Saulius Trumpaitis: Laivė Nemunu žemyn

Tekstas ir nuotraukos (c) Saulius Trumpaitis

* * *

Paskutinius kelerius metus laivė „Gipsy Girl“ plaukiojo Kauno mariose ir kiekvieną pavasarį svajojo pamatyti Neringos kopas. 

Gipsė kaupė patirtį. Išmatuota ne viena Kauno marių sekluma, aplankytos įlankos, gaudyti vėjo gūsiai ir netgi išlaipintas jaunųjų jungų desantas Paukščių saloje. Viskas rodės vyksta teisingai, laivė plaukia, komanda grūdinasi ir tobulėja.

Tik vis tiek Gipsė jautė, jog kas tai ne taip. Ne tokiems vandenims, ne tokiems vėjams laivė sukurta.

Šis pavasaris kitoks. Dar viduržiemyje suderinta Gipsės vasarojimo vieta – Uostadvaris. Kad neliktų kelio atgal ir nebūtų tuščių vilčių, jog truputėlį paburiuoja Kauno mariose, o vat vėliau, sezonui įsibėgėjus, pervežama į platesnius vandenis. Taip jau buvo laivei žadėta nekart, bet kai Gipsės kylį apsemdavo vanduo, pažadai pasimiršdavo.

Balandžio pabaigoje, matant Nemune gerokai pakilusį vandenį, Kapitonui gimė planas–chuliganas, kodėl gi jai pačiai nenuplaukus Nemunu?

Surinkta patyrusi komanda: Kapitonas be kapitono pažymėjimo, vairininkas antraeilininkas ir buriuotojas mėgėjas. Suplanuotas išplaukimas Gegužės 9 dieną, dainuojant dainą „Dien Pobiedy“. VĮ Vidaus Vandens Kelių Direkcijos tinklapis žadėjo 7 pėdas po kyliu, praplaukiamus, nenuleidus stiebo, Lampėdžių ir Jurbarko tiltus. Naglis Šulija pažadėjo saulėtas dienas ir palankų vėją.

Gegužės 8 dieną įvykdytas bjauriausias, daugiausiai įgulos nervų pareikalavęs, pirmasis kelionės etapas. Kauno Jachtklube kapitono ir vairininko inžinerinių ginčų pasekoje, per valandžiukę suprojektuota ir pagaminta pakabinamo variklio tvirtinimo konstrukcija.  Stacionarus Gipsės Gota-motor jau gerokai pavargęs, o ir benzino ryja kaip alkanas ešerys sliekus.

Kartu su visa priekaba pakilus į orą ir nusileidus ant sunkvežimio platformos, laivei prasidėjo kelionė Kauno marios – Nemunas.

Vos telpant po tiltais, trankantis per duobėtas Kauno gatves, tikintis, jog atlaikys priekabos konstrukcija ir vietoje vėsaus  Nemuno vandenėlio neteks tikrinti Raudondvario plento farvaterio gylio. Papiktintas kapitono veidas atgavo šypseną tik laivės kyliui palietus vandenį. 

Po ilgų paruošiamųjų darbų, pergalės dienos išvakarėse “Gipsy Girl“ suposi Nemune, keistoje, lyg iš senovinio filmo, laivų remonto įmonės įlankoje. Draugiško kranisto pagalba pastatomas stiebas ir “Gipsy Girl“ vėl tampa savimi – burine laive.

Kapitonas su vairininku pavargę ir tokie ištroškę,  jog jau neapsispendžia, kas geriau: Vytautas, ar vis tik Švyturys. Prieš saulę  primerktom akim nuolatos žvilgsniu lygina stiebo ir Lampėdžių tilto aukštį. Lyg ir yra šansų tilpti.

Gegužės 9 dienos planas maximum: varikliukų ir burių pagalba pasiekti Jurbarką.

6 val. ryto kraunama manta, maistas, mineralinis ir kiti buriuotojiški atributai, kuriamas Gota trinku-bildu, ir atsišvartavus “Gipsy Girl“ įplaukia į tykiai tekantį Nemuną.

Rytas. Lengvas vėjelio dvelkimas dar neleidžia pasijusti tikra burine laive ir vietoje motoriuko gaudimo mėgautis tekančio vandens ir paukščių čiulbėjimo garsais.

Su dideliu nerimu pasitinkamas pirmasis tiltas nenuvilia, telpam, virš stiebo palikdami dar keletą rezervinių metrų. Panašu į tai, jog nemeluoja Vidaus Vandens Kelių Direkcija, skelbdama, jog tilto aukštis 15 metrų.

Iškart už tilto einantys aukštos įtampos laidai trumpam nutildo įgulos pašnekesius. Kol laivės stiebas neatsiduria tiesiai po jais, labai sunku spręsti, tilps ar netilps. Komanda stengias negalvot, kas bus, jei stiebas laidą pagaus, bet apdairesni įgulos nariai vis tik nueina į laivės priekį, palikdami vairininką gaudyti galimą laimikį.

Laivė tilpo ir po laidais. Įgulai atgavus amą, pakeltas stakselis papuošia Nemuną.

