Turbūt tuomet, kai vikingų palikuonys iš Normandijos tose jūrkaita ir sėkliais britkiose Bretanės ir Britanijos pakrantėse pavargo savo darbinėse krovininėse valtyse, frankofoniškai užrašomose lougre arba paprastai anglosaksiškai tariamose tiesiog lugger, labai jau nekrikščioniškai keiktis, kaip čia jiems tą stačiakampę, dabar tiesiaja vadinamą, burę sutampyti (angliškai – to lug), kad nors kiek į vėją paplauktų ir nebereiktų taip jiems prieš tą vėją ir bangas nykiai ir sunkiai pakrautų savo liugerių irkluoti, taip va toji liugerine pagal šią valtį vadinama (a lugsail) burė ir buvo netyčia išrasta.
Labai tikėtina, kad ne vikingų palikuonys, o dar patys vikingai taip savo įprastinę stačiakampę burę į vėją nustatydavę.
* * *
Nes juk jų krovininės laivės, sunkiosios knarr ir lengvosios byrding, be irkluotojų ilgose kelionėse jūromis apsieidavę, kadangi visokių pergabenamų kartu su manta ūkio naminių gyvulių, kaip šunų, ožkų, vaikų ir moterų, irkluoti nepristatysi.
Skirtingai nuo testosterono persunktų musmires pamėgusių berserkų jau vikingų karinėse snekke, drekkar ir skeid ilgosiose drakongalvėse laivėse, kad taip tie fiziškai užimti būtų ir, alaus ir midaus prisilakę, iš neturėjimo ką veikti vieni kitiems pakeliui link plėšikavimų snukių nedaužytų.
Vikingų krovininis “civiliokų“ laivas – faktiškai, dar tik didelė burvaltė (iš springerlink)
Kadangi archeologai neradę nei vienos vikingų laivės su išlikusiomis burėmis, o tik kaip civiliokai vėpsoję į nelabai tikslius ir greičiau meninius, nei techninius tų laivių piešinukus, tai tos savo lakios vaizduotės ir kitų haliuciogeniškų grybukų kaip vikingai paskatinti šių laivių iliustratoriai, paprastai neturintys jokios patirties buriavime, tai ir piešia tas tiesiąsias bures stačiakampėmis ir dar pižamiškai dryžuotomis tarsi kokios galo Obelix frankiškos kelnės, tačiau ištęstomis į plotį, kurios tinka labiau vien tik pavėjiniams kursams.
Tačiau jei tokios priešakinį įvėjui apatinį burės kampą pririštum į priešingą kitą šoną ar bent centrą link laivės nosies (dzūkiškai foršteveniu vadinamos) su tuo užmaukšlintu drakonu karo žygiui, ar gal ir be jo, demonstruojant taikų plaukimą free pratique svetimuose teritoriniuose vandenyse, tai šitaip įstrižai perkreipta ir jau įstriža todėl vadinama (angliškai fore-and-aft – “nuo priešakio link paskuigalio“) burė savo pavėjiniu kampu pakils per aukštai virš denio ir net laivašonių.
Aišku, dar galima padaryti taip, kaip, manau, ir darę tie buriuoti puikiausiai mokėję vikingai anuomet, pakeliui link Islandijos, ir ką su spinakeriu išdarinėja dabartiniai buriuotojai:
Pūsle pravardžiuojamos priešakinės burės virvagalynas (iš boats.com)
Taip irgi įremti į valties dugną iš viršaus ar į patį stiebą kartį (jų vadintą beitass arba beitiass, angliškai tack-spar, o mūsų olandėnų – spinaker-giku, ir tai nereiškia rusiškai pažodžiui “miegok ant linksmakočio, gikiau“, nes kas tas gikis?), kurio kitas šito statramsčio į burės kraštą ar kampą galas tarsi atotampa išneštų lauk už ašinės vėjo linijos tą priešakinį ir taip įtemptą burės kraštą.
Bėda tik, kad tas spinakeris išties juk naudojamas tik pavėjiniuose kursuose, o mes sprendžiame vikingų įvėjinio kurso problemą.
Ir dar toji bėda viena nevaikšto, nes matote iliustracijoje, kiek daug virvyno ir rankų jam reikia, kad tą pūslę stiebe valdytum, skirtingai nuo gerokai paprastesnės ir jiems įprastos tiesiosios burės ant skersinio.
Beitasas, pažymėtas raudonai, įvėjiniame vikingų laive (iš nifterlaca)
Todėl manau, kad vikingai pasielgė anuomet gerokai paprasčiau – ir ypač šeimos vyrui pačiam tik vienam savo burvaltę taip valdant, tad neturint tų “beitasinių“ jūreivių pagalbai.
