Mūsų (!) Klaipėdai – 100!

Šiandien yra dar vienas itin svarbus šimtmetis Lietuvos įjūrinime.

Žinote, manęs nebestebina, kad šita valdančioji apsimelavusiųjų šaika kompradorų šiam įvykiui neskiria jokio dėmesio – aš net liūdnai galiu lažintis, kad ir absoliuti dauguma jūsų per visą savo gyvenimą sausio 15-osios išvis neminėjote, ir net patrūkčiosite nesupratingai savo pečiais, apie ką aš.

Vis tik Lietuvos minėtinų dienų kalendoriuje sausio 15-oji yra svarbi diena ne tik buriuotojams!

Juk šiandien yra jau 100 metų, kai mūsų ne tokie jau ir tolimi protėviai, atsakomybę nesėkmės atveju prisiimant dzūkų (“Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – šio kūrinio labui Varėnoje netgi parkas paskirtas, kuriame mokyklos laikais aš per fizinio lavinimo pamokas kroselius bėgiojau, o kai kurie bendraklasiai eidavę per pertraukas parūkyti) rašytojui ir nacionalistui (t.y. liet. tautininkui, bet smetonininkai šią sąvoką po to uzurpavo kaip vienintelę jų “teisingą“) bei dukart šaulių (t.y. paramilitarinės “radikalų“ ir patriotinės ginkluotos organizacijos) vadui Vincui “Krėvei“ Mickevičiui, buvo nukrymnašintas ir prianšliusintas (taip, tiesiog okupuotas persirengusių “sukilėliais“ lietuvių “mandagių žmogeliukų“ ir pasekoje aneksuotas su vokiečių politikų žinia, atėmus iš žioplinėjusių čia okupantų prancūzų) Klaipėdos kraštas su uostu Klaipėdoje.

Kaip viskas vykę, žinote, aprašyta trumpai netgi lietuviškoje vikėje – todėl aš nesikartosiu.

Šaulių vadas rašytojas Vincas Krėvė, kuris prisiėmė premjero Ernesto Galvanausko vyriausybės organizuoto Klaipėdos “sukilimo“ atsakomybę (prie sovietų jau 1940-aisiais kaip “liaudies premjeras“ dar ir Suvalkus norėjo iš lenkų atsiimti, bet už tokį akiplėšišką aktyvumą, prieštaravusį Ribentropo-Molotovo pakto slaptiems protokolams, jam teko mauti į JAV, o Druskininkus prie Lietuvos jau prijungęs rašytojas Petras Cvirka).

Juolab, kad ir pats Klaipėdos sukilimas nebuvo labai taip jau tautoje propaguojamas netgi tarpukaryje.

Juk šis akiplėšiškas šaulių žygis tuomet nuošalyje paliktam ir į valdžią tik po 3 metų karinio perversmo metu pastatytam “tautos vadui“ Antanui Smetonai jokios garbės tautos savivokoje nebesiūlė (ach, tas “tautinis“ lietuvio pavydas!…), o ir vokiečių “sąjungininkų“, kurių Viurtenbergo kunigaikščiui Vilhelmui Urachui čia Lietuvos karaliaus Mindaugo II karūną įsiūlęs (tai ačiū socialdemokratui Jonui Vileišiui už Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą be valstybinių sąsajų su bet kuria svetima valstybe!), šis pasekoje labai erzinti irgi nenorėjęs, nes folksdoičių himne vis tik Memelis minimas kaip Vokietija (dabar iš himno posmelis išmestas, ir, tikiuosi, kad nebus sugrąžintas).

Klaipėdos sukilėliai prie būsimo buriuotojiško alaus “Švyturio“ bravoro, kuris ir vėl “lietuviškasis“ Carlsberg

Klaipėda tuomet išvengė “laisvojo miesto“ statuso, kokiu tapęs vokiečių valdytas Dancigas arba dabartinis Gdanskas, dėl ko lenkai turėję didelių problemų ir su buriavimo vystymu, ir su laivyba, po ko taip neapsikentę sau gretimais plyname paplūdimyje išsirausę ir pasistatę Gdynią (ne Šventosios nurausimu užsiiminėję – todėl dabar ir Aistmarių neriją persirausę).

Klaipėda tuomet, aišku, įgavusi autonomines teises tuometinėje Lietuvos Respublikoje, kur etniniai vokiečiai, vadinami memelanderiais, gana aktyviai reiškėsi ir įtaką primetinėjo atsikėlusiems iš Lietuvos valdininkams bei tarnautojams, ir ypač suaktyvėjo nacionalsocialistams atėjus į valdžią Vokietijoje, po ko už savo antivalstybinę veiklą Lietuvoje netgi buvo nuteisti kaip “separatistai“, kol, deja, jau 1939 metais kovą Berlyne mūsų ambasadorius Kazys Škirpa (tas pats, kurio dėka sausio 1 dieną minime Lietuvos vėliavos dieną, ir kurio LAF sukilėliai surengė 1941-aisiais Birželio sukilimą), turėjo pasirašyti kapituliacijos aktą ir atsižadėti Klaipėdos krašto, sugrąžinant “pasaugotą“ atgal į Trečią Reichą.

