Iš rubrikos “gerbiamai redakcijai rašo smalsūs skaitytojai“.
(tie pusantro, kur tas pusinis užsuka pažiūrėti tik tuomet, kai iš pradžių apibara telefonu mane, kad nerašau, po ko gauna pats sprandinių, kad viskas yra supublikuota tinklaraštyje, tai čia jis nemoka užsiprenumeruoti ir skaityti bei dalintis socialiniuose tinkluose, kurie mane negerbėjų dėka blokuoja ir to daryti neleidžia)
Tai va ir sakote man, kad su tomis vienstiebėmis laivėmis kaip ir viskas aišku.
(nors išties, tai neaišku, nes mūsų suportalinti rašeivos, vis dar klaidingai save žurnalistais vadinantys, jachtomis ir burvaltes pavadina).
Bet, sakote dar, kad padėk čia mums atsirinkti, kaip nutiko su tuo pirmuoju mūsų burlaiviu, iškėlusiu Trispalvę, kai šio įvykio šimtmetį čia mes kukliai paminėjome, kas tas motorseileris.
Ir kodėl tas buvo ne škuna, kai “toks pats“ dvistiebis Brabander yra škuna, kuri save laiko brigantina su “škunine“ papildoma bure. Ir kas yra brigantina, ir kodėl plūduriuojantis restoranas Meridian yra ne brigantina, bet barkentina. O tai kas tuomet barkas, ir kada kliperis kaip Cutty Sark tampa vindžameriu, bet po to ir vėl kliperiu, ir kodėl kečas, ketas ir katamaranas yra katukai, kurie ne visai katukai, kurie murkia, o kuris ten ten tikras katiniukas, kai tie su kaitais irgi miaukia?
Tai ne, apie šituos nepasakosiu, nes dabar tingiu – gal netingėsiu kitąkart.
Geriau išsiaiškinkime su ta Jūrate bei jos Kastyčiu, kaip ten burės su varikliais susituokę:
Motorinių burlaivių Jūratė ir Kastytis schema (iš Lietuvos Jūrų Muziejaus)
* * *
Pirmiausia, kodėl motoriniu burlaiviu (angl. motorsailer) vadinama Jūratė, tačiau kiti burlaiviai, ir ypač laivės (burinės jachtos), taip nevadinamos, nors irgi turi variklį?
Kas, beje, Lietuvoje sukėlė netgi teisinius ginčus tarp LBS bei šią sporto organizaciją norinčių pakontroliuoti institucijų, tampant dėl šio klausimo paklodę į save, kas ką kaip reglamentuos (ir tai reiškia – kas iš to pelnysis), nes jei turime variklius, tai ir buriuotojai jachtininkai, suprask, privalo būti laikomi motoristais su atitinkamomis iš to išplaukiančiomis, atsiprašant už kalambūrą dėl vandens transporto priemonių, pasekmėmis kaip kateristai.
Nes LBS egzaminuoja buriuotojus ir vykdo burinių laivų techninę apžiūrą, o už saugią laivybą atsakingi valdininkai – tą patį daro su laivavedžiais, kurie nori pavairuoti burių neturinčius laivus. Ir kai tų įvairiais varymo būdais varomų laivų pasidarys santykinai daug pagal gyventojų skaičių, tai dar ir Regitra, kur buvus, kur nebuvus, bet irgi prisistatys su savo iš piršto iščiulptais argumentais, kodėl tame ginče, kur du pešasi, būtent jie privalo laimėti ir patapti kaip pas estus tik ta vienintele tuo užsiimančia kontora, paliekant bevariklinius sportininkus sportinei buriavimo federacijai, klaidingai besivadinančiai Lietuvos Buriuotojų Sąjunga.
Tai ne, lietuviška valdininkija ir jos užmojai pasaulyje burlaivio tipo pagal jo variklius niekaip nelemia, o kad prisicirkins su savo nacionaliniais ypatumais savo teisiniuose sprendimuose, tai aš net neabejoju.
* * *
Nes paprastai motoriniu burlaiviu laikomas toks burlaivis, kurio variklis išvysto trauką ir to pasekoje – taip šio laivo greitį jau artimą šio laivo korpuso greičiui prie vidutinių vėjo ir vandens sąlygų.
Tai yra, ar jis plauks su varikliu, ar su burėmis, bet jo teorinis maksimalus galimas greitis (vadinamas tuo “korpusiniu“) bus abiem atvejais panašus (maždaug 30 procentų skirtumo ribose).
Paprastai tokie motoriniai burlaiviai todėl yra pastatyti kaip įprastiniai motorlaiviai, turintys jiems įprastą vairininko būdelę (angl. pilot house, o suvalk. rupkę), kai papildoma jiems burių įranga padeda sutaupyti kuro atsargas ir ilgesnėje kelionėje prie palankaus vėjo panašiu greičiu kaip motorlaivio paburiuoti.
Aišku, tiek vienu, tiek ir kitu atveju dėl didesnio povandeninio “šlapio ploto“, balasto stovumui bei netgi falškylio, tai motorinis burlaivis pralaimi greityje tiek motorlaiviui, tiek ir burlaiviui – tačiau ne tiek ir daug, jei palygini šio ekonominio efektyvumo sąlygas, kuomet šis kriterijus tampa svarbesniu.
