Apie jūrmyles ir jūrmyles

Turbūt, nei velnio neprisimenate, ką esu rašęs apie kilomentrus ir jūrmyles, ir kodėl jūrmylėmis patogiau matuoti jūroje, o kilometrais – sausumoje (nebent esate britofilas ir mylite mylias)?

Tai jei ką, tai priminimas čia (spausti ir skaityti dykai, nes jei kada knygą išleisiu, tai reiks pinigus mokėti, o lietuviui, savo dūšioje esančiam piratu, nors ir bijančiam vandens, neskaitant Rūtos Meilutytės, kuri treniruojasi pas jūrinę tautą – britus, yra dėl to kylantis didelis sielvartas ir begalinis dantų griežimas, anot Evangelijos pagal Joną).

Parado chuliganas

Ne, čia ne apie Petrą Gražulį ir jo permanentinę kovą su latentiniu nuokrypiu.

Lietuvos Respublikoje, tarsi toji įeitų į britų karūnos Sandraugą (nors kodėl ir ne? Būčiau už! Vien tam, kad nebetektų ištisai galvą kraipyti dėl šalies vadovų – suteikus buduliams ir lemingams teisę rinkti pagal savo supračių, tai tokius va ir išsirenka mums), imama po truputį džiūgauti dėl Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II deimantinio karūnavimo (nes valdymu tai vadinti sunku) jubiliejaus.

Apie NM ir km koreliaciją

Kalbant apie mato vienetus, dėl dviejų sričių sukti galvos nereikia: sausumoje mes matuojame atstumus kilometrais (tie, kur truputį nuo Europos madų atsilikę – tai vis dar myliomis), o jūroje (lyg patys kiek lėtai mąstantys būtume) – jūrmylėmis.

Dėl pastarojo mato buriuotojai paprastai galvos nesuka, nors jūros mylia (sea mile) ir jūrinė mylia (nautical mile), vadinama lietuviškai jūrmyle, ir yra ne visai tas pats pagal ilgį metrais, nors jūrmylės, tiek jūros, tiek jūrinės mylios, gavimo principas yra vienodas, o dėl visko kalta Žemės negaubliška forma. Bet tiek to, kalba ne apie tai dabar, o pačias jūrmyles.

Gal tik kartais buriuotojai susimąsto, kodėl ne jūrkilometris, tarkime? Arba kodėl gi aiškiais ir etaloniniais kilometrais nematuoti ir jūrlapių – ot, tai ne tas pats, kokiu tankiu sugraduosi ir mastelį įdėsi!

Magės naminis troškinys

Visiškai be fantazijos ir gebėjimų kokai vėl džiaugsmingai laižosi, nes sugrįžta rubrika “Kambuzas žaliems“!

Šįkart – dar vienas paprastas patiekalas, kuriam reikia tik gebėjimo neįsipjauti į pirštą. Maggi Idea pristato: naminis troškinys.

Kadangi Maggi reklamos man čia neapmokėjo, tai tenka priminti, kad yra ir konkurentas – Knorr, – kuris paprastai siūlo analogiškus variantus. Bet aš kažkaip ir vėl šįkart pačiupau Maggi Idea nuo lentynos, o kad ten dar ir lipdukas, kad, neva, galima laimėti naktį su Magde kažką, tai neatkreipiau, iš tiesų, savo dėmesio.

Tačiau to vieno pakelio maža, čia jums ne glutamatas sublimatas – reikia dar:

IKEA pradeda ir…?

Kol gandai ir šnekos dar nevirto realybe su keliasdešimt tūkstančių kvadratinių metrų IKEA prekybos centru Vilniaus pakraštyje, Bitlas facebook_e balandžio 1 dienos proga jau pareklamavo IKEA burvaltę.

Ir ne, tai ne pokštas, nes siužetas yra parengtas kovo 21 dieną.

Kelionė į Alandus (Dėdė Romas ir Ko.)

(c) Romualdas Janušauskas, d.ž.k. Dėdė Romas

 

Taigi, kokį balandžio mėnesį Olandas paskambino ir sako: gal varom į Alandus liepos mėnesį?

OK, sudėliojom plaukimo planą ir įgulos sudėtį:

1. Planas: Klaipėda – Visbis – Nyneshamnas – Stokholmas – Mariehamnas – Ventspilis – Klaipėda.

2. Įgula (visų po 1 vnt): Olandas, Dėdė Romas, Virgas. Nuo Stokholmo prisijungia Virgo seserėnas (originale buvo sudurtinis žodis “tas, kuris labai myli ir pamyli šiojo seserį“ – red.past.) Tomas.

Taisyk !@#$%^ žodžiui kelią!

– Miau-miau! – pasakė Brisius.

– Tau čia dabar kas? – nustebęs perklausė Sargis.

– Ai, mokinuosi užsienio kalbos… – pasiteisino pirmasis.

* * *

Ir vėl balandžio 1-oji, tad šio Apriliaus proga aš nusprendžiau kiek kitaip papokštauti, o ne kaip pasirenkama dažniausiai ką nors sumeluoti. Juolab, kad ką čia jums primeluosi – dar imsit ir patikėsit.

Bet aš tikiu, kad humoro jausmo mano skaitytojams nestinga, todėl šiandien šitos dienos proga deramai bus įvertinta ir ši tema – apie… keiksmažodžius.

Taip, nesikeikiant, būtent – keiksmažodžius!

