Sakartvelo: prabėgomis ir ne apie buriavimą

Nežinau, ką sau galvojate apie Gruziją, bet gal jau imkite galvoti iš naujo.

Nors aš lankiausi tik trijose vietose (Tbilisi, Mccheta, Boržomi) ir nepervažiavau visos šalies (ką norėčiau dar padaryti kada ramiai ir vasarą, nors ir šiuo metų laiku ten medžiai dar su lapais!), bet sakau, kad tikrai labai verta vis tik verčiau nuvažiuoti pačiam ir pasidairyti, kas ir kaip, nes, užtikrinu, įdomiau, nei visokie jau pabodę egiptai su piramidėmis (o ten yra dar kas nors?). O ir patys Gruzijos žmonės daug “adekvatesni“ ir mums suprantamesni.

Nors daugelis anekdotų apie juos vis dar teisingi, o patys gruzinai juokauja, kad “jei užėjo noras dirbti, tai prigulk ir pailsėk – gal praeis“. Kas būdinga ir mums, aišku. O lygiagrečių su mumis – daugiau nei sočiai!

* * *

Tbilisis turi jūrų klubą (Tbilisi Sea Club)!

Aišku, verčiau ne kilimine danga prieplauką iškloti, o knechtais švartavimuisi pasirūpinti, bet kai bemaž visos laivės kažkodėl čia švartuojamos tarsi kanale “anglišku būdu“ (akvatorijoje prie inkarinių bujų), tai gal jiems tiesiog ir neprireikia, kad, reikalui kilus, paprasčiausiai prisirišama prie tvorelių ar prieplaukos skersinių?

Slipas, ar tai, kas tiktų kaip slipas, laivių stovinčio takelažo “sustygavimas“ (arba “atplevenimas“, jei tiksliau) ir panašios dar tokios “smulkmenos“, kritusios į net nebūtinai “angliškas ir olandiškas tradicijas puoselėjančiam snobui“ – verčia apsiverkti ir net mane, “netikrą buriuotoją“, kuris netgi ten taptų jachtklubo komodoru, jei tik džigitams reiktų patarimų, kaip tą buriavimą išvystyti…

Kita vertus, nėra ko iš jų pomėgio dar mums šaipytis, nes tas pats lietuviškasis buriavimas visumoje, nepaisant keletos olimpinių medalių, žygių “gintarėliais“ aplink pasaulį ir pan. – panašiai kitiems iš šalies atrodo kartais, palyginant su… netgi (sic!) lenkais ar turkais (lietuviai “ultra-patriotai“ dabar springsta kebabais), nekalbant jau apie buriavime kiek daugiau prakutusius anglus, olandus, amerikiečius ar prancūzus.

Bet čia juk ne apie buriavimą gi bus, tad palikime šią amžinąją temą šįkart nuošalyje.

* * *

Gruzinai yra svetingi ir labai vaišingi.

Bet lietuviai irgi yra svetingi ir vaišingi, kaip ir pingvinas – paukštis, jei suprantate, ką turiu omeny. Jei prancūzai padarė išvadas iš “Gargantiua ir Pantagriuelio“ ir dabar jų porcijos nedidukės, tai gruzinams šitai – nei motais!

Aišku, jei jų spartūs (netgi pagal mus!) tempai artėjimo link Vakarų išliks, tai ir jų restoranuose po kokių 5-7 metų porcijos taps suvalgomos iki galo, o patiekalų – liks irgi vos tik keli, kaip ir pats maistas – nuobodžiai standartiškas. Ir jau tuomet į jokią maitinimo įstaigą kaip ir pas mus dabar jau nebus ir ten einama dėl virtuvės ir virėjo (kuriais gali dirbti, mūsų restoranščikų supratimu, bet kas – nors ir žiurkės po Darbo biržos kursų, kad tik pigiai!), bet tik vien dėl “laisvalaikio praleidimo netipiškai standartiniame tautinio kaimo interjere, užkandžiaujant šlamštu“.

Norėtųsi, kad jie nenusektų mūsų keliu. Labai norėtųsi. O ir jų virtuvė turi gilesnes tradicijas, nei mūsų “cepelininė“ nuo pokario ar “mamos kotletinė-karbonadinė“ iš sovietmečio…

Nepersivalgyti vien tik ragaujant maistą Gruzijoje neįmanoma!

“- Štai papietavom (per 2,5 valandas!), o už trijų valandų – vakarienė (užtruksianti virš 4, bet mes išvykom anksčiau)“.

Kitądien ne tik pusryčių viešbutyje nesinorėjo – pietums pakako trupučio čeburėko (ne visai tai, kas pas mus parduodama, bet ten tikrai yra patiekalas “čebureki“), duonos iš tandyro (tokia molinė “kubilo“ formos krosnis, o duona kepama prilipinta prie vidinės sienos) ir čiačios (maniau, kad vanduo – gerai gurkštelėjau tosto proga…).

O dar kitądien sotūs pietūs man buvo vien sriubos charčio (mėsą joje pjausčiau peiliu ir šakute – gerai turėjo atrodyti toks “sriubos“ valgymo būdas iš šalies…) dubuo (apie 2-3 mūsiškas porcijas!), o išalkti nesuspėjau… iki iš šalies išskridau!

Borjomi geriamas neribotais kiekiais prie stalo tokiais atvejais gelbsti gyvybę.

* * *

Vaisvandenių aš iš viso negeriu. Bet ten negalėjau atsiplėšti nuo jų tarchūno, saperavi, limonadų, kriaušių (“diušes“?) ir pan.!

Mūsų vaisvandenių gamintojus dera išvolioti degute ir apipilti plunksnomis – jie, tąsomi po miesto aikštes, ne tik atgailaus visiškai nuoširdžiai, bet ir labai džiaugsis, kad nebuvo dar pelnytai (!!!) ketvirčiuoti už tą “pasaldintą esencijomis prisodrintą chemiją“, kuria jie drįsta čia prekiauti, laisva ranka naudodami anuos pavadinimus, jų gimtinėje reiškiančius visai ką kitą!

