Olandų admirolas Senelis


Paklausus anglų, koks jų geriausias admirolas, tai neabejotinai pirmuoju įvardins lordą Horatio Nelson (1758-1805), kuriam atminti skirta nemažai monumentų, o muziejai kaip relikvijas saugo jo asmeninius daiktus (tarkime, Londono miesto muziejuje prie Barbakano rasite šio ceremoninę špagą, o Nacionaliniame jūreivystės muziejuje Gryniče – šio kruvinus “trauzerius su pėdkelnėmis“).

Ne tik Trafalgaro aikštėje priešais Nacionalinę Meno Galeriją ant jo flagmano tame mūšyje HMS Victory pagrindinio stiebo aukščio kolonos ir paties admirolo statula, tačiau ir šis jo laivas yra išsaugotas Portsmute senuosiuose Karališkojo Laivyno dokuose.


Prie HMS Victory Portsmuto istoriniuose dokuose 2018 m. kovo 13 dieną (foto autorė žinoma)

Antruoju, ko gero, anglai įvardins serą Francis Drake (~1540-1596), kurio vardo sąsiauris skiria Horno kyšulį nuo Antarktidos, ir yra piečiausias jūrų kelias tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų: kiek šiauriau yra Magelano sąsiauris ir dar per visą Pietinės Amerikos žemyną šiauriau, aišku – Panamos kanalas, ir šios, dabar jau valstybės, Portobelo miestas (Atlanto pusėje) yra jo mirties vieta.

Francis Drake dėl Horatio Nelson šlovės yra kiek primirštas, tačiau būtent šis kaperis (privatininkas su karalienės Elžbietos I licencija) ne tik apiplėšė ispanus, prisikrovęs aukso pilnus triumus ir jų galeonų blokados Atlante už Karibų išvengęs apiplaukimu aplink pasaulį pro “kitą pusę“ (iš čia – ir jo vardo sąsiauris, nes, panašu, nenorėjo maltis Magelano sąsiauryje su nepastoviais vėjais ir pavojingais rifais tarp Ugnies Žemės ir Pietų Amerikos), bet ir įveikė ispanų Nenugalimąją Armadą, atplaukusią prie Anglijos nubausti šios šalies už tokį įžūlumą, nes karalienės iždas mainais už sero titulą gerokai parsivežtu ispanišku auksu buvo pasipildęs (tikslių skaičių iki šiol neatskleidė ir Elžbieta II), kas sukėlė priežastį netgi karui.

Golden Hinde II vakarėjant (mano foto)

Jo galeonas yra atkurtas kaip Golden Hinde II ir eksponuojamas Londone Temzės pietiniame krante tarp Londono tilto (taip, yra Londone tiltas tokiu Londono tilto vardu – kaip Vilniaus gatvė Vilniuje) ir atstatytojo William Shakespear Globus teatro bei aludės, kur lankėsi ir Admiraliteto sekretorius Samuel Pepys – va pastarojo, nors ir nebuvusio jokiu admirolu ar netgi laivyno karininku, dėka karališkasis laivynas įgavo organizuotos karo mašinos struktūrą, gerokai prisidėjusią prie britų imperijos iškilimo.

O paties Samuel Pepys, kuris juk tarnavo jau anksčiau minėtam pirmąjam buriuotojui Anglijos karaliui Karoliui II, dienoraščiai yra išlikę ir apima keletą metų laikotarpio tarp šių paminėtų dviejų admirolų, kada kyla klausimas – o tai kas buvo geriausiu admirolu tuomet?

* * *

O tuomet anglams, deja, nelabai sekėsi – jie prapylė iš eilės tris (!) karus su olandais!

