Apie nekokius logotipus

Publikuota 2019-05-03 tinklaraštyje Punkonomics:

Dainavos šalies senų žmonių padavimuose sakoma, kad jei ilgai žiūrėsi į naują Lietuvai-100 logotipą, tai pamatysi Batkos ūsus.

Kaip Bitlas dėl merginų dūsavo, arba 3890 jūrmylių kikenimo

– Būsi šį vakarą patiltėje pas Bitlą? – klausia telefonu manęs Dainius, bevažiuojančio iš muitinės sandėlio link reklamos agentūros tikrų gruziniškų natūralių sirupų vaisvandenių Kazbegi 1881 reikalais (aha, čia premium produkto reklama, bet šlamšto aš ir nereklamuoju).

– Taigi šiandien lietuviško palydovo paleidimas per TV… – dvejoju tarp dviejų savo domėjimosi objektų (jei nerašau apie kosmonautiką, tai dar nereiškia, kad ji man mažiau už buriavimą įdomi ir suprantama).

– Tai vaizdo įrašą pažiūrėsi! – sprendžia techninę pusę režisierius pagal profesiją.

– O tai ką aš anūkams papasakosiu?! – priešinuosi. – Čia gi istorinis momentas!

2012-ųjų atgarsiai Naujų metų pradžiai

Dar besibaigiant 2012-tiems Lietuvos buriuotojai, ar bebūtų regatiniai (čia tie, kurių genuose yra nenugalimas noras savo škertikais matuotis ant vandens, kuris iš jų labiau alpha-skipper), ar kruiziniai (čia tie artimi katukams mentalitetu, kurie randa pasiteisinimą ryti akimis, ir ne tik, kokias merginas su bikiniais, ar be jų, baltutėlės laivės denyje, tuo pačiu, neva, aiškindami, kaip jie genami iš tiesų troškulio pažinti nežinomybę anapus horizonto, o ne minėtų rijimo objektų kelnaitėse), sulaukė dviejų švediško tautovežio naujienų.

* * *

Olandas pradeda ir baigia

Ir apie ką jūs čia dabar pagalvojot, šelmiai?

Apie šachmatus, sakot?

Na na… Tada ir aš apie šachmatus – bokštai ten visokie, valdovės…

Apie halZuojantį Būfordą

Kolega tinklaraštininkas Andrius Užkalnis (jei bar a okinė bajoraitė su trimis antkapiais yra mano kolega, tai tuomet jis pats yra ne kolega, o ponas, kas yra ironiška) savo protokoluose pasiūlė anglų kalbai, kuri jau senokai yra ne pačių anglų, o tarptautine kalba tapusi (kaip sakė romėnai, kurie kalbėjo valstybine Vatikano medikų kalba, savotiška lingua franca, ir tai nieko bendro su bagetėmis, beretėmis ir mine… t.y. prancūzais) suteikti Lietuvoje valstybinės kalbos statusą greta lietuvių (bent jau vietinių autonomininkų lenkų politinius separatistinius siekius tuo galop užtvotume).

Aš tame matau nemažai ir kitų privalumų, nei jis išvardina, ir netgi siūlau privaloma tvarka įteisinti raštvedyboje anglų kalbą, nes taip lietuviškoji kanceliarinė šnektėsena apsivalytų nuo visų rusicizmų (“planšetinis kompiuteris“, my ass!).

Magnus Olsson: geriau, nei Volvo

Dievas ryškiai raudonu megztiniu kukliai stovėjo nuošaliau auditorijos ir jau laukė, kada galės pradėti.

Jūros dvelksmas Vilniuje

“Jergutėliau, šitaip šalta, šilumos trasos aplink Lukiškes pokši, o jis apie jūrą ir dar jos dvelksmą čia!“ – jau girdžiu tūlas keikia vos perskaitęs pavadinimą.

“Menkės šiknon, skumbrės uodegon“ – pagalvojau ir aš apie tą šaltį, ir visus ketvirtadieninius vasario 2 dienos bėginėjimus, važiuodamas pasiimti popierių iš teisininko, nusprendęs, kad tas bankas dar palauks. Nes laikrodis nenumaldomai rodė beprasidėsiantį Jūrų muziejaus parodos atidarymą Energetikos ir technikos muziejuje (čia kur ta moteriškė vardu Elektra ant stogo su liktarne rankoje į Karaliaus Mindaugo tiltą iš viršaus žiūri). Ir viskas dėl to, kad manęs ten laukė.

Aha, manote, jau esu tiek svarbus silkinas, kad be manęs parodos neatidarys?!

Ir vėl Kalėdos su KBM!

“Ei, drauguži, žiemos vidurys!“ – ir toliau sau varyti čia-čia-čia pagal Telebimbam Kalėdų dainos tekstą.

* * *

Ir nesvarbu, kad nėra sniego (ir gerai – aš esu pietietis, matyt), ir kad rogių neturi (dar geriau, kad neturi – o tai dar apmokestins kaip prabangos inventorių, kadangi kokiam seimūnui su perdarytos milicijos mokyklos parpiesoriaus laipsniu tai pasirodys kaip “ne pirmo būtinumo transporto priemonė“, o kokiai nors Bastindai iš Nusigyvenusių žmonių sąjungos sukeltų pyktį, juk “už 800 litų rogutėmis čia neprisivažinėsi!“).

