Brigita Tranavičiūtė apie maklakus ir sovietmečio kontrabandininkus

Jūra ir kontrabanda yra neatsiejamos temos, apie kurias rašęs ir buriuotojas Rimtautas Rimšas savo knygose, o ir muitininkas bei istorikas Gediminas Kulikauskas šiai temai (smetonmečio kontrabandai) paskyrė net ištisą knygą “Apelsinų kontrabanda“. Apie kovą su kontrabandininkais parašęs ir Lietuvos Jūrų Muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius, kurio dėka čia irgi papasakota mūsų tarpukario Lietuvos jūrininkų drąsos ir sumanumo istorija, kovojant su turkų kontrabandininkais.

Tad šįkart temą pratęsiu, nes istoriko Arvydo Pakštalio pastangomis jau turime pasakojimus apie sovietmečio jūrinius kontrabandininkus:

* * *

© Brigita Tranavičiūtė
Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių Mokslų Fakulteto Istorijos Katedros doktorantė

* * *

Klaipėdos jūreiviai sovietinio verslumo kontekste vėlyvuoju sovietmečiu

Verslumas sovietmečiu Lietuvos istorijos tyrimų lauke yra dar beveik netyrinėta tema. Lakoniškai apibūdinti sovietinio verslumo fenomeną kol kas taip pat labai problematiška, kadangi jį sudaro keletas komponentų, susijusių su asmenų privačia versliška veikla, neformaliais ryšiais (blatu), neteisėtu ar iš dalies neteisėtu elgesiu ir pan.

Sovietinį verslumą aiškiausiai apibūdinti padeda jo santykis su oficialiąja sovietine ekonomine sistema. Oficialioji sovietinė ekonomika buvo visiškai kontroliuojama valstybės, produkcija gaminama remiantis ne vartotojų suformuota paklausa, o planais. Dėl šios priežasties oficialiojoje rinkoje vyravo nuolatinis būtinųjų vartojimo prekių deficitas, kurį kaip formaliai teigė sovietinė valdžia, kiekvieną penkmetį vis mažino ir gerino piliečių aprūpinimą prekėmis.

Tačiau reali situacija skyrėsi nuo valdžios teiginių, kadangi kokybiškų prekių buvo nepakankamai arba jų apskritai nebuvo, o gyventojai ieškojo kitų galimybių kaip patenkinti savo vartojimo poreikius. Veikiausiai nuolatinis deficitas buvo viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių vystytis paralelines rinkas. Privačių asmenų neteisėta iniciatyva susikūrė šešėlinė rinka, kurioje buvo realizuojamos neteisėtu būdu įgytos arba pagamintos prekės. Šešėlinę rinką sovietmečiu sudarė privatus prekių supirkimas ir perpardavimas arba spekuliacija, vertimasis uždraustais verslais, spekuliacija valiuta, komercinis tarpininkavimas ir pan. Šešėlinė rinka veikė visiškai atsižvelgdama į gyventojų poreikius, kitaip tariant, paklausą.

Tarp oficialiosios ir šešėlinės rinkų dar išskirtina ir antrinė rinka, kuri buvo toleruojama valstybės, įtvirtinta atskirais teisės aktais ir tuo ji buvo panaši į oficialiąją. Tačiau pagrindinis jos skirtumas nuo oficialiosios buvo tas, kad antrinė rinka nors ir kontroliuota valstybės, veikė daugiau privačių asmenų veiklos pastangomis, o pagrindinė problema buvo tokia, kad dėl to paties deficito negalėjo praktiškai veikti visiškai teisėtai ir dėl to ji įgydavo šešėlinės rinkos bruožų.

Sovietinio spekulianto karikatūra (iš http://forum.mql4.com)

Antrinės rinkos apibūdinimas kur kas sudėtingesnis dėl ne visai aiškių jos ribų – nors sovietinė valdžia leido jai veikti, bet gyventojams buvo sunku arba neįmanoma teisėtai įsigyti medžiagų arba priemonių prekėms gaminti, buvo ribojamas gaminių kiekis ir realizavimo vietos. Dėl gyventojai buvo priversti pažeisti medžiagų įsigijimo ar realizavimo tvarką. Antrinei rinkai priskirtina individuali darbinė veikla arba vertimasis amatais verslais, kai asmenys gamindavo prekes arba teikdavo įstatymuose numatytas paslaugas laisvu metu nuo pareigų valstybiniame sektoriuje.