Aš iš pastarųjų, sakysite, vis pasišaipau, nors išties šaipausi ne iš šios jūrinės komersantų tautos, bet iš mūsų sovietukų, kurie iš rusų prisigraibę svetimos net ir tiems terminologijos (labai gerą diskusiją turėjome apie tai su mano jūrinio buriavimo mokytoju Vitalijumi 2010 metais Egėjuje, į ką jis ir atkreipė dėmesį) dabar paprastus daiktus laivėse, skirtingai nuo tą natūraliai darančių anglų, kurių kalba yra tarptautinė, jei apie tokį argumentą, kaip glušiai vadina pabrėžtinai svetimybėmis – gal “kad niekas nesuprastų“ © (ir ne, su manimi irgi ne tas atvejis, perspėju – aš pats puikiausiai visas pseudo-olandiškas sąvokas irgi žinau, ką parodžiau ir per LBS egzaminą, kad egzaminuotojas jau paprašė liautis, nes “ir taip žinau daugiau už juos“; kaip ir tai, kad išaugau jau iš to amžiaus, kada vaikiškai žavėjausi tomis “mandrybėmis“, ir ne tik buriavime – čia dar kita istorija, nes tai mane tai tarsi kažkaip turėjo priskirti pagerintų Baltijos krabų™ elitinei klasei ir atskirti nuo visokių “valstiečių“, aha).

Todėl šįkart aš pristatau jums geriausią olandų admirolą, kuris per šių net tris karus jūrose nuolat sutriuškinęs anglų laivyną, nepaisant to, kad anglai tam istoriniam periodui jau buvo puikiai organizuoti į Admiralitetą, ir buvo tvirta jūrinė valstybė su tęstinėmis, ne tik nepaisant monarchų kaitos, bet ir respublikos periodo be monarchijos, ir tikrai didelėmis imperinėmis ambicijomis – va kaip tik 17-tame amžiuje jau po minėtojo sero Francis Drake britai buvo aiškiai įveikę ispanus ir dabar jau bandę rungtis su juos gerokai pasaulinėje komercijoje pranokstančiais olandais (turėjusiais, tarp kitko, net 5 admiralitetus tarp savo 7, o vėliau – septyniolikos jau, jungtinių provincijų).

Olandų tautose (turiu omeny visus Nyderlandus, o ne vien olandus – gaila, mes neturime bendrinio jiems žodžio kaip anglai turi tą the Dutch) šis admirolas (tikrasis jo laipsnis – luitenant-admiraal, t.y. admirolas-leitenantas, nes pilnu admirolu laikomas formaliai Nyderlandų monarchas iš Orange-Nassau dinastijos, nors šį laipsnį pats admirolas gavo iš Nyderlandų parlamento dar prie Nyderlandų Respublikos, o ne Nyderlandų Karalystės metu), ir netgi gavęs Senelio (oland. Bestevaêr) pravardę –

Michiel Adriaenszoon de Ruyter (1607-1676) – Ferdinand Bol nutapytas paveikslas (iš vikės).

Apie šį admirolą yra ir pasiskaityti ne vien olandiškai, jei ši asmenybė sudomino (nes čia vėl tingėsite skaityti, net man ilgesnį pasakojimą išskirsčius įprastai į ciklus!).

Tačiau aš visai atsitiktinai radau Youtube atvirai įmestą (todėl naudokitės, kol neišimta, nes paprastai jo kitur net nerasite – sąlyginai mažos tautos ir jos kalbos, lyginant su anglų, tipinė problema!), nors ir ne pačios geriausios vaizdo kokybės, olandų režisieriaus Roel Reiné pastatytą 2015 metais istorinį filmą Michiel de Ruyter (angliškas variantas vadinasi paprastai – Admiral) – štai nuoroda į originalą olandų (sic!) kalba su nelabai ryškiais angliškais subtitrais (dėl ko smagu klausytis originalo kalba visą tikrą olandišką ir buriavimo terminologiją):

Dar nespėjęs pasirodyti šis filmas pirma užkepė šūdą galvose visiems nyderlandiškiems kairiūkščiams, kad, neva, propaguoja kolonializmą (nėra nieko apie tai filme!), o po to iškart įžeidė, suprask, dar ir vargšus anglus, su kuriais kartu NATO junginyje rengiami ir veikia Nyderlandų jūrų pėstininkai (britų karališki marėnai šiuos pravardžuoja “klumpiais“ – the Cloggies), beje, olandų marėnai buvo įkurti kaip atskira ir specializuota kariuomenės rūšis tik šio admirolo Michiel de Ruyter dėka.

Ir kurie labai pasitarnavo garsiojo ir labai akiplėšiško (niekas iki šiol nieko panašaus istorijoje nėra pakartojęs britų salose!) olandų karinio laivyno reido į Medvėjų 1667 birželį metu, kuomet kone Londono prieigose Chatham karinėje bazėje buvo supleškinta svarbiausia dalis britų karo laivyno ir dar nusiplukdytas į Amsterdamą karaliaus Karolio II flagmanas 80 pabūklų linijinis laivas HMS Royal Charles (“karališkasis Karolis“…).

