Ant kieto prie skyduko žiemai


Pakol pleškėjo aną savaitgalį Vilniaus jachtklubas, tai tuo tarpu po jo sekantį, o dabar mums jau praeitą savaitgalį, mero buldozeriu lyginamame Kauno jachtklube (kalbant apie jachtininkų klubą, o ne sovietofiliškai tokiu vardu klaidingai užsivadinusią UAB-ę prie Pažaislio moterų vienuolyno) vyko tai, kas paprastai navigacinio sezono gale irgi neišvengiamai nutinka kituose įburintuose šių geografinių platumų vandens telkiniuose, netgi kur jokia vietos valdžia sulyginti jachtklubų su žeme nesistengia.

Tad man taip betampant pašikinimui vakare jau penkiolikmetę kovinę bedantę šunę vardu Morka po Varėnos jūrą Derėžnyčios patvankos dėka sukūrusio kompartijos funkcionieriaus vardo gatvę, jungiančią dzūkus su vytautais, paskambino romantiškai nusiteikęs (ša, husarai!) Audrius iš va to Kauno ir ano jachtklubo.

Varėnos jūra nuo kieto kranto link minkštos salos

Ir taip maždaug manęs, kaip ekspertas buriavime tokio eksperto filologijoje, klausia: o tai kaip išraiškingai (meniškai beigi visaip ten poetiškai) vadinasi tas veiksmas, kuomet laives iš vandens iškeliame – nes kai nuleidžiame, tai bent jau taip į vandenį merkiame?

Sakau, kad jei iš anglų kalbos pažodžiui, tai – pastatymas ant kieto.

Buriavimo ypatumus Kauno mariose Audriaus laivėje išbandžiusi, o čia va taip parkritusi ant minkšto visiškai negyva apsimetanti kalė, nenusiteikusi eiti į jokį šaltį, tamsą ir vėtrą

O va dėl to kieto, tai gal dabar kikenantis poručiko Rževskio vardo išdykusių rankdarbių pionierių būrelis dabar drožia (o taip pat drožia ir tai, apie ką ir kuo pagalvojo) rikiuotės žingsniu tiesiai į bilijardinę šratų į lūzas įmušinėti!

Nes kai žiemai laivės rymo, tai ir lietuviškai vadinasi, kad žiemoja.

Laivės, iškeltės ant kietumos (Audriaus foto)

O kai ant kranto iškeliamos, tai ir pastatomos yra, agliškai sakant, ant kieto arba kietumos (kietos sausumos) – hard.

Kai plokščiadugnių sėklių buriuotojai olandai taip sau tą visą kranto ir priekrantės vandens bendrą infrastruktūrą, skirtą laivams iškelti pataisymui ar apžiūrai, pavadinę ir visiems jau dabar žinomu žodžiu dok – anglai netgi laivo priraištavimą prie tokios prieplaukos ar išsausinamos “kietumos“ vadina docking.

Bet jei išsikeli žiemai pasaugojimui ant kranto, tai kiec kap kiec – arba on hard.

Tai kas tas hard tarptautinėse jūrinėse sąvokose, kur išties vyrauja anglų kalba, pasiskolinusi sau panašių žodžių ir iš olandų bei kitų nelabai draugiškų savo kaimynų, su kuriais nuolat ant vandens pakariaudavę?

* * *

Tai ši sąvoka savo kilme ateina iš Anglijos Hempšyro grafystės, davusius pavadinimą vietinei juodai kiaulei stačiomis ausimis ir baltomis priekinėmis kojomis bei sprandu:

Hempšyro kuilys – tarsi kardinalinis navigacijos ženklas, pastatomas laivybos kliūčiai iš rytinės pusės (iš Britannica).

Kaip rašė 1606 metais anglų Bardas savo dramoje apie škotų generolą MacBeth, kuris patikėjo net trimis raganomis, išpranašavusiomis šiam tapimą Škotijos karaliumi:

– Kur gi buvai, sesule? (where hath you been sister?)
– Kiauliną žudžiau! (killing swine).

Pats pavadinimas Hampshire yra kilęs iš senosios anglų (dar iki Bardo) kalbos kaip Hamtun.