Šios rinkos privalumu turėjo tapti tai, kad asmuo galėjo papildyti savo darbo pajamas papildomomis darbo pajamomis, ji turėjo tapti niša neįgaliesiems, pensinio amžiaus žmoniems, studentams, namų šeimininkėms gauti pajamų. Kitaip tariant, leisti tokią veiklą ideologiškai buvo gana saugu, kadangi viskas buvo paremta asmens darbu ir iš jo gaunamomis pajamomis, o valstybės ribojimai ir kontrolė negalėjo jai leisti pakankamai išaugti arba tapti plačiai vystomu privačiu verslu.

Taigi, apibūdinus šešėlinės ir antrinės rinkos pagrindinius bruožus ir nustačius jų santykį su oficialiąja, galima teigti, kad šešėlinėje ir antrinėje rinkose veikę asmenys ir jų veikla sudarė sovietinio verslumo esmę. Šešėlinės ir antrinės rinkų veikimas buvo paremtas ne tik būtiniausio vartojimo prekių poreikiu, kurių sovietinei visuomenei nepakako, bet ir prabangesnių, kokybiškesnių ir dažnai ne pirmo būtinumo prekių poreikiu. Kokybiška ir prabangi prekė dažniausiai buvo siejama su Vakarų valstybėse pagamintomis prekėmis.

Įamžinti rež. Gaidajaus filme “Operacija Y arba kiti Šuriko nuotykiai“ sukurti trys sovietiniai vertelgos (ne, čia ne Ruslikas ir Ko.) – stambiausias jų turi susiveiktą neįgaliojo pažymėjimą (kaip ir dabar paplitę Kauno apylinkių smulkiųjų verslininkų tarpe)

Sovietinio piliečio individualumo siekis buvo paremtas išskirtinių daiktų turėjimu dėl keleto priežasčių.

Visų pirma, visų lygybės idėja neveikė, o noras gyventi geriau turėjo stiprų motyvą ir daugelio gyvenime galėjo būti išreikštas per prabangesnių daiktų turėjimą (pavyzdžiui, Vakaruose pagamintų džinsų arba vietoje pagamintos Volgos). Antra, uždarą sovietinę visuomenę vis tiek veikė iš užsienio ateinančios mados, todėl nekalbant apie kai kuriuos buities ir gyvenimo komforto dalykus, sovietinei visuomenei paprasčiausia individualizuotis buvo per aprangos kodą. Šios priežastys lėmė, kad iš vienos pusės šešėlinės ir antrinės rinkos dalyviai, o iš kitos pusės vartotojai sudarė palankias sąlygas paralelinėms rinkoms klestėti.

Kalbant apie antrinės ir šešėlinės rinkų klestėjimo aspektą, svarbūs ne tik sovietinės visuomenės vartojimo poreikiai, bet ir asmenys, kurie šiuos poreikius galėjo patenkinti. Šiose rinkose daugiausia veikė spekuliantai ir namudininkai. Pastarieji nuo pirmųjų skyrėsi tuo, kad prekes dažniausiai gamindavo patys ir rečiau užsiimdavo spekuliacija. Jiems originali vakarietiška prekė buvo ne tik brangiai parduodamas daiktas, bet ir pavyzdys arba modelis padirbinėjimui.

Vienas pelningiausių sovietinio verslumo būdų buvo siūti vakarietiškų prekių – džinsų, striukių, sportinių kostiumų, netgi batų imitacijas ir jas pardavinėti kaip originalias. Apskritai, originalių vakarietiškų prekių gauti buvo pakankamai sudėtinga užduotis ir tik nedaugelis iš tikrųjų galėjo turėti originalias prekes. Originalių prekių atsivežti galėjo asmenys turintys teisę išvykti į užsienį – sportininkai, menininkai, politinio elito atstovai. Dalį vakarietiškų prekių į Lietuvą pašto siuntomis atsiųsdavo giminaičiai iš užsienio. Dalis prekių atkeliaudavo su užsieniečiais, pavyzdžiui, kai kurie spekuliantai ieškodavo viešbučiuose galimybių kažką nupirkti iš užsieniečių.