Senoji SPA su šaltiniu Borjomi parke

Bordžiomi (būtent taip tariasi) gruzinui – kas suomiui Nokia, nors ne visi su tuo prekiniu ženklu, aišku, tiesiogiai susiję. Bet Tbilisis išpuoštas atitinkamais plakatais ir gairelėmis, nes šiemet Borjomi švenčia 120 metų jubiliejų ir ta proga pristato dailų naujos formos butelį, labiau pritinkantį šiam kokybiškam ir analogų Lietuvoje neturinčiam (čia ne reklama) vandeniui. Greit pasirodys prekyboje ir pas mus – dar nespėjo supilstyti.

Skonis – toks pats, kas čia, kas ten, o PET-e – būtent tas pats, kas buvo pilstoma ir sovietmečiu (tik tuomet – vien į stiklinius), tad meskite iš galvos tuos pletkus, kad “o mano jaunystės metais jo skonis buvo kitoks“ (kalbančiojo jaunystės metais ir linksmakotis geriau stovėjo, nepamirškite).

Taip atrodo PET butelis prieš juo tapdamas

Nors, pasigirsiu, jau esu dabar paragavęs ir to sieringojo (brrr!…) iš pirminio dabar atkurto (turistams!) šaltinio šalia Bordžiomulos (liet. Boržomytės upė).

Pirmoji partija šiojo gydomojo vandens, atėjus SPA madai iš Prancūzijos Vichy kurortų (beje, pirmoji Borjom[i] partija marketinguota kaip “rusiškas Vichy“!) anuomet Tbilisyje 1890-ais kainavo 20 kap., kas buvo artima… degtinės kainai (25 kap.), todėl suprantama, kad sau leisti šį vandenį vartoti galėjo tik pasiturintys ponai ir ponios!…

Daugiau nei prieš 100 metų taip atrodė Borjomi įpakavimas

Gruzinai sako, kad Bordžiomio geriems žmonėms jiems visai negaila. Taip laukdamas duonos iš tandyro Borjomi parke vykstančiame priėmine šventės proga gali sutikti… dvi jaunutes lietuvaites (studenčiukes), kurios atvyko čia, tuo pačiu rado Borjomi šventę – tai kodėl nesudalyvavus, nusprendė?

“Jos, tipo, žurnalistės, tai aš, tipo, prie Bordžiomi“ – taip sutarėm, atsidalinę duona iš tandyro…

O rusai, nepaisant angažuotos politikos ir uždėto embargo, Borjomi gėrė, geria ir gers – didžiausi pardavimai jiems, sakoma, fiksuojami rusiškose diasporose užsienyje ir mėgstamose susibūrimo vietose atostogų metu: Jūrmala (daugiausiai tie, kurie gyvena kitu metu Sadovojie Kolco viduje) ir Suomijos pasienis (atvykę iš Piterio). Aišku, dabar Borjomi gali leisti sau tik tie, kas išvyksta į užsienį, todėl pagirios Rusijos provincijoje yra daug daug sunkesnės ir niūresnės…

Dabar Borjomi eksportuojama į daugiau nei 30 pasaulio šalių, o jo parduodama 40 kartų daugiau, nei sovietmečiu “geriausiais jo metais“. Aš manau, kad jo geriausi metai – kaip tik dar tik prieš akis.

Tas embargas visumoje tik išėjo į naudą (kaip sakė Nyčė: kas nenužudo, tas padaro stipresniu) – todėl dabar daugiau dėmesio skiriama ne šiaip griežtai vandens kokybei (ES sertifikatas gautas Londone, ne pirktas Lietuvoje “veterinarkės tarnyboje“), bet ir “atlieka“ mums daugiau šio vandens, kurio poreikis nuolat auga, o ir patį įmonė stengiasi ne užkimšti besotę Rusijos rinką, bet plėstis į Vakarus (parduodama ir JAV bei Kanadoje).

Gal todėl Bordžiomio gamykloje darbininkai geria iš vandens “kolonėlių“ ne Borjomi, kurio jiems pritrūko ar pagailėta, o… Bakuriani! Bet, galop, tai vanduo iš už “anapus kalno“, tik mažiau stvarstomas iš rankų.

Bordžiomula (Boržomytė) upelis – ir Borjomi vandens gimtinė

Nes niekas taip negydo gerai nuo pagirių, kaip Borjomi – kaip ir nuo persirijimo, apsirijimo, lengvo apsinuodinimo maistu ar rėmens (čia ne reklama, o iš praktikos), o fluoras saugo dantis nuo ėduonies. Išmeskite ramiai visus per TV reklamuojamus nuo to vaistus – sanitas per aquam (taip išvyniojama santrupa SPA, reiškianti “sveikata dėka vandens“) galite gi atrasti ir Borjomi buteliuose, o jokia tabletė troškulio nenumalšins tuo pačiu.

Bet galite gerti ir nelaukdami sveikatos problemų, profilaktiškai, nes, kaip sakoma senoje rusiškoje patarlėje: vėlu, tėvai, gerti Borjomi, kai jau inkstai atsisako…

* * *

Tamada – tai puotos atamanas.

Sakoma, kad žodis atėjo iš… Ukrainos kazokų! Taip buvo vadinamas atamano pavaduotojas “užstalės enternteinmentui“, arba tuo, kas dabar yra kariuomenėse užnugario ir tiekimo viršininkas bei koks karinis politrukas. Gruzinai šventai tiki, kad tai – grynai jų “išradimas“, ir netgi turi nedidelę skulptūrą Tbilisio senamiestyje!

Paminklas gruzinų tamadai, užstalės vadovui, Tbilisyje

Nukrypimas: stebėdamas kai kurių čia puotavusių sąjungininkų ukrainiečių veido bruožus įsitikinau, kad Vermachtas Ukrainoje ne vien kariavo…

Pirmas tostas visada yra Dievo garbei. Gal todėl jiems, skirtingai nuo katalikų, persirijimas nėra mirtina nuodėmė?…

Antras – už taiką, ir labai rimtai.

Trečias – įvairiai, bet dažniausiai už Gruziją, už Gruzijos stačiatikių patriarchą (plg. popiežius), tėvus ar kitus svarbius dalykus.