Kas savaime, manau, buvo teisinis nonsensas, nes:

a) atėmėme uostamiestį juk ne iš vokiečių, bet iš Antantės laikinos prancūzų administracijos;

b) Klaipėda kaip Memelis priklausė dar anoms Vokietijoms, o tos Vokietijos juk taip dukart neliko – pirmąkart, aišku, 1871-1918 metų imperijos arba Antrojo Reicho, kai prapylė Antantei pasaulinį karą, o antrąkart, aišku, kai ir tarpukarinę veimariškąją Vokietiją jau pakeitė nacistinis Trečiasis Reichas.

Klaipėdos dar kaip Memelio žemėlapis

Aš taip suprantu, kad šiemet šimtmečio proga mūsų šaika nemini Klaipėdos sukilimo todėl, kad tai įžeistų… kieno kieno jausmus, pasakykite?!

Šitų gal fricpalaikių, kurie čia mus turėtų kaip NATO apginti gal?

O jei tarsi kokietais “vatnykai“ dabar pagalvojote apie ukrainiečius ir Krymą (kur vyksta rusų “specialioji karinė operacija Ukrainos denacifikavimui ir demilitarizavimui“ ©), tai, atsiprašau, mūsų protėviai kiaušus turėjo, kai taip akiplėšiškai Klaipėdą iš tos Europos sau pasiėmė – o šitie, deja, gi gavo 1956-aisiais dykai, taip ir atidavė 2014-aisiais dykai, kai rusai, kaip bežiūrėsi, dėl to Krymo (kuriame yra ir Lietuvių pusiasalis, koks sutapimas…) ir Sevastapolio keletą šimtmečių kraują vis tik liejo (gal todėl tas jų Sevastopolis yra miestas-uostas “dukart didvyris“, nes kaskart vis ginamas beviltiškai ir finale vis tiek neapginamas?), ir jei šitas bukoms makaulėms (apie mūsų besikišančius glušius net nešneku) dašustų, tai gal ir žmonės dabar ten taip beprasmiškai daugiau nebežūtų.

Bet aš per daug noriu, matyt, ir gal be reikalo velionį Antaną Smetoną čia kritikuoju, nes trys kapituliacijos lenkams, vokiečiams ir sovietams juk leido Lietuvai išvengti karo aukų, ar kaip?…

Ir kaip čia taip, kad mūsų karo laivo “Prezidentas Smetona“ jaun. leit. Ričardas Bernardas Nakas tuomet manė vis tik kitaip, jei vis tik sugrįžo iš nacių okupuotos Klaipėdos į sovietų okupuotą Lietuvą už savo tėvynę ir mūsų laisvę kovoti, kaip ir ne vienas to meto lietuvis, nenuėjęs kartu į jų divizijas taip nei su vokiečiu, nei su rusu?

Matote, kaip Klaipėdos sukilimas gali pradėti nelabai patogius klausimus visuomenėje – mūsų tautoje, kurioje kaip sovietmečiu ir vėl istorija paversta tik politikų tarnaite.

Lietuvos vyriausybės premjeras Ernestas Galvanauskas priima Klaipėdoje 1923-aisiais sukilėlių paradą (po 16 metų iš to balkono viauksės fiureris apie Memelio sugrįžimą į “gimtąją įlanką“)

Ir jei ne 1939-ieji, pasirašius anuomet tą gėdingą Klaipėdos perdavimo aktą (bet tuometinis dukart nuo bolševikų pabėgusio Antano Smetonos, kuriam čia iš kažkokių pagirių nori gal dėl to paminklą pastatyti, politinis autoritarinis režimas ne vieną tokią gėdingą kapitaliaciją su lenkais 1938-aisiais iki tol ir su sovietais 1939-aisiais po to taip pasirašęs, taip jam begėdiškai tiesiog prapylus ir 1918-ųjų Nepriklausomybės iškovojimus), tai Klaipėdos prijungimą derėtų mūsų šalyje vis tik švęsti kasmet pompastiškai ir su pasididžiavimu!

Bet gal mūsų kompradorinė šaika realiai Klaipėdos atgavimą iš sovietų, kurie tą jų iš vokiečių 1945-aisiais atimtą Klaipėdos kraštą ne prie Kaliningrado, o prie Lietuvos vėl 1946-aisiais taip prijungė (vokiečių memelanderius iš ten deportavus, aišku, kaip ir Antanui Sniečkui – lenkų tuteišius iš Vilniaus krašto), sau patyliukais mini?

Tuomet irgi keista, kad tų išvaduotojų paminklus jau nugriovė ir Raudonosios Armijos bei 16-tos divizijos gatves pervadinę, jei jau taip. Nes šiandien – jie nepasidžiaugė su visa tauta šia Klaipėdos dienos proga niekaip vardan tos ir tarpukario šaulių nuopelnų.