Vakarietiškas prekes kontrabanda pargabendavo ir į užsienio valstybes plaukdavę laivų įgulos. Sovietmečiu Klaipėdos jūreiviai turėjo vienas geriausių sąlygų parvežti prekių iš užsienio ne tik savo poreikiams, bet ir pardavimui, be to, jiems buvo aktuali ir spekuliacija valiuta. Analizuojant Klaipėdos jūreiviams iškeltas baudžiamąsias bylas dėl kontrabandos, spekuliacijos ar peržvelgus Klaipėdos muitinės pareigūnų atskaitas sovietmečiu, aiškėja ne tik kokios prekės buvo gabenamos, bet ir kaip jos įgyjamos.

Norėdami nusipirkti tam tikrų prekių jūreiviai turėjo gauti papildomos užsienio šalių valiutos. Be abejo universaliausia ir dažniausiai paplitusi valiuta, kuri galėjo būti lengvai iškeista buvo JAV doleriai. Dalį pinigų sudarydavo ir oficialiai valiuta išmokamas atlyginimas, bet jo brangesniems pirkiniams tiesiog neužteko. Jei pavykdavo dalį dolerių išsiveždavo iš Klaipėdos, bet dažnai sudėtingos valiutų į daiktus ir daiktų į valiutą mainų operacijos vykdavo jau nuvykus į uostus.

Didelę reikšmę materialinę vertę turėjo ne tik valiuta, bet ir natūriniai mainai, tai yra tam tikras daiktas atvežtas iš Sovietų Sąjungos galėjo būti išmainytas į prekes, ypač tokia praktika buvo aktuali tarp pačių jūreivių. Daiktai, kuriuos buvo galima pelningai parduoti užsienio uostose buvo kai kurie brangūs metalai – babitas, sidabras, varis, taip pat labai vertinama buvo Sovietų Sąjungoje pagaminta degtinė arba fotoaparatai Zenit, ikrai ir pan. (skipper.lt past.: reiktų paprašyti Dėdės Romo papasakoti ir jums istoriją apie buriuotojus italus, kavą ir ikrus) Vienas iš mainų ar pardavimo daiktų buvo jūreivių sugauta arba maistui naudojama žuvis, kurią jie realizuodavo užsienio uostuose kitoms įguloms ar vietiniams supirkėjams.

Kadangi iš Sovietų Sąjungos atvykusių įgulų išlipimas į krantą ir daiktų į laivą parsinešimas turėjo būti griežtai kontroliuojamas, ištobulintos prekių supirkimo ir atgabenimo į laivus schemos. Išlipimui į krantą galiojo trijų jūreivių taisyklė, iš kurių vienas buvo kontroliuojantis ir atsakingas. Tačiau kaip galima spręsti iš kai kurių baudžiamųjų bylų medžiagos, jūreivius nevengė stebėti ir ketvirtas asmuo, galima spėti, kad KGB pareigūnas ar kitas asmuo. Nors visi trys įgulos nariai turėjo drauge vaikščioti krante, tačiau galima matyti, kad bandydavo išsiskirti ar bent jau ,,nematyti“ ką veikia kiti.

Dar viena rež. Gaidajaus komedija apie brangakmenių kontrabandininkus “Brilijantinė ranka“: filme parodytų maklakų frazės “cygen-cygen ain liuliu“ ar “šiort pobiery“ tapo sovietmečio tautosakos dalimi (foto iš bugaga.ru, o kadre esantis taksistas – buvo viena iš nelegalaus prekių realizavimo grandžių)

Panašu, kad kai kuriais atvejais buvo gerai išvystyti santykiai su vietiniais prekeiviais arba tarpininkais, kuriems įvardinti naudotas specialus angliškas terminas – maklakas (nuo make luck? – skipper.lt past.). Vadinamieji maklakai galėjo suvesti su reikalingais žmonėmis, rasti norimų prekių ir pristatyti jas tiesiai prie laivo. Būtent dėl prekių pristatymo į laivus jūreiviai dažniausiai naudojosi maklakų paslaugomis. Visų pirma, dėl to, kad pirkdavo didelį kiekį prekių, kurių fiziškai negalėjo parsinešti patys, antra, vengta pašalinių akių, nes ir prekių pristatymas vykdavo naktį arba tamsiu metu.