Svarbiausia, kad vėl, 2011 metų nuo Kristaus gimimo gruodžio mėnesio 14-tą dieną, vyksta Artūro Dovydėno Kreiserinio buriavimo mokyklos (o manėte, kad tai – Kalėdinio bumbėjimo meistrai? Nespręskite pagal mano mizantropiškus priepuolius!) prieškalėdinis rutulys (angl. ball, liet. balius, o dzūk. puota, pokylis). Nors pats šeimininkas, matomai, su Aukščiausiuoju laikosi neutralaus pariteto principo vienas kito atžvilgiu, bet tradicija jau tapo tokia, kad prieš šiojo jaunesniojo trečdalio gimtadienį, ima ir susirenka KBM alumni, gardemarinai, antros eilės šeimos vairininkai bei garbingi kviestiniai svečiai.

Apie gundymus galeromis

Va taip domitės, spėlioju pagal lankomumo statistiką, kur mano aktyvumas šiame tinklaraštyje prapuolė? O gal ir aš – kažkur, neaišku, kur, su juo visu?

“Velnias nešė mane į tą galerą!“ – pasako vienas iš veikėjų “Skapeno klastose“. Ir apie gundymus Nelabojo ne vien Getė kokiame “Fauste“ parašęs, nors ką čia man į vieną lentyną su genijumi gultis, juolab, kad ir morge chronologiškai mudu prasilenkiame, idant kad ir koks šaldytas produktas būtų, bet galiojimo laiką jis vis tik turi ribotą.

Gundymai

Kartais ne veltui yra perspėjama: oi, saugokis to, ko taip svajoji…

Nes gali prisistatyti nelabasis ir tą duoti. Mainais į nemarios sielos amžiną ramybę.

Nelabasis pasirodė nedidelio ūgio, žilstelėjusiais ir kiek garbanotais plaukais, su akinukais, įrėminančiais gerą akių žvilgsnį, maloniu balsu, apaštalo vardu ir karo dievo pavarde.

Pasmerkti būti nuolat lyginami…

Jiedu pasmerkti būti nuolat lyginami – “Ambersail“ ir “Ragainė II“. Nors pirmasis plaukė su misija, o antrasis – su asmenine svajone.

Pirmasis – aplink pasaulį senuoju kliperių keliu pro Gerosios Vilties ir Rago (Horn) iškyšulius, kviesdamas po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų savo akcija “Vienas vardas – Lietuva“, o antrasis – subekvatoriniu “paukščių taku“, angliškai vadinamu Milky Way (“pieno takas“ – pamenate “pieno upes tarp sausainių krantų“?), siekdamas pamatyti pats ir pranešti kitiems lietuviams, kad pasaulis yra didelis ir gražus, ir nuostabesnis, nei mums atrodo, ir tam, kad pats pamatytum ir tai patirtum – nereikia jokių milijoninių biudžetų.

Kepšė ir dar šis tas apie jas

Pagal Jurgį – ir kepurė! – lietuvių liaudies patarlė.

* * *

Vakar kaip tūlas midlbrodo reprezentacinis vienetas, besikultūrindamas po ubermenšinius lokalius akropolius beigi ermitažus, aptikau tai, ką pavadinau štai čia kepše.

Švininiai tarakonai ir butelis druskos ’09

Va, pažiūrėjau, kad Vilius gali visokius pačių pačiausių konkursus rengti, tai kuo aš prastesnis?

Taip, apleidau šitą žurnalą, daugiau turėjau kitų projektų ir “rašinėlių“ – tad ir nesiteisinsiu daugiau, ir be-be-be jums. Pabandysiu… na, nors kartą į mėnesį ką nors įkepti čia.

O tuomkart, kad nesikartoti su aukščiau minėto prelegento idėja, imsiu, sakau, ir įsteigsiu porą prizų verčiau. Antai kažkada “Veido“ ilgametis redaktorius sugalvojo teikti Trispalvius bananus. Idėja puiki, prigijo. Štai ir būsimas Buvęs Seimo Vedėjas LNK TV ėmėsi dalinti Auksinius Svogūnus.

Tai kuo, dar kartą klausiu, aš prastesnis??? Ne kaip nenuominuojamas šioms daržovėms beigi vaisiams, o nieko pats kažkam panašiam nenominavęs?

“Gold of Lithuania“ ir dar šis tas

Ekspedicija Mikalojaus Kristupo Radvilos “Našlaitėlio“ keliais “Gold of Lithuania“, pasirodo, turi ir savo tinklaraštį. Ir netgi jame esu pacituotas, pavadinant mane “egocentriku“ – mano pastabos Lietuvos Istorikui Nr.1, kaip matau, neliko nepastebėtos. Ir tiek jau to: nurašykim tai “taip susiklosčiusioms aplinkybėms“, o ne profesoriaus nežinojimui, pateiktam vis tik užtikrintu ir abejoti neleidžiančiu tonu su “aplombu“. Kaip sakoma, “наглость – второе счастье“ (rus. akiplėšiškumas – antroji laimė).

Pasimatymas su didžkiais. I dalis: “O aš toks mažas…“

Klaipėda,
2009-08-01
šeštadienis

___________________________________________________

Tas ilgas kelias namo…

– pradėjo savo rinktinį albumą Aleksandras Makejevas automobilio magnetoloje, man išvairuojant iš garažo ir pradedant kelionę į Klaipėdą, kur jau nuo vakar suplaukę “Tall Ships Race Baltic 2009“ regatos burlaiviai.

Lyg ir važiuoju iš namų, bet jausmas – kaip tik, kad lyg į juos sugrįžčiau.