Aš taip matau, kad Karaliaus Vilhelmo kanalas (ir panašu, pervadinimas į Klaipėdos kanalą neįsitvirtino, kai juo Klaipėdos vis tiek nepasieksi), tampa jau antruoju Šventosios “uosto“ projektu – t.y. tokiu dar vienu amžinu mokesčių mokėtojų pinigų nusavinimo, pasisavinimo ir iššvaistymo tuščiai biurokratiniu “projektėliu“, iš kurio pasipelno nagus prikišę ne visada dori valdininkai bei jų apsukri šaika, kaip dabar madinga sakyti, o va tų žadamo viešojo gėrio bei priprojektuotos naudos visuomenei taip ir nesulaukiama.
Gal pernai per visas tas pandemines perturbacijas ir politines peripetijas praleidote, bet tarsi pagal užsakymą (?) vos per nepilną lapkritį:
- ir dėmesio, dievagojasi, jūrinei kultūrai nepritruks kitais (tad – šiais) metais;
- ir susisiekimo ministras buria, kad tas Karaliaus Vilhelmo kanalas turėtų būti sujungtas su Kuršių mariomis;
- ir pasiskaičiavę, kad reikia iščiulpti dar ne mažiau 60 milijonų doičeurų, kad būtų iškelta pusę miesto geriamu vandeniu aprūpinanti Klaipėdos 3-oji vandenvietė, kuri yra toji kanalo dalis, kuri jungtų kanalą su uostu.
* * *
Tarsi dvi (!) Minijas be tikslo sujungiantis kažkokio Vilhelmo kanalas (iš vikės)
Tai man čia pradėjus nuo trečio punkto arba antro galo, be abejo, kad tie 340 tūkstančių eurų jau iššvaisčius tikslingai panaudojus galimybių studijai (kodėl ne verslo planui?), pačią tokią perspektyvinę idėją buvo nuspręsta dar nenugrūsti į tolimiausią stalčių (kadangi pakvipo galimybe “įsisavinti fondus“?) ir bent jau parengti dar kokį vieną ar kitą “svarbų“ popierinį projektėlį, kaip ten būtų, jei dar būtų į kibias rankutes įteikta bent 60 milijonų eurų to sumanyto projekto įgyvendinimui.
Nes žiū – ogi gal dar ir pavyks!
Aš čia ne apie milijonų pelningesnį panaudojimą asmeniniam, ir ne mano paties, gerbūviui (juk lietuviai, kurių elitinis sąrašas yra žinomas siaurame ratelyje ir niekaip neįžlibinamas VMI, FNTT bei STT, tai gi dar niekada taip istorijoje negyveno!) nuo tų šešių dešimčių milijonų rausimui, statymui ir kraštovaizdžio papuošimui tvarumo labui.
* * *
Taip jau nutiko, kad sovietmečiu šio uostamiesčio sparti plėtra įvyko dar ta vokietmečio laikais Memel nubrėžta pietine varguolių (geziukai iš Šeulia pietinia supras) lietuvių lūšnynų Smeltėje (vok. Schmeltz, rus. Pыбпорт) kryptimi, o ne į šiaurę link Melnragės (vok. Melneraggen) už vietinių vokiečių miesto Bommels-Vitte kvartalų, kur vietiniai ponai ir dabar linkę sau pajūrio vilas statytis, net jeigu jų ministeriškos algelės ir nesiekia formalios sklypuko kainos.
Prūsokų kartografo Daniel Gottlob Reymann 1806 metų Memelio 1:200 000 mastelio žemėlapio iškarpa
Ir taip komunistiniams urbanistams pakeliui pasitaikė minėtasis dar prūsokų karaliaus Viliaus I-ojo vardo kanalas, tam laikotarpiui miesto partkomo bei ispolkomo valdžiai pritikęs tik kaip vandens saugykla.
Nes jokio kanalo krovinių perplukdymui tų tarybų valdžiai ten jau nebereikėjo, o va gėlu vandeniu aprūpinti sparčiai statomus daugiabučių vandentiekius prireikė čia pat.