O ir turistaujantiems kruizeriams, kurie niekur neskuba ir pasirenka ilgą laiką gyventi tokiame plaukiojančiame name, motoriniai burlaiviai yra labai tuo patrauklūs, nes suteikia didesnius buitinius patogumus – taip be stacionarios būdos vietoje atviro kokpito, tai už burines jachtas yra gerokai erdvesni ir statesni plaukiant.
Ir dar taip yra suteikiamos galimybes keliauti kaip norima, nepriklausant nuo vėjo užgaidų, dėl ko “tikri buriuotojai“ kitąkart žiūri į šiuos niekinančiai – nes tikras buriavimas yra ilgi varginantys zigzagai į vėją, kol pagaliau jau užkyli vėjo atpūtimo atžvilgiu taip per aplink.
Na, kaip Viduržemyje, kur to vėjo išvis dažnai net nebūna – kada matėte ten turkišką guletą, vežiojantį turistus iškeltomis burėmis?
Neskaitant reklaminių fotosesijų, kuomet bures iš kažkur pasiskolina, tai ten paprastai pas juos tose “burių dėkluose“, matyt, išvis koks šienas susandėliuotas, o ne burės vežiojamos, kurių vis tiek neišsivyniojama.
Nors kai kurie guletai vis tik dar sudalyvauja Bodrumo guletų regatose:
* * *
Tuo tarpu burlaiviai dabar turi tik pagalbinius variklius, kurių pakanka įplaukti į uostelius, šiuose manevruoti švartuojantis ar iš jų išplaukti.
Tačiau tykos sąlygomis pirpinti tokį variklį yra labai erzinantis nervus reikalas, pasirenkamas kaip kompromisas neišeiti iš proto išvis niekur neplaukiant bevėjyje, bet, deja, jau prie artimų audrai sąlygų toks variklis pakeisti burių neišgali.
Kaip dinozaurai jau išmirštantys buriavimo fanatikai netgi atsisako šių pagalbinių variklių išvis, ypač klasikinėse atrestauruotose gafelinėse laivėse, sakydami, kad tie varikliai jiems yra tik balastu, nes įgudus planuotis savo keliones ir laikantis atokiau nuo pavojingų krantų, tai variklio net išvis juk ir nereikia (ypač, kai vis tiek inkaruojiesi, o ne marina naudojiesi).
O mūsų senoji buriuotojų karta, kurią sovietmečiu “ant šlipso“ dažnai tamsta treneriai kateriais partempdavę atgal į “jachtklubus“, tai ne tik moka be variklio (o jei suges?!) į uostelį vien burėmis įplaukti, bet ir prisišvartuoti ir, juolab, atsišvartuoti – kas anksčiau netgi būdavę privaloma praktiniuose burvedžių egzaminuose.
Aš pats Mozūruose su tomis nedidelėmis laivėmis irgi keliskart nuplaukinėjau nuo prieplaukų ar iš įlankų nuo inkaruotų laivių be variklio, nes tingėjau tą pakabinamą įmerkti į vandenį ir dar šniūreku užvedinėti (tik švartuotis be variklio dar nebandžiau, nes nėra ko vietinių gasdinti ir savo įgulai bereikalingą stresą tuo kelti).
Didieji vandenynų transportiniai laivai net ir atsiradus jūriniams dyzeliams, jau pakeitusiems garo variklį, dažnai jokio variklio irgi neturėdavę – juos į uostus ir iš jų ir taip įtempdinėję krovai vietiniai locmanai buksyruose už tą patį all inclusive paslaugos mokestį. O atviroje jūroje, ir ypač vandenyne pasigavę pasatus, tai tokie burlaiviai jokio variklio nepasigesdavę.
Hektarai burių traukė geriau už bet kurį to meto variklį, ir ši trauka nekainavo papildomų finansinių sąnaudų degalams, kuomet jūreivių darbo jėga buvo sąlyginai pigi, kai didesnę dalį jų sudarydavę įvairūs jūreivių mokyklų praktikantai, kuriems kitąkart algos išvis nemokėdavę, nes jų “komandiruotės išlaidas“ net padengdavusios tai praktikai siuntusios valstybės.
Tradicija gyva iki šiol buriuotojų tarpe, nes ir dabar būtinai jūrinei praktikai burinėse jachtose patys studentai už tą lažą, tampant virveles ir kilojant bures, susimoka iš savo kišenės (o tai negi turi pats škiperis sumokėti šiai įsiprašiusiai pasimokyti ir pasistažuoti įgulai?).
* * *
Bet kai dyzeliniai varikliai pakankamai ištobulėjo, pagal savo kompaktišką dydį suteikdami pakankamai traukos ir eikvodami sąlyginai mažiau degalų, nei garo variklių atveju reikiamas besivežiojamos anglies bunkeris laive, tai veikiau burės tapo pagalbinėmis varikliams, nei šie iki tol laivuose, pagelbėdami burėms.
