Dodekanesas-2011: 5/11 – Ir papūtė vėjelis


2011-06-10, penktadienis, Rodos Mandraki: 36-27,035N 028-13,668E

“Ir papūtė vėjelis, ir papūtė šiaurasai…“

– vietinės reikšmės meltemiukas, parginęs vakar mus atgal į Lindos įlanką, pajudino ne tik šioje lietuvių liaudies nekanoninio kirčiavimo dainoje minimą klevo lapą, bet ir pažadino naktį ne mane vieną, o ir pareigingąjį bocmaną Arną. Bemaž visa išleista inkaro grandinė, pasiraičiusi vakar gyvate ant įlankos dugno, kol laivas klydinėjo nepastovių gūsiukų patampomas, dabar jau išsitiesė lyg pagal komandą “ramiai!“ ir sąžiningai dirbo, laikydama vėjo bandomą nuo inkaro išlupti laivą.

Net įlankoje vėjas įpūtė smagius 6 balus (ką jau kalbėti apie atvirą jūrą tuomet…), kartais sustiprėdamas iki 7 (ikištorminio stiprumo). Tad ryte anksti keltis jokio poreikio nebuvo – švietėsi pro liuką ne tik svilinanti graikiška saulė, bet ir perspektyva nakvoti čia dar vieną naktį. O vanduo laivo bakuose ėjo į pabaigą…

Aš sakau, kad autonominiame plaukiojime, netgi trunkančiame kelias dienas, daug praustis yra nedovanotina prabanga, o plauti indus, užuot juos išsidalinus ir padarius “vardiniais“ – nuodėmė! Kam skiesti jūrą vandeniu, nesuprantu?

Juolab, kad įsitikinome: vanduo, paduodamas į kambuzo čiaupą pedalo pagalba, ateina ne užbortinis, kaip įprastai įrengta būna, o yra tas pats “tankinis“ – iš to paties bendro vandens bako! Tad ar mini pedalą, ar paprasčiausiai atsuki čiaupą, apkraudamas elektrinį siurbliuką, taupyti paties vandens tai niekaip nepadeda.

Lindos miestas nuo Akropolio

Bepusryčiaujant, labai netikėtai tą karštą stiprų feną lyg kas staiga išjungė: čia neseniai dar bandęs išrauti laivą su visu inkaru, staiga vėjas bejėgiškai nuščiuvo, tarsi galutinai kapituliavęs, pripažindamas beprasmėmis savo bergždžias pastangas.

Pasikeitimas atrodė toks neįtinamas, kad pasiūliau kokpite atkutusiems entuziastams palaukti dar bent 20-30 minučiau, kad įsitikintume permainos pastovumu, tačiau jau ir po dešimties minučių mes spėriai ruošėmės iš čia išplaukti, ką ir po nepilno laukimui neprarasto pusvalandžio padarėme, pasikėlę inkarą.

Išplaukdamas pro senuosius įlankos, ir laike nugrimzdusio istorinio uosto, vartus į jūrą pagalvojau, kad Antikos graikai buvo apdairūs, pasirinkę uostui būtent šią įlanką ir įkurdami čia Rodo salos sostinę (dabar – buvusiąją) Lindą. Net ir turėdama ganėtinai platų ir nuo Viduržemio jūros platumų link senojo Levanto bemaž neuždengtą įplaukimą, įlanka vis tik gerai užstoja nuo pagrindinių būtent čia vyraujančių vėjų, ypač – vasariniojo meltemi.

Lindos Akropolis, įlanka ir miestas nuo Viduržemio jūros

Ir dar liūdnai ir garsiai prisipažinau, kad šįkart mano svajonei apiplaukti pietinį Rodo salos iškyšulį Prasonisi (ne Hornas, bet vis šis tas…) yra jau nebelemta bus išsipildyti…

Traukėme atgal į Rodo Mandraki uostą, nes reikia sutvarkyti nutrūkusią (per visišką štilį!) priešburę iškeliančią virvę (stakselfalą – snobams, arba genoa halyard – jei reiktų paaiškinti vietiniams technikams angliškai). Ir prie viso to dar būtinai reikėjo ir vandens – kraštai čia “laukiniai“, saulės išdeginti, tad neturėtume kur jo pasipildyti iki Chalkės (pagal planą – dviejų dienų plaukimas arba pusės paros, jei ištisinis).

