Seeadler – burlaivis drednoutų kare (3/3)


Pradžia čia

* * *

Susipažinom su burlaiviu ir jo kapitonu, tad grįžtam ten, kur juos pasakojime palikom – prieškalėdinės nuotaikos apimtas britų jūrų patrulis paleidžia norvegais apsimetančius vokiečius. Dabar šiems kaizerio piratams atviras visas Atlanto vandenynas.

skaityti toliau

Seeadler – burlaivis drednoutų kare (2/3)


Pradžia čia

* * *

Bet grįžkime prie burlaivio dabar jau paskirtojo naujo vado, nes, mano galva, asmenybės dažnai nulemia, kiek vienam ar kitam laivui jo misija bus sėkminga, arba – nelabai.

Ir jei U-boot laivai gauna vadais kadrinius laivyno karininkus dažniausiai ne pačios aukščiausios socialinės kilmės (anokia čia romantika – kiurksoti medinėje skardinėje po vandeniu, kuomet, jei esi baronas, tai gali bent jau kokiu raudonai dažytu triplanu padangėje paskraidyti, o vakare bare ant kaklo kabinsis sudrėkusios nimfos), tai šiam kaizerio piratų burlaiviui vadu paskiriamas netgi grafas – Felix von Luckner (gimęs Dresdene, Vokietijoje, 1881.06.09, mirė 1966.04.13 Malmėje, Švedijoje).

skaityti toliau

Seeadler – burlaivis drednoutų kare (1/3)


Piratiškos romantikos persmelktas burių Aukso amžius jau buvo keli šimtmečiai kaip pasibaigęs, jūrose jau laivybą vykdė vis didesniais statomi garlaiviai. Netgi burinis karo laivynas savo paskutinį mūšį prie Sinopo atkariavo ir jau virš 60 metų gulėjo dugne nuskandintas kone iškart po to pergalingo žygio, sukėlusio daugiatautį karą, kad užtvertų prieigas gariniams šarvuotlaiviams.

Tuomet jau naujasis prasidėjęs Didysis karas, kaip jį vadino anglai ir prancūzai, turėjęs užbaigti visus karus, tačiau tegavęs vėliau numerį Pirmasis, nors ir Pasaulinis (kaip jį iškart pavadino vokiečiai su aplombu ir pretenzijomis į viešpatavimą), į jūros mūšius išvedė pagarbią baimę kėlusius drednoutus ir klastinguosius povandenlaivius, kai sausumoje visavaldžiu kariuomenės ginklu tapo beatodairiškai gyvybes šienaujantis kulkosvaidis, per pusamžį tapęs portatyviniu ir kiekvieno šaulio ginklu, o jau po metų čia turėjo atsirasti ir tankai, kai ore įsiviešpatauja lėktuvai. Beprotiškas technikos progresas efektyvesniam priešo naikinimui, atrodo, nepalieka jokios vietos romantiškąjai burei, juolab, kare.

skaityti toliau

Buvo eilinė savaitės diena…


Man patinka šis įrašo pavadinimas, kuriuo tapo pirmoji žemiau esančio pasakojimo frazė:

“Buvo eilinė savaitės diena…“

Gal tai daugiau noras, bet kai pasakojimas prasideda apie didžkius burlaivius, kurie užsuka į Klaipėdą, tarsi tai yra eilinis nutikimas, tas maloniai šildo mano širdį – taip, mes ne šiaip esame jūrinė valstybė, ir čia lankosi laivai ne vien su kvietimais ir prisiprašymais, dar ir susimokant milijonus už šitą viešnagę iš mokesčių mokėtojų pinigų. Malonu, kad jie patys jau čia planuoja keliones ir lankosi svečiuose. Geriau taip, nei už pinigus ar su tankais.

skaityti toliau

Didžkių sugrįžimas


Bežiūrint nuotraukas, aptinku, kad vis per reikalus ir skubėjimą likau skolingas pasakojimą apie Tall Ships Culture Regatta Klaipėdoje 2011 metų rugpjūčio 20 dieną.

