Piratai: įteisinti, pateisinti ar pakarti? (2/3) – patentuoti plėšikai

Pirmoje dalyje apie piratus, netgi įdėjus trejetuką “juodųjų“ (taip sutapę, kad ir olandų bei prancūzų ar kitų jūrinių tautų piratai ilgainiui nustumti į užmarštį, kaip ir dera nusikaltėlių ir plėšikų atveju) žinomiausių ir labiausiai išpopuliarintų istorijoje piratų, kilo, manau, ne vienam noras man papriekaištauti, kad kažkaip tame piratų reitinge aš pamiršau gerokai svarbesnes ir netgi labiau žinomas asmenybes.

Ir juolab, kad aš kažką jau ten rašiau, kad ne visi piratai išties buvo “laisvaisiais“ piratais – juk kai kurie buvo… legaliai kurio nors valdovo pasamdyti piratauti jų valstybės ir iždo labui.

Ir todėl šį dalis tebūnie skirta tiems, kuriuos piratavimą įteisinę ir teigę kaip LBS garbės narys numeris trys AMB “vsio zakonno“.

Dabartinių buriuotojų laivių pirmtakas – patentuotų piratų Bermudų šliupas (publikuota Edward Orme 1807 m.)

O va jų priešai ir aukos vis tiek užsispyrusiai už tų plėšikišką veiklą jūrinėse transporto komunikacijose vadinę juos piratais, ir kai tik galėdavę pričiupti, tai, jei tik nebuvo poreikio vaizduoti labai didelio teisingumo ir teisėtumo juos nuteisiant, tai ir elgdavęsi kaip su įprastiniais jūrų plėšikais – tiesiog pakariant ant rėjos.

* * *

Jeigu karo atveju valstybei visada iškildavęs tas poreikis sunaikinti priešo jūrines komunikacijas, esminę jų tarptautinę ir būtent jūromis vykdydą logistiką ir itin svarbią dėl pervežamų prekių apimčių jūrinę komerciją, tą vykdančius priešo šalies civilius transporto laivus išplėšiant ar netgi paskandinant, jei jų užgrobus neišeina savo reikmėms panaudoti (šiaip juk didžiausia beprasmybė yra būtent specializuoti karo laivai, kurie visada būna to meto technologijų viršūne, bet jokios naudos šalies ekonomikai ir žmonėms nepriduoda, tik sąnaudas jų pastatymui bei išlaikymui, ir dar po to jūroje vienas kitą negailestingai artilerija sutalžo ir kartais paskandina), tai va taip “ant smūgio“ greitai pristatyti karo laivų specializuotam karo laivynui nebūdavę laiko ir reikiamų tam didelių pinigų ižde, o ir karas galėjo iki to laiko jau pasibaigti, kol bus surinkti mokesčiai ar iš kitų karalysčių išprašyta paskola, ir galop jau laivynas pastatytas.

Todėl visada tiesiog banaliai būdavo pritraukiami pajėgumai iš šalies (angl. outsourcing) – pagal visas puikiausias plėšikaujančio liberalizmo taisykles, kuomet valstybė valdovo asmenyje samdydavusi karui jūrose prieš privačius priešo laivus savo karinius privatininkus, iš kur ir kilęs tas angliškasis žodis privateer – t.y. nusavintojas arba “privatizuotojas“ (čia ir vėl paminėtina velionio LBS garbės buriuotojo Nr.3 AMB prichvatizuotojų gauja).

Pirmąkart šis žodis privateer angliškai sutinkamas paminėtas tik 1664-aisiais, o iki tol dar nuo XIV amžiaus buvo labiau žinomas iš Viduržemio jūros atėjęs prancūziškasis to atitikmuo corsair “korsaras“, kai pas mus Baltijoje dar netgi seniau net nuo IX amžiaus tokie valdovo pasamdyti privatūs jūrų plėšikai vadinti vokišku žodžiu Kaper (taip pat vartojamu ir olandų – kaper) – t.y. “pagrobėjais“ arba paprasčiau tiesiog “kaperiais“.

Britų karaliaus brigas Observer (vadas ltn. John Crymes) prieš JAV kaperių laivą Jack (vadas John Ropes) naktį į 1782 gegužės 29-tą prie Halifakso uosto Naujojoje Škotijoje (iliustruota Robert Dodd 1784 m.)