Kas, kaip matote iš abiejų žodžių, vyrauja daugumoje angliškų vietovardžių: tai ir kaimas (-ham), ir dar miestelis (-tun arba -ton ir net -don) – kur tuomet jau tas didmiestis London, aišku, yra toks vis skęstantis miestelis, nes ant kieto tebuvusi tik jo šiaurinė dalis (kur yra “laivyno“ upės Fleet dalinamas prie “pakrantės“ Bank “miestas“ City tarp gynybinio nuo visokių vikingų “bokšto“ Tower rytuose ir vienuolynu čia buvusios vakarinės šventovės Westminster), o va pietiniame krante Southbank  anapus Temzės upės, kai jau galop ten irgi pelkynai pradžiūvo, tai pigiame sklype tas paminėtasis Bardas ir pasistatė savo kluono teatrą, pavadintą vengriškų konservuotų žirnelių Globus vardu.

Tuomet senųjų anglų bendrai rajonas aplink gyvenvietes vadintas scīr, kas šiuo atveju tapo Hamtunscīr, ir kas Viljamo Užkariautojo iš Normandijos dėka 1086-aisiais užrašyta karalystės inventorizacijos knygoje Domesday (ūkio), pavirtusioje į The Doomsday Book (paskutinės pasaulio dienos), jau kaip Hantescire, vėliau gramatiškai kalbainių atitaisytas į Hampshire, kur tuo –shire dar vadintos grafystės ar karalystę sudarančios kunigaikštystės (ir pirmieji rimti serai todėl buvo shire, tapę sir).

Ir iš kur tie čiabuviai, auginę minėtas navigacinių spalvų kiaules, yra vadinami hants (kurių dera nepainioti su chantais iš Rusijos už Uralo vakarų Sibire esančios  Chantų Mansijos Jugra apygardos Tiumenės srityje), kas gal kiek geriau, nei rytų londoniečius vadinti cockney, taip vis tik čia padorumui labui ir nesigilinant jau va į šio žodžio šaknį, kas gi išties turima omeny, kuo taip vadinamas “tikrasis“ nuo jų ateinantis angliškasis akcentas, skamantis tarsi kalbant bulvę (bulvę, husarai, bulvę, o ne tai, kas rytų londoniečiai irgi iš tos pačios raidės!) burnoje vartalioti.

Tai dabar klausiate, ko aš čia, tarsi koks hempšyrinis kiaulinas, besiprašantis makbetinių raganų skerstuvių, jums apie tuos chantus iš Hempšyro galvą kvaršinu?!

* * *

Nes Anglijos pietuose per Solento sąsiaurį, kuriame vyksta karališkojo laivyno paradai, į šiaurę nuo buriavimui svarbios Vaito salos (Isle of Wight), yra dar Hempšyro grafystėje ir toks ne mažiau buriuotojams pažįstamas pietinis kaimukas-miesteliukas Southampton, kur ir vyksta ta pasaulyje svarbi laivių mugė Southampton Boat Show, ir dar toks svarbus istorijoje bei laivyboje nuo burių amžiaus uostas žiotyse, kuris taip ir vadinasi Portsmouth (pastarame esančiame istoriniame doke irgi buvau, kur yra ir admirolo Horatio Nelson flagmanas HMS Victory).

Portsmouth istoriniame doke centre stovintis HMS Victory – aplink doką esanti krantinė irgi vadinta Hard (iš vikės)

Nenuostabu, kad tokioje geografiškai ir geopolitiškai anglams svarbioje vietoje turėjo vystytis laivadirbystė.

Nes būtent čia, tarp Southampton ir Portsmouth įlankos kitoje pusėje, apsaugotoje nuo jūrų ir vėjų, kur buvo plokščias ir kietas (!) krantas, tiko statyti burlaivius (o trys iš jų čia pastatyti netgi dalyvavo ir Trafalgaro 1805 metais mūšyje kartu su paminėtuoju admirolu Horatio Nelson).

Nes krantas buvo nuolaidus (slip) ir neklampus paprastai potvynių užliejamų pakrančių purvyne (muddy), bet yra kieto grunto (hard), todėl tinkamas nuleisti laivams į taip apsaugotą iš pietų Vaito sala šį sąsiaurį.

Didesnių laivų taip kranais nepakilosi, kaip dabar (Audriaus foto iš Kauno jachklubo)

Toji vietoje taip ir pavadinta – Buckler’s Hard.

