Žemyn upe: dzimkų keliu


“Žemyn upe, žemyn upe, foto šmoto, foto šmoto, žemyn upe“ – pasišaipė iš planų FB Algimantas Variakojis, vandenynų valdovas (kol neapkaltintas vėl garbės suteikimu “ne tam“, tai skubu užtikrinti, kad sąvoką Ocean Master © sugalvojo Artūras Dovydėnas, kuris mokėsi anglų kalbos dar vaikų darželyje nuo šešerių, todėl dabar siūlo LBSui taip pervadinti jachtkapitonius).

* * *

Penktadienį savo klausimą G+ ir FB pakartojau: mielai šeštadienį paburiuočiau (regatų ir intymaus nesiūlyti) netoli Vilniaus. Pasižadu būti geras, klausyti laivės vado nurodymų, parašyti reportažą (arba gerai, arba nieko, bet kai lakštingala negali nečiulbėti, tai tik gerai), atsivežti dovanų.

Olandas, būdamas jautrios širdies ir meniškos natūros, pasiūlymą atmauti pas jį į Mingę irgi pakartojo. Sakau, toli ta šiaurinės Rytų Prūsijos pietinė dalis Vakarų Lietuvoje, bet mintis patinka.

Tik, deja, mano “patinka“ į traukinį (nors koks traukinys, kuris tupykloje mąstytojų nelaukia – ten gi geležinkelio nėra!) nespėjo, o šeštadienio rytą, kaip tyčia, išėjo Olandas iš laivės po apylinkes loot and boot pamaklinėti telefoną palikęs, todėl atskuodimo greitkeliais į buriavimą Kuršmarėse klausimą teko, laiko nemarinuojant, man šeštadienio rytą pakeisti alternatyvia kelione upe, apie kurią vis pagalvodavau, bet vis taip pat sėkmingai atidėdavau. Netgi kelione ne viena, o dviem vienoje, bet nėra čia ko užbėgti pasakojimui už akių.

Sakyčiau, likau ant ledo, nors iš tiesų, kai jau melancholiškas romantiškai (ša, husarai!) nusiteikęs Olandas perskambino, tuomet buvau ant vandens (visai skysto ir takaus, o ne kieto!), krimsdamas sumuštinius su Utenos Skalsiąja dešra (reklama neapmokėta), užsikąsdamas ridikėliais (no name) ir rinkdamas epitetus keiksmų forma lietuviškam mineraliniam vandeniui, kurio pavadinimo neminėsiu, idant šlykštesnio gėralo dar reiktų paieškoti, o mane sugundė ne kaina (buvo geresnių pasiūlymų už litrą, ir buvo litrų geresnės mineralizacijos ir išbandyto skonio), bet 2 litrų butelis, kuris parankesnis kelionėje.

Tad buriavimo projektą, apie kurį Olandas žino, kol kas atidedam, bet grįžtam prie kelionių serijos “Žemyn upe“.

Šįkart – Lietuvos upių supermama Neris, kurioje dabar laivyba numirusi, nors joks HES mūsų teritorijoje nestovi (iki sovietmečio Lietuvoje buvo draudžiama patvenkti upes, kuriomis buvo vykdama sielių plukdymas ir vytinės gabeno krovinius eksportui – visų pirma Nemuną ir Nerį; iš čia ir Simo Knapkio jums atkastas “lietuviškas“ burliokų pavadinimas – dzimkos).

Ir priežastys rinktis Nerį man buvo kelios:

1) esu Nerimi per Vilnių plaukęs (Zuokai, koks ten dar metro, kai dviračių takelių nesugebėta padaryti, bet tai kur žadėtasis vandens tramvajus iš tavo utopijų “Rubikono legendos apie Vilnių“?) triskart ar keturiskart (ne visas keliones aprašinėju), tačiau Vilnius upe man kaskart baigdavosi už Lazdynų tilto vien logistikos sumetimais, nors formaliai šis vandens kelias per Vilnių turėtų baigtis už Gariūnų tilto. Va šitas gabaliukas vis prašėsi įveikiamas.

2) domino laivybos kelias nuo Mindaugo sostinės Vilniaus (kas pasakė Gedimino? Šis įkūrė sostinę iš Kernavės Trakuose, kurie dabar yra Senieji Trakai, o sostinę iš šių jau antru etapu perkėlė į senąją vietą, kuomet pirmąkart Lietuva krikštinosi, o Lietuvos vienytojas buvo karūnuotas, ko nespėjo jau imperialistas Gediminas, nunuodytas per rusų sąmokslą) iki senosios Lietuvos pagoniškos (konservatyviosios) sostinės Kernavės.