Kaip atrodė prekių supirkimas, galima iliustruoti kai kuriomis baudžiamųjų bylų medžiagos ištraukomis.

Be abejo visą medžiagą reikėtų vertinti kritiškai, kadangi tam tikrų įvykių patikimumas priklauso nuo parodymus duodančio asmens padėties, kaltės laipsnio ir bendrų bylos tendencijų. Pažymėtina, kad jeigu asmens padėtis byloje dėl kokių nors priežasčių geresnė arba jis sekimo užduotį atliko specialiai, jis duoda išsamius parodymus, konkrečiau apibūdina situacijas. Tačiau jeigu visiems gresia daugmaž vienoda atsakomybė, atsiranda savo kaltės menkinimo ir kitų kaltės didinimo tendencijos. Aišku patogiausia buvo žinoti ir matyti kuo mažiau.

Nepaisant šių aspektų, galima įžvelgti tam tikrų dėsningumų ir išryškinti praktines situacijas. Pavyzdžiui, 1982 m. vieno iš žvejybinių laivų sustojusio Belgijos, Antverpeno uoste narių parodymais įvykiai klostėsi taip:

1982 m. lapkričio 6 d. laivas stovėjo Belgijos uoste, Antverpene. Pirmasis kapitono padėjėjas man pasakė, kad į krantą išlipsiu su mašinistu ir virėju bei būsiu grupės vyresniuoju. Iš karto nuėjau pranešti tai mašinistui, su kuriuo buvo jūreivis D. ir išgirdęs paprašė mašinisto, kad iškeistų jo pinigus krante į Belgijos frankus. Padaryti tokius mainus buvo galima praktiškai su bet kuriuo privačiu prekeiviu krante. Šie prekeiviai taip pat gali parduoti prekes už rublius, tačiau jūreivis D tą bijojo daryti prie grupės narių su kuria turėjo eiti į krantą.

Tą dieną prieš išlipant man į krantą, pirmasis kapitono padėjėjas perdavė vieną pusės kilogramo juodų ikrų skardinę ir paprašė nupirkti automobilio magnetofoną. Į krantą parduoti pasiėmiau ir savo 5 skardines juodų ikrų. Mašinistas su savimi turėjo 2 skardines tokių pačių ikrų. Kai priėjome miesto rajoną, kur buvo privačių pardavėjų-maklakų parduotuvės, į vieną užėjome. Įėjęs į parduotuvę paklausiau pardavėjo, kiek man duotų už ikrus. Išgirdęs, kad turiu ikrų pardavėjas stvėrė mane už rankos ir paprašė parduoti, žadėdamas sumokėti už juos tiek, kiek niekas kitas. Tačiau aš pasakiau, kad dar grįžime, o dėl kainos nesusitarėme.

Vėliau vaikščiojom po kitas parduotuves, o pirmasis pardavės vos nelipo mums ant kulnų. Apsilankę dar keliose parduotuvėse, užėjome į maklako vardu Davidas parduotuvę ir paklausiau kiek mums duotų už skardinę ikrų. Davidas atsakė, kad 2000 frankų. Tačiau mes ėmėme derėtis, nes tai buvo per pigu ir galiausiai susitarėme dėl 2500 frankų už skardinę. Kol mes derėjomės su mumis ėjęs virėjas rinkosi sau prekes.

Susitarę dėl kainos už ikrus, pasitraukėme į parduotuvės kampą, kur stovėjo stalas ir padėjome 8 skardines ikrų. Davidas pradėjo apžiūrinėti ikrus, atidarinėti skardines. Atidaryti ir uždaryti ikrų skardines labai paprasta, kadangi skardinės dangtelis laikosi su guminiu žiedu. Viena skardinė ikrų, kuri priklausė pirmajam kapitono padėjėjui, buvo sugedusi ir Davidas už ją nenorėjo mokėti. Bet aš susitariau, kad už ją man duos automobilio magnetofoną ,,Maxeeder“, kurio norėjo pirmasis kapitono padėjėjas.