* * *

Ir gal kažkas čia vis dar naiviai mano, kad mūsų tas romantizuotas dėl meilės istorijos su Barbora Radvilaite Abiejų Tautų Respublikos valdovas Žygimantas Augustas įsteigė savo Jūrų Komisiją kokio nors būsimo “nacionalinio laivyno“ sukūrimui (aha, LDK net išvis neturint nei vieno jūrų uosto!), o ne, visų pirma, kaip tik būtent va tų pasisamdytų kaperių veiklos priežiūrai bendrai ATR ir konkrečiai mūsų LDK karuose prieš maskolius bei žuvėdus, kai juk ir visa lenkų ir lietuvių valstybės kariuomenė iš esmės būdavusi samdinių, privačiai pradžioje finansuojama iš pačių etmonų kišenės į kreditą iždui?

Ir kuriame nuolat karo reikmėms nebūdavę pinigų, nes šlėktos Seime rinkliavas ir mokesčius banaliai vetavę, o išankstinius kariuomenei reikiamas santaupas sabotavę, bijodami jų išsirinkto karaliaus valdžios įsigalėjimo, palikdami šiam tik kone kišeninę asmeninę gvardiją (iš pradžių  wojsko kwarciane “ketvirtinę kariuomenę“, finansuotą iš ketvirčio karališkų žemių pajamų, o vėliau jau wojsko komputowe “apskaitinę“, kurios išlaikymui apskaitomas biudžetas buvo tvirtinamas Seime).

O atsiskaitymai iš iždo pagal tuos karališkus įsipareigojimus galėdavę užtrukti, kai ir pasiskolinti valdovai tokias karui reikiamas didžiules sumas juk galėdavę tikrai ne iškart (todėl šlėktos ir buvo linkę savo karaliumi rinkti svetimšalius, kurių nereikėję išlaikyti iš savų mokesčių, nes tie “kraičio“ atsinešdavę asmeninėms reikmėms apmokėti savas kunigaikštystes kaip Saksoniją šios kiurfiurstas Augustas Stiprusis ar Transilvaniją šios valdovas Steponas Batoras, ir pan.).

Ketvirtokas “czworak“ – lietuviška sidabrinė 4 grašių, kurių nuolat ižde trūke karams, Vilniaus monetų kalyklos moneta iš Žygimanto II Augusto laikų (iš numista)

* * *

Taip va jūros karui (ar tiksliau – plėšikavimui pagal valdovo užsakymą) toks privatus asmuo investuodavęs į civilinio laivo parengimą veikti jau nedideliu kariniu laivu (toks investuotojas vadintas nuo lot. armator – “apginkluotojas“) bei įgulos jam pasamdymą (už savus pinigus, aišku), o kitąkart ir pats dalyvavęs tame “verslo projekte“ kaip šeimininkas ir to laivo vadas (tas ir pasekoje kariniame jau laivyne žinomas angl. master and commander).

Toks legalizuoto jūrinio plėšikavimo verslas nesiekė išties paskandinti priešo laivus – jie gi irgi yra labai vertingas turtas!

Jau būdavę geriau juos pagrobti su visu kroviniu, kas vadinta angl. prize (o taip, dabar visi tie prizai ir trofėjai sporte yra tokių pačių plėšikavimų istorijoje atgarsiai!) – ir tokį grobį legaliai parduoti atitinkamoje biržoje per aukcioną, gaunant savo teisėtą ir pelnytą pelną, atsiprašant už tautologiją, pinigais (angl. prize money) po atitinkamų mokesčių iždui ir aukcionui atskaitymo.

Ir šie gauti pinigai, savo ruožtu, buvo sutartomis ir numatytomis pagal angl. prize law įstatymą dalimis taip pat padalinti tarp minėtojo investuotojo armatoriaus bei jo pasamdytų laivo kapitono (angl. captain), šio karininkų (angl. lieutenants), specialistų (angl. mates – kaip navigatorius, burių meistras, dailidė ir pan.) ir likusios to laivo, irgi vadinto ne kariniu man-o-war, bet privateer, jūreivių (angl. hands) įgulos (angl. crew).

