Apie debesis ir žmones


Žmonės – tarsi debesys.

Antai vienas toks purus ir minkštas, kaip kamuoliniai. Tokį, rodos, ir paniurkyti net norisi.

O kitas – išsidraikęs ir per gyvenimą, tarsi plunksninių debesų “arklių uodegos“, pranašaujančios vėją. Apie jį sakoma, kad jis vėjo pamušalas, ar jam vėjai galvoje švilpia.

O štai anas – niūrus tarsi švininiai sluoksniniai debesys. Pajudink tokį – ir prakiurdysi, lietų iššaukdamas.

O dar kiti – tarsi juodi ir žaibų pritvinkę audros debesys. Tik užkabink – ir jau, žiū, blyksi, dar po savęs ir griaustinio aidu nudundėdamas! Brrrr!…

Bet yra ir visiškai vaiskūs žmonės – tarsi begalinė dangaus žydrynė be jokio debesėlio. Prie jų ramu, lyg laikas ištirpo ir amžinybė sustojo. Kartais apie juos pasakoma, kad tokie žmonės – šventi. Gal todėl žmogus angelus ir apgyvendino neužmatomuose dangaus toliuose?…

Žmonės – tarsi debesys.

O gal debesys mums – kaip ir žmonės?…

Komentarų: 2

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.