Už 5 savo skardines ikrų gavau 12 500 belgiškų frankų, o mašinistas 5 000. Taip pat mačiau kaip mašinistas pirko sidabrines grandinėles ir padavė maklakui rublius susuktus į ruloną. Ikrus Davidui pardaviau todėl, kad jis man pažadėjo surasti tokį lenką Janušą, kuris užsiėmė automobilių pardavimu ir remontu. Kažkada tas Janušas buvo nuvežęs mane į automobilių sąvartyną, kur aš radau dalių savo importinės mašinos remontui. Norėjau, kad vėl mane ten nuvežtų.

Iš maklako Davido nusipirkau dar vieną automobilio magnetofoną ,,Maxeeder“, už kurį sumokėjau 40 VFR markių ir 500 Belgijos frankų iš oficialiai gauto atlyginimo. Šį magnetofoną ruošiausi padovanoti savo pažįstamam E.L. kuris manęs jau seniai prašė parvežti mašinai.

Išėję iš Davido parduotuvės vaikščiojom po kitas ir vėl sutikau pirmąjį pardavėją, su kuriuo derėjomės dėl ikrų. Kai pasakiau, kad pardaviau ikrus po 2500 frankų, jis prašė ikrus atsiimti žadėdamas sumokėti žymiai vertingesnėmis prekėmis. Mane tai įtikino ir nuėjau susigrąžinti ikrų ir Davido, Davidas į tai reagavo ramiai ir grąžino man ikrus. Kur tuo metu buvo mašinistas ir virėjas aš nežinau. Tačiau kai sugrįžau pas pirmąjį pardavėją jie rinkosi kažkurioje iš šalia esančių parduotuvių kilimą.

Užėjęs atidaviau ikrus, o jis man liepė užeiti vėliau, nes reikia paruošti prekes, kokias konkrečiai prekes, nepasakė. Maklakai dažniausiai patys žino, kokių prekių labiausiai nori mūsų jūreiviai. Po to, mes vėl vaikščiojom po parduotuves, vieno privataus pardavėjo lenko parduotuvėje pirkau daiktus vaikams, moterišką šviesios spalvos palaidinę, už kurią mokėjau kiek daugiau nei 200 oficialiai turėtų frankų. Grįžus į maklako parduotuvę ir gavau paketą su sidabrinėmis grandinėlėmis, kurios mane visiškai tenkino.

Kitu atveju 1976 m. rugpjūčio mėn. jūreivis teigė, kad

prieš plaukiant laivu ,,Okenografas“ į Prancūziją, pasiėmiau 500 rub. ir namuose visas turimas užsienio šalių monetas. Pinigus įdėjau į taip vadinamą runduką tarp rūbų. Su manimi kajutėje gyveno trys jūreiviai, apie pinigus niekam nepasakojau.

Ilgą laiką mūsų laivas plaukiojo okeane ir tik maždaug po mėnesio įplaukėm į Prancūzijos uostą Ruaną. Naktį atplaukę į Ruaną, kitos dienos rytą prie laivo atėjo kažkoks prekybininkas. Nors tame uoste buvau ne pirmą kartą, jis man buvo nepažįstamas. Iš laivo komandos narių sužinojau, kad tai vietinis privatus prekybininkas Slava aprūpinantis jūreivius, taip vadinamas, maklakas. Jis kvietė aplankyti jo parduotuvę, paliko savo vizitinę kortelę.

Pirmąją stovėjimo Ruane dieną aš buvai išėjęs į miestą, ėjome su vyresniuoju kapitono padėjėju. Buvome užėję į minėto maklako parduotuvę, ten buvo parduodami dviejų rūšių perukai, įvairūs rūbai, tačiau nieko nepirkau. Dar pavaikščiojome po miestą ir grįžome į laivą. Kitą dieną buvo organizuojama ekskursija į Paryžių ir dauguma komandos narių išvažiavo. Kadangi Paryžiuje aš jau buvau, mane paliko laive.

