Paskutinė vasaros diena


… pagal kalendorių.

Bet ne paskutinė diena buriavimo sezonui, ir dar bemaž mėnesį lietuviai buriuotojai džiaugsis (vis šaltėjančia, tiesa) Baltija ar vėjais mariose bei ežeruose. Kai kas pratęs vasarą Kroatijoje, Graikijoje arba Turkijoje. Kur ir buriuoti būtų galima, iš esmės, ištisus metus, tik kad žiemą ne vienas mūsų buriuotojas tampa slidininku ir patraukia į kalnus kaulų laužytis bei galūnių išsisukioti. Kurie nemyli savo kepenų – eina į tradicinėmis tapusias Vakarones pas Bitlą.

skaityti toliau

Dumti į šiaurę: bonus


Tuščios Taline rusių akys. Iš pradžių tai stebina. Po to liūdina. Po to ima erzinti.

Tuščios, kaip besielės.

Tuščios ir svetimos šitame mieste, neaišku ką čia veikiančios (nors ne, maždaug aišku, žiūrint į gašliai prezentuojamas arba vulgariai išdarkytas figūras ir jų numakijažintus veidus). Tuščiai besistengiančios neatsilikti nuo savo parnerių: įvairaus kalibro sūtraukų ir išverstapilvių tešlių, kas antras žodis kietumui pabrėžti vartojančių rusišką keiksmą.

Tuomet galvoju, kad galėtų vykti į savo Rašką – ten jos gerai tiktų tuose apleistuose šimtus kilometrų nuo civilizacijos likučių nutolusiuose neprivažiuojamuose kaimuose tarp griūvančių dvimetrinių lentinių tvorų, apžėlusių dilgėlėmis, kasdien gliaudančių siemkes ir laukiančių pareinant jų girtų vyrų, kad gautų į snukį ir sakytų kaimynei: “muša – reiškia myli“.

O vietiniai kurs legendas apie tai, kaip jos gali sustabdyti šuoliuojantį arklį ar į degančią pirkią užeiti. Nes jų vyrai to jau seniai nebesugeba.

Nes čia, Skandinavijos papilvėje, jos žiūrisi kaip svetimkūniai, o jų kalba rėžia ausį. Tuščiai išbarstyta kolonistų sėkla tuščiais žvilgsniais.

* * *

Pradžia ir turinys

Apie gundymus galeromis


Va taip domitės, spėlioju pagal lankomumo statistiką, kur mano aktyvumas šiame tinklaraštyje prapuolė? O gal ir aš – kažkur, neaišku, kur, su juo visu?

“Velnias nešė mane į tą galerą!“ – pasako vienas iš veikėjų “Skapeno klastose“. Ir apie gundymus Nelabojo ne vien Getė kokiame “Fauste“ parašęs, nors ką čia man į vieną lentyną su genijumi gultis, juolab, kad ir morge chronologiškai mudu prasilenkiame, idant kad ir koks šaldytas produktas būtų, bet galiojimo laiką jis vis tik turi ribotą.

skaityti toliau su nepriimtina vaikams iki 14 metų ir feministėms iliustracija

Gundymai


Kartais ne veltui yra perspėjama: oi, saugokis to, ko taip svajoji…

Nes gali prisistatyti nelabasis ir tą duoti. Mainais į nemarios sielos amžiną ramybę.

Nelabasis pasirodė nedidelio ūgio, žilstelėjusiais ir kiek garbanotais plaukais, su akinukais, įrėminančiais gerą akių žvilgsnį, maloniu balsu, apaštalo vardu ir karo dievo pavarde.

skaityti toliau

Apie debesis ir žmones


Žmonės – tarsi debesys.

Antai vienas toks purus ir minkštas, kaip kamuoliniai. Tokį, rodos, ir paniurkyti net norisi.

O kitas – išsidraikęs ir per gyvenimą, tarsi plunksninių debesų “arklių uodegos“, pranašaujančios vėją. Apie jį sakoma, kad jis vėjo pamušalas, ar jam vėjai galvoje švilpia.

O štai anas – niūrus tarsi švininiai sluoksniniai debesys. Pajudink tokį – ir prakiurdysi, lietų iššaukdamas.

O dar kiti – tarsi juodi ir žaibų pritvinkę audros debesys. Tik užkabink – ir jau, žiū, blyksi, dar po savęs ir griaustinio aidu nudundėdamas! Brrrr!…

Bet yra ir visiškai vaiskūs žmonės – tarsi begalinė dangaus žydrynė be jokio debesėlio. Prie jų ramu, lyg laikas ištirpo ir amžinybė sustojo. Kartais apie juos pasakoma, kad tokie žmonės – šventi. Gal todėl žmogus angelus ir apgyvendino neužmatomuose dangaus toliuose?…

Žmonės – tarsi debesys.

O gal debesys mums – kaip ir žmonės?…

Post factum “Užrašai iš po kiauto“


Apie savaitgalį, sezono uždarymus, visureigį ir kitus niekus

Vilnius,
2005-10-17

___________________________

Šeštadienio ankstyvą popietę išsiunčiau SMS: “Super pasiūlymas! Važiuok į Trakus 17:00 ir laimėk nemokamą kelionę valtimi į Kartuvių salą! Registruokis tel. ***“
toliau…