ir užsilikusius kauliukus, kurie gali ašakomis užstrigti galugerkly, o tada be operacijos, deja, neapsieisite.

Seku, seku pasaką,
Vilkas rijo ašaką,
Rijo, rijo, neprarijo
Ir užspringo – šmaukšt!

Yra ir ilgesnė versija su katukais ir gervėmis, bet jei knapsite jau nuo šitos skaičiuotės, kurią galimą juk pritaikytumėte kaip kokią shanty skandutę burvirves tampyti, tai tikrai, būta ir tokio išsireiškimo apie silkes:

Dvi naktis nemigęs, tai ir dirbdamas turi silkès sver̃ti (t.y. knapsėti)“.

* * *

O ką dar, pamenate, silkėmis pas mus vadindavę?

Nugarinėje pusėje virš kryžkaulio prisiūtas branktas – ir palto (o kas sovietų kariuomenėje tarnavęs, tas milinę pamena) klostes suimantis, ir ant jo nugarinėje pusėje diržas atgula ir žemyn lig sėdimosios nepasmunka.

Be abejo, dar ir kaklaraištis dėl savo silkiškos formos ta silke vadintas – netgi mokykloje dviejų galų pionieriškasis, nors šis savo forma absoliučiai jokios silkės nepriminė. Tiesiog silkė nuo sovietinio išpindėjimo buvo tapusi savotišku paniekos objektu, o be reikalo – tai yra labai svarbi mitybai žuvis.

Ir, kas pamena dar Linksmuosius 90-uosius, tai silke taip niekinamai pavyduolių vadintas Audi 100, buvęs vokiečių metų automobiliu 1982-aisiais, o pas mus tik po dešimtmečio pasirodęs toks “limuzinas“ – vien dydis mūsų žmonėms, pripratusiems, geriausiu atveju, tik prie nomenklatūrinių GAZ-24 Volga, čia buvo įspūdingas, kad jau galėjai net ne nomenklatūrininku būdamas sau irgi įsigyti.

“Tu negali savęs apgauti, nes tau patinka tiktai Audi!“ © silkės reklama iš Linksmųjų 90-ųjų (foto iš Auto ABC)

Ir aš tokį bernaudamas ir net vedęs jaunas dar vairavau, ir savo tuometinę žmoną vairuoti išmokiau: Audi 100CC (veliūrinis salonas ir vairo stiprintuvas, nors variklis tebuvo 1.8L) – meiliai vadinta Brundelhilda, kaip būdinga tikrai stuomeningai vokytka, ir ne kokiai silkei!

* * *

Na, o kas dėl pasninko, broliai katalikai ir sesės Kristuje, tai patarlės sako, kad:

Silkė ne mėsa, ožka ne gyvulys. Ir silkė į dangų, mėsa į peklą nenuves – su silkè dangaus neatrakysi, su kiaule į pragarą nenujosi.

Tad jei labai prisižiūrite cholesterolį, tai penktadieniais tą kiaulę savo mityboje tikrai galite pasikeisti į silkutes bei strimėles, nors rojaus dėl tokios dietos ir nepamatysite.

Man gi labiau norėtųsi pamatyti tradicinius žvejų laivukus, mariose ir Baltijos priekrantėse žvejojančius, tačiau nei lietuviai į jūras žuvies plaukę, nei dar ir pati burinė žvejyba ne tik Lietuvoje išvis yra dabar išlikusi.

Tradicinės Europos žvejų burvaltės (iš pinterest)

O juk tam tvarumo labui visas progesyvus hipsterynas galėtų susirūpinti bei parodyti tame pavyzdį, nes dabar tik vieną menkių žvejybos motorseilerį Brabander teturime.

Ir silkė, strimėlė, menkė bei šprotai su stintomis ir smeltėmis gal dažniau ant tradicinio lietuvių stalo rastųsi.

Nes kol kas geriausia tūlam lietuviui žuvis – tai, aišku, tik dešra.

Ahoy!

Komentarų: 3

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.