Todėl suprantama, kad ne šis kanalas anuomet įsirėmė į esamą uostamiesčio vandens saugyklą, bet taip šio kanalo šiaurinę atkarpą tiesiog pavertė vandentiekiui reikalingo vandens šaltiniu, visiškai tam einamąjam epochos momentui pakeliui į šviesų komunistinį rytojų nebesirūpindami, kas yra už to kanalo ten toliau per pievas į pietus, ir kam išvis tas vandens “griovys“ buvo ar gal būtų dar reikalingas.
Svetimą kraštą kolonizuojant, čiabuvius iš ten išvijus “namo“ į jiems svetimą Vokietiją, ne visas taip urmu atitekęs inžinerinis paveldas rūpėjo.
Dabar bent jau mūsų pamario dragūnai turi pratyboms Kairiuose vandens kliūtį prie apgriuvusio pakeliamo tilto, kurią mokosi forsuoti į vieną ar kitą pusę, tačiau krašto apsaugai mūsų pinigus prapyškinantys biurokratai mano, kad šie gal galėtų susirasti ir kitą tarpusavio pasipyškinimui vietą, kadangi vokiški šarvuočiai už žydiško tanko kainą vis tiek prūsokų kanalo savo eiga neįveikia.
Rytprūsių lietuvių dragūnai 1813 metais, parbloškę kažkokį “kavianską“ jėgerį (iš vikės)
Ir čia mes taip ir prieiname prie antrosios šio šamanų baleto aplink kanalo atnaujinimo projektą dalies.
Tas sujungimas su Kuršių mariomis, kuris gi ir taip galimas pakeliui jau prie Drevernos ir dar yra pačiuose pietuose jau nebe Klaipėdos, bet Šilutės rajone, taip į rytus nuo Ventės Rago Nemuno Delton įtekančios Mingės (sulietuvinus – dar vienos Minijos) upės žiotyse, kuria nori ar nenori, bet ir dabar sau naudojasi kone paskutinio Lietuvoje jachtklubo anarchistai iš Mingės taip popieriuose vadinamo “Kintų buriuotojų klubo Marių Burės“.
Bet tam kanalui suprasti, tai pradžioje reikia gi dar suprasti ir jį išraususių vokiečių logiką – ir kam tas išvis buvo išraustas, ir kurioje vietoje tai jau dabar mūsų “jūrinei kultūrai“ jį dabar galima vėl pritaikyti.
* * *
Tam, žinote, net nereikia jokių 340 tūkstančių eurų – tam tereikia truputį istoriją iš viešai prieinamų šaltinių pasistudijuoti arba tiesiog dykai pasiskaityti šį tinklaraštį, kur viskas būna išsamiai sudėliojama.
Būsimoji finansų ministrė su riomerynės diplomuku (iš giphy)
Ir čia va turėčiau pasakyti, kad ir vokiečiai jį išsirausė ne tam, apie ką visokius blėnis jums vikipedijose su šiuo kraštu nieko bendro neturintys lietuvių istorikai rašinėja, kad “audros už Ventės Rago neišblaškytų po Kuršmares sielių, atplukdomų Nemunu“.
Matote, rąstai krūvomis savo eiga upėmis gerai plaukia tik… pasroviui.
Bet kai pastovios krypties jokios srovės aplink Ventės Ragą mariomis iki Malkų įlankos Klaipėdos uoste net nėra, tai tų palaidų ar į sielius priraišiotų rąstų niekas taip nepaleisdavęs – gi tik plūduriuotų išblaškyti ir genami vienokių ar kitokių Kuršmarių vėjų sau į vieną ar kitą pusę, nevykėliams pirkliams, vėpsant ant uostamiesčio krantinės ir iš dangumi slenkančių debesų buriant, tai gal dalį koks pietvis launagis taip per visas marias iki Kiaulės Nugaros atgins?