Tačiau šis laivas nebuvo, kaip nutikdavę įprastai su trofėjais, panaudotas olandų karo laivyne, nes, jų supratimu, turėjo per didelę grimzlę fryziškoms priekrantėms, todėl eksponuotas tik kaip trofėjus visuomenės pramogai Hellevoetsluis miestuko sausame doke Pietų Olandijoje, o jau 1673 metais parduotas tiesiog laužui, išsaugojus tik galinio borto identifikacinę laivo dekoraciją (beveik kaip ir laivo herbas) – dabar ši demonstruojama Amsterdame Nacionaliniame Meno Muziejuje Rijksmuseum, ir netgi buvo karalienės Elžbietos II deimantinio karaliavimo jubiliejaus proga paskolinta ekspozicijai britams jų Nacionaliniame Jūreivystės Muziejuje Gryniče (foto iš vikės) 2012 metais:

Olandų trofėjas nuo anglų flagmano HMS Royal Charles (foto iš vikės)

Filme yra scena ir apie šios dekoracijos kaip karo trofėjaus pristatymą Nyderlandų parlamentui.

Beje, jūrų mūšių scenose, kurių didesnė dalis vien dėl laivynų apimčių ir dabar tiek pasaulyje, deja, neturint jau burlaivių, pagrindinį vaidmenį atliko atstatyta geltonšonė rusų fregata Štandart – kaip tik iš to laikmečio, nors ir ne linijinis laivas. Ir kai žiūrėsite jūrų kautynių scenas, labai nesigilinkite, kas ten ir kaip po ko seka, nes montuodamas ir pats režisierius, ko gero, jau nebeatsekė.

Rusų fregata Štandart filmavimo metu (foto iš vikės)

Manau, kad režisierius net nesistengė kuo tiksliau atvaizduoti kautynių eigos, kiek norėjo perteikti bendrą atmosferą, kaip visa tai tuomet galėjo atrodyti – aš, prisipažinsiu, pasigedau paties buriavimo didesnio ir aiškesnio atvaizdavimo, nes admirolas Michiel de Ruyter kaip tik tuo ir pasižymėjo, kad laimėdavęs mūšius ne skaitiniu pranašumu (dažniausiai priešas lenkdavęs šį laivų dydžiais ir skaičiumi bei pabūklų gausa ir jų kalibrais!), bet manevru ir puikia jo eskadros koordinacija, apie ką kalbama ir pačiame filme.

Galop, filmas, ko gero, skirtas daugiau savo šalies auditorijai – jame patriotiškų olandams motyvų yra gerokai daugiau, nei paties admirolo, kaip jūrų karvedžio, talento atskleidimo, lyginant su minėtais mano britų ankstesniuoju Francis Drake ar vėlesniuoju Horatio Nelson.

Juolab, kad jūreiviai Michielį tuo Seneliu meiliai ir praminė, kad tas ne tik nesivėlė į politiką (tai monarchistai labiau jį laikė savo priešu už respublikonų šiam palankumą, nors jis pats išties buvo savo tėvynės laisvės šalininku ir šalies patriotu, o ne politinių partijų), nesiekė jokios politinės ar karinės karjeros, save labiau laikydamas priverstu kariauti tik civiliu kapitonu, ir, būdamas prasčiokiškos kilmės, netgi tarnyboje gana atsainiai žiūrėjo į visą perdėtą karinio laivyno hierarchiją.

* * *

Na, gerai, sakote, tai negi vis tiek nepasišaipysi, kaip angliškos tradicijos puoselėtojas™, iš tų olandų?

Admirolas Michiel de Ruyter turi irgi pralaimėtų mūšių, ir apie vieną ne tik režisierius, bet net olandų istorikai linkę verčiau nutylėti – tai 1674 metų liepos 19-21 dienų olandų nesėkmingas bandymas užimti prancūzų Fort-Royal (dabar Fort-de-France) Martinikoje.