O ir ši minėtoji sala savo vandens neturi, bet atsigabena jo iš Rodo, todėl, tarkime, sezono įkarštyje gali nebūti ir linkusi dalintis netgi už pinigus, juolab, kad locija nežada būsiančią galimybę prisišvartuoti prie krantinės, o kalba apie inkaravimąsi įlankoje.

Alternatyva – įdomesnė, bet visiškai negyvenama gretimoji Alimia (nėra vandens!), o po to – tik lankyta Tilos (inkaruotė įlankoje, jei pamenate), pakeliui link Nisiros, tad… Gal man, pavyzdžiui, jokios šviesios mintys į makaulę neužsuka, jei galvos negaliu išsitrinkti, tarkime – va turiu tokią ydą?

Bet pripažinsiu, kad grįžti tuo pačiu keliu morališkai sunkiau – nors vaizdai, atrodytų, niekuo ypatingai ir nesikeičia bei yra panašūs visur, tačiau žinojimas, kad čia jau plaukei, liūdina, mąstant, kad galėtum vietoje to plaukti kažkur kitur.

Tačiau – yra kaip yra. Deja.

Lindos – Rodos Mandraki 2011-06-10: 26.4 nM per 5.43 h

Daugiau nei pusę kelio iki Rodo kyšulio vėjo bemaž ir nebuvo iš viso – vienai turimai ar abejoms turėtinoms burėms, – jau kad išjungė, tai išjungė vėją, tad ir vėl birbinome variklį. Tačiau kuo labiau artėjome prie tikslo, tuo vėjas po truputį vis labiau kilo. Netgi valandą (sic!) plaukėme varomi vienos didburės: greitis bemaž perpus mažesnis, aišku, nei su abiem, tačiau – vis buriavimas, o ne traktorininkų lopšinė.

Bet po to jau plaukiant įvėjui labiau vertėjo užbaigti šitą ekologinę akciją ir vėl apsimesti motorlaiviu. Tuomet ir pataškė nuo laivapriekio iki paties kokpito – kas nulindo į apačią rankšluosčių, kas ir persirengti sušlapusių drabužių.

Pasimačius Rodo uostams ir mažiau salai vis dengiant nuo Egėjo, įpūtė jau visus 6 balus vietoje prognozuotų 5, o išlindus visiškai iš dengimo ir gavus egėjiško meltemio – ir iki 7 gūsiuose.

Iš esmės, tai toks pats vėjas, vakar parginęs mus atgal į Lindos įlanką, tik šįkart prieš akis buvo nebe įlanka, o uostas su bemaž visais patogumais ir, svarbiausia, gėlu vandeniu.

Rodos riterių pilies kuoras Senamiestyje nuo parko

Prisišvartavę toje pačioje anąkart turėtoje 33-čioje vietoje, papildėme ir dyzelinu kuro baką – per šią nepilną savaitę išburgzti 53 litrai po pusantro euro (čia tiems, kurie mėgsta svetimus pinigus skaičiuoti).

Mat, pasitaikė gera proga: užmatęs link motorinės jachtos nuvažiavusį benzovežį (vežiojantį dyzeliną, tai gal “dyzeliovežį“?), nukulniavau pasilabinti (pasikalisperinti, jei graikiškai sveikintis popietėje) ir paprašyti, kad stabtelėtų ir šalia mūsų grįždamas. Užmatę sustojusią jau cisterną šalia mūsiškės, sulėkė dar keletas škiperių iš kitų jachtų, tad reisas šv. Miko forto pirsu “dyzeldyleriams“ nepraėjo tuščiai.

Atvirutės Rodos spaudos kioske

Ryt iš čia reiks išplaukti, nes vieta kaip ir ne mums rezervuota iš tikro, ir tas mūsų atplaukimas griauna šeimininkų planus, bet jei nesutaisys su savo “graikišku punktualumu“, tai, atleiskite, ir aš tuomet – pilnateisis graikas.

Juolab, kai ir vardas – graikiškos kilmės, tai kaip ir esu bemaž vietinis…

Principe, taip.

* * *

Daugiau nuotraukų – facebook albume

Įžanga – Pradžių pradžia

Ankstesnė ataskaita – Toks jachtingas mums nereikalingas

Penktoji ataskaita – Ir ko nutilo dainos

_______________

(c) skipper.lt

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.