Nes pragmatiški vokiečiai dar lietuviškame Jurbarke, arba jau vokiškuose Smalininkuose (nuo žodžio smalėkai, o ne a small town on the banks of river Memel, kaip dar Hanzos laikais vograudavę škotai iš Kėdainių), jei išvis ne pačiame Kaune arba Tilžėje jau atrūšiuotą medieną pakraudavę į savo baržas arba atplukdžiusias rąstus vytines.
Vytinė (lietuviška burinė barža) Gardine, pakeliui Nemunu gal link Kauno, kur LBS garbės buriuotojo Nr.3 AMB vardo HES pakeliui dar laivybai netrukdė (iš harodnia.com)
Ir todėl dar labiau gal nustebsite sužinoję, kad netgi ir tas sielių plukdymas šio kanalo kasimo metu 1863-1873 metais išvis jau buvo nebe toks ir intensyvus (atėjo gi garo ir plieno amžius!), kad vien dėl jų tiek žemės vertėtų dar išrausti (ir bendrai tokiais kanalais palaidų sielių niekas neplukdo).
Tuomet jau ir miškai Lietuvos teritorijoje buvo masiškai tiek iškirsti, kad intensyvaus sielių plukdymo Nemunu ir Nerimi nebevyko. Ir netgi valdiškose, buvusiose dar Abiejų Tautų Respublikos karaliaus, žemėse Dzūkijoje (todėl dzūkai ne vien Perlojos Respublikoje yra visumoje smagiai padėję ant visų valdžių, nes įpratę, kad ta jų valdžia yra labai toli nuo jų), deja, iki caro jau prasidėjo dirvožemio erozija.
Tokio pokyčių po pokyčių bei netvaraus ir visai nežalio kurso išdavoje, nors jokia žuvėdų IKEA dar ir nebuvo užsigrobusi didumos lietuviškų miškų, taip dzūkai ir turi pieskynus vietoje tinkamo žemdirbystei dirvožemio – kaip ir tik vėliau atsodintus dar sąlyginai jaunus bei labai monotipinius miškus (tik pušys tokioje dirvoje prigyja ir auga greitai), kuriuose labai neseniai galėdavę ir pasgrybauc, ir pasuogauc, kad kokį kašikų parduotAj ir jau dzūkų mergos nebūtų nuogos.
Bet už tai dzūkai vietoje tik skurdaus ir nepelningo žemės ūkio taip išvystė savo “etninę miškininkystę“ (t.y. etanolio distiliavimą miško tankmėje).
Oi, tie dzūkai su jų paveldu ir tos jų uogos… (iš giphy)
* * *
Bet tuo metu upės ir kanalai Europoje vis dar sąlyginiu pigumu ir apimtimis konkuravo krovinių pervežimuose su jau plėtojamu geležinkeliu, perplukdant sąlyginai nebrangių krovinių didelį kiekį baržomis: grūdus, anglį, minėtą medieną ir pan.
Taip pirmasis vokiškas geležinkelis (kurį išgalvojo dar anglai, bet vokiečiai išgalvojo traukinių tvarkaraštį, todėl Vokietijoje traukiniai važiuoja pagal tvarkaraštį, o Anglijoje traukiniai važiuoja), nors ir buvo nutiestas 1836-aisiais iš Berlyno į Potsdamą, tačiau jų šiaurinis geležinkelis iš Berlyno link Stralzundo prie Baltijos buvo tepaleistas dar tik po 1850-ųjų.
Ir jau tik po 1866-ųjų laimėto prūsų-austrų karo pati Prūsija (Vokietijos dar nebuvo!) valstybės lygiu rimtai susirūpino geležinkelių plėtra (svarbiausia, aišku, karo tikslams – pergabenti per šalį didelius kariuomenės ir gurguolės kiekius), ir ką iš esmės išgalėjo padaryti tik jau laimėję prieš prancūzus 1870-ųjų karą, kadangi prie savo pramoninių Ruro ir Silezijos regionų dar prisijungė ir gausų anglimi bei plienu prancūzų Elzaso regioną – taip va jau 1907-aisiais Vokietijos valstybė tapo didžiausia geležinkelių valdytoja visoje Europoje.
