Praeitoje dalyje išsiaiškinome nusikalstamo kontrabandininkų sindikato veikėjus (pasakojimo ciklo pradžia čia).
O dabar pažiūrėkime, kas buvo tas ypatingas ir kuo šios škunos I’m Alone kapitonas, kurį pasirinko rizikingai kontrabandai gabenti.
* * *
John Thomas Randell, istorijoje žinomas kaip Jack Randell, gimė 1879 m. sausio 1d. Port Rexton, Trejybės Įlankoje (Trinity Bay), Niūfaundlendo ir Labradoro provincijoje, Kanadoje.
Sulaukęs pakankamo amžiaus (tai dabar pilnametystė yra nuo 18 metų formaliai, nors išties paauglystė kai kam ir po 40-ties nesibaigia…), kurį laiką dirbo vietos laivuose, o 1899 metų lapkritį jau dvidešimtmetis, ieškodamas nuotykių ant savo pasturgalio, užsirašė į karališkąją Kanados artileriją (Royal Canadian Artillery) kovoti anglų-būrų kare Pietų Afrikoje.
Autobiografinė knyga, įskaitant ir aprašymą apie škunos “I’m Alone“ paskandinimą (foto iš drcpublishingnl.com)
Čia užsitarnavo seržanto laipsnį raitojoje žvalgyboje (mounted scouts), visada ne dėl grožio nešiodamasis du 45-to kalibro koltus ir karabiną, o kai tas karas baigėsi 1901 metais, jis irgi sugrįžo į gimtąjį Niufaundlendą, kur neužilgo buvo pasirinktas kaip vienas iš karo veteranų lydėti čia besilankančius Jorko kunigaikštį su kunigaikštiene.
Po tėvo karaliaus Eduardo VII mirties 1910 metais šis Jorko kunigaikštis gi tapo karaliumi Jurgiu V, kuriam valdant Britanija laimėjo Pirmąjį Pasaulinį karą 1914-1918 metais. O dar to vizito metu šie karališkosios šeimos nariai ir apdovanojo seržantą Jack Randell jo nusipelnytais būrų karo Pietų Afrikoje medaliais – ir tikrai ne paskutiniais, ir dar ne paskutinio jo sudalyvauto karo.
Nuo 1902 metų iki pat Pirmojo Pasaulinio karo Jack Randell dirbo jūroje įvairiuose laivuose, kur įgijo ir kapitonišką licenciją (tiksliau – Master’s Certificate), suteikusią jam pagal įgytą kvalifikaciją teisę vadovauti bet kuriam gariniam ar buriniam neriboto tonažo laivui atviroje jūroje. Tad dabar dar pridėjus ir karo veterano bei karo didvyrio reputaciją – darbų kapitonu įvairiuose komerciniuose ar valstybiniuose laivuose visame pasaulyje jam išties netrūko.
Prasidėjus Pirmąjam Pasauliniam karui, kapitonas Jack Randell, be abejo, jau nebegalėjo likti nuošalyje, tik šįkart buvo priimtas į karališkojo laivyno rezervą (Royal Naval Reserve) leitenantu.
Karui užsitęsiant, jam jau pavedė vadovauti ginkluotam traleriui, su kuriuo Jack Randell paskandino du krovininius laivus prie Norvegijos, kurie plaukė su strateginėmis karinėmis žaliavomis jo britų imperijos priešui Vokietijai. Tad jau 1916 m. gegužės 17 dieną Bekingemo rūmuose iš to paties Jorko kunigaikščio, o dabar jau karaliaus Jurgio V, rankų gavo Išskirtinės Tarnybos Kryžių (Distinguished Service Cross – trečias pagal svarbą apdovanojimas JK).
Maža to, 1917 metų rudenį Jack Randell dar buvo apdovanotas už pagalbą prancūzams veiksmuose prieš vokiečių povandenlaivius ir neseniai įsteigtu Karo Kryžiumi (Croix de Guerre), skiriamu tik kariškiams ir dažniausiai užsienio piliečiams.
Dar kitais metais jis gavo ir dvi palmės šakeles prie šio Karo Kryžiaus, reiškiančias dar aukštesnį apdovanojimą, pripažįstamą aukštesnių štabų lygiu. Britai savo ruožtu Jack Randell apdovanojo ir analogiškais ąžuolo lapais prie jo gauto dar ir Bendros Tarnybos (General Service) medalio.
Ir šiam karui galop pasibaigus, taip ordinais ir medaliais apdovanotasis jau komandoro-leitenanto (kas sausumoje atitinka armijos majorą) laipsnyje Jack Randell 1919-aisiais sugrįžo vėl į gimtąjį Niūfaundlendą ir pradėjo dirbti kapitonu civiliuose laivuose: grūdus gabenančiame laive, 8500 tonų krovininiame laive, žvejybos laive, keleiviniame laineryje.
