Receptai vyriškam tortui ir ne tik

Kad apie kokį sukčiuką Rusliką, amsintį Audriuką ar šmeižiką Valerką ką nors parašyčiau, tai reikėjo jiems labai pasistengti ir ilgai padirbėti (užtruko ilgiau nei metus?), nes paprastai man pakanka iš viešumos tokius tipus eliminuoti, paliekant juos tame rate, kuriame jie turės savų pataikūnų arba kam nors patys bučiuos sėdimąją.

Na, bet jei pasistengė žmogeliai iš širdies, tai kaip ir dabar negali pykti. Nors kartais netgi juokinga, kai koks Rublis užsipuola savo šalininką vien todėl, kad aš apie aną esu geros nuomonės – kas, matyt, nestebina, nes jei žmogui negerai su galva, tai šitai atsispindės ir visuose neadekvačiuose jo veiksmuose.

Bet už tai manęs nereikia ilgai įkalbinėti, kai aš noriu kuo nors pasidžiaugti ar ką nors pagirti!

Jau rašiau apie vakaronėje pas Bitlą patiltėje įsigytą knygą “Vyriško torto receptas“ – Rimtautas Rimšas ir autografą su dedikacija prirašė. Piktai parašė (taip užrašyta!), įsivaizduojat?!

O aš va vis tiek gerai dabar apie jo šią ir kitas knygas, kurias minėjau, bet vėl turiu progą priminti, atsiliepsiu, ir jei jums tai nepriimtina, tai – go fork your sail!

* * *

Pirmoji knyga, kurią parašė Rimtautas Rimšas, yra “Klajonės po jūrą ir save“.

Gal netgi įtarčiau, kad ne pirmoji parašyta, bet tikrai jo pirmoji išleista. Nes, žinote, kaip su ta kulinarija būna – sako, kad pirmas blynas neretai prisvilęs.

Tačiau ne šįkart! Nustebtumėt, jei dar neskaitėt – knyga pirma, o debiutuojantis autorius čia rašo jau kaip brandus rašytojas – netgi per gerai, sakyčiau, nes būtent taip man ir pasirodė: dėstymu, keliais pasakojimo sluoksniais ir potemėmis, mintimis ir netikėtomis anekdotų (trumpų pamokančių istorijų, o ne rusiškų juokelių iš interneto!) užbaigtimis ar išvadomis.

Kai kuriuos iš tiesų įsimeni ir gali pats jau platinti kaip anekdotus! Tarkime, kaip tiksliai pataikyti į Klaipėdą, plaukiant per Baltiją, kai vairininkė (taip, moteris, o ką?) vairuoja 15 laipsnių kitu kompasiniu (tuomet GPS dar nebuvo) kursu, nes “jai taip buvo patogiau“, negu nurodytas?

Juk žinai, kad pagal 1/60 taisyklę 1 laipsnio kurso nuokrypis duos 1 mylios paklaidą per 60 mylių kelio (čia iš IYT programos, tos tikrosios, Ruslikai, užsirašyk), todėl po geros paros su trupučiu plaukimo jachta prie 15 laipsnių vairavimo “ne į temą“ prašausi gi maždaug 50 km pro šalį, o kai Lietuvos pakrantės ilgis yra 90,66 km ir Klaipėda maždaug per vidurį, tai turėtum ne į ją, o pas kaimynus atburiuoti. Bet ne – sumaniai naviguojama jachta iš miglų ištaiko vis tik tiesiai į vartus…

Be abejo, knyga yra ne vien tik apie buriavimą, nors autorius ir rašo kaip paantraštę: “Paprastas paprasto jūrininko pasakojimas apie mažo laivelio kasdienybę“. Bet aš gal netgi sakyčiau, ten daugiau klajonės po save, kurios įvyksta autoriui (ir jo lyriniam herojui), klajojant jūra.

Ir apie meilę. Ir ne tik jūrai, bet ir moterims (amžina tema!), ir laivei (būtent – Ji). Va todėl ir sakau, kad tai daugiau, nei knyga buriuotojams arba literatūra apie buriavimą. Mano galva, tai yra grožinės literatūros kūrinys, kur visa eilė esė tampriai susieta į vientisą romaną, ir man džiugu ne vien todėl, kad ją parašė buriuotojas, nors buriuotojai gal pirmiausia čiupo skaityti, o paskui pritilę ir sumišę nuėjo tepaliuko prieš apžalas žemiau vaterlinijos tepti.

