Dveji metai po savo pirmosios knygos “Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, istorikas Gediminas Kulikauskas išleido 2015 metais antrąją savo istorinių įvairenybių apie Lietuvą knygą “Elektros boikotas ir [dar] kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, ir nepraėjo dveji metai, kaip aš pagaliau ją perskaičiau (autoriaus dedikacija rašyta spalio 28 dieną, tai kaip ir ne dveji dar).
Jūs, be abejo, taip laukiate aprašymo apie mano buvusias atostogas Lietuvoje, kaip aš iki šiol laukiu ateinant savo SIA licencijos kortelės – t.y. ilgai, nuobodžiai ir be rezultatų. Gal tik toks skirtumas, kad aš jiems rašau skundus, o jūs esate abuojai numoję rankutes – bendro tame irgi tiek, kad tiek SIA, tiek jūs mano rašymus stoiškai ignoruojate. Skaityti toliau
Gerokai prieš mėnesį tikrojo Kauno jachtklubo, o ne to apsišaukėlių UAB pagal iškabą, vice-komodoras Audrius manęs paklausė, kokią dieną derėtų laikyti Lietuvos buriuotojų diena?
Klausimas pasirodė išties įdomus – nes LBS mažiausiai rūpi jų pačių istorija (matyt, ji nėra jų?) ir paveldas, tai jų ten net nepaklausi. Bet kurį iš “valdybos“ ir prijaučiantį mėlynu švarku auksiniais guzikais pasigauk – tai jiems ir Karinių Jūrų Pajėgų gimtadienis bus nežinomas.
Žinot, man truputį kainavo pastangų ir užtruko laiko, kol išmokau atskirti, kur yra pas mane arba pas mus, suprask, čia, Londone arba Jungtinėje Karalystėje, ir kur yra jau nebe mano, pas jus arba jūsų.
Vieno dalyko, tiesa, dar neišmokau, tai nebesidomėti Lietuvos reikalais. Vis dar kartais skauda ar yra apmaudu, kad jums ten nelabai sekasi kažkas, ir kad man vis dar norisi, nepaisant to, kad išvykau, jog Tėvynėje būtų geriau, nors pas jus grįžti nebeketinu.
Aš kartais iš šalies žiūrėdamas į Lietuvos aktualijas galvoju, kad ta šalis jau pretenduoja perimti laurus iš #JobnutaNacija tituluojamos Raškos: nuo kliedesiuose bei religijose susipainiojusios valdžios ar tokia valdžios įtaka atvirai piktnaudžiauti imančių Lietuvos RKB hierarchų, tiesiogiai grasinančių ekskomunikacijomis, nebodami visiškai Popiežiaus ir jo politikos bei idėjų, iki įvairių pasaulietiškų draudimų, ribojimų ir laisvės suvaržymų, kurie neturi absoliučiai jokio logiško paaiškinimo, išskyrus “o man nepatinka“ arba “nes galiu uždrausti, tai kodėl ir ne, tai todėl ir ne“.
Dainavos šalies senų žmonių padavimuose sakoma, kad jei ilgai žiūrėsi į naują Lietuvai-100 logotipą, tai pamatysi Batkos ūsus.
1991 metų sausio 13-oji įsirėžė į šiuolaikinės lietuvių tautos atmintį kaip aiški takoskyra: mes ir jie, kurie anuomet pagal SSRS televiziją buvo “savi“ – savi okupantams.
Išties, nelabai ką herojiško galiu atsakyti į klausimą, kur aš buvau 1991 metų sausio 13 dieną. Atsakyti, kur galėjau būti, man asmeniškai labai paprasta, nes jau per Pučą buvau prie Parlamento, o po to ir jame savanoriu gynėju, kol mes išties laimėjom.