Bet va taip imti ir tiesiog dirbti jūroje dviejų karų veteranui ir didvyriui atrodė nuobodokas užsiėmimas.
* * *
Todėl 1922 metais jis apsilanko JAV, kur jau galioja Prohibicija, besidomėdamas alkoholio kontrabandos organizavimu – juk visas alkoholis tuomet keliavo į JAV iš Kanados, Sen Pjero ir Mikelono, Karibų ir netgi Europos, o jo gimtojo Niufaundlento laivai dar ir aktyviai dalyvavo tame romo kontrabandos gabenime.
Kaip apie šią kelionę ir įspūdžius iš jos savo anksčiau iliustracijoje minėtoje knygoje 205 psl. prisimena pats Jack Randell (vertimas mano):
“Tai buvo keistas pasaulis pilnas keistų personažų – tas alkoholio platintojų pasaulis Niujorke. Mačiau kaip nešvariausias triumo vanduo buvo išpilstomas į butelius ir parduodamas su padirbta etikete pačiomis aukščiausiomis kainomis. Mintis, kad padorūs žmonės priversti gerti kažką tokio, man buvo atgrąsi. Mačiau tipų, kurie iki Prohibicijos nesugebėdavo uždirbti ir šimto dolerių per mėnesį. Dabar jie turėjo sunkvežimį “lengvų pinigų“, ir tas atsitiko taip greitai, kad jie net nežinojo, ką su šiais daryti. Taigi jie išdarinėjo sunkiai įsivaizduojamus dalykus.“
Pogrindinis alkoholio buteliavimas (“pilstukas“) – kadras iš 1939 metų kino filmo “Roaring Twenties“
Grįžęs iš JAV, jau ir kapitonas Jack Randell po truputį pats įsijungė į šį nelegalų, rizikingą, bet todėl ir pelningą verslą, pakapitonavęs net trims smulkių kontrabandininkų laivams, nors dar 1927 metais visiškai legaliai samdytu kapitonu išplaukė į Arkties tyrinėjimo geologinę ekspediciją.
Bet jau kitąmet 1928 metais spalį, gerai apsvarstęs anksčiau minėto niujorkiečių kontrabandininkų sindikato atstovo George Hern pateiktą pasiūlymą, sutiko už $400 per mėnesį vadovauti Lunenburge įregistruotai škunai I’m Alone, apie kurią pats taip pat gerai žinojo, kad JAV teisėsauga turi informaciją ir yra gal netgi įtraukę šią į juoduosius įtariamų kontrabandininkų sąrašus, todėl tikėtina, kad galėjo ir paslapčiomis šios veiklą bei judėjimą stebėti.
Turėkite omeny, kad smulki alkoholio kontrabanda, kurioje padalyvavo ir pats iš pradžių, buvo ne mažiau rizikinga, bet gerokai mažiau pelninga nusikalstama veikla, nes užsakovai arba krovinio siuntėjai buvo pavieniai gaudę savo atsitiktinius šansus smulkūs kontrabandininkai mėgėjai, kurie pričiupti lengvai įduodavę pasamdytus kapitonus ir jų įgulas teisėsaugai.
O tiems metams jau alkoholio kontrabandos į JAV organizavimas pasiekė išties profesionalaus ir stambaus verslo, kurio gangsteriai banaliai iššaudė anksčiau smulkesnius konkurentus, lygį su dideliais krovinio frachtais, sutartine saugumui padidinti naudojama konspiracija, teisėsaugos papirkinėjimu, priedangos dokumentais ir netgi reikiama teisine pagalba. Tad jis jau žinojo, kad dabar iš šio gerai sustyguoto ir dideles apyvartas generuojančio verslo išbraukdavę tik užmovę “cementinius batukus“ tiems, kurie išduodavę jo savininkus ir organizatorius.
Kita vertus, tokio lygio profesionalams kaip kapitonas Jack Randell buvo mokami jau nebe sėkmės procentai nuo “investicijų“ kaip anksčiau, bet pastovi ir gana solidi alga už konkretų darbą, o nuo bendrininkavimo kitose nusikalstamos veiklos grandyse šie nušalinami, todėl nelabai galėjo ne tik išduoti visų organizatorių, bet ir pagal JAV įstatymus netgi būti traukiami kaip tokių nusikalstamų sindikatų nariai ar aktyvūs nusikalstamos veiklos organizatoriai bei bendrininkai, dažnai teismuose apsiribojant tik gana simbolinėmis jiems skiriamomis nuobaudomis ar, iš bėdos, teistumais, nes juk jau ir teismuose pasistengdavę šiuos išsukti kaip “niekuo dėtus“ pasamdyti nusikaltėlių advokatai.