Ir jei jau lyginti su kulinarija, tai ši knyga yra ne joks blynas, ar, kaip pradžiai, ne vien aperityvas, o brandaus ir sodraus raudono vyno taurė (ar butelis, kam kepenys leidžia).

Aš kažkaip kartą perskaičiau ir po to paėmiau kažką pasitikslinti, tai kai įnikau vėl, tai taip ir darkart pervariau visą. Berašant va ir vėl kaip girtuokliui prie to vyno ranka tiesiasi…

* * *

Knygų mėgėjai (olandiškai – literatai) juokauja, kad jei rašytojas išsikvėpė, tai būtinai ims rašyti dramas arba vaikams.

Bet taip nuoširdžiai – o kiek žinote marinistinės literatūros vaikams lietuvių kalba, kurią būtų parašę ne anglų, amerikiečių, prancūzų ar netgi rusų rašytojai, bet lietuviai?

Tad knyga autoriaus antroji, bet lietuvių autoriaus vaikams marinistinė – pirmoji mūsų literatūros istorijoje iš viso, kiek mano atmintis neša: “Ne Karibų kruizas“.

Kažkaip įtariu, kad pavadinime yra aliuzija į Artūro Dovydėno “Žaliosios Karibų salos“, nors tai veikiau ne tiek draugiškas pasišaipymas, kiek, manau, bendrai lietuvių buriuotojų tarpe vyraujantis anekdotas, kad Baltija – tai tau, suprask, ne Karibai (Viduržemiu nepavadinsi, nes Baltija iš tiesų yra apsupta sausumos ne prasčiau už Viduržemio jūrą, dėl ko nesikamuojam dėl jūrkaitos, o IYT programų mokymas tampa paprastesniu uždaviniu ir apsišaukėliams, dėstant be licencijos).

Knyga iš tiesų skirta paaugliams – bent jau toks, manau, buvo pirminis sumanymas. Bet kai imi skaityti (o berniukai niekaip nesuauga, tik jų žaislai pabrangsta), tai supranti, kad knygos auditorija yra daug platesnė, ir ne todėl, kad tai yra senelio buriuotojo ir jo anūko, kurį tėvai numetė vasarai, nes turi savų “svarbesnių“ reikalų, vienos kelionės jachta Kuršmarėmis ir Baltija istorija.

Autorius pasakodamas iš tiesų taip kalbasi su skaitytoju, kuris gali būti ir ano berniūkščio amžiaus, ir jo pensininko senelio, ir tų suaugusių, kurie gal vaikystėje nepatyrė šitokių nuotykių, o gal patys pasvajoja nors kartą keliauti jūra jachtoje (čia galėtų būti jūsų reklama), nes dar nepagandintoje dabartinių virtualių pramogų savo vaikystėje ir paauglystėje skaitė nuotykines knygas apie neįtikėtinas keliones, kurios vykdavę tolimomis jūromis.

Perskaitykite patys ir duokite savo vaikams. Kol kas nėra lietuvių autorių jokios kitos marinistinės knygos nepilnamečiams, o aš priminsiu, kad šie 2013-ieji metai netgi paskelbti Vaikų ir jaunimo literatūros metais, o knygų lietuvių kalba šiai amžiaus grupei Lietuvoje, kaip parodė prašurmuliavusi Knygų mugė, tragiškai mažėja. Ir nors knyga ne vakar išleista, bet jūrinėje valstybėje, manau, ji ir vėl šiemet yra aktuali ir rekomenduotina perskaitymui.

Kulinarine prasme, klausiate, su kuo palyginčiau?

Gal su cezario arba graikiškomis salotomis – lengvas ir sveikas maistas, iš natūralių daržovių su priedais ir prieskoniais, turintis daug vitaminų, tinkantis ne vien vegetarams iš “mažos agrarinės šalies“.

* * *

Trečioji knyga peršoka pagrindinius patiekalus ir autoriaus yra pavadinti tiesiai – “Vyriško torto receptas“.

