Dodekanesas-2011: 6/11 – Ir ko nutilo dainos


2011-06-11, šeštadienis, Simi: 36-36,936N 027-50,220E

“Ir ko nutilo dainos mielojoj Suvalkijoj?“

– įpusėjus kelionei, stebėdamasis kraipau galvą, konstatuodamas akivaizdų faktą, kuomet iš dainos žodžių neišmesi, tačiau pačių dainų ir žodžių jose ir be jų aiškiai mąžta…

Dainas vėjukas nupūtė?

Burės falą ryte sutvarkė pagal principą “laikinas sprendimas ilgalaikei problemai“ – atėjo žvitrus vyrukas, kurio išvaizdos apakinta ne viena mergina apsalusi nualptų, ir kuris, kol aš su juo draugiškai plepėjau, ne tik per mažiau nei dešimt minučių perbalansavo didburės susukimo mechanizmą (groto furlingą), bet ir nusileido priešburę (genują), atrišo nusitrynusio falo galą ir pririšo prie jo… paprasčiausiai laisvą genakerio falą!

“- Matyt, kažkur trinasi,“ – konstatavo pridurdamas, kad burės visai neseniai pakeistos. “– ir šitai virvei atėjo savo laikas nutrūkti“ – dar pridūrė, kai pasakiau, kad jį praradome vos ne visiškame štilyje.

Jo profesionalumas mane, tiesą sakant, sužavėjo (nors gal ir ne tiek, kad krisčiau aukštielninkas šalia tų nuaplusių merginų). Ir priminė anekdotą, kai meistras išstatė didžiulę sąskaitą už vieno varžto prisukimą. Pasipiktinusiam klientui jis atšovė: “- Taip, prisukti varžtą yra tik 5, bet likę 95 – tai žinojimas, kurį varžtą dera prisukti!“.

Aišku, nuomotos jachtos neremontuosi gi pats, o ir nėra ko kišti nagų ten, kur po to gali būti apkaltintas ne pataisęs, o prigadinęs, nors šitaip problemą išspręsti galima būtų ir pačiam. Bet profesionalai vis tiek mane žavi, ir aš jaučiu jiems visai nuoširdžią pagarbą, net kai sprendimą suranda, kad “tamkart veiktų“, o gal – ypač, kad jį taip greitai ir paprastai randa, ir ne pagal kokius nors techninius “talmudus“. Man gi svarbiausia, kad viskas sutvarkyta ir suderinta: techninių problemų nėra, pretenzijų – irgi.

Todėl labai skubiai teko skambinti merginoms, nuėjusioms ramiai ieškoti skalbyklos, kad jau vis tik išplaukiam, ir “graikiškas atsipūtimas“ tėra, kaip eilinį kartą įsitikinu, gerokai išpūstas pas mus mitas, kuris netikėtai pasibaigė itin greitai (va kaip būna, kai esi “laikinai“ užėmęs kažkieno vietą pergrūstoje marinoje).

Rodos Mandraki uostas (tolumoje) nuo Rodos Emborio uosto tvirtovės

O “skalbyklą“ patys gavome, išlindę iš Rodo – vėjo ir bangų buvo tiek, kiek ir pirmą dieną, kuomet trys įgulos nariai nusprendė kiek pamaitinti žuveliokus anapus laivašonio, kad jau išvakarėse nusipirko blizgę, voblerį ar ką ten, kuo tas žuvis gaudo valo ir meškerės specialistai.

Tačiau šįkart teko irtis (?) prieš vėją. Beje, tik (hm… gal taip – kaip man?…) 5 balų stiprumo – t.y. 20-26 mazgų (arba 10-13 m/s). Laivo greitis siekė vos 5-5,6 mazgus, o jūra teko nutolti vendais po ne vieną jūrmylę, kai tiesiaja kelias iki numatytojo tikslo – negyvenamos salos Alimia, – trumpėjo visumoje labai nenoriai.

Na, o dabar įsivaizduokite – “karštis 30 laipsnių“. Daug tai, ypač saulėje? Taip. O jei dabar jus apipilti šaltu vandeniu, šlapiais drabužiais ir dar vėjyje pastatyti – koks dabar jausmas? Vis dar “karštis 30 laipsnių“ ar vis tik “brrrr“, ir dantukai kalena, nepataikydami vienas ant kito?…

Žodžiu, tie patys 5 balai pavėjui ir įvėjyje yra ne tie patys 5 balai. Todėl nuotaika įgulai krito greičiau, nei laivas vyniojo savo lagą, nepaisant to, kad sąlygos buriavimui tikrai nebuvo sunkesnės, kaip atrodė.

