Po trumpiausios metų nakties, ko gero, gera proga pakalbėti apie sąvokas ir nesusipratimus, kurie liečia būdravimą (būtent taip arčiausiai konteksto verstina “pamaina“ iš angliško watch ar vokiško Wache) laive, o konkrečiai – apie šunišką vachtą (pastarasis žodis yra aiškus rusicizmas).
Aišku, koks nors dovydėniškas svaigena ims ginčytis, kad tų “vachtų“ išmokome iš olandų, suprask, buvusių buriavimo pradininkais pas mus (kas akivaizdu, buvusių ne pas mus, o Rusijoje, tad taip pezantiems, spėju, prie ruskio buvo geriau, nes mes tokiems vis dar esame Rusijos istorijos dalis, kaip ir bronziniai balvonai ant Žaliojo tilto yra menas ir paveldas?), nes tokiu atveju, tai Darius Bulanavičius yra didesnis olandas už tuos, iš kurių mokėsi tie mūsų buriavimo korifėjai.
Nėra tai blogai – išmoko, be abejo, ir gerų dalykų (šitų, ko gero, netgi daugiau), o ko trūko, tai ir per Ambersail ir panašius projektus išmoko iš velionio Mangės ir kitų, nesusipykusių su protu Vakarų buriuotojų, matydami, kaip atrodo originale, o ne paspirtuko išradinėjimuose (nors ruskis ką betvertų, jam vis tiek tik kalašnikovas gaunasi). Su sąlyga, jei norėjo mokytis.
skaityti toliau