Prancūzai gali didžiuotis ne tik nutraukę olandų kolonialistinę ekspansiją į Karibus bei Ameriką, bet ir įveikę nelygiame mūšyje vieną geriausių istorijoje admirolų ir šio laivyną bei jūros desantą. Užtenka pasakyti, kad prancūzai prarado gindami neapginamą įlanką ir pusiau tik įrengtą fortą su tuzinu pabūklų tik 6 žuvusius ir 10 sužeistų karių, kai olandai prarado net 143 žuvusius ir 378 sužeistus.

Pajėgos?

Admirolas Michiel de Ruyter atplaukė su 18 linijinių laivų ir 7400 karių.

O jam pasipriešinusių prancūzų tebuvo vos 28 pabūklų viena fregata (!) ir apie 160 kariškių, daugiausiai vietinių rezervistų ir priekybos jūreivių savanorių karių, kai iš neįrengtą fortą turėjusios ginti šios ne tiek karinės, kiek apsauginės kuopos trečdalis karių kartu su kuopos vadu dar prieš visiškai akivaizdžiai beviltišką mūšį pasišalino.

Todėl forto gynybos pajėgoms vadovauti apsiėmė avantiūristas ir senas karo veteranas Guillaume d’Orange (ironiška, kad oranžistais yra vadinami olandų monarchijos šalininkai), kuris dėl senų karo žaizdų ir šaudyti muškieta negalėjo, tai vėliau mūšyje tiesiog mėtė akmenis į šturmuojančius olandus. O salos gubernatorius markizas de Baas apsiskaičiavo laukiamo užpuolimo vietą, ir visą savo turimą reguliarią kavaleriją bei pėstininkus, apie 2000 karių, išvedė į priešingą salos pusę.

Prie tokio santykio mūšio baigtis, atrodė, nulemta, bet prancūzų fregatos kapitonas Renart nusprendė vis tik organizuoti pasipriešinimą. Trečiądien prancūzams, didvyriškai atmušinėjusiems visas olandų atakas, jau pritrūko šaudmenų, ir atvykęs pirmiau grįžtančių savo karių gubernatorius netgi jau įsakė kapitonui pasiduoti, bet tas nusprendė įsakymo neįvykdyti.

Ir jau kitąryt auštant olandai pakėlė bures ir pasišalino, palikdami krante negabentinus sunkiai sužeistuosius ir visą naudotą karinę amuniciją.

Už Martinikos ir Antilų apgynimą kapitonas Renart gavo markizo d’Amblimont titulą ir netgi vėliau grįžo į salą gubernatoriumi.

Mūšio dėl Martinikos salos Fort-Royal uosto ir forto prancūziška schema – laivai ir kariai joje beveik vien tik olandai (iš vikės)

Kas dėl admirolo Michiel de Ruyter, tai, ko gero, jis pelnytai apskaičiavo, nors ir neturėdamas žvalgybos duomenų apie prancūzų padėtį dėl šaudmenų, kad tolimesnis toks nenusisekęs kariavimas yra jau beprasmis – salą ginančios prancūzų pajėgos vis tiek grįš, iš placdarmo pakrantėje olandus taip išmuš atgal į laivus, o nuostoliai jau dabar yra per dideli bei moralė dėl nesėkmių jau gana žema (nepaisant to, kad olandų puolimą sustabdė pakeliui link forto aptiktas romo sandėlis… bet romas gi išgertas, o pagirios ir nepaimta kalva su pabūklais – likusi).

Maža to, jūreivių tarpe prasidėjo ligos, įskaitant ir tropinę karštinę (pats admirolas maliarija buvo užsikrėtęs ankstesnių kelionių metu). Net jei salą ryt-poryt ir pavyks olandams pagaliau užimti – joje galima bus įsitvirtinti tik kokiems metams, kol prancūzai nesusiorganizuos jos atsiėmimo, nes Nyderlandai, tikėtina, jokių papildomų pajėgų nebesukrapštys, kadangi čia ir buvo politikų paskirti iš esmės jau visi galima misijai ištekliai, o ir Nyderlandų parlamentas per metus vėl gali pakeisti nuomonę, nenorėdamas mokesčiais finansuoti tokios idėjos, kad “net pats admirolas de Ruyter!“ nesugebėjo kolonijų perimti.