Karo laivo (kurio be Klaipėdos prijungimo išvis nebūtų!), “Prezidentas Smetona“ įgula – barzdyla, aišku, kapitonas A. Kaškelis, o kairėje sėdi busimas jau paskutinis šio laivo vadas P. J. Labanauskas.

O tarpukaryje taip Lietuva išsikovojo galimybę tapti jūrine valstybe ne tuomet, kai su “broliukais“ latviais škotų tarpininko ir Edinburo zoologijos profesoriaus James Young Simpson dėka mainėme žemę prie Dauguvos į, kaip tada daugelis burbėję, tik smėlynus prie sūraus vandens – jūrine valstybe Lietuvą juk ne Palanga padariusi (nesvaikite apie mistinę Šventąją, kurioje uostas “buvo“ XVI a. tik lenkiškuose brėžiniuose ir planuose, ir jūs net to meto miestelio pavadinimo neįvardinsite, nes kaimas tapo Šventąja prie lietuvių, o ir herbas su laivu sukūrtas iš esmės tik mūsų laikais – sukurtas, o ne atkurtas).

Nes Lietuvai Klaipėdos uosto reikšmės nuvertinti neįmanoma – juk būtent uosto dėka mūsų žemės ūkio (nes va tokie buvome tik artojai) prekių eksportas leido valstybei ir mūsų ūkininkams ekonomiškai sustiprėti, ir atsirado bei sparčiai tuomet jau vystėsi pirmąkart istorijoje tautinis (!) prekybinis lietuvių laivynas, kuriam daugeliu atvejų jūrininkus ruošęs mokomasis karo laivas “Prezidentas Smetona“, nelabai vykusiai (nes pasienio policijai mūsų pakrančių apsaugai netikęs) nupirktas be ginkluotės iš vokiečių praėjus 4 metams po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, ir dar švęsime karo laivyno 100 metų sukūrimą tik 2035-aisiais.

Ir jau prieš dvejus metus bent jau mano tinklaraštyje čia minėjome šimtmetį Lietuvos Trispalvės jūroje – tuomet mūsų burinių motorlaivių “Jūratė“ ir “Kastytis“ prirašymo uostu formaliai tebuvęs tik Jurbarkas, kuris, aišku, jokio tiesioginio išėjimo į jūrą neturėjęs.

Klaipėdos uostas kartu juk leido ir mūsų buriuotojams išplaukti su vėju į jūras, ir jau greitai mūsiškiai varžėsi Baltijoje su kitų čia jūrinių tautų buriuotojais, net ir laimėdami prestižinę “Žalčių Karaliene“ regatą aplink Gotlandą.

“Aštradančių“ lietuvių buriuotojų čempioniška “Žalčių Karalienės“ įgula, pakeliui link Gotlando regatos – arši tuomet karta mūsų protėvių buvusi!

Aš suprantu, kad sausis – gal ir ne pats palankiausias mėnuo tiek LBS buriuotojams, tiek ir KJP jūrininkams paminėti Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmetį (o gal kuriam nors, girtuoklėliai jūs mano mieliausieji, dar ir “sausas“?).

Bet jei ryt į darbukus nenueisite bent lengvai pagirioti nuo purslojančių ir šildančių gėrimų dėl to, kad toks svarbus jums ir Lietuvai šimtmetis iškrenta tik kartą, tai mūsų šaunių protėvių, tuomet uostamiestį su visu Pamario kraštu padariusių ne užkordonine Mažąja Lietuva, bet Lietuvos dalimi (tiek, kad jūrų ir marių plėšikėlių bei pirklių kuršių žemes dabar kemsynų žemaičiai sau savinasi ir labai nuoširdžiai nesupranta, “kuom tas negerai“, jei net dzūkų, tarsi etninių čiabuvių, gatves Pamaryje rastumėte?), tai vėjas jums pūs tik priešinis, stiebvirvės trūkinės, stiebai lūžinės, virvelės iš skriemuliukų išsinerdinės, burės plyšinės, o po kyliu pritrūks gylio!

Už mūsų Klaipėdą – per amžius dabar!

* * *

Linkėjimai šia proga ir anuometinio premjero bendravardžiui bei mano draugui Ernestui, kuris pirmasis gyvenime taip mane į savo jachtą Trakuose įsisodinęs, ir ta proga net baltąjį škvalą Galvėje išgyvenome, kas man taip patiko (be to, kad išgyvenome, aišku, kai prie Žaliųjų ežerų būta ir aukų…), kad nuėjau į buriavimą, padaręs išvadą, kad jachta – tai toks pats burlaivis, tik labai mažiukas:

Du savotiškai šią Klaipėdos sukilimo datą simbolizuojantys ir mudviejų bendri pomėgiai šiose jaunystės nuotraukose – jachtos mergos ir karate

Be ano ir šito Ernesto – nebūtų juk priežasčių ir šiam tinklaraščiui čia atsirasti, tiesa?

Ahoy ir osu!

---

Autoriui ugniniam gėrimui galima sumesti grašių per PayPal arba Patreon – už ką jums, dosnieji žmonės, mano nuoširdus ačiū!

Advertisement