Tam reikalui, siekiant išvengti bereikalingų ir antraip neišvengiamų ginčų, buvę netgi aiškiai reglamentuotos taisyklės, kiek kartu prie kompanijos akiratyje netgi pasyviai sudalyvavęs kitas laivas (suprask, savo buvimu ten paskatino priešą lengviau pasiduoti!), ir netgi jei tarnybinis karo laivas, bet irgi gaudavęs ir jam priklausančią grobio dalį.

Privatierių laivo Dragon prizinių pinigų dalybų su laivu Neptune raštas, išdėstantis ir priklausančią grobio dalį karaliui Jurgiui (iš priaulx library)

Beje, toks paskutinis žinomas įvykis jau nutikęs net per Antrąjį Pasaulinį karą, kuomet britai iš Royal Navy persiuntė sąjungininkams jankiams iš US Navy priklausančią tiems prizo dalį, aišku, tų labai dideliam nustebimui – taip jau nuo XIX amžiaus juk galiojant jūrų konvencijai prieš piratavimą (t.y. 1856-ųjų metų Paryžiaus Deklaracija), kurią JAV, beje, buvo pasirašiusi tuomet ne iškart ir jau paskutinė iš jūrinių valstybių.

Juk dar tuo metu ir konfederatai diksiai (pietiečiai) JAV Pilietinio karo metu išvis aktyviai naudojo privatininkus jūrų veiksmuose prieš unionistų jankių (šiauriečių) JAV laivyną, tad laimėjusių jankių po to JAV admiralitetas į tokią prizų praktiką žiūrėjęs atitinkamai kaip į piratavimo paveldą, ateinantį nuo maištininkų prieš JAV laikų.

* * *

Ir jei armijos karininku į karo tarnybą einantis asmuo iš valdovo gaudavęs atitinkamą karininko patentą (kaip mūsų VMI dabar vadina – verslo liudijimą), tai toks “privatierius“, kad nebūtų laikomas tik nusikaltėliu “laisvuoju“ pačiam sau, o ne pagal rangos sutartį dirbančiu piratu.

Nes vis tik teisėtai vykdančiu vienos iš kariaujančios šalies prieš kitą kariaujančią šalį pareigas ir valdovo užsakymą paplėšikauti, užpuldinėjant ir grobiant priešo laivus bei jų krovinį (šiukštu buvo užpuldinėti neutralių šalių arba, aišku, ir šiam valdovui pavaldžius laivus!), tai gaudavęs irgi atitinkamą iš valdovo raštišką įgaliojimą – pranc. lettre de course (t.y. “kelionės raštas“, “nurodymų raštas“ ar “lydraštis“) arba geriau žinomą kaip angl. letter of marque (t.y. “pažymintis raštas“ ar “įgaliojimas“).

Patentas “piratavimui“ (lettre de marque) išduotas kapitonui Antoine Bollo per 15 tonų vandens talpos privatierių laivo Furet savininką Dominique Malfino iš Genujos 1809 metų vasario 27 dieną (iš vikės)

Tai va piratais priešiška šalis galėjo šiuos pravardžiuoti ir, jei tik galėjo dar ir pričiupti, tai visada ieškodavusi pretekstų nepaisyti išduotų šiems tų “įgaliojimų piratavimui“, aišku – toks verslas buvo nors iš dalies ir legalus, bet gana rizikingas užsiėmimas.

Kaip ir nenuostabu, kad dabar jau ši legalizuoto plėšikavimo jūrose veikla visuotiniu šalių sutarimu yra faktiškai už įstatymų ribų ir, pagal minėtąją Paryžiaus 1856 metų konferencijos Jūrų Deklaraciją, virtusią pasekoje į atitinkamą konvenciją, laikytina neteisėta, nors dar per praeitą šimtmetį konvencijose keitėsi sąvokos bei apibrėžimai, kurią veiklą konkrečiai derėtų laikyti piratavimu.

Vis tik ir dabar Ženevos 1949 metų konvencijoje, apibrėžiančioje karo taisykles, visi karo samdiniai laikomi neteisėtais kariautojais (angl. combatant) ir gali būti teisiami kaip karo nusikaltėliai, o ne jokie “savanoriai“, jei dalyvavo kokiuose nors kariniuose žygiuose kurios nors kariaujančios pusės pusėje prieš kitą pusę, atsiprašant už tautologiją su pusėmis.