Po to jau keliama tradiciškai už draugystę, svečią, moteris ir t.t., o jau tostus, palydimus visokiomis pamokančiomis istorijomis, anekdotais ar parabolėmis (rus. pritčia), tai jie sakyti moka!…

Dėl pirmų dviejų tostų iš gruzinų išeitų neblogi buriavimo tradicijų, kurios liečia ugninį vandenį, puoselėtojai, bet čia ne apie buriavimą, kaip sakiau.

---

Mano tostas, kurio neprireikė:

1990 metais, man tarnaujant dar sovietinėje kariuomenėje Maskvoje, kuomet Lietuva jau paskelbė Nepriklausomybę ir patyrė ekonominę blokadą, einu į sandėlį parnešti sviesto. Nustembu, kad kareivukams duoda ryti danišką sviestą – bent jau taip sako raudonas užrašas “Made in Denmark“ ant rudo kartono dėžės.

Praeina treji metai – dalyvauju privatizuojant Varėnos pieninę (ne, ne kaip akcininkas, bet kaip banko darbuotojas, tvarkantis dokumentus). Kalbamės su direktoriumi Kęstučiu Izokaičiu, kuris kažkada, būdamas komjaunimo sekretoriumi, ir mane į komjaunimą priiminėjo (bet čia kita juokinga istorija, ypač ta dalis, kaip aš buvau iš jo išbrauktas su visa įskaitos kortele). Domiuosi, kaip jiems ėjosi tos blokados metais.

Sako, iš pradžių buvę keletą mėnesių sunku: produkcija gaminama, ciklas gi nenutrūkstamas, o jos dėti nėra kur. Po to atvažiuoja… danų agentai ir paprašo perpakuoti viską, uždedant užrašą “Made in Denmark“. Mat Europoje yra visur kvotos, todėl niekas staigiai produkcijos prigaminti papildomai negali, net jei ir norėtų, o va užsakymai iš rusų ateina dideli ir rimti – štai jie ir išsiaiškino, kodėl ir iš kur tas “apetitas“ staiga atsirado, ir sugalvojo būdą spręsti. Lietuviai neprieštarauja – jiems gi ne prekinis ženklas svarbu, o išparduoti perkrautus sandėlius.

Perklausiau, ar dėžės buvo rudo kartono su raudonu atspaudu?… Taip – kaip jau galite atspėti. Aš pradedu juoktis, paaiškinu juoko priepuolio priežastį ir jam. Žodžiu, valgiau ne danišką, o savo “gimtinės“ sviestą…

Tad išgerkime už išradingumą!

---

Kam kepurinė, kam klumpakojis, o gruzinams – “butelinė“?

Gruzinų supratimas, kas yra “mėgėjiškas“ dainavimas, labai skiriasi nuo mūsų supratimo, kas iš viso yra dainininkas… Įsivaizduokite tamadą, traukiantį ne prasčiau už Pavarotį šiojo vieną iš arijų (“Triumfo arkos“ dalyviai susigėdę tyliai verkia kamputyje). Jei keturi gruzinai trauks daugiabalsę sutartinę, tai ji skambės… kaip tik 4 balsais, net jei du iš jų bus baritonai, o du – bosai!

Po to akivaizdu, kad daugelis mūsų estrados žvaigždžių tegali dainuoti tik karaoke uždarame vakarėlyje siaurame draugų ratelyje.

* * *

Visur vežiojo (pamenate apie paukštį pingviną?), ir kartais atrodė, kad nuo valgymo iki valgymo, pakeliui apžiūrint ir kitus svarbius objektus, kurie ne tiek svarbu, kaip kad kur trauksime po to pavalgyti…

Ten vairuoti gali arba vietinis džigitas, arba… Varšuvos taksistas.

---

Čia nukrypsiu:

Važiuojam iš oro uosto Varšuvoje. Taksistas persirikiuoja į gretimą juostą, bet jo nepraleidžia – bam! Kerta ant stabdžių, todėl kaip ir laimingai baigiasi, nusprendžiam, nes nestoja, o mes judam toliau spūstyje.

Prie raudonos pasiveja nukentėjęs. Taksistas atšauna, kad neturi laiko stoti ir laukti policijos, nes veža klientus!…

Dar prie kitos jį vėl prisiveja – jis pasiūlo skambinti į biurą, nes telefonas gi duotas ant mašinos.

Dar prie kitos (čia jau prasideda mums nevalinga juoko isterija – laukiam, kol vis tik šlėktos “šoblėmis“ kaposis!) – pasako savo draudimo poliso numerį, nes nukentėjusiam gi jo reikia…

Ką sau galvojat? Viskas baigiasi laimingai, nes kam gaišti laiką dėl nežymios “techninės avarijos“?

---

Daugelis draudžiamų ženklų, kiek supratau, yra “rekomendacinio pobūdžio“, o mirguliuojantys mėlyni ir raudoni kartu įjungti švyturėliai ant specialaus transporto kartais tik parodo, kad jie čia spūstyse važiuoja, bet nelabai ir iš viso įpareigoja laisvę mylinčius kalniečius nei sustoti (raudonas gi!), nei netgi kartais… tiesiog praleisti (mėlyni švyturėliai)!

Nestabdyti, o pypsėti ir stengtis pralėkti pirmam – čia vis dar normalu (pas mus buvo, kol Europoje nepavažinėjom gerokai, iki šiol šiurpindami biurgerius, kaip danų vikingų palikuonis kažkada prigasdino kuršiai). Kaip ir važiuoti per dvi eismo juostas lyg su “arklio bilietu“, nes brūkšninė – taip gražiai mirguliuoja tarp dviejų ratų!…

Nevaržomas architektūrinės minties polėkis (parkas ant Šventkalnio Tbilisyje)

Vis tik Tbilisyje viskas sparčiai keičiasi ne vien tik vairavime. Vienas karas 2008 metais, kurį skausmingai prisimena kiekvienas gruzinas (iki pusės milijono pabėgėlių!), daug ką pakeitė, o labiausiai tai matosi gatvėse, kur per kelis metus visiškai iš jų dingo rusiški automobiliai! Aš per 4 dienas suskaičiavau tik vos 6 ar 8 pamatytus, kam ir dviejų rankų pirštų per daug.

