Lietuvos buriavimui – jau 100 metų!

Kai 1921-aisiais…

Taip, jau prieš visą šimtą metų Kaune, kuris tuomet vos mažiau nei prieš metus baigusios savo Nepriklausomybės kovas Lietuvos tapo laikinąją sostine, tą lyg ir įprastinę naujai besikuriančiai ir dar visko stokojusiai valstybei rugsėjo 7-tąją buvo įregistruoti Lietuvos Jacht-Klubo įstatai.

Atrodytų, kas tiems artojams lietuviams čia taip susišvietė – juk visame tame audringų įvykių kontekste buvo gal svarbiau, kad istorinę sostinę Vilnių ir dar gerą gabalą mūsų šviesuolių gimtosios Suvalkijos praradome, o po sunkių kovų ir taip iki tol buvusi atsilikusi ekonomiškai šalis dar iš griuvėsių neprasivalė, ir dar priešaky laukė svarbios ekonominės ir socialinės reformos dėl žemės, dėl rinkimų teisės, dėl savų pinigų ir t.t..

Koks dar čia jachtklubas?!

Juk nei kada jūrine valstybe lietuviai buvę – o štai dar škoto diplomato tarpininkaujami mainysime su broliukais, visai jau tokiais broliukais tada ir nebuvusiais, latviais Dauguvos aukštupio po du kvadratinius kilometrus už vieną tokį pajūrio, kad ne tik Palangą, bet dar ir būsimam uostui Šventąją iki pat Būtingės gautume. Ir visai dar taip už pusantrų metų sau ir vokiškąją Klaipėdą iš ją administravusių prancūzų atsivaduosim, nes jau tais pačiais 1921-aisiais kovo 3-čiąją į šį dar Memelio uostą juk ir pirmąkart jūroje su plevėsuojančia Trispalve lietuvių motorinis burlaivis Jūratė, vedamas kapitono Juozo Andžejausko ir registruotas dar Jurbarke, įplaukė.

Bet tuomet prieš šimtą metų tie žmonės, suburti inžinieriaus Jono Šimoliūno, jau suprato: tautos kelias į šalies bei valstybės klestėjimą eina per jūras, kaip ir geografas profesorius Kazys Pakštas tą vėliau jau išdėstęs, ir tas kelias prasideda nuo pirmos laivės – gal netgi nedidukės paprastos burvaltės. Juolab, kad juk tuomet antrajam mūsų prekiniam burlaiviui Kastyčiui jau lietuviškos įgulos ir lietuvių kapitono pritrūko.

Ir todėl tas įsteigtasis Lietuvos Jacht-Klubas subūrė ne išpaikintus ponus šlėktas jų laisvalaikio pramogoms pasiplaukiojimui jachtomis, bet aktyviai ėmėsi jau įjūrinti vakarykščių artojų tautą, kuriai iš jau minėtų latvių pasiskolintas žodis burė reiškė dar kol kas tik avytę.

Ir jau kitąmet kovą įsisteigia tame pačiame Kaune jūrų skautų pirmosios skiltys, kuriems Lietuvos Jacht-Klubas už šių vaikigalių aktyvumą (o tie jau greit Nemunu iš Kauno nuplauks ir iki atvaduos Klaipėdos, kurioje taip prasidės budžių, jūros šaulių ir lietuviško jūrinio buriavimo epocha) netgi įteikia savo vėliavą, leidęs šią padabinti skautiška lelija, o štai dabar jau ir pati Lietuvos Jacht-Klubo vėliava nuo 1992-ųjų metų plevėsuoja atkurtose Lietuvos karinėse jūrų pajėgose, tapusi taip Lietuvos KJP karo laivų vėliava.