Beje, ar susimąstėte kada, kad visus tris UNESCO saugomus paveldo objektus iš tiesų galima pasiekti vandeniu: Vilniaus Senamiestis (su Užupiu), Kernavės piliakalniai ir Nerijos kopos? Netgi visuose yra ta pati Neries šaknis, kas gal irgi simboliška.

Aš ne grafas Tiškevičius, ir mano kelionės Nerimi neturi etnografinio ar tyrinėjamojo pobūdžio. Nors… va ar galėtumėt išgūglinti, kiek trukdavę nuplukdyti sielius, tarkime, nuo Vilniaus iki Kernavės ar Kauno? Tą gali sužinoti tik praktiškai (plausto gal ir nebūtina statyti, bet pripučiama valtis juda panašiu greičiu neirkluojama). Ir jei kas rašys istorinį romaną, tai kreipkitės dėl detalių ir patarimų – Simas jums suteiks vienokios informacijos (apie senąjį lietuvių laivyną upėse), o aš jau šiek tiek galėsiu papasakoti apie navigaciją.

Buvau skaitęs apie Neries kriokuvas (J. Barono “Rusų-lietuvių kalbų žodynas“, 404 psl.), dar vadintas “raganų verpetais“ – akmenų slenksčius ir rėvas (lietuviai išsivertė į griovas – vienas žemėlapis taip ir rodo dešiniame krante esant Griovų parką, o kairiame – Neravų kaimą – sic!), kurie pridarydavę bėdos sielininkams ir dzimkoms su vytinėmis. Netgi plūduriuojančią prieplauką iš Kauno velkant Nerimi į Vilnių, toji, sako, strigusi penketą ar šešetą kartų.

Vienas dalykas skaityti, o kitas – pamatyti pačiam ir netgi perplaukti. Atstumas buvęs ne toks ir didelis, bet ar tik ne trečioji kriokuva tai jau ir su pripučiama valtimi privertė pasijausti nelabai jaukiai, prisipažinsiu… Nenuostabu, kad sieliai neretai per tuos velnių ir raganų akmenis pabirdavę, juos vėliau perrišdavę prie Kauno prieš kelionę Nemunu iki Vindeburgo (dab. Ventės Rago) – apie tai savo tinklaraštyje rašė ir istorikas Gediminas Kulikauskas.

Bet gal gana kalbų, o daugiau vaizdų? Vietomis kelionė buvusi ganėtinai nuobodi (tad neaprašinėsiu), kai kur – visai smagi (ne tik per kriokuvas). Neris irgi visokia – ir mūsų lygumų upė, ir vietomis tarsi Šiaurės upė taigoje (esu metus praleidęs Komi – turiu su kuo lyginti).

Spaudžiate ant pirmos nuotraukos ir randate trumpą komentarą prie vaizdo – ir bus jums šįkart pasakojimas komiksais:

I etapas aplink Bukčių pusiasalį. Lazdynai – Gariūnai:

II etapas. Gariūnai – Grigiškės:

III etapas. Grigiškės – Stirniai:

IV etapas. Stirniai – Paneriškės:

Įrašo “Žemyn upe: dzimkų keliu” komentarai: 7

  1. Atgalinė nuoroda: Simas Butavičius burvalte “Utopia“: Palūšė – Nida – Skipper_LT

  2. Atgalinė nuoroda: Škuna iš Lunenbergo (1/3): kas dainose sudėta – Skipper_LT

  3. Atgalinė nuoroda: Seniausias jachtklubas (7/7): likę paraštėse – Skipper_LT

  4. Atgalinė nuoroda: Laivė Neryje | Laivai ir jūrininkai. II tomas

  5. Atgalinė nuoroda: Dzimkoms paguosti? | Keverzonės kreida ant grindinio

    • Matyt, farvaterį gerai žinojo, ypač per kriokuvas. 🙂 Ir grimzlė ne tokia didelė buvusi – įtariu, plokščiadugnis. Tada tikrai galima. Gal ten man taip “sekėsi“, kad vienoje grynai ant akmenų užšokau, nors lyg ir viduriu plaukiau.

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.