Iš ryto turėjau stovėti vachtoje, bet jokie darbai nebuvo vykdomi ir paprašiau antrojo kapitono padėjėjo mane išleisti į miestą. Jis sutiko, išėjau su trimis komandos nariais. Buvome užėję į keletą parduotuvių, ten nieko nepirkome. Atėjome į maklako Slavos parduotuvę, ten iš pradžių nusipirkau madų žurnalą, kvepalus, kojines. Laukiau, kol kartu buvę komandų nariai nusipirks kas reikalinga ir išeis iš parduotuvės, kad galėčiau pasikalbėti su Slava dėl prekių pirkimo. Kai jie išėjo pasakiau Slavikui, kad turiu 500 rublių ir monetas užsienio valiuta.

Kadangi užsienyje būdavau dažnai ir prekių kainas žinojau, kad už šiuos pinigus jis man parduotų 40 perukų, o kaip priedo paprašiau 2 papildomų marškinių. Slava su pasiūlymu sutiko. Aš atsirinkau reikiamus marškinius ir palikau ant prekystalio. Padaviau Slavai pinigus ir išėjau iš parduotuvės. Man buvo žinoma iš komandos narių pokalbio, kad prekes tą dieną atveš į laivą.

Netrukus suradau komandos narius ir grįžome į laivą. Tuoj po pietų prie laivo atvažiavo Slavikas ir atvežė prekes. Mes visi sunešėme prekes į laivą ir sudėjome paketus kajutėje. Visi buvę laive komandos nariai atsirinko savo paketus ir nešėsi į kajutes. Aš savo paketus nusinešiau į bendras patalpas, kadangi po pietų visi įgulos nariai poilsiavo, čia nieko nebuvo.

Prekes nutariau paslėpti už vieno iš suolų atlošo, esančio valgyklos patalpose. Tas suolas buvo apmuštas minkšta medžiaga, tiksliau dermatinu,o atlošo ertmė užkalta plokšte imituojančia medį. Atsinešęs iš virtuvės peilį, ištraukiau tą plokštę laikančius vinis ir išėmęs perukus ir marškinius iš paketo sukišau į tuščią ertmę. Po to peilio kotu užkaliau vinis ir plokštė prisitvirtino prie atlošo.

Ura, tovariščiai, atplaukia sovietinė kontrabanda! – laivo “Okeonograf“ sutikimas Klaipėdoje (foto Bernardas Aleknavičius – 1974m. spalis)

Dažnai kontrabandos atvejus jūreiviai teisindavo sunkia materialine padėtimi arba pinigų stambesniam pirkiniui neturėjimu. Pavyzdžiui, vienu iš atvejų jūreivis pasakoja tokius įvykius:

1974 metus vedžiau, todėl Klaipėdoje su žmona norėjome įsigyti butą. Susiradome butą, tačiau neturėjau pakankamai pinigų už jį sumokėti. Šeimininkė sutiko šį butą mums palaikyti, kol grįšiu iš reiso.

1975 metais turėjome išplaukti į paskutinį reisą Klaipėda, Rostokas, Brėmenas, Klaipėda. Klaipėdoje prie kavinės ,,Palanga“, susitikau nepažįstamą vyriškį, kuris pasiūlė, nupirkti iš manęs pargabentų prekių. Jam pasakiau, kad turiu 10 metrų krempleninės medžiagos, kurią parsivežiau iš Roterdamo ir Brėmeno. Jis sutiko mokėti po 35 rublius už metrą medžiagos, nors atsiskaityti žadėjo VFR markėmis, skaičiuojant pusantro rublio už vieną markę. Iš viso iš jo gavau 230 markių.

Leisdamasis į paskutinį reisą sužinojau, kad mūsų laivas po jo bus remontuojamas, todėl prekės galės būti saugiai išneštos. Pasiėmiau 230 markių, 210 rublių gautų kaip atlyginimą ir 150 rublių kuriuos parsivežiau iš Roterdamo. Visus pinigus paslėpiau telefono aparate, stovėjusiame mano kajutėje. Į krantą Brėmeno uoste išlipome 1975 m. rugsėjo 18 d. su savimi turėjau pasiėmęs pinigus.

Brėmene su grupe jūreivių nuėjau į maklako parduotuvę, kur norėjau nupirkti moteriškų perukų. Priėjau prie pardavėjos ir paklausiau, kiek markių man duotų už 210 rublių. Ji atsakė, kad už 210 rublių galiu gauti 130 VFR markių. Tokie mainai mane tenkino, todėl už tuos rublius ir turėtas 230 markių paprašiau nusipirkti 35 perukus ir madų žurnalą. Prekes pažadėjo pristatyti antrą valandą nakties į uosto teritoriją.