Ir tokia pati vietovė įlankoje prie jūros taip pat juk yra prie Portsmouth, kur vadinasi Priddy’s Hard, ir kur tiko uostą saugančiame Gosport forte įrengti karališkąjį parako arsenalą (dabar ten irgi istorinė vieta, kaip ir veikiantys sraigtasparnių remonto dirbtuvės).

Žodis priddy seniau reiškė karo laivuose duodamą įgulai komandą pasirengti: get priddy! arba priddy up boys! (kas dabar reikštų “pasipuošk!“ – pretty), tad pavadinimas labai tai vietovei pritiko, kuri nuo seno dar ir tarnavo navigaciniu orientyru, atplaukiant iš Solento sąsiaurio į šią įlanką.

Beje, kas yra buckler?

Tai toks skydukas, labai mėgtas dvikovininkų fechtuotojų (swashbuckler) – jo skirtumas nuo įprastinio skydo (shield) tame, kad skydas yra didesnis ir paprastai tvirtinasi diržais prie dilbio, o šis nedidukas skydukas yra tiesiog sučiumpamas tik plaštaka tarsi puodo dangtis:

Skydukas (buckler) – pamėgtas dvikovininkų gynybinis įnagis greta vienarankio kalavijo (iš steel mastery)

Būtų smagu pasidomėti, kaip šita vietovė išties gavo tokį keistą pavadinimo derinį (nepaisant kaimo+miestelio pavadinimo vietovardyje) – gal netgi iš to, kad savo forma išties priminė skyduką, ant kurio kieto kranto ir pradėti statyti tie mediniai burlaiviai, kuriems mediena tuomet gabenta iš Naujojo Miško (New Forest – ten dabar yra įsikūręs National Motor Museum, ir kas tuomet čia labai įdomai susišaukia su buriuotojais Kaune, kur toje pačioje jų įlankoje, apsuptoje miškeliu, yra įsikūrusi ir “motoristų prieplauka“).

Išties tas čia įkurtas laisvas, o ne karališkasis karinis uostas, prekybai su Vakarų Indijomis (mums įprastai vadinamomis Karibais ar bent Antilais) pirmiau buvo pavadintas dar Montagu Town pagal antrąjį Montagu kunigaikštį (1690-1749), kuris buvo paskirtas anų karibiškų salų gubernatoriumi ir tam čia uostelį pasistatė.

Cūcikų mylėtoja, šio kunigaikščio žmona Marytė, jaunėlė pirmojo Malboro kunigaikščio Džono Čerčilio dukra (iš vikės)

Šis diegas irgi buvo smagus, vertas paminėti, ir ne vien dėl to, kad be šio uostelio ir miestelio, tai Londono vakariniame priemiestyje Bloomsbury Šv. Egidijaus (St Giles) parapijoje jo dvaro vietoje dabar yra įkurtas Britų Muziejus (The British Museum), pilnas imperinių britų prisiplėštų kultūrinių vertybių iš kolonijų ir pakeleivingų kraštų.

O šio “kietojo uostelio“ įkūrėjas dar buvo ir pirmosios angliškos masonų ložės magistras, Karališkosios Draugijos (t.y. britų mokslų akademijos) narys, ir šiaip pokštininkas, kaip skundėsi šio “mamytė“ (t.y. uošvė Sarah Churchill), mėgęs prisikviesti svečių į savo dvarą tuo, kad praeivius laistęs vandeniu (buvo ir filosofą Montesquieu į kubilą su šaltu vandeniu įgrūdęs ant bajerio), o po to kvietęs išsidžiovinti, ta proga sušilti ugninio vandens pagalba, ir kad jau dūzgės užtrukdavę, tai guldydavęs į lovą, kurioje tuos užpuldavę blusos (keistas toks angliškų aristokratų humoras, sutinku).

Na, o mūsų aptariama skyduko kietuko vietovė dėl savo kranto ypatumų ir jau šimtmečiais sukurtos laivadirbystės tradicijos, tai per Antrąjį Pasaulinį karą pasitarnavo britams čia statant torpedinius katerius bei desantines baržas išsilaipinimui Normandijoje 1944-aisiais (kur jau toks gavosi savotiškas “mandagumo vizitas“ atgal po čia paminėtojo Viljamo išsilaipinimo Anglijoje šios nukariavimui po jo laimėto Hastingso mūšio 1066-aisiais).

