Rimtautas Rimšas: Nulinis plūdrumas

Kažkada maestro Vytautas Kernagis dainavo:

Ir Dievas atėjo per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
– Žmogau!
– Žmogau, tau už žodį, reikės atsakyt kaip už daiktą! /2x

Bet Dievas savęs nesupratęs baisiai nuliūdo.
Pamatė Rimšos “Plūdrumą“!
Rimtauto “Nulinį plūdrumą“!
Ketvirtąją knygą jo!

Ir sako:
– Žmogau, nebūk durnas, duok man tą knygą skaityti,
Tą, kur “Nulinis plūdrumas“ vadinas,
Ir kur “nulinis“ kirčiuojasi visai kaip “medinis“,
Glušpetriai jūs VLKK netąšyti.

Daina “Žuvelis žvejys“, o iš dainos žodžių neišmesi.

Pridėti, aišku, galima, bet nelabai ką išmesi iš fakto, kad Rimtautas Rimšas yra mūsų lietuviškos marinistikos Maxima, kad netgi ne su kuo nors jo knygas lyginti galima, bet išeina tik jo paties knygas tarpusavyje arba kitiems lygintis su juo.

Todėl neabejotinai imsis lyginti visi, o į ką šioji knyga panaši?

Užuomazgų siužetui rasite, be abejo, dar netgi “Ne Karibų kruize“, o geografinių – “Vyriško torto recepte“. Tik lyginama vis tiek bus su pirmuoju autoriaus romanu – “Klajonės po jūrą ir save“.

Šįkart lyrinis jūrinis herojus po jūrą neklajoja. Na taip, kartais mintimis nukrypsta. Bet išties tai yra romanas apie žmogų, visiškai pavargusį nuo visko, ir galbūt netgi nuo savęs, ir pasirinkusį visišką vienatvę ir atsiskyrimą, prisirišus su savo laivu yrančioje krantinėje negyvenamoje saloje švedų archipelage.

Ir kai taip nieko, tai nieko ir neturėtų vykti išvis, ar ne?

Norėtumėt! Kaip tik šita neveikimo būsena iššaukia Zen stiliaus įvykių eigą, prasisukančią pro veikėją ir per mūsų skaitomą romaną.

Beje, romaną gavau dovanų Kalėdoms, o kadangi susirgau (ša, husarai, ne ugninis vanduo kaltas, o veikiau jo stoka!), tai skaitymui lovoje būsena buvo labai tinkama: toks pusiau transas su nugrimzdimu į miegą ir vėl skaitymu priešokiais. Kaip ir pats pasakojimas, kartais tame pačiame paragrafe peršokantis nuo vienos minties link kitos visiškai nesusietai – ypač, kada prisimeni, kad kažką tuo metu gamini valgyti.

Pripažinkite, kam taip gyvenime nenutinka? Na, jei čia tik autoriui taip, tai ir man taip, pripažinsiu.

Ir dar pripažinsiu, kad nenoriu šio lyginti nei su viena kita Rimtauto knyga. Nes jo kiekviena knyga yra visiškai skirtingo žanro, ir vadinti šį mažąjį romaną marinistiniu būtų neteisinga. Jei ne tos artojiškos lietuvių inteligentų šaknys bulvių lysvėje, tai jūrinėje valstybėje šis romanas marinistiniu nebūtų išvis ir pavadintas, nepaisant kartais skaitytoją autoriaus pašaipiai užversta gausa marinistinių sąvokų, kurių, džiugu, jau nemažai yra lietuviškų, o ne rusicizmų, kuriems ir žodynėlis gale knygos nepadės.

“Nulinis plūdrumas“ – tai romanas apie žmogaus vienatvės esybę. Manau, psichoanalizės studentai mielai skaitytų laisvalaikiu atsipūtimui tarp Freud, Jung ir kitų savo mokslo patriarchų. Neskaitytų tik populiariosios psichologijos ir koučingo nukamuoti lėkšti protai.

Todėl manau, šio romano vertė būtent tame. Nes jei būtų autorius norėjęs, tai būtų savo herojų ir visą veiksmą iškėlęs į vandenyną, ir būtumėt gavę antrąjį tomą “Klajonių po jūrą ir save“.

Bet jūra čia šalia – laukia. Kada su galva susitvarkysi – išplauksi. O jei nesusitvarkysi – irgi gali išplaukti. Kada jau norėsi plaukti, o ne būti prisirišęs prie kranto, nes pavargai net plaukti.

“Plaukiojantys jūromis cirke nesijuokia“ (83 psl.).

Ir ne mano recenziją čią skaitykite, o romaną.

Jei nebijote savęs.