Tiesiog, skirtingai nuo konkrečių, net kai jos ginčytinos, šalių teritorijų, bet tarptautinėje teisėje yra dar ir “atviros jūros“ (t.y. “niekieno“ jurisdikcijos) koncepcija, kuomet “piratai“ (tarkime, kontrabandininkai) gali išsisukti nuo atsakomybės – apie vieną tokių sukurtų teisinių precedentų su Naujosios Škotijos škuna “I’m Alone“ iš Lunenburgo esu išsamiai rašęs, kuomet taip gerokai už šalies teritorinės (dabar tai dažniausiai 12 jūrmylių nuo kranto linijos), gretutinės (dar tiek nuo teritorinės) ir netgi išskirtinės ekonominės zonos (kontinentinis šelfas ir iki 200 jūrmylių nuo kranto linijos) veikiantys kurios nors šalies kariniai ar teisėsaugos laivai patys gali būti pripažįstami “pirataujantys“, kai peržengs jų šalies suteikiamus įgaliojimus veikti toje atviroje jūroje, kur baigiasi jų valstybės jurisdikcija.

JAV privatierių laivas Warrior užgrobia britų prekybinį laivą Hope (iš Thomas Birch paveikslo; Smithsonian Institution I.D. #2005.0279.021)

O dėl tokių dviprasmiškų interpretacijų, kas yra “piratas“ šiais laikais, taip va todėl ir tarptautinės jūreivystės konvencijos draudžia civiliams laivams apsiginkluoti – net per Somalio piratavimo patį piką civiliai laivai samdė privačius apsauginius bei lydinčius karinius konvojus, aiškiai taip atskirdami savo įgulos, kaip civilių, ir šių atskirus įgaliojimus turinčių ginkluotų žmonių specializuotas pareigas bei jų veiksmų teisėtumą.

* * *

Istoriškai didžiausią privatų karinį laivyną ir atitinkamai privačias kariuomenes kolonijose turėjusi, be abejo, britų East Indian Company (ir jos analogai Ostindijos, atitinkamai Nyderlanduose ir pan.), kuri netgi stačiusi ypatingus savo ginkluotus transporto burlaivus, vadintus indiaman.

Kažkokią kažkieno perimtą tradiciją šitos East India Company vėliavos primena… (iš vikės)

Nežinau, ar dabar kur vėl yra legalizuoti tokie privatūs kariniai laivai su privatieriais, korsarais ar kaperiais, kaip yra su privačiomis karinėmis grupuotėmis amerikiečių Blackwaters (dabar Academi) bei rusų Wagner Group (gal kaimynystėje mums bus kokia Bulba Combat arba Pesniary New Model Army?).

Bet britai iki šiol turi liaudišką nuoskaudos persunktą dainą apie jankių karinio laivyno pradžią, kuomet tas Continental Navy, virtęs dabartiniu US Navy, prasidėjo anuomet juk nuo privateer John Paul Johns (1747-1792, kuriam, tarp kitko, yra netgi paminklas Sankt-Peterburge, nes tas suspėjo dar patarnauti rusų imperatorei Kotrynai II, iš kurios gavo karininko patentą kontr-admirolui, kare prieš turkus dėl Krymo, vadovaujant šios meilužiui grafui Grigorijui Potiomkinui-Tauriečiui):

John Paul Jones is a pirate (set feet, row!)
No loyalty does he possess (set feet, row!)
Keep it up we’ll catch the pirate (set feet, row!)
And sink him along with the rest (set feet, row!) Oh!

* * *

Žinomiausiais kaperiais, korsarais ir privatieriais, be jau minėtojo JAV laivyno “tėvo“ ir į rusų kontr-admirolus karjerą padariusio škoto iš Amerikos John Paul Johns, dar buvęs, be abejo, anglų privatininkas kapitonas iš Tiudorų dinastijos Anglijos karalienės Elžbietos I-osios “Nekaltosios“ įteisintų 1560-1603 metais “jūrų šunų“ (angl. The Sea Dogs), taip pat tapęs Anglijos admirolu ir 1581-aisiais riteriu (šitą titulą nusipirko už išplėštą iždo labui ispanų auksą, ko pasekoje mes turime jo vardo, apiplaukus 1577-1580 aplink pasaulį, sąsiaurį tarp Ugnies Žemės Horno kyšulio ir Pietų Šetlando Antarkdidoje), kuris po to dar ir įveikė ispanų Nenugalimąją Armadą (atplaukusią nubausti Anglijos už šio plėšikišką žygį Amerikoje) – tai seras Francis Drake (1540-1596).