Galop, pasiūliau spręsti patiems – ar trumpinti kelią (ir kelionės laiką) varikliu, ar ir toliau laviruoti įvėjyje buriuojant? Mat pūtė tiesiai į marmūzę – išsižiok, ir turėsi ne tik pilnus žabtus, bet ir pripūstą pilvūzą, jei neatidarysi apatinio vožtuvo.

Man nusišalinus, balsavimas parodė, kad du vis dar yra už buriavimą, viena (!) susilaiko (taip paskui nuėjo ramiai parpti į priekinę kajutę, nes “nebuvo kas veikti“!), o kiti norėtų vis tik sumažinti atrakcioną (suprask, ir kančias) kiek tik galima. Sau patyliukais nusikeikęs, įjungiau variklį ir daviau komandą suvynioti priešburę ir didburę…

Stojus į kursą, kuris buvo statmenas bangai, laivo greitis beliko dar mazgu mažesnis – tik vos keturi su puse mazgo, o pagal apsukas variklis dirbo pilnu savo darbiniu pajėgumu. Deja, kai kam dabar toks supimas “įsisupo“ ne juokais…

Todėl man teko, sėdint dešiniajame borte ant kokpito parapeto savo įprastinėje vietoje (“kapitono tiltelyje“), atsirėmus į sukrautus krancus ir pačiam įsisupus nuo priešinio vėjo į neperpučiamą striukę, apmąstyti galimas tolimesnės kelionės alternatyvas. Mintyse permečiau ir pagal jūrlapį ir GPS pasitikrinau galimą kurso pakeitimą.

Artimiausia šioje vietoje, neskaitant Rodos Mandraki, į kurį grįžti nebuvo tikslo (ir vietos uoste), dabar mums buvo jau lankyta “atvirukinė“ Simi. Formaliai, tai sutaupom valandą ar pusantros, užuot plaukę į numatytąją Alimiją – dar šįryt pasirinkome aplankymui apleistą ir negyvenamą salą, kuri buvo nuo Rodo arčiau už pradžioje planuotą aplankyti Chalkę, o ir norėjosi kelionėje būti aplankius kažką kiek kitokio ir išsiskiriančio savo pobūdžiu.

Neformaliai, kaip jau nujaučiau, kai kas sutaupo ne kelias valandas, o kelias paras…

Rodos – Simi 2011-06-11: 34.1nM per 6.9h

Ką gi, būna ir taip. Jūra taip ir lieka arba tiesiog “daug sūraus vandens“ (ir tenušviečia dievulis protą į ją nosies nekišti), arba ją pamilsti visa širdimi, be išlygų. Jos negali nekęsti. Nes iš tikro – taip tik nekenti savęs.

Jūra neturi trūkumų: ar bangos, ar vėjas – viską priimi kaip stichijos duotybę, kaip jos suteikiamą begalinę (ir neaprėpiamą, kaip ji pati) malonę ja plaukti, ja visa širdimi ir nuoširdžiai džiaugtis, prie jos nuolankiai prisitaikyti. Jei taip norite – eiti į ją tarsi į išpažintį.

Jūrai neįdomūs tavo planai ar tavo ketinimai. Negali jos paskubinti. Tai ne tu “įveiki jūrą“, tai ji tau, kvailiui, leido pasijusti tamkart išdidžiu. Ir jei to nesuprasi – ji pasijuoks vėliau. Maldauk, kad tik pakikentų.

Todėl visos kelionės planas dabar jau akivaizdžiai iš optimistinio pirminio keičiasi link… na, labiau realistinio. Bocmanui taip ir paaiškinau: jei būtų pūtę kaip dabar visą laiką – būtume jau prašokę plaukdami pirmyn visus numatytus maršruto taškus.

Ir jei taip, tai pilnai neišvyniodami priešburės – nenutraukę tad ir jos strigusio falo.

Ir jei atgaliniam keliui stotų ne meltemis, o štilis, kurį turėjome pastaruoju metu plaukdami – tai mes jau būtume Nisire, besiruošdami lankyti ugnikalnio kraterį…

Jei…

Jei, jei… Pasakyk tai Jai.

Siesta burvaltei Simi krantinėje…

Ir kai kalbiesi su jūra, ar nesikalbi iš tikro tik su savimi: savo nepagrįstomis baimėmis ar nutylimomis svajomis, savo nepripažįstamomis silpnybėmis ir savo nepamatuotais troškimais?

Kasžin…

* * *

Daugiau nuotraukų – facebook albume

Įžanga – Pradžių pradžia

Ankstesnė ataskaita – Ir papūtė vėjelis

Šeštoji ataskaita – Muzikinė pauzė

_______________

(c) skipper.lt

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.