Matyt, žinojo priimdamas pasiūlymą dirbti dar ir tai, kad pagal JAV ir Didžiosios Britanijos ir jos valdų, kaip jo gimtoji Kanada, pasirašytą tarpusavio pagalbos teisinę sutartį dėl “sausojo“ įstatymo, ir britai buvo įsipareigoję padėti JAV pareigūnams, o šie turėjo teisę ne tik savo teritoriniuose vandenyse sulaikyti užtiktus britus pažeidėjus, bet netgi ir konfiskuoti šių laivus su visu draudžiamu kroviniu, net jei tie laivai buvo ne JAV, bet britų, kurie pasaulyje pagal įtaką vis dar buvo imperija Nr. 1, nuosavybe.
Bet jau per keletą pirmųjų mėnesių škunos kapitonas Jack Randell sėkmingai pergabeno nelegalų romą į JAV teritoriniams esančius gretutinius vandenis, kur, sutikrinus perplėšto dolerio banknoto puseles tarp kontrabandos kapitono ir antros pusės pateikėjo, romas būdavo perkraunamas į mažesniuosius laivelius ir toliau keliavo kontrabandininkų taip vadinamu bangų geležinkeliu (wave train) arba romo grandine (rum row).
Kad daugiau tilptų ir jūroje lengviau būtų galima perkrauti į siūbuojančias valtis, dažnai buteliai būdavo pakuojami ne į dėžes, o į tokius paketus, vadinamus “jautiena“ – ham (iš wavetrain.net)
* * *
Taip 1928 metų spalio gale Jack Randell nuburiavo škuną I’m Alone iš Lunenburgo Naujojoje Škotijoje (Kanada) į apjungiančią Šv. Lorenco įlanką (Gulf of St. Lawrence) prie Sen Pjero ir Mikelono Niūfaundlende pasikrauti pirmąją naujųjų škunos savininkų alkoholio siuntą, skirtą gavėjams JAV, kurį reikėjo kapitonui pristatyti Luizianos kontrabandininkams pasiėmimui iš jo škunos jūroje 30 mylių į pietvakarius nuo Raisto salos (Marsh Island).
Tokiu saugiu atstumu škuna I’m Alone nebebūtų JAV teritoriniuose vandenyse, atsidurdama už JAV jurisdikcijos ribų. Ši pirmoji užduotis praėjo sėkmingai ir be nuotykių, o savininkai kapitoną su škuna pasiuntė krovinį iškart pasiimti jau iš Bermudų bei Kubos.
1928 m. lapkričio 28 dieną su alkoholio kroviniu Jack Randell atplaukė į sutartą akvatoriją prie Luizianos ir stojo į dreifą, laukdamas atplaukiant siuntos gavėjų. Beplūduriuojant, vietoje šių pasirodė JAV pakrančių apsaugos laivas Wolcott ir ėmė sukti ratus, todėl tapo akivaizdu, kad kontrabandininkai esant pakrančių apsaugai nepasirodys. Todėl sulaukęs sutemų kapitonas savo škuną I’m Alone nukreipė į Belizą Britų Hondure.
Užsispyrėlis pakrančių apsaugos laivas neatstojo nuo škunos keletą parų, bet kadangi šioji buvo su britiška vėliava ir jau už JAV teritorinių vandenų, tai nebandė sulaikyti, o tik sekė.
Savo ruožtu, Jack Randell žinojo, kad perplaukus Meksikos įlanką į britišką Belizą, jo turimas alkoholio krovinys taps čia visiškai legaliu, ir labai atsiplėšti tąkart nuo jankių neskubėjo, ramiai sau plaukdamas tik su varikliais 6 mazgų greičiu ir taip slėpdamas tikrąjį dukart didesnį galimą savo laivo greitį.
JAV pakrančių apsaugos laivas (US Coast Guard Cutter) “Wolcott“ maždaug 1929-aisiais (foto iš spaudos, šaltinis: lighthouseantiques.net)
Pakrančių apsaugos laivas Wolcott provokuojančiai tai vis pralenkdavęs ir užlįsdavęs į priekį, tai po to vėl kone prilipdavęs škunai prie paskuigalio, bet škunos kapitonas nereagavo, ir toliau vaizduodamas prastai aplinkoje besiorientuojantį ir gal netgi tuomet tik netyčia prie Luizianos pasiklydusį kanadiečių kaimo paikeną senoje burinėje buvusioje žvejų geldoje.