Lietuvos Jacht-Klubo filialai aktyviai steigiasi ne tik Klaipėdoje, bet ir Auštojoje Panemunėje, Šiauliuose, Telšiuose, Zarasuose, Alytuje, Ukmergėje – ir jų pagrindu 1935-aisiais įsteigiama oficialiai Lietuvos Buriuotojų Sąjunga, kuri 1936-1937 metais vasaromis įkūrusi Smiltynėje oficialią Buriavimo Mokyklą. Lietuvos archyvuose išlikęs labai įdomus dokumentas, kur į šią mokyklą su rekomendacija netgi įrašytas vaikinas, atrodytų, iš visiškai nevandeningo ir gerokai nuo jūros nutolusio Lietuvos pasienio krašto – taip, iš mūsų dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, tą jo patirtą buriavimą Juodojoje jūroje (faktiškai – jis juk yra dar ir pirmasis lietuvių buriuotojas!) įamžinusio per simfoninę sonatą muzikoje bei savo paveiksluose, gimtinės Varėnos (dabar – tai Senoji Varėna, o tuomet dar tik geležinkelio stotimi buvusi lenkų atplėšta ir 1940-aisiais susigrąžinta Varėna štai nuo 60-ųjų galo jau turi ir savo dirbtinę “jūrą“).

Lietuviško ikijachtinio buriavimo simboliai – kurėnai Kuršmarėse 1938 m. (iš LCVA, A201-P002)

Iš burės, vėjo ir jūros romantikos per šį buriavimą ir jūrų skautus taip į turimą karinį laivą bei pasieniečių patrulinius jūrinius katerius bei aktyviai plečiamą jau prekybinį laivyną ateina vis daugiau lietuvių, ir tuomet rengiamos iki dabar populiarios Jūros šventės. Gal vienu smagiausių tarpukario buriavimo populiarintojų laikytinas ir keturvėjininkas (!) poetas Salys Šemerys.

Tarpukariu Lietuvos buriuotojai įsigyja jau ir olimpines burvaltes sportui, pasaulinėje buriavimo federacijoje gauna savo išskirtinę raidę burėms T (dabar naudojama jau pagal šalies santrupą – LTU), keliauja savo burinėmis laivėmis po Baltijos šalių uostus, o taip pat dar škiperio Pričkaus (Frico) Bernardo Buntino vadovaujama laive Žalčių Karalienė laimi savo klasėje 1937-aisiais ir prestižinę Baltijoje regatą aplink Gotlandą. O tokia burine laive Gulbė (pasekoje minėto poeto įsigyta ir pervadinta į Tegu), priklausiusi Kaziui Mažonui, įvykusi tolimiausia kelionė minėtojo Pričkaus Buntino vadovaujama – 1933 metais iki paties Londono, kas tuomet net patiems Klaipėdos buriuotojams atrodė esant beveik “neįmanoma misija“. O nenuoramos Biržų jūrų skautai gi savo burvaltėmis rengia upėmis žygį iki pat latviško pajūrio į Baltiją.

Antrasis Pasaulinis karas su uostų ir akvatorių praradimais bei sekusiomis sovietinėmis bei nacių okupacijomis pristabdė taip jau įsibėgėjusį lietuvišką buriavimą, tačiau jau nebegalėjo atimti iš lietuvių sukilusio troškimo savo burėse įsikinkyti laisvės vėjų. Taip iš Trakų persikraustęs į Lenkiją, 1962-aisiais irgi rugsėjo 7-ąją savo kelionę per Atlantą paties pasistatyta laive Hermes-2 pradėjo Bronius Rožinskas, pasekoje tapęs taip pirmuoju lietuviu buriuotoju, jau perburiavusiu Atlanto vandenyną, ir netgi oficialiu dokumentu šią savo kelionę paskyręs Lietuvos garbei.

Ir net šiapus Geležinės Uždangos taip iškart po karo vos tik įleisti sovietų kariškių vėl į uostą prie jūros lietuviai nuo 1947-ųjų rengia Kuršių Marių Regatą, kai dar vėliau ir laivė Vilnis su lietuviška įgula netgi nuburiuoja už poliarinio rato. O jei paklausite dabar lietuvio buriuotojo, kas pirmiau atkurta 1990-aisiais: Lietuvos Nepriklausomybė ar Lietuvos Buriuotojų Sąjunga – tai mes pirmiausia paminėsime dar sausį, kai iki Kovo 11-osios reikėjo truputėlį lukterėti. Ir nenuostabu, kad dar 1989-aisiais, mažiau nei metai po Sąjūdžio įsteigimo, išplaukę trys lietuvių laivės Dailė (Vilnius), Audra (Kaunas) ir Lietuva (Klaipėda) per Atlantą jau išsikėlė savo laivugaliuose nebe sovietines raudonąsias, o tautines Trispalves.