Tiesiog burė savo forma išties buvo labiau ištempta į aukštį, nei į plotį, kaip paišomi dabar tie kariniai vikingų drakarai.
Aukštaburiai vikingų laivai pakeliui į Roskildės fjordą (iš Nationalpark Skjoldungernes Land)
Juolab, kad šitaip, pirma, leido dar pagaudyti įplaukus miškingose ir kalvotose upėse ar fjorduose užstojamus ir tik aukščiau vaikščiojančius vėjo šuorus, kai vėliau jau mums įprastiniuose burlaiviuose buvo prisitaisyti prie stiebo prailginimai, vadinami stengomis, ir ant jų keltos papildomos “topselinės“ burės (angl. top-sail).
O antra – juk tokios burės priešakinį įvėjinį kraštą parišus link priešakio ar, dar geriau, priešingo laivašonio, ir jį pritraukus, tai tas jau pavėjinis burės kraštas tiek daug į viršų neužsiversdavo.
Vikingų laivelis beveik liugeriniu apiburinimu prie Roskildės (iš vikingeskibsmuseet)
Kuomet plaukioji ne tolimus maršrutus atviroje jūroje, o daugiau esi užimtas kabotažine priekrančių laivyba, pergabendamas įvairius krovinius, prekes ar žuvį, tai ir burę nusprendi sau prisitaikyti dažniausiai nebe pavėjiniams plaukimas.
Ir jau pagaliau tiesiog persisiūti iš stačiakampės į patogesnę savo forma trapecinę, kad toji pavėjinė kraštinė būtų iškart ilgesnė, kai tos viršutinis galinis kampas užkils aukštyn, persukant įstrižai burės kartį (angl. yard) arba olandėniškai rėja nuo olandišio ra vadinamą.
Neaišku, ar iki to susigalvojo jau patys vikingai, nes nėra to nei patvirtinančių, nei paneigiančių piešinių.
Juolab, kad ir savo desantą į krantą laipinantys drakongalviai ilgieji karo laivai priplaukdavę jau susirinktomis burėmis, ir vien tik savo raumeniniu-mentiniu varikliu – irklais.
Bet aišku, kad vėliau jau liugeriuose ši paprasta valties apiburinimo konstrukcija išties labai greitai prigijo ir taip netgi gavo savo liugerinės burės pavadinimą pagal tas valtis, kitur vadintas dar ir logeriais (nes log – rąstas, tad jomis gabenta ir rąstinė mediena).
* * *
Išties genialiai paprasta konstrukcija, naudojama ir irklinėse laivų, kartais vadinamose gelbėjimosi, valtyse (tose “šliupkėse“ ir “tūzikuose“): per suole esančią skylę į valties “nugarkaulio“ kylio viršų (vadinamą “kylio sūnumi“ – t.y. keelson) įstatomas stiebas su skriemuliu viršuje arba tiesiog ąsele (dar vienas a lug vertimas – tai rankena, ąselė), per kurią perveriama virvė (olandiškai val arba, kaip žemaičiams – tai “falas“, tik ne į akį), iškelianti tą kartį, prie kurios priraištuota yra trapecinės formos burė, savo trumpesne kraštine į priekį.
Tada šis burę iškeliantis šniūrėkas, vadinamas angliškai halyard (t.y. nuo to haul a yard – “užvikti viršun kartį“), pririšamas antvėjiniame laivašonyje, taip tarnaudamas kartu ir atotampa stiebui, kad vėjas to su bure nenulaužtų (t.y. angl. back-stay arba “bakštagu“, kuo vadinamas ir pasturgalin kampu pučiantis palankusis vėjas, arba “pasturgalinis“).
O trumpesnės trapecinės burės kraštinės kampas pririšamas tuomet priešakyje ar netgi pavėjiniame laivašonyje, kai gale esanti pavėjiniame burės ilgosios kraštinės kampe pririšta burvirve, todėl vadinama angl. sheet (kaip ir paklodė arba dar ir “šotu“, bet čia nieko bendro su ugninio vandens susivertimu į koserę vienu mauku, net jei rusai šotą vadina škotu!) reguliuojame pačios burės pokrypį ir įtempimą pagal vėją.
Karalienės Viktorijos laikų XIXa. liugerinė valtis (iš istock)
Ir tam juk net pagalbininko nereikia, nes šis burės kraštas yra netoli vairininko, kita ranka laikančio burvartės vairalazdę (angl. tiller), ką patys olandai vadina ne rumpeliu, bet helmstok, kas ir angliškai yra helm – vairalazdė (kadangi tas roerpen olandiškai išties reiškė “svertą vairiniame irkle“, ir apie ką seniai rašiau štai čia, kalbėdamas, kodėl liugeris nelabai kaltas dėl džentelmeniško prasilenkimo pagal vėją į laives).