Kai kurie numeriai išskirtiniai ir be specialaus jų užsakymo: VIP, BMW, ZAZ (ant bemso!), SHE (888). Mačiau vieną… estišką! Kaip tokį kelią atvyko tas bemsas – man mistika, o šalia spūdinęs estas Martinas savo akimis tikėti nebuvo linkęs, nes paaiškinimo jo galva, kurioje smegenys, matomai, dar skendėjo alkoholio garuose, neišspaudė…

---

Nukrypimas:

“Karšti estų vaikinai“ – kartais būna ne pokštas, o tiesioginis epitetas.

Kuomet visiškai blaiviu (!) atrodantis estas, gerai atsigaivinęs vodke, užgerta raudonu ir baltu vynu, dainavo acapella savo kalba dainą apie draugystę, man prieš akis iškilo musmirių apsirijęs berserkas ant fiordo akmens, traukiantis ilgesingą vikingų šamanų sagą prieblandos apgobtą priešpoliarinę naktį…

Estiškai gramatikoje ne tik “no sex and no future“, bet ir į sveikatą skamba kaip “terrible sex“. Keturi estai vieninteliai pagal protokolą su smokingais – tikrai scena iš “Madagaskaro“ pingvinų, ypač turint omeny, kaip jie linksminosi ir linksmino iki tol. Tokių šaunių estų niekad nemačiau, ir mano simpatijos šiai šaliai tik dar labiau išaugo!

---

Karas – skausminga tema, todėl tostas “kad nebūtų karo“, kaip patys gruzinai pripažino, jiems anksčiau buvo bajeris, kurį suprato tik vyresnioji, Antrąjame pasauliniame kare kariavusioji, karta, bet, deja, dabar palietė ir jaunimą… Vienas iš mus globojusių palydovų neteko dviejų draugų, o jam pačiam sekančią dieną pagal mobilizaciją jau neteko eiti, nes karas tiesiog pasibaigė.

Jie tikisi, kad šalis kada nors vis tiek susivienys. Pabėgėlių miesteliai prie magistralės savo dydžiu viso masto neatskleidžia, o buvo pastatyti vos per pusmetį dešimtims tūkstančių žmonių.

* * *

Nors pastebėjom daug auginamų kopūstų pakelės laukuose, ir netgi vieną jų prikrautą didžiulę priekabą, užgriozdinusią siaurą priekalnių keliuką teko lenkti, bet nacionaliniuose patiekaluose jų aptikti visiškai neteko. Pomidorai, agurkai – apstu. Kur deda kopūstus, o jie tikrai nepašariniai, taip ir liko neaišku.

O va senamiesčio kiemuose balkonus apipynę ne tik vynuogės, bet ir prinokusius persimonus (gruz. khurma) svarinantys vijokliai.

Tbilisio senamiesčio kiemelis, vijokliais (su persimonais) apaugęs

Įdomu, kai važiuoji vakarėjančiu Tbilisiu (valgyti – kur gi kitur!), ir staiga supranti, kad šią alėją su medžiais, kurios vienoje pusėje Mktvari (kiek kalboje apstu žodžių su priebalsių sangrūdomis – tiek dainose skamba, atrodytų, vieni balsiai, lyg “ajajajajai kampaaaaanijaaaa“) upė, o kitoje – kalno šlaitas (ne kalvos!), jau esi matęs.

Deja vu jausmas neapleidžia iki bingo – teisingai, čia buvo pasikėsinta į Ševarnadzę!… Tuomet jį gyvą iš ugnies linijos išvežė suvarpytu merso kapotu ir plikais ratlankiais nepasimetę (ir jau tada amerikiečių apmokinti) šiojo kūnsargiai. Gruzinai nekalba nei apie šį, nei apie dabartinį, nei apie Gamsachurdiją.

Apie politiką jie iš viso nekalba, netgi mūsų, visiškai apolitiškųjų, supratimu, o Saakašvilio tikrai nekeikia, nors pas mus ištaršytų per visus galus, mat tas pastatė savus “valdovų rūmus“ Tbilisyje ant kalvos matomiausioje vietoje centre 2009-ais, motyvavęs tuo, kad Tbilisis neturi padorios šalies vadovui priderančios rezidencijos ir įspūdingo urbanistinio peizažo objekto.

Mūsų prezidentūrą arba Vyriausybę derėjo tokiu būdu įkurti ant Pamėnkalnio vietoje Profsąjungų rūmų…

Gruziniškas Valdovų rūmų variantas – prezidentūra Tbilisio centre (pastatyta 2009)

O apie Kachą Bendukidzę, ekonominių reformų “carą“, čia kalbama su pagarba ir… kažkiek prisibijant. Gruzinai ramiai priima tai, kad 2013 metais Saakašvilis nebekandidatuos trečiai kadencijai, tačiau, spėja, taps kad ir premjeru.

Kadangi Gori stovi ligi šiol paminklas Stalinui (Josifui Džiugašviliui), o gidai prisimena, kur dar yra gimęs ir jų tautietis Berija – toks tradicinis valdžios tęstinumas yra visiškai nestebinantis.

Pagal tokią logiką mums, aišku, turėtų būti keista, kad austrai praeitų metų Europos kultūros sostinėje Lince “savo“ tautiečiui Trečiojo Reicho fiureriui nepastatė nieko panašaus, bet nekeista kažkodėl, kad politiškai angažuotas socrealizmo pseudomenas vis dar “puošia“ mūsų sostinės centrą – todėl pirštais nebadysime.

“Žaliasis tiltas“ puikiausiai apsieina be “bronzinių balvonų“

Bet labai daug lėšų eina šalies gerovės kėlimui ir naujiems objektams statyti. Tbilisio “baltasis tiltas“ – puikus italų (kas pasakė “Gugenhaimas“?!) dizainerio pavyzdys, po kurio mūsiškis atrodo labai aptriušęs ir primityvus, o greta esantis “žaliasis“ – čia su dailiais klasikiniais žibintais ir visiškai be balvonų, kuriems derama vieta būtų Grūte.