Kažin, kada paskutinį kartą pro Kauną plaukė laivė pakeltomis burėmis? Stakselis plaukti nepadeda, nors tikėtasi išlošti porą papildomų mazgų. Bet užtat gražu – gal todėl kapitonas neleidžia nuimti burės. Srovės ir pakabinamo varikliuko stumiami, GPS duomenimis, plaukiam apie 12 km/h. Farvateris sužymėtas puikiai. Išjungus variklį, greitis sumažėja, pradeda dirbti burė.

Komanda mėgaujasi užtarnautais pusryčiais, nepamiršdama atlikti ir visų kitų būtinų ritualų.

Pamalonintas Neptūnas atsiunčia stipresnį vėją. Iškeliamas grotas.

Pilnom burėm laivė skrenda pro žydinčius sodus. Tylu, ramu ir velniškai gera.  Vos neužsiliūliavo. Komanda apžavėta pakrančių vaizdais nepastebi tyliai tupinčio raudono plūduro. Paskutinę akimirką pasuktas rumpelis išgelbėja nuo skaudžių pasekmių. Ką gi, “Gipy Girl“ gerai, jog šoniniai bortai tvirti, bet ir turi dar vieną švelnų nubrozdinimą. 

Gylis pakankamas, sustiprėjęs vėjas guldo laivę ir stumia tikslo link. Komanda skaičiuoja bažnyčias ir diskutuoja apie lietuvių nemeilę vandeniui. Jokio plaukiojančio objekto. Gipsei irgi keista, nors pripučiamą valtį sutiktų – nieko!

Apie 15 val. netikėtai greitai laivė pasiekia Jurbarką. Priekyje dar vienas teoriškai aukštas tiltas. Matuojasi autoritetus ir vėl sėkmingai telpa.

Koreguojamas dienos planas. Keičiamas iš pradinio maksimalaus į – “kaip Laima lems, kur vėjai nuneš“. 

Kairėje – Sudargo piliakalniai, dešinėje – netoli Smalininkai. Teoriškai, tai jau gilesni vandenys, vasarą nuo Jurbarko iki Uostadvario  Vidaus Vandens Kelių Direkcija garantuotai žada 1.5 metro gylį, o nuo Kauno iki Jurbarko garantuojamas gylis tik 1,2 metro. Gipsės kylis kol kas nepaglostė jokios seklumos.

Įgula VHF radijo ryšio 16-tu kanalu bando pakviesti pasienio tarnybą. Keistais balsais atsako tik žuvėdros. Tenka griebtis išmaniųjų technologijų ir naudotis Omnitel paslaugomis. Viešvilės pasienio užkarda teiraujasi, kur laivė, kokiu greičiu plaukia, ir žada pasitikti. Laivė, nuleidus bures, laukia pasieniečių desanto, buriuotojai dairos pasieniečių katerio.

Pasitiko. Tik visai ne taip, kaip įgula tikėjosi. Pasitiko ne kateris, ne valtis, o pakrantėje stovintis ir spalvotais švyturėliais mirksintis  visureigis su keistoku siūlymu pas jį atplaukti.

Komanda pareiginga ir reikalavimams paklūsta. Bando priplaukti ir visiškai nenustemba, kai, likus 5 metram iki kranto, “Gipsy Girl“ kylis sėdi minkštam smėliukyje. Prasideda kapitono derybos su pareigūnais, kam pas ką plaukti ir nuosavu kūnu tikrinti Nemuno vandens temperatūrą.

Nugalėjo pasienietės šypsena. Kapitonas džentelmeniškai sutinka įsikandęs dokumentus atplaukti krantan. Įgula šio gesto džentelmenišku nepavadino. Laivėje vyraujanti nuotaika tokia, jog pas žavingą pasienietę iš jų mielai plauktų kiekvienas, ir ne kelis metrus, bet per visą Nemuną!

Pareigūnai atrodo lengvai sutrikę, pusę valandos bendrauja įvariomis ryšio priemonėmis su vadovybe ir aiškinasi, ką su šiais buriuotojais daryti. Rezultate – kapitonas įsikandęs dokumentus su dideliu entuziazmu brenda krantan.

Paaiškėjo pareigūnų sutrikimo priežastis: “Gipsy Girl“ – pirmoji laivė šiais metais plaukianti pasienio ruožu!

Leidimas plaukti gautas. Nors įgula prašė pasienietės Jurgitos, jog palydėtų pro visus pasienio įtvirtinimus ir pagerbtų Gipsę savo apsilankymu, deja, to daryti jai neleido Tarnyba Tėvynei. Teko laivei šiai kelionei tik grynai vyriška kompanija.

Vakarejant “Gipsy Girl“ pasiekia Soviecką. Daromas dar vienas technologinis išradimas – forštago, inkaro virvės, stakselio bloko (perkeltas į patį laivės priekį) ir groto gervės konstrukcija. Kapitonas su vairininku laiko stiebą iš šonų, buriuotojas mėgėjas groto gervės pagalba bando švelniai paguldyti jį ant denio.

