Išnyksiantis kaip gaisro dūmas Vilniaus jachklubas?


Sekmadienį degė Vilniaus jachtklubas Trakuose.

Aišku, piktdžiugos iškart parodė pirštu į Artūrą Zuoką, kuriam, suprask, šitas gaisras labiausiai reikalingas būsimai kažkokiai jų iškrypusiose vizijose įsivaizduojamai renovacijai, bet tas dievagojasi asmeniškai turįs vos penketą procentų akcijų, nors ir kontrolinį paketą valdo jo kontroliuojama įmonė, kurios jis pats nevaldo.

Šio “jachtklubo“ UAB direktorius Kęstutis “baltagalvis“ Jurevičius pasiskundė negaluojąs, todėl atsisakė komentarų.

Sunegaluočiau ir aš, jei mano vos galus suduriančioje įmonėje supleškėtų tai, ko jau ir atstatyti neleidžiama – jis pats mokėdavęs baudas, kad prieplaukos perpuvusias lentas pakeisdavęs naujomis (priekabiavę inspektoriai, padžiovę savo smegenis kartu su nebuvusia sąžine, argumentavo, kad lentas pakeisti galima liepto eksploatacinės saugos sumetimais, tačiau jų šiukštu vinimis prikalti!).

Bet dėl gaisro pasekmių čia labiausiai lieka nukentėję tik vaikai, kurių “Gero vėjo“ buriavimo mokykla glaudėsi šiame nušiurusiame, ir nušiurusiame visiškai ne dėl dėdžių jachtsmenų kaltės, jachtklube – sudegė vaikų buriavimo inventorius. Faktiškai, mokykla neteko savo burvalčių, kuriomis ir buvo buriuojama. Prieplaukoje ar toliau ant kranto stovėję laivės nenukentėjo, ačiūdie.

Degantis Vilniaus jachtklubas Trakuose (simbolinė foto iš 15min)

Aš norėčiau priminti, kad jau esu paskyręs pernykštį gėdingą Švininio Tarakono prizą Trakų nacionalinio istorinio parko direkcijai ir šios direkcijos pono direktoriaus Gintaro Abaravičiaus bukai ir užsispyrusiai kovai, atstovaujant visuomenės (kurios?) interesą, kad privatizuotas iš profsąjungų sporto draugijos “Žalgiris“ Vilniaus jachtklubas Trakuose išvis išnyktų nuo žemės paviršiaus.

Nes jachtos sukelia vizualinę taršą, o jam – skrandžio spazmus, matyt (jei tik tulžį, tai atsiprašau).

Galutinai teismai jau padėjo riebų ir gėdingą tašką, priimdami neskundžiamą verdiktą – nugriauti viską velniop ir žolyte užsėti bei druska pabarstyti, nes buriavimo Galvėje ir su ja susijungiančiuose Bernardinų bei Skaisčio ežeruose nereikia.

Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl nebuvo perimtas savo laiku dar lenkų tarpukaryje statytas jachklubo pastatas, fasadu žiūrintis ne link Trakų salos pilies, kaip (dar) esamas sovietmečio jachtklubas, o link Trakų pusiasalio pilies.

Tai į šio pastato atidarymą buvo atvykęs net tarpukario Lenkijos prezidentas Ignacy Mościcki bei to meto Vilniaus vaivada, vėliau šį pakeitęs jau kaip egzilinės Lenkijos vyriausybės prezidentas Londone nuo 1939 metų Władysław Raczkiewicz. Jokios atminimo lentelės ten irgi nepamatysite, nepaisant to fakto, kad ne pirmą kadenciją Trakų savivaldoje didžiulę įtaką turi vietos “lenkai“, nes ir jiems, matyt, šie istoriniai įvykiai jokios istorinės reikšmės neturi.

Atkreipiu dėmesį į praleistą ir neišnaudotą nedidelę teisinę galimybę – “atstatyti“ ant egzistuojančių istoriškai pastatų iki visokių draustinių įkūrimo yra vis dar teisėta ir leistina. O čia nelabai net ir atstatinėti ko reikėjo – tik suderinti teritorinius planus. Jei geranoriškai susiderinama, aišku.

Ironiška, liūdna ir kartu pikta, kad būtent šitą lenkiškus laikus siekiantį istorinį paveldą dabar būtina sulyginti su žeme.

Net nesvarbu, kad neleistina atstatyti to medinio kluono, kuris supleškėjęs, ir nesvarbu, kad supleškėjo ne buvusi “Žalgirio“ irklavimo bazė, kuri tos pačios direkcijos to paties direktoriaus mein kampf dėka palikusi griūvanti, nes net Benas Gudelis tų pastatų nebegalėjęs rekonstruoti ir pritaikyti rekreacinėms reikmėms (tarsi iš verslo ateinačių pajamų ir darbo vietų šios savivaldybės biudžetui nereikėjo).

Gerokai svarbiau tai, kad juk išties jachtklubui vietos Trakuose nelieka. Tai, kas sudegė, dabar jau griauti net nebereikės. Bet nenorėčiau tikėti, kad buriuotojai nusprendė pasielgti taip “pilėniškai“ supleškindami elingą su vaikų buriavimo inventoriumi.

Išvaikomi buriuotojai iš Kauno, išvaikomi ir šie padegėliai iš Trakų, kaip dar anksčiau buvo begėdiškai stumiami ir šiauliškiai iš Rėkyvos, kurioje vyksta ir tarptautinės ledrogių varžybos.

Tame fone – sveikiname kapsukinius, sulaukusius savo jachtklubo 50-tojo jubiliejaus.

Nenorėjau liūdna gaida tiesiog dabar užbaigti.

Komentarų: 1

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.