Knygos, Užjūris

London’s Callin’ (52): treji metai – ir ilgas skaitinys sau (bet ne trumpesnis jums)

Vakar kaip tik suėjo treji metai, kaip aš imigravau į šią jungtinę glušių karalystę Britanijoje, anksčiau žinomą kaip Didžiojoje.

Bet kadangi vakar buvo šv. Velykos jums ir Pirma Apriliaus religiniams palaidūnams, tai argi jums galvą kvaršinsiu šia iš esmės sau rašoma ataskaita, kaip sekasi man po 3 metų, praleistų šioje saloje? Juolab, kad po truputį visus savo tekstus, kurie tiesiogiai nesisieja su marinistinėmis temomis šiame tinklaraštyje, aš perkeldinėju į kitą (visi buriuotojai dabar džiaugsmingai moja man kaip žuvėdra su koja ahoy!), todėl ir šis įrašas po kiek laiko iš čia emigruos.

Skaityti toliau

Reklama
Standartinis
Užjūris

London’s Callin’ (46): jau dveji metai

Kai tokia mėnesio diena, tai nepatikėtumėt, todėl tiesiog tik šiandien sakau: vakar kaip tik suėjo dveji metai, kai aš esu emigrantas ir gyvenu Londone.

Iš Vilniaus pro Kauną išvykau 2015 metų kovo 30 dieną, ir tai nebuvo džiugus išvykimas, jei kas mano, kad labai lengvai ir greitai išmokiau save sakyti ir skirti, kur ten pas jus, o kur čia pas mane.

O tuomet, prieš dvejus metus, pirmas įrašas vos atvykus iš Calais 09:47, kaip priminė man Facebook, buvo:

Aaaaa! Visi prieš eismą važiuoja!

Skaityti toliau

Standartinis
Užjūris

London’s Callin’ (28): Priešgavėnės

– Vai koks mielas berniukas. Jis čia dirba?
– Ne, jam darbo pokalbis pirmadienį, bet dabar bandomajam paėmė.
– Tikiuosi, kad jį ryt priims.
– Kodėl gi ir ne? Jo tėvas lordas, turi banką, yra šitos organizacijos pagridinis sponsorius…

Pokalbis tarp kolegų darbe, kur sekmadieniais ateinu pachaltūrinti – vien dėl Dieduko, kurio vardas Dave, verta, ir mudu puikiai sutariam: jis kalba, aš klausau (kas mane pažįsta, dabar perklausia – o ne atvirkščiai?). skaityti toliau

Standartinis
Užjūris

London’s Callin’ (16): kaip sekasi po 3 mėn.?

Sėdžiu virtuvėje virš pub, į kurį vaikšto Kate Moss ir Jude Law, ir mano burna dega, nepaisant to, kad išgėriau jau tris stiklines vandens, kada užbaigiau savo alų. O priešais sėdintis tailandietis transvestitas ramiai kremta tas aštrias salotas, tarsi jos būtų kokių prėskų morkų ar kopūstų.

Šiojo tautietė ir lietuvio draugė, vietoje nuo chemoterapijos nuslinkusių plaukų užsimaukšlinusi kepurę, mane filosofiškai ramina, kad taip bus dar kokias 10-15 minučių, bet gal aš noriu pieno gaisro burnoje gesinimui?

Skaityti toliau

Standartinis