* * *

Vis tik buriuotojams ši vietovė dabar gal istoriškai įdomesnė tuo, kad iš čia 1966-aisiais link Plymouth savo vienutininko kelionę aplink pasaulį pradėjo su vos vienu priverstiniu sustojimu savo 53 pėdų keču Gipsy Moth IV seras Francis Chichester.

Ir būtent į Buckler’s Hard nuo 2010-ųjų ši laivė yra perkelta iš Greenwich, kur iki tol stovėjusi greta Cutty Sark, apie ką dainavęs Single Handed Sailor ir Mark Knopfler iš Dire Straits:

A mother and her baby and the college of war
In the concrete graves
You never wanna fight against the river law
Nobody rules the waves

Čia toji mama – tai Cutty Sark, o jos vaikas – Gipsy Moth IV, ir karo koledžas – tai Old Royal Naval College, Gryničo (v nesitaria) jūreivystės pastatų komplekso, esančio karališkosios observatorijos, per kurią eina Nulinis Dienovidinis, papėdėje. Britanija valdė jūras kaip jūrinė imperija, ir iš čia tas šūkis Britannia, Rule the Waves!

O upės įstatymas arba dėsnis – turima omeny Temzė, kuri dukart paroje pakyla ir nusileidžia po 9-10 metrų, taip nuspręsdama, kada tie jos dokai yra “sausi“, o kada jais naudotis jau galima; tad tas betono kapas – tai sausas dokas laivo pastatymui taip ant kietumos visam laikui.

Vis tik ši laivė, nuo 2015-ųjų atvaizduota ir britiškuose pasuose, iš šio “cementinio kapo“ sugrįžo ne tik vėl į Buckler’s Hard, bet ir kur šios kelionės 50-tojo jubiliejaus proga buvo atrestauruota bei vėl nuleista ant vandens:

Nuo kieto vėl link vandens sugrįžusi Gipsy Moth IV (iš bucklershard.co.uk)

Beje, šią istorinę laivę, dabar iškeltą vėl iš vandens ant kietumos, netgi jau galite nusipirkti: nuo pernai vasario dėl koronaviruso pandemijos, paveikusios finansiškai ir Gipsy Moth IV valdžiusį trestą, ji yra parduodama.

* * *

Taip ant kieto su visam, kaip žinote, pas mus irgi Smiltynėje stovi tie žvejybiniai traleriai pakeliui link Kopgalio tvirtovės, kurioje dabar yra lankomiausias lietuviškas muziejus,

Tai, sakyčiau, esame išties jūrų tauta, jei lankomiausias yra ne koks kitas, bet būtent Lietuvos Jūrų Muziejus (išties, manau, ten lankytojų srautą sukuria vis tik delfinai, bet jei nuobodžiaujantys lankytojai užsuka dar ir į muziejų, tai negali pykt!).

Vis tik mūsų kalboje prigijo žodis slip, kurio prireikia laivą nuleidžiant, o ne hard, kuris parodo to laivo nebenaudojimo vandenyje vietą.

Gal todėl taip ir prigijo, nes plaukti, kaip sakė romėnų admirolas Pompėjus anot Plutarcho, yra gerokai svarbiau, nei pasistatyti laivą ant kranto priverstiniam peržiemojimui – navigare necesse est, vivere non est necesse, et memento mori, lochus magnus (liet. “kojas į cementą – ir į mares“, kaip sakė Linksmaisiais 90-ais vietiniai “gydytojai“).

Šiaip gal labai neliūdėkime – nepraeis nei pusė metų, o jau, žiū, ir vėl bus merkti galima!

Žiemoti susirengęs mano vaikų Grikis iš prieglaudos (dukros nufotografuotas)

Ko sulaukti jums greičiau, nei dabar tikitės, linkiu, jei net “pamiršta“ Gipsy Moth IV tos valandos irgi sulaukė.

Ahoy!

Vakarėjantis dar neiškeltų laivių pilnas tikrasis Kauno jachtklubas (Audriaus foto)

* * *

P.S. kodėl šįkart iliustracijose cūcikai, o ne katukai?

Nes esu, deja, alergiškas katukams (ne perkeltine prasme), tai va todėl čia kietesni sutvėrimai iliustracijoms.

Kam katukų vis tiek trūksta – tai mano tėvo rainis, įvytas nuo kietumos ant tvoros to kovinio smailianosio meksikonų buldogo.

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.