Dėl prekių susitarė ir kiti du buvę įgulos nariai. Jos visos turėjo būti pristatytos kartu. Naktį antrą valandą radome maklako mašiną uoste, aš paėmiau visas prekes supakuotas į šešis polietileno maišus. Savo prekes parsinešiau į kajutę, kur jas nusinešė kiti, nemačiau.

Dalis čia pateiktų situacijų rodo, kad prekių kontrabanda buvo pakankamai sudėtingas ir rizikingas procesas, kuris liudija savitą laivų įgulų verslumo kelią. Be abejo, parvežamų prekių įvairovė buvo žymiai didesnė ir tik nedidelė dalis jų buvo aptinkama muitinės pareigūnų.

Jūreiviams iškeltos bylos patvirtina kai kurias tokio verslumo tendencijas – pelningiausia buvo vežtis valiutą ar metalus, tačiau dėl to buvo didesnė galimybė sulaukti valdžios dėmesio, kadangi valiutinės bylos buvo laikomos didesniu pažeidimu net už užsienio prekių kontrabandą arba spekuliaciją. Detaliausiai kvotos organai bandydavo išsiaiškinti kaip tokios valiutinės operacijos atliekamos ir ar dalyvauja platesnis ratas asmenų.

Patį prekių supirkimo ir slėpimo procesą jūreiviai buvo gerai ištobulinę, kaip ir nujautė, kokie įgulos nariai gali būti nepatikimi. Negali būti atmestas ir stiprus korupcinis elementas muitinėse, nes daugumoje atvejų aptinkamas nedidelis kiekis perteklinių prekių, už kurį grėsė tik bauda.

Bendrame sovietinio verslumo kontekste jūreiviai atliko prekių tiekėjo ir buvo ryšys galėjęs perteikti Vakarų mados ir gyvenimo kokybės tendencijas (skipper.lt past.: mano bendraklasis dar sovietmečiu turėjo va iš tokio jūreivio įsigytą kasetinį magnetofoną Sharp – jo mama, ar reikia sakyti, buvo parduotuvės vedėja?).

Kova su homo sovieticus priešiška Vakarų ideologija ir mada, palaikoma kontrabandos, vyko ir žirklėmis – kadras iš miuziklo “Stiliagos“

Suprantama, kad jų atgabentų prekių nebuvo tiek, kad galėtų visiškai patenkinti paklausą, todėl iš esamos padėties sėkmingai sukosi tiek Lietuvoje, tiek kitose Sovietų Sąjungos valstybėse verslavę spekuliantai ir namudininkai. Dėl šios priežasties vėlyvuoju sovietmečiu pasiekta sovietinio verslumo viršūnė – kai džinsų ar striukės originalas buvo sunkiai atskiriamas nuo jų klastotės.

(skipper.lt past.: Sergėjus Solovjovas pastatė kultiniu SSRS jaunimo tarpe tapusį filmą ASSA, kuriame vienas veikėjų, vaidintas paties režisieriaus, sukurtas pagal pogrindinio milijonieriaus prototipo baudžiamąją bylą – šis irgi vertėsi padirbtų džinsų gamybos ir realizavimo organizavimu; tokie paprastai buvo siuvami ir iš Vilkaviškio siuvimo fabriko pavogtų medžiagų, ir dažnai tais pačiais įrengimais laisvu nuo “planinio darbo“ metu, o prie paskirstymo prisidėjo pradėjusi kilti Daktarų gauja, kai į Sovietiją išgabendavę prekes oro desanto lėktuvais iš Kauno ir Prienų – tuo vertėsi prie Jelcino Oro Desanto Kariuomenės vadu tapęs generolas Gračiovas, kaip rašė prieš dešimtmetį Lietuvos Rytas savo tiriamųjų straipsnių, kuriuos tuomet dar mokėjęs rengti, cikle. O ir dabartinis Rusijos dukartprezidentas-premjeras-vėlprezidentas Vladimiras Putinas yra išmestas iš KGB už kompiuterių, kuriems buvo Vakarai uždėję embargą, kontrabandą diplomatiniu paštu į SSRS)