Stiebas saugiai nuleistas, ir “Gipsy Girl“ tampa motorine valtimi. Ne lygis, bet išdidumą greitai atvėsina tikrai žemi Prūsijos tiltai ir dar žemiau karantys aukštos įtampos laidai.

Tenka gerbti ir plaukti nuleistomis burėmis.

Atrodo, jog Rusijos pasieniečiams laivė, nešanti lietuvišką vėliavą, visiškai neįdomi, nors pakrantėje stovi pora Rusijos vėliavos spalvomis išdažytų katerių. Jaučia, matyt, jog į jų krantą kapitonas taip lengvai nepasirašytų atplaukti.

Rusijos pusėje žali farvaterio plūdurai tik keli metrai nuo kranto. Komandai tai pasitikėjimo nekelia. Vaizdas toks, jog pasienietis įsibrido ir sustatė, kur pasiekė. Laivė plaukia arčiau Tėvynės krantų.

Dangus pradeda niauktis ir priekyje pakimba nieko gero nežadantis debesis. Įgula dairos vietos nakvynei, pageidautina – Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pradeda lyti.

Nesėkmingas bandymas švartuotis. Vairininkas rado iškirstą laukymę su styrančiais keliais kelmais, bet per daug ankstyvas buvo  džiaugsmas. Laivė vėl sėdo ant sekliaus, šįkart gerokai smagiau, septyni metrai nuo kranto. Bandymas prisirišti prie kelmo irgi nepavyko –  pasirodo, jie išrauti ir mėtosi dirvos paviršiuje: saugiai neprisiriši, o prabusti Rusijos teritorijoje laivė griežtai atsisako. 

Lyja jau nevaikiškai. Nuplaukimas nuo seklumos gerokai užrunka. Kapitonui jau trečios rimos maudynės šiandien – gerai, jog vanduo neypatingai šaltas.

Dar geras pusvalandis, ir laivė, garbingai prisišvartavus prie Lietuviško gluosnio, stoja poilsio. Kitam krante – Pergalės dienos saliutai. Prisijungiam prie šventės, įgula dainuoja eto dien pobiedy!, o laivė supas ant bangų. Pergalinga diena ir “Gipsy Girl“ – viršyti visi lūkesčiai, per dieną nuplaukta virš 150 km. Daugiausia burių pagalba.

Gegužės 10 dienos planas: iš plano max. į planą min. pavirtęs tikslas – Uostadvaris. Naujas max planas – pakeltomis burėmis  įplaukti į Nidos uostą.

Rytas po neramios nakties. Lijo, trankėsi perkūnas, per liuką tekantis vanduo neleido mėgautis ramiu nakties miegu. Nenuostabu, jog  saulėje įdegusiuose įgulos veiduose atsispindi egzistenciniai klausimai:

• Kur aš esu?
• Ką aš čia veikiu?
• Koks velnias mane nešė į šitą galerą?

Klausimai nepiktai nuplaunami vėsiu Nemuno vandeniu. Rytinė kava ir vairininko pagaminta kiaušinienė grąžina įgulai ryžtą plaukti užsibrėžto tikslo link.

Vėjo nedaug, teritorija neaiški, laivė motoruoja nuleistu stiebu.

Rusijos pusė nusėsta žvejų, Lietuvos teritorijoje tik pasienio bokštai, keistai kaukiantys, kai laivė pro juos plaukia, ir laukinės gamtos vaizdai.

Prieš pietus “Gipsy Girl“ pasiekia Rusnę. Jausmas – lyg vėl sugrįžus į Lietuvą. Kontrastai. Nykus vis tik Kaliningrado srities vaizdelis.

Pirmosios valtys ir pirmieji laivukai. Gipsė jau ne vieniša balta varna pakeltomis burėmis. Pralindus pro Rusnės tiltą, įgula bendromis pastangomis išdidžiai pastato stiebą ir kelia bures.

Čia pat Uostadvaris. Buriuotojai neužtrunka, apžiūrinėdami laivės švartavimosi vietą, ir kelia bures į Nidą.

Kuršių marios pasitinka šilkiniu vėju. Burės prašo varikliuko pagalbos, įgula – šalto alaus. Kapitonas per radio stotį bando su kuo nors susisiekti, bet eteryje – tyla.

Po kelių minučių pirmą kartą kelionėje Gipsės radijo stotis atgyja keistu pranešimu:

“Visiems laivams, visiems laivams, visiems laivams. Čia karo laivas Kuršis. Šaudymo pratybos baigtos. Laivyba atnaujinama.“

Pasirodo, nedaug trūko, jog  taiki laivė “Gipsy Girl“ būtu tapus karo laivu grobiu.

Dar gera valandžiukė, ir “Gipsy Girl“ kapitonas išdidžiai raportavo Nidos uosto kapitonui, jog pirmoji šių metų Raketa “Gipsy Girl“ pakeltomis burėmis iš Kauno atvyko į Nidą ir prašo laikino prieglobsčio.

Laivė “Gipsy Girl“ LTU-841