Žmonės – tarsi debesys.
Antai vienas toks purus ir minkštas, kaip kamuoliniai. Tokį, rodos, ir paniurkyti net norisi.
O kitas – išsidraikęs ir per gyvenimą, tarsi plunksninių debesų “arklių uodegos“, pranašaujančios vėją. Apie jį sakoma, kad jis vėjo pamušalas, ar jam vėjai galvoje švilpia.
O štai anas – niūrus tarsi švininiai sluoksniniai debesys. Pajudink tokį – ir prakiurdysi, lietų iššaukdamas.
O dar kiti – tarsi juodi ir žaibų pritvinkę audros debesys. Tik užkabink – ir jau, žiū, blyksi, dar po savęs ir griaustinio aidu nudundėdamas! Brrrr!…
Bet yra ir visiškai vaiskūs žmonės – tarsi begalinė dangaus žydrynė be jokio debesėlio. Prie jų ramu, lyg laikas ištirpo ir amžinybė sustojo. Kartais apie juos pasakoma, kad tokie žmonės – šventi. Gal todėl žmogus angelus ir apgyvendino neužmatomuose dangaus toliuose?…
Žmonės – tarsi debesys.
O gal debesys mums – kaip ir žmonės?…
Skipper_LT 
Jo.
hidrometeorologija uzhskaitom… : )
PatinkaPatinka
Dėkui. Pagalvojau, kad šitaip apie debesis geriau, nei rašyti, kas yra cirus altus, stratus ar cumulus nimbus. 😀
PatinkaPatinka