La Vagabonde

Šitą porelę australietišku mockney akcentu kalbančių Riley (tariama Railei – jis) ir Elayna (tariama beveik kaip Alina – Alaina, ir čia ji), keliaujančių aplink pasaulį kruizine laive La Vagabonde, nusižiūrėjau anksčiau, ir kad jau dirbu naktimis apsaugoje, tai turiu marias laiko jų visus pasakojimus peržiūrėti youtube nuo pačios pradžios, nes sekti pradėjau kiek vėliau, tačiau nuotykius pasivijau, ir dabar norisi dažniau, kad jie klipus publikuotų.

Jie netgi šiuo metu yra mano favoritai. Galiu vis praleisti kokį nors buriuotojišką tinklaraštį, bet šituos pažiūrėsiu būtinai.

Reklama

Dumti į šiaurę: bonus

Tuščios Taline rusių akys. Iš pradžių tai stebina. Po to liūdina. Po to ima erzinti.

Tuščios, kaip besielės.

Tuščios ir svetimos šitame mieste, neaišku ką čia veikiančios (nors ne, maždaug aišku, žiūrint į gašliai prezentuojamas arba vulgariai išdarkytas figūras ir jų numakijažintus veidus). Tuščiai besistengiančios neatsilikti nuo savo parnerių: įvairaus kalibro sūtraukų ir išverstapilvių tešlių, kas antras žodis kietumui pabrėžti vartojančių rusišką keiksmą.

Tuomet galvoju, kad galėtų vykti į savo Rašką – ten jos gerai tiktų tuose apleistuose šimtus kilometrų nuo civilizacijos likučių nutolusiuose neprivažiuojamuose kaimuose tarp griūvančių dvimetrinių lentinių tvorų, apžėlusių dilgėlėmis, kasdien gliaudančių siemkes ir laukiančių pareinant jų girtų vyrų, kad gautų į snukį ir sakytų kaimynei: “muša – reiškia myli“.

O vietiniai kurs legendas apie tai, kaip jos gali sustabdyti šuoliuojantį arklį ar į degančią pirkią užeiti. Nes jų vyrai to jau seniai nebesugeba.

Nes čia, Skandinavijos papilvėje, jos žiūrisi kaip svetimkūniai, o jų kalba rėžia ausį. Tuščiai išbarstyta kolonistų sėkla tuščiais žvilgsniais.

* * *

Pradžia ir turinys

Dumti į šiaurę (4): Tartu

Į Tartu važiavau bemaž tik su tikslu permiegoti senojo miesto pavadinimo “Dorpat“ viešbutyje, o finale verslo prasme gavosi itin naudinga kelionė, nes parsivežiau ir prekių neblogų pavyzdžių. Bet čia ne apie mano darbą gi, o kelionę.

Tartu daug kuo artimas miestas Kaunui:

Dumti į šiaurę (3): Pirita

Dabar Pirita yra veikiau Talino dalimi, nei priemiesčiu, nors prospektas, nutiestas jūros pakrante, nėra pakeliui pritūptas gausiai gyvenamųjų namų, o pati Pirita yra veikiau koks miestelis pašonėje – kaip kad dabar liūdnos šlovės Garliava laiko save Kaunu.

O pati Pirita išgarsėjo Maskvos 1980-ųjų metų Olimpiados metu, mat čia vyko olimpinės buriavimo regatos – juk Maskva nors ir turi upę Jauzą ar Kliazmos tvenkinį, o miesto gatvėse ir admirolų išvystum, tačiau nėra prie jūros. Atrodytų, kad menka bėda – juk ir mūsų buriuotojai pripratę prie lygaus uždaro vandens ir škvaliukų gaudymo, tačiau tarptautinės federacijos manė tuomet kitaip, ir Maskva pasižadėjo praverti geležinį kingstoną Talino apylinkėse.

Dumti į šiaurę (2): Tallinn

Danų mieste, kuris yra estų sostine (taip verčiasi pavadinimas Tallinn, nors miestas nemenką laiko dalį vadinosi dar ir Reveliu), teko būti ir anksčiau. Man tai – verslo partnerio, kurį atstovauju Lietuvoje, miestas, kur yra ir jo įmonės būstinė (įdomu tai, kad jis pats yra kilęs iš Saaremos). Todėl ir lankiausi čia ne turizmo reikalais.

Būtinai nueikite į jų senamiestį (Vana Tallinn). Pakilkite į kalną pas Ilgšį Tomą (Tompea pilį). Pavaikščiokite to senojo Livonijos miesto gatvėmis – mūsiškis Vilnius vis tik yra barokinis, todėl vienas nebaigtas atstatyti kuoras ant Kreivojo kalno (žinomas kaip Gedimino pilis ant Gedimino kalno) to senoviškumo niekaip nesukuria, o apie muliažą skambiu Valdovų rūmų pavadinimu tai gal nekalbėsim, nes padorioje kompanijoje keiktis nepridera. Gal todėl ir mėgstama važiuoti į Trakus?

Dumti į šiaurę (1): Saarema

Latvijos keliuose galioja dvejos kelių eismo taisyklės: vienos jų parašytos vietine kalba, kuria ir čiabuviai nelabai perskaitę paiso. Kitos – taip, kaip važiuojama ten, ir pagrindinė taisyklė yra “netrukdyk kitiems“.

Todėl visai normalu lenkti priešpriešiais kaktomuša pasitinkant kitą automobilį, lekiant 140-160 km/h greičiu, apžergus ratais dvigubo ženklinimo ištisinę ašinę liniją, tikintis, kad lenkiamasis automobilis pasitrauks į šalikelę, kaip ir tą patį padarys priešais atvažiuojantis. Įvažiavus į Estiją laikas tarsi sustoja – nes, numetus 50 km/h greitį ir vis dar viršijant leistiną, atrodo, kad velkiesi.

Dumti į šiaurę (0): vietoje preambulės

Turbūt jau pastebėjot, kad įrašų intensyvumas, prasidėjus vasarai, čia ženkliai sumažėjo. Aišku, kas keliauja ar šiaip buriuoja – tam mažai terūpi, rašyčiau čia, ar ne, o atsigriebti planuoja rudeniop, kuomet ir reikalaus skaitinių. Nors jau ir dabar grįžę iš kokios kelionės pabaksnoja vis tik, kur tie įrašai, kaip čia taip?…