Rimtautas Rimšas, matomai, pagalvojo, kad pagrindinis patiekalas ir yra jūra bei buriavimas, todėl neketino per daug apie tai ir kalbėti (ką man dedikacijoje užrašė, jei kam smalsu), o daugiau tiesiog imti ir buriuoti (buriuodamas jūra aš dažniausiai krentu į palaimingos meditacijos būseną, todėl, nustebsite, bet mane kalbantį tuomet sunku įsivaizduoti). Tačiau aš spėju, kad jis dar parašys ir apie tai, ką aš galėsiu pavadinti “sriuba“, “kepsniu“ arba ir “žuvies file balto vyno padaže su apkepintomis virtomis bulvėmis garnyrui“.

Tad apie ką desertas?

Jis ir egzotiškas (taip, iš tiesų tokio mėsiško torto receptas yra knygoje!), ir kartu klasikinis – nes įkvėptas Jerome K. Jerome (iki šiol net nesusimąsčiau apie vidurinį vardą, o Rimtautas Rimšas įvardino: Klapka) siužeto “Trise valtyje (neskaitant šuns)“.

Tik neapsigaukite – čia nėra dar viena variacija šia tema, kaip gali pasirodyti. Tiesiog susirenka trijulė draugų (neapleido įspūdis, kad čia apie maniškę trijulę kalba eina, tik vietoje Santechniko, Daktaro ir Bakalauro būčiau aš su Daktaru ir Profesoriumi), kuri renkasi paturistauti vyriškai kasmet, ir nusprendžia, kadangi vienas jų įkvėptas pavėluotai perskaitytos šios knygos, kad reikia jiems nebe turistauti miške, o pakeliauti valtimi, bet kad ne tik irklinė būtų, o ir su burėmis.

Pernai su Dėde Romu mes ilgokai ieškojom va tokio man buriavimui Galvėje varianto, netgi savo beviltiškose paieškose galop perėję prie sportinio (nes Lietuvoje visi buriuotojai sportininkai, o ne turistai?), tačiau užsimušdami nieko panašaus ir neberadom, o vidurvasarį jau pinigus teko investuoti į verslą, nebe pramogas, vasarai ir navigacijos sezonui persiritus į pabaigtuves (roges dera ruošti vasarą, sako). O kaip reikiamą burvaltę surado herojai, tai aš jums nepasakosiu, nes kaip ir pasakojimas apie valgymą…

Bet ir vėl, manau, pati knygos tema (ar tiksliau – temos) artima ne vienam man, nes nebūtina įsigyti jachtą, kad galėtum buriuoti, tiesa? (čia galėtų būti jūsų reklama). Šuo šiam siužetui nebūtinas irgi (išduosiu – buvo už tai prisiplakusi katė). O ir Karibų ar Viduržemio nereikia – autorius pasakojimą nukelia į Stokholmo archipelagą.

Kas tikrai nustebino, prisipažinsiu, tai ne Jerome K. Jerome, bet Johan August Strindberg, švedų rašytojo, poeto, dramaturgo ir dailininko, kūrybos ir biografijos detalių žinojimas (prisipažinkite, kuris yra skaitęs jo kūrybą?), nes pastarasis, pasirodo, yra praleidęs šiame archipelage dalį gyvenimo ir paskyręs tam savo kūrinių (o va ar buvo buriuotoju, aš nežinau).

Todėl ir maršrutas pasakojime neretai eina tarsi su rašytoju ir jo herojais susietas. Kaip ir autorius vis pateikia ne tik geografinių detalių, o ir bendrai istorinių – netgi jei kurioje saloje tebuvus kokia choleros karantino stotis, ar ją plėšė rusai per Šiaurės karą, kad jau į gastroles po Europą atvyko (jų caras Petras, vėliau pasiskelbęs imperatoriumi, grįžęs į Rašką, matyt, papasakojo, kaip gerai tose mūsų jevropose), o norėti “gyventi kaip Švedijoje“ ir rusų mužikui neuždrausi.

Tad aš nuoširdžiai neretai pasigesdavau pridėto jūrlapio arba žemėlapio prie pasakojimo, nes akivaizdu, kad autorius ten buriavęs ne ant sofos ar prie google maps, o man skaitant, deja, visos tos vietovės su pasakojimu galvoje nesisiejo (už tai aš jums penketą romanų apie Dodekanesą galėčiau iš galvos pripasakoti). Tačiau knygoje yra įdomiai įkomponuotos Ievos Nakrevičiūtės iliustracijos, atliktos iš dalies senuoju knygų iliustravimo arba eskiziniu stiliumi, kas gal vėl ims grįžti į madą?

