“Jus ir vėl pažadino prostata?“
– iš vaistų, padedančių paprastai išsaugoti vyriškumą, reklamos per TV.
* * *
2010-06-20, sekmadienis: Kisajno ež.
Miegojau prastai, ir dėl to visai nekaltas praeitoje dalyje minėtas bebras, kuris, jau piktybiškai įtariate, grįždamas į savo kanalą dar mums švartovus pakeliui dėl bendros tvarkos nugraužė, kad jam kelio neblokuotume…
Kaltos – antys!
Bemaž visą naktį rodėsi, kad jos badzioja savo snapais į bortus ir stengiasi juos prakiurdyti, kad mes nuskęstume. Pabudus iš miego garsiai rėkiant gal ir skamba absurdiškai, bet išlipus į kokpitą juk niekas netrukdo paslapčiomis apsidairyti bei vogčiomis patikrinti bortų vientisumą, tiesa? Kai niekas nemato ir neįtaria, kad čia ieškai, ko nepametęs. Taip dėl visa ko. Nes ar maža kas… Besisaugojantį ir dievulis saugo, sakoma.
Įgula keliasi apie 08:00 vietos laiku. Saulutė patekėjo, viskas atrodo daug linksmiau, laukia graži diena (nebelyja!) ir, kas svarbiausia man – ilgėlesnis plaukimas gi!
Šturmanė prie kavos padaro išvadą, kad tai buvo antys žudikės, tykoję škiperio ir jo nieko neįtariančios įgulos sielų… Sakiau gi, kad tai – velnio nešta ir pamesta padermė! Kaip ir antys. Kurios žudikės.
Mūsų bocmanei, kuri gerai išsiparpusi (o va ji su “diedu“, t.y. vyr. mechaniku, ten priekyje vėliau sugalvojo savo miegmaišius apjungti: vienu pasikloti, o kitu užsikloti – dar vienas patarimas poroms!), bepusryčiaudamas liūdnai pacituoju Džeimso Fenimoro Kuperio teiginį iš “Raudonojo korsaro“ apie kapitono pagalvę, kuri kietesnė už jūreivių, nes kimšta ji ne pūkais ir plunksnomis (prakeiktos antys!), o atsakomybe. Manau, kad tai – ne vieno škiperio nemigos priežastis laive.
Na, bet jau tos antys!…
Ar atkreipėt dėmesį, kad šie paukščiai tarsi nuolat šypsosi? O kaip jūs manot, ką slepia tas jų šypsnis?… O kaip tas faktas, kad ančių kvarksėjimas neturi aido (turi, bet nesigirdi “plika ausimi“)? O kodėl, manote, taip jos elgiasi?…
Reiks dairytis, ar kur netyko pasalūniškai pakeliui. Ir gintis kobiniu, jei ką.
* * *
Išplaukiam neskubėdami tik 11:20, išsikėlę visas (abi) bures.
Bet – truktelėję “motor-šotą“, nes tiek ir naudos iš to grožio stiebe. Vėjas į nosį, šiaurės, nuo visiško štilio iki vos 1 balo pagal Bofortą. Ir kur tas epigonas su savo dainuška, kurioje vėjo buvo jam dešimtkart daugiau?!
Dešimtkart daugiau nereikia, bet norisi daugiau, kad jau su burėmis, o ne vien tik benziną deginti kaip vakar pasiplaukiojime šioje pačioje vietoje.
Bures suvyniojam. Kai toks variklis, kurio sraigtas, užmetus “žibaliuko“, tik daugiau išmala vandenį aplink save ir ešerius tuo labai prajuokina, nei laivą pirmyn stumia, tai ir burės daugiau stabdo, nei padeda.
Tikimės vėjelio gauti išsimušę iš salų dengimo. Suprantama, kad renkamės plaukimui ir vėl trumpesį rytinį kelią, o ne Gulbių traktą, apeinantį salas iš vakarų. Gal šį aplankysim grįždami penktadienį?…
Skrajojančio būrio poručikas Baklanski’s ir podchorunžas Ptakowicz’ius akylai prižiūri navigaciją
Bemaž tik už valandos išlendam į atviresnius vandenis ir išsikeliam bures. Variklį išjungiu ir ištraukiu nusivarvėti – mintyse paplekšnoju sau per petį pasidžiaugdamas, kad pasirūpinau iš anksto ilgėlesne virvele, todėl net jei ir kiltų bangos, neišsiversiu kūlvirsčiu į kilvaterį prie jo grabinėdamasis.
Vėjo čia tikrai dvigubai daugiau – net (!) iki 2 balų siekia… prie pavienių retų pūstelėjimų. Nors jau ne nulis, bet daugiau ar mažiau (jei gali būti taip pasakyta šiuo atveju) – 1 balas, tad galima mėgautis tyla ir apsnūdusiomis laviruotėmis vos jaučiamame beidevinde.
Beje, nesijuokite: iš tikro, padvigubėjus vėjo greičiui, jo stiprumas didėja kvadratu, todėl keturgubinasi, o patrigubėjus – padidėja 9 kartus (greitis – x 3, stiprumas 3 x 3), ir t.p.! Todėl Boforto skalės “tik“ 12 balų – dažniausiai ir pusės jos buriavimui yra sočiai ir per akis.
O mes, nepaisant teorinių išvedžiojimų ir lūkesčių, dar po dviejų valandų (sic!) tokio “buriavimo“, atsiprašant, nuleidžiam iš viso bejėgiškai apdribusias bures. Vėjas nuduso visiškai. Vėl lynoja…
Traverse – Krolewski Rog vienoje pusėje (į rytus) ir Wysoki Rog – kitoje (į vakarus). Kaip ir artėja metas keisti kursą, bet kartu ir laikas spręsti, ką daryti su mūsų planu, iš kurio jau tas, kuris aukštai, kikena.
Akivaizdu, kad į draustinį plaukti nėra kaip – strefa tyszy, motorai – verboten! Neirkluosi gi, nors “vandens ližės“ apačioje ir voliojasi (Uršulė, vakar priimant jachtą, man paaiškino, kad lenkiškai irklas dilei ir irklas be dilės, baidarei arba kajakui – skirtingi žodžiai: wiosla ir pagaje atitinkamai).
Planas keičiasi, o kursas – ne. Priešakyje – Štynortas.
* * *
Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“
Ankstesnis: “Bebro koncertas, arba Pūkinis buriavimas“
Tęsinys: “Akmenynės uostelis“
Daugiau nuotraukų – facebook albume.
Skipper_LT 