Liugerinė burė turi ir vėlesnių susigalvotų visokių patobulinimų, aišku, kuomet, tarkime, jau apatinis burės kraštas atitempiamas ir papildoma kartimi, vadinama buomu (angl. boom) arba giku (olandiškai giek, senoviškai gijk) – tai yra taip vadinamas jau subalansuotas liugeris (angl. balanced lugger).
O rusiškas variantas šliupkėse arba jolėse (angl. yal, ol. jol) taip kone populiariausiame jų Ял-6 (t.y. “6-irklė jolė“) taip tą liugerinę burę padalinęs į dvi dalis – tarsi priešakinę dalį kaip “stakselį“ ir dukart didesnę užstiebinę dalį kaip “grotą“.
4-irklė jolė Monterėjuje Kalifornijoje 2002-aisiais (iš vikės)
Todėl, beje, ir prancūzai, ispanai bei italai (pastarieji gi turi ir lotyniškąją trikampę, kilusią iš liugerinės) šias liugerines bures vadina trečdalinėmis – voile au tiers, vela al tercio ir la vela al terzo atitinkamai. Tik jie neperkerpa burės į dvi ant vienos karties, kaip tą padarę rusai savo jolėse.
Tačiau taip vadina kaip tik dėl tos priežasties, kad priešakinė burės dalis priešais stiebą išsikišusi tradiciškai maždaug per trečdalį viršutinės karties ilgio, kai du trečdaliai yra už stiebo (neretai toji priešakinė dalis yra dar labiau trumpesnė, ypač kai apatinis priešakinis kraštas neišsikišęs pirmyn už stiebo – angliškai tokia konstrukcija vadinasi standing lug).
* * *
Ši burė turi, aišku, ir trūkumą, dėl kurio toliau vystėsi į špritines, kaip “mūsiškiuose“ kuršių kurėnuose, ar tobulesnes jau gafelines, kaip analogiškose seklių marių frizų burvaltėse, o apie aistmariečius reikėtų pasidomėti, nes ten galėjo būti liugerinių, špritinių ir gafelinių makalynė, priklausomai nuo ne mažesnių istorinių to regiono makalynių.
Ir tas trūkumas vadinamas “blogu vendu“ (angl. bad tack).
Geresnė ir prastesnė burės padėtis įvėjiniame kurse (iš The Video Rambler Youtube)
Nes kai tame įvėjiniame kurse liugerinė burė yra pavėjinėje stiebo pusėje, tai ji išlaiko savo taisyklingą formą, ir yra nesunkiai sutampoma, kad dirbtų efektyviausiai.
Deja, bet kai ta kartis su bure atsiduria antvėjinėje stiebo, prie kurio vėjo priplojami, pusėje, tai šios efektyvumas sumažėja. Todėl ilgesniame kurse tuomet iš anksto burė statoma iš parankesnės stiebo pusės arba, keičiant kursą, toji burė irgi perkeliama į kitą stiebo pusę, ir po to jau buriuojama įvėjyje toliau.
Kodėl taip yra – panašu, geriausiai parodo ši iliustracija iš portugalo, kalbančio angliškai klipo, kurio kanalą rekomenduoju va tokių istorinių “tradicinių“ apiburinimų mėgėjams:
Liugerinės burės darbiniai paviršiai (žalias vs raudonas – skirtumas išnaudojamuose arba prarandamuose burės plotuose) prie parankios ir neparankios padėtis stiebo atžvilgiu įvėjiniame kurse (iš The Video Rambler)
Kaip matote, jo spėjimas tame, kad neparankiame vende tuomet burė netenka to minėtojo apie 20% ar kone trečdalio savo efektyvumo.
Ko gero, aš ne tik su šiuo teiginiu sutikčiau, bet todėl ir rusai savo jolėse tą burę perkirpę, kad abiejuose įvėjiniuose kursuose burė dirbtų panašiai vienodai.
Bet aš pats nesu bandęs šios burės ir pats jokių fizikos aerodinaminių darbų neatlikinėjau. Pasidalinkite, jei jūs turite kokią nuorodą į tokį tyrimą, nes ar maža kuo taip diplominiams darbams užsiiminėja mūsų studentai KU, KTU ar Vilnius Tech atitinkamuose fakultetuose.
* * *
Na, o jei kuriam prie savo žvejybinės valties šaus mintis burę prisitaisyti, tačiau abejojote, kokia iš jos nauda, jei tik pavėjui teplaukti, tai liugerinė burė jums bus tuo sprendimu, dėl kurio gal dar patys vikingai keiktis nustojo, nes atrado paprastą būdą į vėją jau plaukti neirkluodami bei ramiai sau Ėgirdo dukterų Valhaloje verdamą gėrimą antvėjiniame laivašonyje begurkšnodami.
Ahoy!
Skipper_LT 
Komentarų: 2