Maža to, kiekvieno skyriaus gale autorius prideda paaiškinimui keletą sąvokų iš buriavimo bendram skaitytojo išprusimui, kartais jas linksmiau, o ne akademiškai interpretuodamas (pvz. meilė – 242p.). Netgi man, prisipažinsiu, kai kurios pasirodė iki šiol nežinotos (tifonas – 177p., bridelis – 227p. – nes IYT taip manęs nemokino, ane?…).

Ar apie meilę ir moteris bus? Taip. Amžina tema. Nors ir ne pagrindinė ji čia, tik ką mes be jų darytume, ypač, kai dar santuokos tarp vienodų lyčių neįteisintos?…

Bet čia iš tiesų, anot autoriaus, yra “istorija, jos dalyvių papasakota, vieno valtininko užrašyta, nupiešta Klaipėdoje, sudėliota leidėjo ir išleista spaustuvininko Kaune“ – 2013 metais. Istorija, papasakota dažnai pašaipiu ir vietomis gal atsainiu stiliumi.
Svarstau, kodėl būtent taip? Man atrodo todėl, kad…

Nes atsakymas yra knygoje. Arba jūroje. Arba jūsų pačių požiūryje į gyvenimą ir savo vietos jame susivokimą. Ir jei jums yra ne keturi metų laikai, o tik du (arba buriuoji, arba neburiuoji), tuomet tikrai nekyla tokių klausimų, nes yra įdomu tik pasakojimas apie nuotykį. Ir tuomet net Kirvis plaukia.

* * *

Žinau, vėl kas ne į temą paklaus, kodėl ir vėl aną trijulę paviešinau darkart?

Bet kad ir viešinu tokius tipus ne dėl asmeniškumų (nors savo atžvilgiu tik tokios po to reakcijos, be abejo, ir sulaukiu – kuriam sukčiui patiko, kai jį už rankos pričiupo?), o kai reikalas liečia jau ne vieną trečiąjį asmenį. Nes mano tinklaraščio skaitytojui iš esmės santykių aiškinimasis yra paskutinio įdomumo tema.

Kaip ir manau, kad mano skaitytojas skiria, kur yra įdėta faktai bei argumentai, o kur yra mano asmeninė nuomonė ir mano asmeninis požiūris į tuos faktus ir argumentus, kaip ir į žmones, kuriems skiriama ne tik mano nuomonė ir jų bei veiksmų įvertinimas.

Taip, dažniausiai tiesmukas ir be apsimetinėjimų ar perdėto politkorektiškumo. Gal taip nuoširdžiai ir sau nemeluojant kalbėti yra geriau? Nors ir neįprasta, sutinku. Bet kitąkart kito kelio atkreipti dėmesį nėra, kai tokiems ir žodis sąžinė išmestas jau iš jų žodyno (už tai manęs nebestebina “prasisukti“ ir “sukčius“ bendra šaknis – radau tokių “pateisinimų“ apie “šaunuolius“ komentaruose).

Todėl lietuviškų (sic!) IYT diplomų ir GoForkYourSail.lt tema bus primenama vis prie progos (juolab, tai netikėtai tapo visų laikų populiariausia tema šitame tinklaraštyje, per pirmą dieną peržiūrų skaičiui viršijus tūkstantį), kol sulauksiu mano paprašytų popierių (tik ilgai laukti teks, ko nėra…) arba bent jau gmail man nustos kaišioti ir toliau šių melagingą reklamą, kaip šita kompanija tais “IYT stiliaus“ mokymais užsiima.

Nes kad susiprastų ir iš savo tinklapio ir reklaminių pareiškimų išsiimtų, tai naivu būtų tikėtis – čia ir Valstybinės Vartotojų Teisių Apsaugos Komisijos šauktis neverta, kad konstatuotų “a, tai i vė, ane?…“

Juk akivaizdu, kad man mieliau rašyti apie tai, kas patinka, o ne apie apsišaukėlius.