Tądien nuo ankstyvo ryto drengia lietus, o ir prognozės geresnio oro nežada, nors dažnai būna, kad lyja Vilniuje, o pajūryje galima kaitinti bambą (blogiau, kai kaitra Vilniuje ir visi grūdasi prie jūros, o ten – lyja). Kelionė man bet kokiu oru suplanuota, važiuos pakeleiviai ar ne, nes jei jau nenuorama Kipras vėl prisikvietė didžkius į Klaipėdą, tai aš negaliu nenuvažiuoti.

skaityti toliau

Istorija apie “Ką yr?“, arba Kodėl Romeo nemyli rentgeno


Beskaitydamas 2008-ais metais Klaipėdoje Libra Memelensis Lietuvos aukštąjai jūreivystės mokyklai šios 60-mečio proga išleistą kolektyvinę monografiją (sudarytojas prof. dr. Viktoras Senčila) “Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje“ (bet tai koks pavadinimas, koks pavadinimas!), radau mane pralinksminusią istoriją, papasakotą Eimučio Astiko skyriuje “Plaukiojimai mokomuoju burlaiviu “Meridianas“, kuria dalinuosi (pasviras tekstas žemiau – E. Astiko), mat ji siejasi su mano anksčiau pradėta pasakojimų serija apie signalines vėliavėles:

skaityti toliau

Stiebus lauk, arba Kaip “Brabander“ vėliavomis maskuojasi


– Gerai apsvarstęs, aš priėjau svarbią išvadą. Šitos bitės yra visiškai prastos.

– Iš tikrųjų?

– Visiškai prastos. Be to, manyčiau, kad jos turėtų nešti visiškai prastą medų. Ar ne?

(I skyrius, kuriame susipažįstame su Mike Pūkuotuku ir Bitėmis. Čia ir prasideda pasakojimas. – iš Alenas Aleksanderis Milnas “Pūkuotuko pasaulis“, vertė Virgilijus Čepaitis)

* * *

Kas gi jau čia dar nežino, kad Lietuva (o konkrečiai – Klaipėdos universitetas), turi mokomąjį burlaivį – škuną “Brabander“, kurios kapitonas yra Valdemaras Vizbaras, LBS kvalifikacinės komisijos pirmininkas? Žinom. Didžiuojamės.

skaitom toliau

Dar kartą apie prasilenkimą, arba Kaip pasiklysti tarp laivo bortų, girdint varpų skambėjimą


Kai skaitančiųjų (nors ne visuomet perskaitančių) yra, o diskutuojančiųjų kitąkart pritrūksta (juk ne kiekvienas komentaras – disputas… ypač, kai Ginaitė ne visuomet komentarą gi palieka), tai va tenka kitąkart temą susirasti pačiam, juolab, kad požiūriai į vieną ir tą patį dalyką gali skirtis. Tame nieko blogo – apie požiūrių skirtumus kalbant. Blogai, kuomet diskusija susiveda į “o kas tu toks?“

Šįkart aš kiek pakomentuosiu ir savo nuomonę išdėstysiu dėl kai kurių GŠG guru buriavimo tema arbusis.lt teiginių apie bortus ir prasilenkimo taisyklę, kursams kertantis, juolab, kad panašia tema visai neseniai rašiau, tad kaip – tuo ir gausis neakivaizdinis disputas.

Neakivaizdinis, nes – o ką čia su tokiais “grafomanais“, cituojant gerbiamąjį prelegentą, kaip aš, ir diskutuoti? Tad jei nykštukas neina pas namuką, tai namukui, rizikuojant sulaukti eufemizmo dėl pavažiavusio stogelio, tenka tursenti link ant kelmelio pasilypėjusio nykštuko.
imam kavos kaušą – skaitom ilgą polemiką

Švininiai tarakonai ir butelis druskos ’09


Va, pažiūrėjau, kad Vilius gali visokius pačių pačiausių konkursus rengti, tai kuo aš prastesnis?

Taip, apleidau šitą žurnalą, daugiau turėjau kitų projektų ir “rašinėlių“ – tad ir nesiteisinsiu daugiau, ir be-be-be jums. Pabandysiu… na, nors kartą į mėnesį ką nors įkepti čia.

O tuomkart, kad nesikartoti su aukščiau minėto prelegento idėja, imsiu, sakau, ir įsteigsiu porą prizų verčiau. Antai kažkada “Veido“ ilgametis redaktorius sugalvojo teikti Trispalvius bananus. Idėja puiki, prigijo. Štai ir būsimas Buvęs Seimo Vedėjas LNK TV ėmėsi dalinti Auksinius Svogūnus.

Tai kuo, dar kartą klausiu, aš prastesnis??? Ne kaip nenuominuojamas šioms daržovėms beigi vaisiams, o nieko pats kažkam panašiam nenominavęs?
na, tai nominuojam!

Supjaustyti jums galvas, biurokratai!