“Baltasis tiltas“ (irgi pėsčiųjų) – italų dizaino įsikūnijimas Tbilisyje

Naujoji architektūra, kaip ir senoji, išsiskiria minties polėkiu ir jos realizavimu, todėl mitas apie Nasvyčius ir išskirtinius lietuvių architektus yra gerokai hiperbolizuotas.

Tipiškas nykios (hm…) sovietmečio architektūros pavyzdys…

Šiuo metu gruzinai vis dar išgyvena meilę JAV, kaip ir mes kažkada Nepriklausomybei įsivažiavus. Ar pamenate “amerikoną“ prezidentą, “amerikoną“ kariuomenės vadą, susietą su JAV doleriu litą, automobilių ir butų kainas, skaičiuojamas tik USD, besibeldžiančių į NATO proamerikietiškas iniciatyvas, kaip grybai po lietaus dygstančias picerijas ir pan., kol visko logiškai nevainikavo George Walker Bush Jr., pareiškęs, kad “Lietuvos priešai – ir JAV priešai“?

Gruzinai irgi dabar nevengia “amerikonizmų“, ir čia gali jau rasti kokį barą “Elvis“ ar tire pašaudyti serijomis iš Thompson-gun (Al Capone gangsteriškus laikus menantis legendinis “automatas“).

Tikri vyrai pleškina serijomis! Tommy-gun pramogų parko tire

Bet kuomet valstybės investicijos, ir ne tik JAV ar Europos (pastaroji tradiciškai laikosi gana santūriai ir ganėtinai anonimiškai), matosi, tuomet irgi aišku, kad ir pavagiama čia daug mažiau (netikiu, kad senieji anekdotai nuėjo negrįžtamai į praeitį), ir daugiau lieka “viešosioms gėrybėms“, dėl ko ir pats žmonių požiūris į valdžią yra kitoks, nei pas mus.

Tarkime, kova su korupcija teisėtvarkoje gruziniškai: išskyrus tris, visi kiti Tbilisio apygardos visų teismų teisėjai buvo atleisti kaip netinkami eiti užimamų pareigų. Paskutinė naujiena – viena iš tų likusiųjų trijulės teisėja, atidirbusi sistemoje virš 20 metų, dabar sėdo už korupciją 11-kai metų… Palyginimui, gi “kova su korupcija“ lietuviškai: pakelti algas bemaž 10 kartų! “Nu gal tuomet nevogs, padlos, ką?…“

Iš tos pačios serijos apie “mentus“ (jie į parlamentą su užrašu “02 ant kaktos“ neina, Konstitucijos nepažeidžia ir paskui akių nedrasko, kad per jį kažkoks kitas cirkininkas neteisingai nukentėjo, jau nekalbant, kad vyriškai atsistatydinti derėtų, o garbingas karininkas – tiesiog nusišautų vardiniu ginklu): buvo policijoje virš 50 tūkst. darbuotojų, bemaž visus urmu atleido, priėmė naujų virš 20 tūkst. (perpus mažiau – susitvarko, ir jų daug kur tikrai matosi, kur gal ir nelabai reiktų, mūsų supratimu) už dvigubą algą. Apmokymus darė amerikiečiai, todėl jokių “mentovskų sistemos įpročių“ paprasčiausiai neperėmė.

Gruzinai iš pradžių dar skundėsi, kad policininkai tapo nepaperkami (kyšis, kaip ir džigitiškas vairavimas, buvo sudedamoji kultūros dalis), bet dabar jau apsiprato (vadinasi, ir “nacionalinį charakterį“, kai norima, pakeisti galima!). Dabar policija imti kyšį bijo – jei pagaus, tai išmes tučtuojau į gatvę be teisės… į bet kokią pašalpą ar pensiją iš valstybės! Logika paprasta: gi vogei – valstybė ir jos žmonės tau nieko neskolingi!

Lietuvoje – blogiausiu atveju atimama teisė nedirbti valstybės tarnyboje iki 5 metų… O labiau sėkmingi vagys gauna rentą.

* * *

Tbilisis yra milijoninis miestas, tačiau išsimėtęs tarp kalnų (ne kalvų!), ir jo viso nesimato vienu metu. Net jei pasikeltum Velnio ratu, esančiu šalia TV bokšto (jo viršuje ketina atkurti restoraną, kokį turi ir Vilniaus TV bokštas “Paukščių takas“) ant Šventuoju vadinamo kalno (1200 m aukščio).

Kalno viršuje, į kurį reikia važiuoti vingiuotu kalno serpantinu, yra ir gruziniškas “disneilendas“, kurio įėjimo vartų arką puošia užmigęs (nuo persiėdimo?) nutukęs vietinis piktūnas didžiavyris (vardas skamba kaip Bambūčia, bet pamiršau, kaip tiksliai).

Vis tik tokia miesto padėtis neapsieina be smogo, būdingo didmiesčiams. Kol kas plaunančių gatves mašinų nemačiau. Bet jų nėra ir Vilniuje (ko nepasakysi apie kokią Marijampolę, tarkime)! Ir automobiliai važinėja ne murzinesni už mūsiškius, nes jau daug yra automobilių plovyklų – dažniausiai “rankinių“, tačiau ne savitarnos, nes darbo jėga vis dar pigi.

Netgi šiuolaikinį “stiklinuką“ galima padaryti nenuobodžiu pastatu

Dauguma daugiabučių yra šildomi ne centralizuotai teikiamu šildymu, o individualiu – netgi malkomis (kai kur matosi sukrautos balkone!). Jie tai priima labai ramiai, nors tokiam “nesišildymo“ būdui mielai pritartų, įtariu, net ne vienas ne tik mano daugiabučio kaimynas. Šitas šildymosi būdas netikėtai padėjo gruzinams išgyventi ir tą žiemą, kuomet Rusija savo pusėje nukirto elektros tiekimą – o šviesą tuomet, kaip pasakoja, atstojo žibalinės lempos.

Senamiestyje Tbilisyje centrinio šildymo įsivesti ir neketina iš viso – “autentika“ yra pečiukai ir buržujkės (beje, Vilniaus senamiesčio namuose gal dar daug kur irgi išlikę čia buvę krosnys, ar bent jau yra kaminų angos, nors ir užmūrytos). Įsivaizduokite, kad mūsų kultūrinio ir istorinio paveldo “gestapininkai“ to imtų reikalauti ir čia, pagal tokią pačią logiką (degalinės uosteliuose prie vandens gi – šiukštu!). Vis tik kyšančių ir dūminančių kaminų nesimato, nes gal buvo dar tiesiog per šilta?