Taip ir buvo tuomet sukurti motoriniai burlaiviai, arba motorseileriai, kurie leido kabotažiniuose plaukiojimuose burėmis vis dar atpiginti pervežamų krovinių transportavimą, o varikliais – darbo užmokestį įgulai, nes ir įgulos dabar reikėjo jau gerokai mažiau.
Todėl labai natūralu, kad dar po Pirmojo Pasaulinio karo tarpukario pradžioje, kuomet energetiniai ištekliai vis dar buvę brangūs, mūsų valstybė pasirinko transportiniais laivais nedidukus (naudinga įkrova – tik vos iki 98 tonų) motorinius burlaivius, kuriuos užregistravo pasienio upiniame uoste Jurbarke, nors tie ir buvo skirti aptarnauti krovinių pervežimus iš Memelio (dar ne mūsų Klaipėdos), tarsi dėl dviejų priežasčių: jei prireiktų, tai iki Jurbarko gal ir įplauktų kuriam laikui prarymoti; o ir kaip dabartiniai mūsų fūristai Europoje, išnaudodami “atsikomandiruotus“ gastarbaiterius, bet burėmis taip galima buvo susimažinti sąnaudas degalams ir nudempinguoti krovinių frachto kainas – nelabai kas skubėjo patikėti krovinius iš niekur staiga išlindusiems “artojams“ vietoje vietinių memelanderių.
Vėliau pasiėmėme Klaipėdą sau, ir išaugo mūsų eksporto apimtys, todėl prekybinis laivynas jau plėtėsi dideliais motoriniais laivais. Dar 1925-aisiais užsienietis kapitonas Kastytį su anglies kroviniu link Švedijos užplukdė ant seklumos ir paskandino, o 1927-aisiais ir Jūratė, kurios kapitonu buvęs Juozas Andžejauskas, buvo parduota į Olandiją, o iš jos 1930-aisiais perparduota į Martiniką, kur buvo nurašyta kaip netinkama jau 1951-aisiais.
Nemanau, tiesą sakant, kad jei ne sovietai, tai ir šiais laikais būtų nors pirštas pajudintas šį mums svarbų istoriškai burlaivį atpirkti ir paversti muziejumi.
Čia su kapitonu Juozu Andžejausku gal tokia liūdna istorija tame, kad šis po Jūratės perėjo į uosto ledlaužį ir buksyrą Perkūnas – jei pamenate legendą apie Jūratę ir Kastytį, tai Perkūnas pasipriešino šių santuokai. Deja, Perkūno remonto metu Liepojoje 1938-aisiais jis nukrito nuo pastolių ir susižalojo, mirdamas kovo 19 dieną anksti ryte ligoninėje po nepavykusios operacijos.
Motorinio burlaivio “Jūratė“ kapitonas Juozas Andžejauskas (iš vikės)
* * *
Jei taip paieškojus, ar šiuo metu yra Lietuvoje motorinių burlaivių, tai pamenu, seniai seniai, prieš kokius kone du dešimtmečius Kuršmarėse iš Nidos palydėti saulės laidos prie rusų sienos mariose esu su žmona (kuri jau šešeri metai kaip ne žmona) dar pasiplaukiojęs tokiu labai tipiniu, kurį į burlaivį perdarė būtent iš nurašyto ir kroviniams gabenti nebetinkamo motorlaivio.
Ko gero, tai ir yra tas motorinis kečas, kaip ir Jūratė su Kastyčiu savo laiku, Lana.
Motorinis burlaivis “Lana“ – Kuršmarių “guletas“ prieplaukoje (iš priejuros.lt)
Radau, kad dar prie lito buvo parduodamas. Todėl kas jo dabartinis savininkas, tai aš net nežinau – anas tuomet pasakojo mums linksmas istorijas, labiau artimas tik legendoms, kad jo bobutė bulvių nei sėjo, nei akėjo, o tik varnas kepė, nes buvo paskutinė tikra kuršė, todėl ir jis ne į artojus taip užaugęs.
Motorinis burlaivis Lana ir dabar plaukiojantis, kiek suprantu, nepaisant savo piratiškos vėliavos, į kurią visiškai nereaguoja mūsų teisėsaugos institucijos bei vandens transporto priežiūros inspektoriai. Kas žino, gal šis kuršių “guletas“ skandina kurėnus, puldinėja laives per Kuršmarių regatą ar apiplėšinėja Kuršmarių žvejus! Antraip, kodėl iš lietuviškos akvatorijos prapuolė žuvis, ką???
Va pasidomėkite tuo patys, kai vėl būsite Nidoje ir sugalvosite mariose burlaiviu pasiplaukioti.
Nes ten dar yra dvistiebė laivė LTU-527 Montė, kuri pastatyta architekto Algimanto Zavišos – panašiai kaip aukščiau paminėtas Nauticat, bet aš nežinau, ar šioji išties yra vadintina motoriniu burlaiviu vien dėl stacionaraus anstato (“rupkės“). Bet jei būsite tose apylinkėse, šūktelėkite linkėjimus šios burvedžiui Sigitui Atkočaičiui ir nuo manęs –
Ahoy!
Skipper_LT 
Komentarų: 3