Jo galeono Golden Hinde (užrašoma su E senoviška ikišekspyrine maniera – “Auksine stirna“ pervadino kelionės metu iš Pelican jo sponsoriaus ir investuotojo sero Christopher Hatton garbei, kurio herbe yra auksinė stirna) atkurta replika stovi Londone prie Londono tilto sausame St Mary Overie doke pietiniame krante Katedros gatvėje pakeliui link atkurto Viljamo Šekspyro teatro Globus – visada savo svečius pravesdavau pro šį laivą, nuo kurio juk iš esmės prasidėjo britų jūrinė imperija.

Francis Drake galeonas Golden Hinde II – sausame doke Londone (mano foto)

Nors ten visa ta “jūros šunų“ gauja irgi neblogai išgarsėjusi savo žygiais ir plėšikavimais prieš ispanų iždo galeonus, kaip antai:

• Francis Drake pusbrolis viceadmirolas, laivyno iždininkas seras John Hawkins (1532-1595), buvęs anliškos vergų prekybos pradininku Atlanto “Auksiniame trikampyje“;
• ar netgi bulves į Angliją atvežęs, bet El Dorado pažadėjęs, o nesuradęs ir pasekoje galvos netekęs karalienės Elžbietos I simpatijas praradęs seras Walter Raleigh (1552-1618), kuriam stovi paminklas priešais senąją laivyno akademiją Gryniče ant Temzės kranto Londono pietryčiuose;
• ar pagal automobilių kaukiančią Linksmaisiais 90-aisiais signalizaciją girdėtas (atsiprašant už kalambūrą!) seras George Clifford (1558-1605), 3-čiasis Kumberlendo markizas, 13-tasis Klifordo baronas ir 13-tasis Skiptono lordas, karalienės Elžbietos I įvardintas kaip “jūrų šunų“ čempionas, kuris savo iš bukanieriavimo (taip vadintų patentuotų piratų Karibuose) prisiplėštus milžiniškus turtus banaliai pralošė lažindamasis žirgų lenktynėse.

Beje, netgi prie modernesnių burlaivių, bet ispanų vis dar naudotas karinio laivo tipas, kurio talpūs triumai leisdavę gabenti didelį kiekį aukso ir sidabro, tuo pačiu turint neblogą laivo artilerijos apsaugą nuo visokių piratų pasikėsinimų – būtent šie laivai davė idėją pasekoje pūstašoniams britų East India Company laivams indiaman.

* * *

Tad po juos globojusios ir samdžiusios karalienės Elžbietos I mirties nemažai britų “jūrų šunų“ jau patraukė plėšikauti į Viduržemio jūrą prie berberų (angl. barbary – “barbarų“) krantų Šiaurės Afrikoje, taip tapdami ten nebe privatieriais, o korsarais – irgi vietinių valdovų patentuotais piratais (kuriuos savo ruožtu romantizavę prancūzai, turėję ir tokio pavadinimo oro linijas bei karo lėktuvą).

Berberų korsarai puola britų East Indian Company laivą (dail. Willem van de Velde the Younger 1633–1707)

Tik nereikia apsigauti, kad plėšikavimo tradicijas ten anglai atboginę – apsčiai būta ir vietinių osmanų piratų arba berberų korsarų.

Jums tikrai yra girdėti pagal savo itališką Raudonbarzdžio pravardę broliukai Barbarosos:

• tai iš puodžių kilęs Oruç Reis (apie 1474–1518), gimęs dabartinėje graikų Lesbos saloje, dar žinomas kaip Baba Oruç arba Baba Aruj (Tėtukas Oručj), tapęs vėliau osmanų Alžyro valdytoju;
• ir šio jaunesnis broliukas Hayreddin Barbarossa (arba Khayr al-Din Barbarus), žinomas kaip Hayreddin Pasha, Hızır Hayrettin Pasha ar Hızır Reis (apie 1466/1483–1546), kuris pradėjo jūrų karjerą kaip osmanų korsaras, vadovaujamas savo vyresnio brolio, o vėliau, aukščiau paminėtų sero Francis Drake ar John Paul Johns pavyzdžiu, tapęs ir osmanų karo laivyno admirolu, kurio pergalės jūroje užtikrino Osmanų imperijos dominavimą Viduržemyje XVI amžiaus viduryje.