Beprotiškai gaila:

Lietuvos karinių jūrų pajėgų (KJP) laivas F12 “Aukštaitis“ tikriausiai bus nurašytas ir virs metalo laužu. Ateinančią savaitę Vyriausybė svarstys tai numatantį nutarimo projektą. […] Nurašius ir išmontavus ginkluotę laivas turėtų būti supjaustytas metalo laužui. Pasak nutarimo projekto, fregatos “Aukštaitis“ likutinė vertė pagal 2009 -ųjų liepos 1 dienos būklę – 1 mln. 214 tūkst. litų.

Prieš metus jo vertė buvo mažesnė už mano buto kainą, kiek pamenu. Dabar staiga pabrango dvigubai, kai atpigo metalo laužas?

Aš nesuprantu, ar Smiltynėje ant kranto vietos greta žvejybinių tralerių neliko? O gal galima rasti ir arčiau Kopgalio tvirtovės (ta pačia proga spėkite, koks lankomiausias Lietuvos muziejus)? Arba šiame krante, arčiau KJP?…

Ar įsivaizduojate, kad šis vienas pirmųjų KJP karo laivų – ir bene paskutinė jau fregata, nes iš taupumo ir kvailumo tokio tipo laivų nebeturėsim artimiausius dešimtmečius, jei ne ilgau, – tevertas tik supjaustymo???

Rusai ir tie atkūrė “Aurorą“, nors ten autentikos ne daugiau, nei mūsų Valdovų rūmuose!

Jau apsižiūrėjom, kad “Meridianą“ verta restauruoti nebepūdžius, bet man trūksta žodžių, kad prarandama tokia galimybė turėti unikalų “gyvą“ muziejų – šią fregatą. Kiek tokių muziejų žinote mūsų regione? Ne per daug vienos rankos pirštų suskaičiuoti?

Į metalo laužą…

Trūksta žodžių.

Biržai – jūrinė LDK tvirtovė?


Ar žinote, kad Biržai – ne tik aludarių, [bet] ir tikrųjų jūros laivų uostas?

Net šiek tiek išmanančiam geografiją šis klausimas skamba labai kvailai. Pasirodo, pasinėrus į istorinius šaltinius, galima rasti faktų, kad Biržai kažkada buuvo aludarių uostas, kuriame didžiausias laivas – Rinkuškių daryklos. “Uosto“ alų Rinkuškių alaus darykla nusprendė virti ne vien dėl Biržų krašto, kaip aludarių uosto garbės, bet ir dėl biržietiškos laivybos šlovės.

– iš Daliaus Pranculio, “Kertam kampą“ komandos dalyvio, straipsnio “Nuo Biržų iki Jūrmalos“ 2009m. rugpjūčio mėnesio “Kelionės ir pramogos“ žurnalo numerio (55psl.), parekomenduoto ginaites (ačiū jai!).
toliau apie Biržų uostą

Pasimatymas su didžkiais. V dalis: “Tas ilgas kelias namo…“


Panemunės kelias,
2009-08-01
šeštadienis

______________________________________________

Pabaiga. Pradžia čia

Paskęsiu, į dugną krisiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…
Tyliai saldžiai
Kažką kalbėsiu, jūros dugne
Ramiai gulėsiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…

– tęsė automobilio magnetoloje Aleksandras Makejevas. Užsigalvojau apie matytus burlaivius, ir… pralėkiau nusukimą link Jurbarko prie Kryžkalnio. Tad pasukau kitame nuvažiavime link Eržvilko…
tekstas ir nuotraukos

Pasimatymas su didžkiais. IV dalis: “Mindau svetimo miesto gatves…“


Klaipėda,
2009-08-01
šeštadienis

________________________________________

Tęsinys. Pradžia čia.

Aš toks vienišas liūdnas jūreivis
Mindau svetimo miesto gatves…

– kaip padainuotų popso mamutas debesų dariklio vardu.

Nors nei aš jūreivis, nei labai liūdnas, jei iš tikro, nes laivus pamačiau – ir tai svarbiausia. O dabar laukė kita Jūros šventės programa!
tekstas ir nuotraukos

Pasimatymas su didžkiais. III dalis: “O jų tiek daug, o manęs tiek mažai…“


Klaipėda,
2009-08-01
šeštadienis

_______________________

Tęsinys. Pradžia čia

Ką daryti, ką daryti –
Šitiek reik dar pamatyti?!

– vedini tokių minčių paspartinome žingsnį krantine, besidairydami ir toliau į laivus.
tekstas ir nuotraukos