Tai kam vardan tuščių ambicijų, matant, kad tiek anglai Naujojo Amsterdamo kolonijose jau įsitvirtinę (šiuos atsiimti buvo ir jo užduotis prieš tai), tiek ir prancūzai Martinikoje bei Antiluose jau įsikūrė salose ir fortuose gerokai plačiau pradinių olandų spėjimų, taip dabar dar aukoti savo tėvynainius?

Ir admirolas pasuko savo eskadrą atgal per Atlantą į namus, prancūzams taip netikėtai stebuklingai laimėjus mūšį ir apgynus Martiniką.

* * *

Vis tik jau Viduržemio jūroje 1676 metais balandžio 22 dieną mūšyje prieš gerokai jo pajėgas dabar jau pranokstančius prancūzus prie Stromboli admirolas Michiel de Ruyter buvo mirtinai sužeistas pabūklo sviedinio, nutraukusio jam koją.

Žuvusio admirolo kūną gabenant atgal į tėvynę, jam pagarbą atidavė ir prancūzų laivyno jūrininkai, o tėvynėje iškeltos valstybinės laidotuvės, kurios paprastai keliamos tik valstybės vadovams – kūnas iškilmingai palaidotas Amsterdamo Nieuwe Kerk bažnyčioje.

Šis admirolas įėjo kaip olandų tautinis herojus ne tik savo pravarde kaip Senelis – jam pastatytas paminklas gimtąjame Vlissingen mieste pietvakarių Nyderlanduose, kaip ir paminklas yra Debrecene, kadangi savo laiku dar kitų karų metu yra išvadavęs 28 vengrų kunigus iš ispanų nelaisvės. Taip pat buvo išleisti ir du jam skirti pašto ženklai. Jo garbei yra net miestas DeRuyter – Madisono grafystėje Niujorko valstijoje JAV.

Olandai jo vardu yra vadinę net 6 karo laivus HNLMS De Ruyter, o 7 laivus yra vadinę jo flagmano vardu HNLMS De Zeven Provinciën.

O kadangi pats admirolas de Ruyter prisidėjo, kaip minėjau, įkuriant Nyderlandų Marėnų Korpusą 1665 metų gruodžio 10 dieną, tai buvo numatyta į jo gimtąjį miestą Vlissingen perkelti šių bazę, kuri turėjo būti užbaigta šiemet ir pavadinta Michiel de Ruyter Kazerne, tačiau vyriausybė planus vis tik atšaukė, nes pabijota, kad dauguma nepatenkintų tokiu sprendimu marėnų tiesiog paliks tarnybą, užuot persikėlę ten su visomis šeimomis į tą Zelandiją – matyt, “klumpiams“ nelabai yra “kas iš tos laimės ir iš tos garbės džiaugtis“ šia admirolo gimtine ir jo vardo kareivinėmis, nes Nyderlandai vis dar yra jungtinė “tautinių“ provincijų karalystė.

Olandai ir šiaip gana pragmatiški, ir, žiūrėdami minėtąjį filmą matysite, kaip lygiai taip pat pragmatiškai jie apgynė savo iškovotą laisvę ne tik nuo Habsburgų ispanų bei prancūzų, bet ir nuo savo jauniklio nekaraliaujančio monarcho šio dėdės Karolio II anglų.

Ir admirolas Michiel de Ruyter ne tik ano monarcho brolio, irgi buriuotojo ir vėliau tapusio Anglijos karaliumi Jokūbu II (James II) vadovaujamo laivyno savo tėvynę gynė – po jo paties mirties juk šių anglų dėdžių olandiškasis sūnėnas Vilius II “apelsininis“ nuvertė 1688 metais anglų aristokratijos padedamas ir savo dėdę Jokūbą iš Anglijos sosto bei jau įžengė į jį kaip Anglijos bendrakaralius su angle žmona karaliene Maryte (filme labai įdomiai pateiktos judviejų vestuvės admirolo paskutiniojo mūšio kontekste), ir kas olandų istorikų išdidžiai vadinama yra “kaip mes galutinai po Medvėjaus žygio užkariavome tą Angliją“, o anglų – tiesiog Glorious Revolution (nes šauniai čia mes patys su tais anglų ir olandų karaliais ir jų šeimyniškais karais prasisukome).

Tik be admirolo Senelio įdirbio per tris pirmuosius anglų-olandų karus, kažin, ar tai būtų išvis įmanoma.

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.