Tbilisi turi savą “Pizos bokštą“

Tbilisis garsus “turkiškomis“ (mūsų supratimu) pirtimis – tuo džiaugėsi dar Puškinas (kaip žinia, Lermontovas ten buvo su karu, o ne taika). Senosios pirtys, kurias statė dar persų valdovas, iki šiol yra veikiančios (patiko estams, pasičiupusiems mūsų gidę Eką ir paskubėjusiems užsirezervuoti iškart sau laiką!), ir yra vos ne miesto centre, senamiestyje! Bet juk ir Tbilisi pavadinimas kilęs kaip tik nuo karštų versmių, todėl miestas čia kūrėsi kaip tik aplink jas.

Ši pirtis sužavėjo ir poetą Aleksandrą Puškiną

Nebevadina nuo 1936-ųjų Tiflisiu, nes rus. “tif“ – yra šiltinė, todėl skamba ne taip maloniai, kaip koks lietuviškas Bezdonių kaimo pavadinimas (deja, tai slaviškas “be dugno“, o ne apie peristaltikos procesus). Nepatinka jiems ir Gruzija (rus. “gruz“ – krovinys, sleng. “užgrūzinti“), nes šalis jų kalba vadinasi Sakartvelo (anksčiau – Iverija), o žmonės – kartveli.

Angliškai dabar stengiasi kalbėti visur, nors rusiškai irgi vis dar kalbama ir suprantama. Georgija – ne vien nuo šv. Jurgio (Georgijaus – kuris yra šalies globėjas), bet ir, sako, nuo graikiškojo “geo“ – žemė. Na, ir mes turime legendą apie Lietuvą, nes “čia lietūs lyja“…

Viena pirmųjų krikščioniškųjų šventyklų ant kalno šalia Mcchetos

Iš visų legendų apie šalį bemaž įdomiausia yra apie jų kryžių “nulėpusiu“ skersiniu (mat iš vynuogyno šakelių padaryta – drengiamos lietaus, sniego ir šlapdribos jos nulinko), kurį kartu su krikščionybe (Gruzija – antroji krikščioniškoji šalis pasaulyje po Armėnijos, o po Gruzijos jau sekė Konstantino Rytų Roma, dar žinoma kaip Bizantija) atnešė viena senmergė Nino, atėjusi čia iš Šventos žemės su… dar 50-čia nekaltų mergelių skleisti krikščionybės pagonių tarpe!..

Gal todėl Brunonui su sėbrais prieš tūkstantį metų mūsų pasienyje Prūsuose sekėsi ne taip gerai, palyginus?.. O va gruzinai myli ne tik Nino, bet ir jos drauges ir visas moteris – nuo tų laikų gal, sakau?…

Man jų visos senosios, ir puikiausiai iki šiol veikiančios ankstyvosios krikščionybės laikus menančios ir tarsi užsikonservavusios architektūros stilistikoje, tarsi prisimenančios pirmųjų krikščionių maldos vietas – Romos katakombas, bažnyčios priminė… tokias pačias, tik jau griuvėsiais virtusias, Turkijoje (šiemet lankytoje ir šv. Mikalojaus saloje), kurioje dabar jau visur įsiviešpatavęs islamas.

Katedra Mcchetoje (antros tokios nebus – architektas nusikirto ranką)

Ir tarsi perimdami tą dvasią gruzinai dabar atkūrė (?) ir savo vėliavą, kuri – tai šv. Jurgio kryžius su dar 4 dar gal pirmuosius Kryžiaus karus už Jeruzalę menančiais tamplieriškais kryžiais (beje, Jeruzalės karalystės vėliava buvo lygiai tokia pati, tik ne raudoni, o juodi kryžiai baltame audekle).

O va pačios šalies sostinės vėliavos pagrindą sudaro… nordiškas (skandinaviškas) žydras kryžius – kaip suomių, kurie, beje, savo nacionalinę vėliavą skolinosi iš… Petro I įkurto pirmojo pasaulyje jachtklubo, vadinto “Nevos laivynu“ (ech, čia kita tema, o ir vėl aš į buriavimus nukrypstu!).

Tbilisi ir Gruzijos vėliavos virš vakarėjančios retai pasitaikančiose miglose skendinčios sostinės

Kaip armėnai, jei dar negirdėjot, išmokino pasaulį gaminti konjaką, taip ir gruzinai – gaminti vyną (kadangi vynas atsirado pirmiau jo distiliuoto produkto, brendžio – tai kartu ir armėnus?). Aš taip ir įsivaizduoju Antikos graikų argonautus su Jasonu, atplaukusius į Kolchidą (dabar Kolhi – tai keli regionai) auksinės avino vilnos: atplaukė visiški blaivininkai, o jau namolio irklavo savo galerą taip gerokai įkaušę, pasistengus svetingąjam Kolchidos tamadai…

* * *

Važiuojant į jų senąją sostinę (plg. Trakai) Mcchetą, iki kurios savo laiku buvo nukėblinęs ir Romos senatorius bei karvedys ir admirolas Pompėjus, pakeliui autobuse žiūrime filmą “Mimino“.

Nors filmas iš sovietmečio, bet visiškai nepolitinis ir kažkaip pačių gruzinų šiltai mėgstamas ir prisimenamas iki šiol, ir, matomai, vis pademonstruojamas užsienio turistams (kurie tą jumorą dar pajėgūs suprasti).

