Rimtautas Rimšas: Pavogtasis

Pirma, tai knygą gavau dovanų iš Audriaus – čia trečioji iš jo dovanotųjų, ir sakiau jam, kad neskaitysiu, nes nedraugauju gi su autoriumi. Bet Audrius yra gudrus diegas ir išmintingas organizatorius, nes žinojo, kad vis tiek skaitysiu. Galėčiau ir neprisipažinti, kad perskaičiau.

Antra, tai autorių teko pasiųsti Facebook į tolimąjį plaukiojimą pagal kursą į koordinates 14° 24′ 28″ S ir 71° 18′ 00″ W – nes tiesiog truputį atsibosta bandyti diskutuoti su žmonėmis, kurie yra neteisūs, bet užsispyrę savaip, o argumentas tuomet jų finale yra toks svarus, kad gerą kreiserį vietoje inkaro užlaikytų – “kas tu toks?!“.

Apie kelius ir krabus

Gal ne veltui sakoma, kad gyvenimas yra kelionė, o ne atvykimo taškas.

Nes išties atvyksti, kai padedi šaukštą, pakratai kojas, išleidi paskutinį atodūsį (nors kitąkart tai ne atodūsis, bet susikaupę dujos organizme, bet ne esmė), iškeliauji į paskutinės medžioklės plotus ar persikeli Anapilin, ir t.t.

Apie navigaciją ir pilotavimą

Funkcionieriai! Portfelių pilotai.

– Antis “Funkcionieriai“

* * *

Gyvas lietuvių marinistinės literatūros klasikas Rimtautas Rimšas yra gudrus žmogus.

Baladė apie laivę Carpe Diem

Bet koks sutapimas su tikrais įvykiais, tikromis vietovėmis, tikrais žmonėmis, tikromis laivėmis ir tikromis citatomis yra neatsitiktinis.

Baladė išties parašyta garbei vienos tikros laivės, kurioje teko garbės ir man sutikti Mingės jachtklubo 10-mečio minėjimą, ir garbei tų žmonių, kuriems aš dėkingas už draugystę – kaip buriuotojams ir kaip žmonėms.

Tačiau dėl trukmės ir apimties telefonas, deja, negali įrašyti ilgesnio video nei 5 su puse minutės, todėl čia bus šįkart tik žodžiai be muzikos ir mano grojimo (dėl ko nemanau, kad labai nuliūsite).

Apie pagundas ir kečus

Kai mano apsaugos kolega rumunas darbe naktį knapsi, bežiūrėdamas kung-fu filmus lapu-tapu (aš sakau jam, kad čia kaip porno – jei matei vieną, tai matei visus), aš dažnai skaitinėju internete parduodamų laivių skelbimus.

Nedaug trūksta, ir kurią tikrai imčiau jau. Tame didelė pagunda – va taip palikti visas pareigas krante ir tiesiog išplaukti į vandenynus. Kaskart su šita pagunda kovoju, ir jei JK laimi Brexit šalininkai ir gyvenimas čia tampa neįmanomas, tai pagunda paims viršų.

Nes mano ketinimas yra išplaukti ne tik po Red Ensign, kurio kampe Union Jack, bet ir su JK piliečio pasu (because Royal Navy, goželiai jūs, supjaustę Lietuvos fregatas!) – po 4 metų kreipsiuosi dėl permanent resident statuso gavimo, o dar po metų jau galėsiu ir dėl pilietybės, tad man dar maždaug 6 metai iki mano tos Kelionės prieš Anapilį.

Rimtautas Rimšas: Nulinis plūdrumas

Kažkada maestro Vytautas Kernagis dainavo:

Ir Dievas atėjo per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:

Plonytė raudona gija

Kasdien matydamas gražias apšerkšnijusių žiemiškų katukų laivių nuotraukas, publikuojamas Šilutės eskvairo Dainiaus Šilgalio, Galento laivės vado (taip, berods, turėtų vadintis nauji LBS titulai ir kvalifikaciniai laipsniai, jei jau sulietuvinus iki galo), kviečiančio į Kalėdinę regatą Mingė-Nida ir atgal tekinomis lūžtančiu leduku, aš vis galvoju: o kas didžiausias šiuo metu buriavimo trolis ant beužšąlančių Lietuvos vandenų?

Martynas Pulokas, trolių vandenis išraižęs? O gal Rokas Milevičius, skrodžiantis (skerdikas, nu) VOR laive pietinį vandenyną (čia jums ne koks Ilgūnas Žydrauskas be žalio paso Nigger Nationalistic Ball Association pasilikęs, kurio visi nuopelnai Lietuvos krepšiniui yra skola už išmokymą tą krepšinį žaisti)? Ar gal jau minėtasis auksarankis ir auksaburnis Dainius ir jo trimis suboktavomis mokantis kniaukti katukas Kanklius?

Kaip man asmeniškai, tai vis tik Rimtautas Rimšas.