Kai gruodžio 3-čiąją mėnulis pasislėpė, palaukęs, kuomet ir vėl pakrančių apsaugos laivas atsidurs škunai paskuigalyje, kapitonas liepė užgesinti navigacines savo laivo šviesas, jungė variklius pilnu pajėgumu ir staigiai pakeitė kursą į šalį. Po to vėl pakeitė kursą priešiniu jį persekiojusiam laivui ir prasilenkė su šiuo tamsoje nepastebėtas, nors pakrančių apsauga jau naršė jūrą savo laivo prožektoriumi, ir, ko gero, dar ir išjungęs variklius bei pakeitęs juos tik burėmis, per maždaug pusę jūrmylės, taip atsikratydamas įkyrios palydos ir saugiai nuplaukdamas į Belizą, kurį pasiekė gruodžio 5 dieną.
Po dviejų dienų, kai telegrafu informavo škunos šeimininkus, gavęs naujas koordinates bei įsitikinęs, kad jo niekas nebeseka ir nestebi, kapitonas vėl susiruošė atgal link Luizianos.
Čia naujoje sutartoje akvatorijoje praplūduriavus dreife dvi paras, netikėtai pirmasis motorinis kateris prisiartino nuo pelkėtosios salos pusės. Asmeniškai jokių krovinio gavėjų kontrabandininkų kapitonas nepažinojo, tačiau dar Sen Pjere buvo gavęs iš šios jį pasamdžiusios fiktyvios laivybos įmonės atstovo jam pristatyto nepažįstamojo, kuriuo išties buvęs anksčiau minėtasis Big Jamie, gumele perrištų penkiolika vieno dolerio perplėštų banknotų.
Kaip būdavo sutarta, atplaukęs kontrabandininkas šūktelėdavęs savo turimos puselės banknoto serijos numerį – numeriams puselėse sutapus, šis priplaukdavęs prie škunos šono, įteikdavęs savo puselę kapitonui ir atsiimdavęs savo iš anksto suderinto krovinio dalį.
Tiesą sakant, šio reiso net nepakako, nes dar užsakytų 1200 viskio dėžių laukė pristatymo į tą pačią vietą antrą kartą, kuomet kartu jau plaukė ir pats Big Jamie. Per ateinančias dvi paras maždaug valandą iki vidurnakčio pasirodė tas pats motorinis kateris, susirinkęs ir likusį dabar pristatytą papildomą krovinį bei pasiėmęs kartu Big Jamie.
Tačiau šįkart tamsoje iš toliau pasigirdo dar vienas variklių garsas, ir pakrančių apsaugos boluojantis laivo siluetas nusivijo kontrabandininkų katerį, sugrįžtantį į teritorinius JAV vandenis. Big Jamie turėjo įplaukti į upę ir prieš srovę užkilęs išsikrauti sutartoje kontrabandininkų slėptuvėje aukštupy, tačiau dabar tamsoje pasiklydo, laiko ieškoti nebebuvo, todėl savo katerį jis nukreipė tiesiai į artimiausią nuolaidų krantą.
Suprasdami, kad už maždaug dešimties minučių bus pasivyti ir sučiupti su įkalčiais, kontrabandininkai atsuko kuro padavimo žarnelę, o Big Jamie švystelėjo degantį degtuką į bėgantį benziną – pakrančių apsauga vietoje kontrabandos tegavo pasigėrėjimui naktyje didžiulį užsiliepsnojusio viskio laužą pakrantėje.
O tuo metu Jack Randell, kadangi jo darbas buvo čia baigtas, nukreipė škuną I’m Alone į Belizą, kol dar vėl pakrančių apsauga prie jo neprisistatė neprašytai palydai.
Ten pasikrovė dar vieną, dabar jau romo, krovinį, ir sugrįžo į sutartą akvatoriją prie Raisto salos, kur Naujųjų Metų išvakarėse, atplaukęs kartu vietos kontrabandininkų kateriu, į denį užlipo tarsi nieko nebūtų tąkart nutikę vėl jo anuomet paliktasis Big Jamie, vietoje ano sudeginto katerio tiesiog įsigijęs kitą transportą.
Per ateinančius keletą mėnesių škuna I’m Alone sėkmingai iš viso atliko 6 reisus, gabendama kontrabandinį alkoholį iš Belizo link Luizianos ir kaimyninio Teksaso pakrančių.
Taip sekėsi iki septintojo reiso, kada prie škunos jau prisistatė kitas būsimų fatališkų įvykių aktyvus dalyvis.
* * *
Bet apie tai – jau toliau kitoje dalyje.
O dabar – prenumeruokitės tinklaraštį, ir nepraleisite įrašų, ahoy!
Tuo pačiu aš jums dėkoju už savo balsavimą piniginiais vienetais kontrabandos tinklaraščio plėtros labui per čia.
Skipper_LT 