* * *

Aišku, jums iš britų “jūrų šunų“ tikrai geriau girdėtas yra dar ir velsietis seras Henry Morgan (apie 1635-1688), kurio vardu pavadintas romas Captain Morgan – irgi toks patentuotas piratas privatierius, Karibų plantacininkas (ir romas čia – ne atsitiktinai jo vardą gavęs!), Jamaikos gubernatorius (tiksliau – lieutenant governor), iš savo bazės Jamaikos sostinėje Port Royal puldinėjęs Ispanijos Meino pakrantes rytinėje Amerikos pakrantėje.

Jankių “atsuktuvas“ – tai Captain and Coke arba “kapitonas su kola“ (romo etiketė – importuotojo reklama man neapmokėta)

O va legendoms apie laivus vaiduoklius pradžią davė prancūzas Bretanės kaperis François Aregnaudeau (1774– apie 1813), vadovavęs laivams smagiu dabar pavadinimu Blonde ir brigui Duc de Dantzig, kai pastarąjam dingus jūroje be žinios 1812-ųjų gale ir atsiradusi legenda apie vaiduoklių laivus, nors, aišku, olandai pasiginčytų dėl savo Skrajojančiojo Olando (linkėjimai “piratui“ ir Carpe Diem škiperiui Dariui “Olandui“ Bulanavičiui!).

Aišku, yra ir daugiau prancūzų korsarų bei bukanierių, bet nei jūs tas pavardes įsiminsite, nei čia verta visą tą per šimtmečius piratavimo burlaivių epochoje išsiplėtusį patentuotų plėšikų sąrašą publikuoti.

Aš gal dar tik paminėsiu pagal salą Karibuose (linkėjimai lietuvių Karibų kolonizatoriui ir kuterio Galento škiperiui Dainiui Šilgaliui!) žinomam flamandui Jean Bart arba olandiškai Jan Baert (1650-1702), gimusiam Dunkirke, kuris buvęs ne tik kaperiu, bet ir prancūzų laivyno karo laivo vadu, sėkmę pelniusiu Devynmečiame kare (1688–1697), nors savo karinę karjerą pradėjęs išties dar olandų laivyne, vadovaujant mano aprašytam admirolui “Seneliui“ Michiel de Ryuter.

Šio Bartuko, kuriam stovi paminklas Dunkirke, ir kurio vardu ne vienas karinis laivas pavadintas (kaip ir batų tepalas, tarkime…) nedera tik painioti su pirmoje dalyje apie laisvuosius piratus paminėtu Juoduoju Bartu (Bartholomew Roberts arba John Roberts, The Great Pyrate arba Barti Ddu velsietiškai).

O populiariausia knyga, ko gero, apie tokius patentuotus plėšikus yra italų rašytojo Emilio Salgari 1908 metais išleistas romanas “Raudonojo Korsaro sūnus“ (ital. Il figlio del corsaro rosso), kuris pasekoje turėjo keletą pratęsimų bei ekranizacijų, ir kurios viršeliui, ko gero, paimtas būtent Jean Bart 1862 metų portretas:

Patentuotas flamandų piratas ir prancūzų karo laivo vadas Jean Bart (dail.  Jean-Leon Gerome 1824–1904)

* * *

Bet neišeina čia pabaigai man vis tik nepaaiškinti kitos piratų atmainos – tarp laisvųjų ir patentuotų piratų.

Nes tokie išties savotiški jau anksčiau paminėti pagal savo teisinį statusą buvo “laisvieji jūrininkai“ Karibuose XVII-XVIII amžiuose, taip vadinami bukanieriai – angl. buccaneer per pranc. boucanée nuo isp. bucanero, kas čiabuvių kalba reiškė rėmą, ant kurio sukabindavę virš dūmų karštam rūkymui sumedžiotų salose laukinių šernų ar panašių gyvunų mėsą.