Tačiau Vokietija juk ir iki šiol kanalus bei didžiąsias ir laivybai ištiesintas (todėl neišvengiančias potvynių, kaip 2021-aisiais vasarą, kuomet Reinas būna nusekęs) savo upes naudoja didelių ir masinių krovinių perplukdymui.
Reino XIX amžiaus vokiečių burinės baržos, priklausiusios pagal vėluką Haniel Reederei GmbH, 1:60 mastelio modelis (iš modelships.de)
Kai šio gi būsimo Klaipėdos kanalo ne tik projektas, kurio idėja buvo dar Prūsijos karaliaus Senojo Frico (t.y. Frydricho II arba Didžiojo) laikais, bet geležinkelio plėtros pradžiau gi jau treji metai kaip buvo vykdomas prie to jo dinastinio Hohencolernų netiesioginio ainio (nes sunkiai, žinote, net kuljtiūryngų prūsokų raskevičiams su simonko sekasi biologiškai daugintis…) ir Prūsijos karaliumi tapusio Vilhelmo I-ojo, tiems darbams samdant vietos gyventojus iš gretimų Smeltės bei Drevernos kaimų.
Tad dabar galima sakyti, kad šį kanalą išties pradėjo rausti lietuviai (nors tiksliau – lietuvninkai) už vokiškus iždo pinigus (kaip ir dabar dirbam už eurus iš Frankfurto).
O tie darbai prie šio kanalo dar gerokai paspartėjo, kuomet jau po mano paminėto ir prūsokų laimėto prūsų-frankų 1870-ųjų karo buvo užvežta čia prancūzų belaisvių, kurie per beveik trejus metus katorgišku darbu ir išrausė kanalo atkarpą tarp Smeltės ir Stariškių (jų atminimui dabar ten prie kanalo lietuvių pastatytas paminklas GPS WGS koordinatėse 55.6438, 21.1709).
To paties laikmečio JAV vergų darbas prie Granto kanalo Viksburge (iš Madison Parish Civil War Canals)
Konteksto supratimui ir palyginimui, tai tą mielą mūsų Dzūkiją kirtęs Rusijos imperijoje svarbus Petrapilio-Varšuvos geležinkelis (kurio atkarpa ir aš į mokyklą važinėjau) pradėjo veikti irgi labai panašiu metu – 1862-aisiais, taip palikdamas nereikšmingu 1839-aisiais iki galo taip ir neužbaigtą Augustavo kanalą, kuris 1825-aisiais pradėtas buvo rusų rausti dėl prūsokų įvestų 1823 metais tranzitinių uosto mokesčių jų eksportui, siekiant taip rusams sujungti Vyslą per Nemuną iki pat rusų valdyto Vienspilio, nors taip galutiniai darbai prie šio “lenkiško“ kanalo faktiškai jau sustojo po mūsų 1831-ųjų sukilimo ir 1832-ųjų choleros epidemijos, pražudžiusios tuomet ir savo veikalu Vom Kriege po mirties tuo karo teorijos klasiku į istoriją įėjusį prūsokų generolą-majorą Carl Philipp Gottfried von Clausewitz.
Tad toji “išsivysčiusi“ Prūsija šiuo Karaliaus Vilhelmo vardo rausiamu kanalu, atrodo, kaip ir vėlavo į tą technologinio progreso traukinį, atsiprašant už kalambūrą, taip ją palyginant su “atsilikusia“ Rusija.
Tačiau juk ir to kanalo dar anksčiau prūsokams prireikė ne vien tam, kad jų “malkų“ pirkliai iš Memelio pasirūpintų rusų eksportuotojais mūsų šalyje.
* * *
Ačiū nuolatiniams rėmėjams Patreon bei tikslingai balsuojantiems per PayPal!
Skipper_LT 
Komentarų: 1