“Atsivilkom šiandien uostan – stovim išsižioję“
– vaikiška dainelė iš rusų animacinio filmo apie laivus ir uostą.
* * *
2010-06-20, sekmadienis: Sztynort
16:00 švartuojamės didžiausioje marinoje visuose Mozūruose, privačioje T.I.G.A. Yachts prieplaukoje, skirtoje svečiams. Čia stovėjimas sąlyginai irgi brangiausias, lyginant su kitais numatomais uostais, bet psichologiškai tai netgi geriau: dabar sumokėję daugiau, po to jausimės taip, lyg “sutaupom“. Bet ir atplaukti čia tikrai verta, iškart sakau!
Svečių prieplaukos dar visiškai tuščios – iki mūsų vos trys jachtos teatplaukę. Vienoje jų abejingas škiperis apsimeta skaitąs knygą, bet viena akimi iš padilbių stebi mūsų audringus manevrus. Apsimetam ir mes, kad taip ir planavom sustoti, užsikabindami kobiniu būtent šitą tom-bują, o ne kitą, o ir vieta čia prie pontono kaip tik mums tinkamiausia, nes čia pat ir elektros bei vandens kolonėlė.
Pasakysiu iškart, kad per ateinančias kelias valandas prisirinks pilna akvatorija, užpildysianti jachtomis visas galimas laisvas vietas abipus mūsų, prieš mus ir už mūsų kitoje pontono pusėje! Todėl rekomenduoju labai netempti į naktį, jei planuojate sustoti šiame uostelyje – ir ne todėl, kad dar neįgudę grūsti laivę į tarpą kaip ranką į pirštinę.
Svečių prieplaukos Štynorto marinoje
Nenuostabu, kad ir kainos aukštos laikosi, kai tiek klientų ir lankytojų. Mat net dar neįsibėgėjus sezonui, čia gali būti vėliau labai problematiška rasti vietą nakčiai (ją rasti visada gal galima, lauk nevytų, tikiuosi, bet gali tekti gerokai pavargti – didesnė dalis marinos yra skirta rezidentams, čarteriui ir gelbėjimo tarnybai). Ypač, kai vėliau dar keliskart kitur ir vėl sutikti buriavimo “asai“, didesni ir už mus, sugeba pastatyti savo laivą per kelias vietas – tarkime, šonu (lagu), kur statoma galu.
Susimokam atėjusiam vaikinui 25 zlotus už nakvynę, akumuliatorių krauti už dar 15 zlotų neplanuojam (krovėm nuo vakar namų uoste) – tas dar duoda ir neperlyjamą maišelį kvitui pasikabinti ant lejerių, kad matytųsi jam kontrolės dėlei.
Kaip ir kituose uostuose, čia patalpose stovi “kolonos“ krauti mobiliems telefonams (lenk. telefon kamurkowy) su seifukais saugiai juose užrakinti, kol krausis, tad krauti laivo akumuliatorius, kad pakrauti mobilius, tikrai neverta. Dušai čia po 12 zlotų, bet laikas ir vanduo neribojami (didelis privalumas!).
O va karštas vanduo prausykloje ir tualetai įeina į stovėjimo kainą, atskirai už žmones papildomo mokesčio neimama, kai kitur – gali, ir tai sudaro dar po kokius 4-10 zlotų nuo žmogaus prie sąlyginai nedidelės stovėjimo kainos, kuri bendrai tampa netgi didesnė!. Indams plauti yra netgi atskira stoginė (labai teisinga – nėra ko riebaluotais maisto likučiais užkimšti prausyklų!).
Yra parduotuvė (lenk. sklep_as) ir marinos kavinė (lenk. tawerna), kaip ir restoranas prie viešbučio (lenk. restauracja), o jau ką labai bangos užsupo (hm…) ir norisi komforto (arba intymumo naktį) – gali rasti ir tame viešbutyje kambarį išsimiegoti.
Sutvarkyta Štynorto dvaro pastatų dalis, paversta viešbučiu bei restoranu
Uosto gale yra degalinė Orlen laivams. Ten ryt nueisiu ir nusipirksiu rezervui 5 litrus į atsineštą kanistriuką (yra toks laivo inventoriuje) benzino už 24.55 zl, nes kai to vėjo nėra (prisišvilpausiu…), tai nežinia, ar nepritrūksime kuro.
Iškart pasakysiu, kad mūsų “fašistinių“ aplinkosaugininkų įvestas draudimas steigti degalines prie vandens – yra didelė kvailystė!
Įsivaizduokite, kad, tarkime, Gižycke Orlen degalinė puikiausiai stovi šalia paplūdimio (bemaž jame!), pelnusio tarptautinę (!) Žydrąją vėliavą už švarumą! Neįtikėtina, tiesa?
Ir nesuprantu, kodėl pas mus tai iškart gresia “ekologine katastrofa“, lyg mūsų žmonių rankos abi kairios arba pagal linksmakotį išdrožtos? Juk siūbuojančiame laive pilti į siaurą angą, tegul ir per piltuvėlį, kurą iš kanistro – daugiau galimybių žuvis netyčia “patrūcyti“, nei tiesiog į šią angą įgrūdus degalinės pistoletą, turintį atmetimo vožtuvą, bakui užsipildžius!
O paskui dar jie stebisi, kad ES pinigai įsisavinti (visapusiškai…), prieplaukų Nemune pristatyta, o plaukioti niekas nenori.
O kaip norės, kai iki degalinės eiti geras puskilometris, jei ne daugiau, o ir upėje motorlaivis kuro suryja daugiau, nei kad burinė laivė su pakabinamu varikliuku, naudojamu tik kaip pagalbiniu, tai koks paskui malonumais su tais kanistrais kurą iki laivo atgal tempti (maždaug po 15-20 kg svorio), net jei nelyja ar saulė nesvilina!…
Ir dar: ten, kur degalinę pastatyti iš tikro neišeina, dažniausiai ji yra mobili – privažiuoja prie pirso cisterna su skaitikliu ir ilgą žarną nutiesia iki laivo. Pas mus, manau, už tai dar gautum baudą ne vien už ATPK, bet ir KET pažeidimą. Bet tokia “tvarka“, matyt, Lietuvoje visiems yra gerai, o čia aš tik vienas taip purkštauju, ar ne?…
Oi, pamiršau: viena tokia lobistinė visuomeninė organizacija, kurios vardo aš čia nelinksniuosiu (sako, kad bloga reklama – irgi reklama), tuo tikrai nesirūpino vakar ir nesirūpins nuo pirmadienio susisgribus.
Sportininkams jachtose varikliai gi nereikalingi! Todėl ir problemos nėra. Degalinių laivams – irgi.
* * *
Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“
Ankstesnis: “Antys žudikės“
Tęsinys: “Sztynort dvaras, arba Kas nutiko fiurerio kelnėms“
Skipper_LT 