Tad pirmieji Karibų salose medžiotojai, pardavinėję korsarams (kurie, primenu, buvo licencijuoti kaperiai) tokią vytintą arba rūkytą mėsą, taip ir vadinosi bukanieriais, kai jau ilgainiui patys Tortūgos bei Jamaikos Port Rojalio (taip, kapitonas Morganas gi ten!) apylinkėse susibūrę į jau anksčiau minėtų “trikdytojų“ (laivybos, rimties ir tvarkos) filibustjerų “Pakrantės Broliją“ (angl. Brethren of the Coast).

Karibų bukanierius (iš Howard Pyle piratų knygos)

Kadangi ten anglai, prancūzai ir olandai smagiai plėšikavo puldinėdami ankstesnių Amerikos kolonizatorių ispanų laivus ir aukso galeonus, tai filibustjerai bukanieriai gana greitai patys apsirūpino irgi įvairiais minėtų anglų, prancūzų bei olandų kaperiškais patentais, kol jau anie kolonizatoriai neįsitvirtino užimtose išstumtų ispanų teritorijose, taip laisvai samdomiems jūrų plėšikams bukanieriams likus be darbo…

…ar tiksliau – be kaperiškų patentų tik laisvaisiais filibustjerais, taip pratęsus jiems įprastinį plėšikavimą prieš vakarykščius savo darbdavius dabar jau akivaizdžiai nelegalizuotai piratiškai.

Todėl sakyti, kad Karibuose bukanieriai buvę tik piratais, tikrai neišeina, nes reikia žiūrėti konkrečius asmenis ir konkrečias istorines aplinkybes, kada tie “laisvieji jūrininkai“ filibustjerai buvę patentuotais privatieriais, korsarais ar kaperiais, o kada – jau išties laisvaisiais piratais su visomis iš to išplaukiančiomis kriminalinio nusikaltėlio atsakomybėmis prieš įstatymus.

Kapitonas Henry Morgan (man čia labai patiko jo gitara – primena Keith Richards vaidmenį “Karibų piratuose“) samdo “broliją“ (litvak. chebrą) užpulti Portobelo Panamoje (originalas publikuotas Pyle, Howard 1887 “Buccaneers and Marooners of the Spanish Main“ Harper’s žurnale).

Apie šiuos, ko gero, yra klasika tapęs ir jums geriau žinomas kito italo Rafael Sabatini romanas “Kapitono Blado odisėja“ (Captain Blood: His Odyssey).

Ir jo klasikinės bei netgi sovietinė ekranizacijos, o tą knygą iš rusų kalbos, į kurią buvo išversta prieš tai iš anglų, lietuviškai mums kreivai-šleivai išvertusi ir išleidusi Alma Litera leidykla, kur taip ir nesuprasi, kad minėtasis kapitonas Kraujas, pakliuvęs prieš tai bukanieriams į nelaisvę, jau buvęs išties piratu, ar vis tik patentuotu kaperiu arba korsaru.

* * *

Ir taip čia mes prieiname prie dar kito legalizuoto plėšikavimo jūrose, kuomet tuo užsiima ne privatininkai su valstybės įgaliojimais (angl. letter of marque), o jau pati valstybė, pasiųsdama į atviras jūras plėšikauti savo laivus – tiek karinius, tiek ir šiai veiklai pritaikytus civilius, su tokia “kovine“ užduotimi, kuri sausumoje pagal dabar galiojančią 1949-ųjų Ženevos konvenciją gi paprastai laikytina iš esmės karo nusikaltimu, kuomet kariškiai užpuola civilius ar sukelia pavojų šių gyvybei.

Bet apie tai – trečioje pasakojimo apie piratus dalyje.

O jūs prenumeruokitės, kad nepražiopsotumėte džiaugsmo pirmi pasiskaityti.

Ahoy!

Britannia needs her privateers each time she goes to war
Death to all her enemies though prizes matter more
Come with me to Barbary, we’ll ply there up and down
Not quite exactly in the service of the Crown

To lay with pretty women, to drink Madeira wine
To hear the rollers thunder on a shore that isn’t mine

Privateering, oh, we will go
Privateering, yo-ho-ho-ho-ho
Privateering we will go
Yo-ho-ho-ho-ho

Privateering © Mark Knopfler

---

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2024-01-20, o taip pat dar dėkoju atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!