Apie halZuojantį Būfordą

Kolega tinklaraštininkas Andrius Užkalnis (jei bar a okinė bajoraitė su trimis antkapiais yra mano kolega, tai tuomet jis pats yra ne kolega, o ponas, kas yra ironiška) savo protokoluose pasiūlė anglų kalbai, kuri jau senokai yra ne pačių anglų, o tarptautine kalba tapusi (kaip sakė romėnai, kurie kalbėjo valstybine Vatikano medikų kalba, savotiška lingua franca, ir tai nieko bendro su bagetėmis, beretėmis ir mine… t.y. prancūzais) suteikti Lietuvoje valstybinės kalbos statusą greta lietuvių (bent jau vietinių autonomininkų lenkų politinius separatistinius siekius tuo galop užtvotume).

Aš tame matau nemažai ir kitų privalumų, nei jis išvardina, ir netgi siūlau privaloma tvarka įteisinti raštvedyboje anglų kalbą, nes taip lietuviškoji kanceliarinė šnektėsena apsivalytų nuo visų rusicizmų (“planšetinis kompiuteris“, my ass!).

Tarpukario buriavimo albumas

Valdas Japertas per savaitgalį pasidalino geru lobiu FB grupėje ClassicBoats Lithuania. Sako, kad jo draugo tėvas gavo skautės bobutės (ar dieduko?) palikimą – visą kaugę tarpukario žurnalų, kuriuose nemažai yra ir apie buriavimą. Patiko man tiek nuotraukos, tiek kai kurie nuotraukose matomi tekstai.

Savo ruožtu, aš pasidalinsiu kiek kitokiu, bet panašaus stiliaus albumu iš Bostono viešosios bibliotekos fondų.

Pas Bitlą – tik pozityvas!

Kaip įprastai, ketvirtadienį įvyko buriuotojų mišios (šie tai kaip ne visas svietas – daro ketvirtadieniais klebonėlio Bitlo dėka). Šįkart atlaiduose pamokslą sakė Jo Eminencija burvedžių monsinjoras (čia kai iš vyskupų kolegijos išmeta arba esi nevertas konklavoje sėdėti, anot mane krikštinusiojo a.a. monsinjoro Vasiliausko) Artūras Dovydėnas – vienas iš penkių mano buriavimo mokytojų (ir vienas iš dviejų svarbiausiųjų, tai dabar spėliokite, kas antrasis).

Šios vakaronės pas Bitlą (na, vaikštom kaip į mišias, tai taip ir pavadinau) tema buvo apie buriavimą, svajones ir planus. Iki planų šiems metams, iškart pasakysiu, taip ir nepriėjom (tai jau aš, kaip kalnas pas Mahometą, asmeniškai priėjau ir pasiteiravau).

Romantiškų svajų laivė

O, meile, tu mane nugalėjai! – iš populiarios dainos (autoriaus nepamenu).

* * *

Jei šiandien, per šventojo Valentino dieną, įsimylėjėliai siuntinėja vienas kitam širdutes, tame tarpe ir šokoladines, su paslaptingu anoniminiu (nors ir taip kita pusė be IP žino, kas tas “anonimas“) parašu “tavo alpstančioji Valentina“ arba “tavo nusvaigęs Valius“, tai, laivių savininkai, ranką prie širdies pridėję, prisipažinkite: mintyse gi ir toji, dažniausiai baltoji (ne karštinė, nors arti to), kuri dabar iškelta ant statramsčių (dzūk. kilblokų) žiemoja kokio jachtklubo teritorijoje…

Magnus Olsson: geriau, nei Volvo

Dievas ryškiai raudonu megztiniu kukliai stovėjo nuošaliau auditorijos ir jau laukė, kada galės pradėti.

Žuvėdiškas džigi-džigi po 74 metų

Ir būsi legenda, kol nepraradom vilties!

– būtent ši Marijono daina geriausiai tiko “Vakaronei pas Bitlą be lašo karčiosios“, kuri buvo skirta Šarūno Sodeikos “Jigy-Jigy SOMI“ įgulai ir jų pasiekimui, pakartotam lietuvių tik po 74 metų!

Tiesa, dar lietuvių įguloje buvo du braliūkai latviai: vienas jų etatinis draugas, o kitas – Kto Nibudj (beveik kaip Penktadienis Robinzonui).

Kodėl gerai, kad Olandas plaukė į Haifą?

“Dabar geriausi mūsų va-karai!…“

– niūniavau Marijono dainą, sau pasistraksėdamas į Architektų pilaitę prie Balvonų tilto, kur Mingės jachtklubo (d.ž.k. Kintų buriavimo mėgėjų klubas “Marių burės“) vicekomodoras ir ūberkokas Bitlas (d.ž.k. Darius Gerasimavičius) organizavo dar po pakampes tarsi tarakonams neišsilaksčiusiems buriuotojams pelnytai tradicinėmis jau nuo pernai tapusias “Vakarones pas Bitlą (be lašo karčiosios)“.

Navigacija – kirdyk, šaitan bulbul

Šiandien, 2011 metų lapkričio 9d., Lietuvoje oficialiai baigiasi navigacijos sezonas.

Saugios laivybos administratoriai susirinks iš farvaterių pakraščių savo jau kiek apmaurojusias per vasarą plūdes ir trauks į kanceliarijas skrebenti ataskaitų. Purpurinis buriavimo kraujas susirinks į posėdį Lietuvos buriavimo sostinėje aptarti saugią laivybą bei pinigų dalybas.

Neužilgo (geriau niekad, nei vėliau, bet geriau vėliau, nei anksčiau) ruduo užleis eilę žiemai, o vanduo sukietės. Galima bus arba kaktą prasiskelti, arba eketę išsigręžti, arba ledrogėmis važinėtis. Irgi užsiėmimas. Pamenu, išsitempėm su Docentu jo ledroges ant Kauno marių, o vėjo nebuvo… Smagiai patampėm. Galėjom iškart nesuplukę eiti prisilakti – kam tas alibi?… Nuklystu.