Mccheta, senoji sostinė, upių santakoje, žvelgiant nuo kalno (ant kurio – bene seniausia bažnyčia)

O va pas mus geriau žinoma ir mėgstama “Kaukazo belaisvė“, pasirodo, net ne apie juos (nepripažįsta, sako, kad čia apie Šiaurės Kaukazą bendrai). Kai “Kindzadza“ – čia ir jie patys nelabai suprato tą distopijos fantastinį jumorą, tad į pasakiusįjį, kad tai – “kultinis filmas“, gali pažiūrėti kaip į gerokai išprotėjusįjį…

Ir dar: Michailas Saakašvilis, sakoma, teigiamai įvertino jį suvaidinusį Andy Garcia naujame filme (kur vaidina ir Val Kilmer!) “5 Days of August“ – kaip tik apie 2008 metų karą (epizodinį Valdo Adamkaus vaidmenį atliko gruzinų aktorius Givi Sikharulidze). Filmo biudžetas buvo 20 mln. USD. Ir palyginimui: Lietuvos įvaizdžiui užsienyje skleisti – išmesta virš 60 mln. LTL, ir spėkite tris kartus, kurie pinigus tam pačiam reikalui panaudojom naudingiau ir prasmingiau?…

Ne veltui dar Leninas pabrėžė, kad “iš visų menų mums svarbiausias – kinematografas!“. Bet lietuviai žiauriai “ant kultūros pasinešę“ (ar bent jau to, ką laikome “kultūra“), todėl tuos pačius pinigus “papylavojo“ kitaip (kad ir kokį vamzdį iš metalo laužo krantinėje pastatyti – ciniškiausia tokių mokesčių mokėtojų lėšų iššvaistymo iliustracija, todėl – tegul stovi dabar!), o šio holivudinio filmo užsakovais, dievagojamasi, netgi nebuvo gruzinai, kurie juk pralaimėjo karą prieš rusus, bet va istorijoje dabar išliks nugalėtojais kaip kad suomiai – Žiemos kare.

Ir Holivudo poveikio (o, jau nuspėju galimai kilsiančią pasipiktinimo bangą!..) nuneigti neišeis po to net jungtinėms mosfilmų-lenfilmų pajėgoms (prisimenu, kaip sovietinėje armijoje žiūrėjom “Rambo III“ apie žudomus sovietinius kareivukus Afganistane – “sirgome“, suprantama, už pagrindinį filmo veikėją, įkūnytą Silvester Stalone…).

Kaip galvojate, Vytautą Griunvalde 1410-ais geriau suvaidintų tas pats Val Kilmer ar gal koks Russell Crowe? Nors jei režisieriumi būtų Mel Gibson, atperkantis savo kaltę už leptelėjimus apie mus, ginkluotus golfo lazdomis pasalūniškuosius aštradančius, tai…

Pasvajokim.

* * *

Gal kam neįtikėtina, bet avių bandą veda ne avinas (“baronas“), o… ožys!

Nes avys ir avinai – tokie ir yra, kaip apie juos sakoma (avių bandoje – kaip ir gyvenime). Šį prižiūri galintis įkąsti į pasturgalį kvailesniam gyvūnui vienas ramus aviganis, kuriam savo ruožtu nuolat talkina kokie keli dar žvitriai belakstantys amsiukai mažesnio kalibro, aplojantys ir į kojas grybštelėjantys kiek per bukoms ar rambioms avims. Piemuo tikrai nepersidirba.

Šunis čia mėgsta. Ir jau atsiranda damučių su mažučiukais terjerais (“damulės su ciuciukais“), nors vis dar dažniau sutiktum post-sovietinių macho su dideliais “brisiais“, kurie madingi, kaip statuso simbolis, ir mūsų “tikrų pacanų“ tarpe. O va katės ir katinai žmonių paniškai bijo – nesugebėjau nei vieno nufotografuoti. Skirtingai nuo Turkijos, kur murkliai jaučiasi labai ir labai ramiai ir patogiai…

Parpiantys popietinio pogulio metu šunyčiai Tbilisi senamiestyje

Turkiškumo, o osmanai vis tik buvo užkariautojai iki rusų, čia apstu: ir kilimuose (turk. kilims), ir kavoje bei arbatoje, ir pirtyse, ir vis dar požiūryje į moteris (ištekėjusios dažniausiai prapranda spalvas ne tik veide, bet ir drabužiuose) bei kas yra “tikras vyras“ (toks su per ilgomis švarko rankovėmis, atsikišusiu pilvu, rankomis kišenėse ir einantis išsižergęs, nes kankolai trukdo), ir maiste (turk. kebap, o čia gruz. kebabi – tai yra į miltinį blyną susukta keptos mėsos faršo “dešrelė“). Perspėju: gruziniškas užkandis chačapuri – tai cholesterolio ir perdėtų kalorijų bomba!

Santykiai su Turkija jau geri, nors iki šiol pamenama, kad Leninas nemažą regioną Atatiurkui atidavė, o “tautietis“ Stalinas norėjo, neva, atsiimti, bet va – Turkiją vien dėl to (sic!) į NATO priėmė! Prisimena jie abi rusų okupacijas – tiek “prie caro“, tiek ir 1921-aisiais bolševikinę.

Šie, beje, sugriovė vienoje iš Tbilisio seniausių citadelių įrengtą kalėjimą (su visa dar pirmuosius karalius ir valstybės istorinius kūrėjus menančia pilimi!), kuriame kai kurie tovariščiai dar kalėjo iki Spalio revoliucijos, skirtingai nuo pragmatiškojo požiūrio tokias įstaigas panaudoti pagal paskirtį ir savo santvarkai įtvirtinti kitose buvusius Rusijos imperijos vietose. Ir ne todėl, kad valdžią Kremliuje perėmė gruzinų tautietis – greičiausiai, poreikio kalėjimui iš pradžių komisarai net nematė, ketindami paprasčiausiai išžudyti visus politinius oponentus ir santvarkai galimai nelojalius piliečius…

Raštas yra abėcėlinis, bet rašmenys – savi, kažkuo pamaišyti arabiški lyg gal su kokia kirilica (įsivaizduokite skandinavus, rašančius iki šiol runomis!). Bet jį tokį sukūrė vienas iš buvusių gruzinų karalių (kažkuo artimas mūsų Mindaugui), kurio skulptūrą rastum ant kalno prie “žaliojo tilto“ (šiojo statytą citadelę ir sugriovė bolševikai).

Taikomoji kaligrafija: gruzinų ir žydų rašto pavyzdžiai iškaboje (skaityti ratu)

Keisti į lotyniškas raides neketina visiškai (skirtingai nuo tą padariusių turkų), nes pergyvenę jie ir arabiškų rašmenų antplūdį (iranėnai bei vėliau turkai iki Atatiurko), ir graikiški čia neprigijo, ir be “carinės“ kirilicos puikiausiai apsiėjo, pasinaudodami gal tik “prancūziškomis“ raidėmis pirmosioms Borjomi etiketėms. Bet dabar iškabas stengiasi dubliuoti ir “angliškomis raidėmis“, kad užsieniečiai gebėtų irgi perskaityti (man jų M – tai O, a mažoji – tai M, N – tai I, beta su uodegėle – CH, ir pan. atsirinkau).

Keista, bet daugiausiai ir grafiti čia – ne gruziniškomis raidėmis, o lotyniškomis. Nors ir savų vandalų retkarčiais pasitaiko. Tačiau vandalizmo priemonės irgi kainuoja, palyginus dar su jų vidutiniu uždarbiu, todėl kol kas terlionės nėra labai didelė bėda. O labiausiai norintys parašyti “čia buvo Vasia“ – gali rasti svetingai padėtą kreidos gabaliuką (radau ant tiltelio turėklų prie pirčių, bet nepasirašiau – gal kad ne Vasia?…).

---

Nukrypimas:

Nusileidžia airBaltic lėktuvas Rygoje, rieda taku. Stiuardesė latviškai kalba:

“Gerbiami ponai ir ponios! Sveiki atvykę į Rygą! Oro temperatūra… SADITIES NA SVOJO MIESTO!!! Pažalujsta… plius 4 laipsniai šilumos, lyja.“

---

Gruzinai – temperamentingi, ir nacionalinis kostiumas numato kinžalo nešiojimąsi (nors va LDK lietuviui karo kirvukas ir ilgas peilis, be kurio karys ir pasieniuose su kryžiokais gyvenęs lietuvis vyras nesiskirdavo, kažkodėl buvo ilgainiui pakeistas… gal plūgu, kurio, aišku, dabar niekas su savimi nesitampo).

Kol buvome foje, viešbutyje esančiame kazino kilo kažkoks konfliktas, ir besitąsantys abu peštukai (vienas iš jų buvo darbuotojas, o kitas – kažkokias teises pumpuojantis klientas) išsigrūdo į lauką su visu savo sulėkusiu “anturažu“. Kad ir kaip smalsiai laukiau muštynių vos ne dešimt minučių, bet jos niekaip neįvyko – apsiribota tik pozavimu, skėryčiojimusi ir garsiu rėkalojimu. Kuo daugiau įspūdžio aplinkiniams – tuo, matomai, panašiau jiems į “pergalę“?…

Taip ir nesupratau, ar kuris nusileido – abi pusės išsiskyrė įsitikinę esą nugalėtojai, nes ojojoj kaip čia karštas kraujas taškytųsi, jei jie prieš anuos kinžalus išsitraukų!…

Pirmame restorane prie gretimo stalo šeimos galva kauštelėjęs irgi triukšmavo (netgi gruzinų supratimu). Bet batoni (gruz. ponas) buvo paprašytas prisukti decibelus iš pagarbos mums – ir viskas išsisprendė labai gražiuoju. Svečius, kaip sakiau, gruzinai myli, o mus, lietuvius, vis dar prisimena kaip sąjungininkus.

“Customer service“ gruziniškai (vyrų tualetas viename iš Tbilisi restoranų)

Deja, mūsų buvimo Gruzijoje jau nebeišeina bepastebėti, ir, neslėpkime, dėka dabartinės generalgubernatūros pastato Daukanto aikštėje šeimininkės, dažnai savo veiksmuose ir pareiškimuose valdomos “moteriškų emocijų“, kurios sprendimai iš draugų daryti nedraugus ima jau duoti rezultatą, realiai gi naujų draugų Lietuvai taip ir nesurandant…

Trispalvė Borjomi kalnų fone

Šiuo metu gruzinams bene artimiausi yra ukrainiečiai (jie buvo vieni iš mecenatų, atkuriant Borjomi parką, apie ką sako atmintinas akmuo), o azerbaidžianiečiai paliko žymę dar Ševarnadzės laikais (rastum Tbilisyje netoli “užupio“ ir Heidaro Alijevo vardo parką su šiojo biuistu). Ir lenkų prezidento Kaczinski garbei yra pavadinta gatvė, vedanti iš oro uosto į Tbilisio centrą.

Bėda tik, kaip sakiau, dar kol kas joje su gatvių pavadinimų lentelėmis – jei nepasakytų, tai sunkiai tą pats perskaitytum…

* * *

Nors kelionė lėktuvu iš Rygos į Vilnių tetrunka vos 35 minutes, tačiau niekas nėra apdraustas nuo to, kad reisas Rygos oro uoste gali būti atidėtas ir keturioms valandoms!

Snieguotosios Kaukazo viršukalnės pro lėktuvo iliuminatorių

Vėliau naujojo Bombardier vadas per lėktuvo garsiakalbius atsiprašė, pasiteisindamas, kad, neva, lėktuvas “tik ką iš gamyklos, o popieriai dar nebuvo sutvarkyti“. Bet kad bent kartą lėktuvas vis tik buvo naudotas galima pastebėti jau iš subraižymų bagažo skyreliuose, nors įvardinta priežastis gal malonesnė už “technines problemas“.

Kabojimas tranzitinėje zonoje Rygos oro uoste yra visiškai be prošvaisčių! Vis tik airBaltic tokiu atveju teikėsi padalinti maisto kuponus – kiekvienam net (!) po pusantro lato vertės!

Kaip tik pakanka picerijoje “Lulū“ nusipirkti latte ar espresso kavos, o jei pirktum tiesiog juodą – dar ir grąžos 5 santimus gal gautum (už capuccino tektų primokėti). Teisybės dėlei, vėlavo ne tik airBaltic, bet ir Czech Airlines, kurių kuponų krūvelė irgi jau gulėjo prie kasos…

Tad namo iš latvių geriau ne skristi, o parvažiuoti. Gaila, kad apie Rail Baltica belieka mums tik dar ilgai ir labai ilgai pasvajoti…