Vėl po 74-erių metų Šarūno Sodeikos vadovaujama Jigy-Jigy pakartos Žalčių Karalienės pasiekimą ir iškovos tos regatos aplink Gotlandą taurę (išvakarėse smagiai pasėdėję kokpite prie “arbatos“ su savo kolega buriuotoju – Norvegijos karaliumi Haroldu).

Mes turime ir Europos bei pasaulio buriavimo čempionus, o šiemet surengtas ir pasaulio Platu 25 laivių čempionatas Lietuvoje, tad jau nebenuostabu, kad pati pirmoji jubiliejinė lito moneta, skirta Olimpiadai, buvo irgi “burinė“, ir būtent olimpinei Pekino vicečempionei buriuotojai Gintarei Volungevičiūtei-Sheidt buvo suteikta pelnyta garbė nešti Lietuvos delegacijos priešakyje mūsų Trispalvę (kai jos vyras brazilas Robertas, irgi buriuotojas bei daugkartinis čempionas, deglą atnešė iki olimpinės ugnies aukuro). Ir lietuvis Rokas Milevičius – vienų svarbesnių pasaulyje buriavimo regatų aplink pasaulį Volvo Ocean Race vicečempionas, plaukęs 2014-2015 komandoje Team Brunel.

O ar galima pamiršti, kad po 1992-ųjų metų pirmosios laivės Lietuva, apiplaukusios aplink pasaulį, jau įvyko ir puikiai pavykusi bei plačiai pasaulyje nuskambėjusi ir išeivius lietuvius suvienijusi Tūkstantmečio Odisėja “Vienas Vardas – Lietuva“ va tos minėtosios VOR regatos laive Ambersail, į kurią po to nekart mielai sugrįždavęs būtent pas lietuvius kartu regatose praplaukti ir pirmasis šios laivės škiperis legendinis Mangė – a.a. Magnus Olafsson? Na, o akiplėšos lietuviai toje Ambersail odisėjoje su Trispalve tai dar ir Horno Rage gi išsilaipinę…

O kiek kartų atšiaurųjį Horno Ragą apiplaukęs šia laive jau Linkus – Linas Ivanauskas: gal jau ir antros rankos pirštų tuoj pritruks suskaičiavimui? Ir jis tikrai ne vienintelis lietuviškame horniečių klube. Ir kad plaukimas su burėmis aplink pasaulį lietuviui gali būti netgi šeimyniškas – tuomet Tūkstantmečio Odisėjos metu plaukęs su savo dukra ir žentu taip savo pastatyta laive Ragainė-2 puikiausiai parodęs Andrius Varnas, dar suorganizavęs “lietuviškoje Venecijoje“ ir vieną aktyviausių mūsų laikų lietuvių jachtklubų.

Turime jau gyvais klasikais marinistais tapusius ir lietuviško buriavimo metraštininką Venantą Butkų, ir ne vieną grožinę buriavimo apsakymų bei romanų knygą išleidusį Rimtautą Rimšą, ir tą paminėtą poetą Salį Šemerį kaip buriuotoją išpopuliarinusį bei lietuvišką buriavimo vikipediją užpildžiusį Valdą Japertą, ir tarpukario skautams nenusileidusį bei ilgiausią kelionę per visą Lietuvą upėmis ir mariomis savo pasistatyta burvalte Utopia atlikusį Simą Butavičių, ir lietuvių karinio laivyno istoriką Gintautą Surgailį, ir lietuvius į jūras per bures ir knygą “Laivai ir jūrininkai“ įtraukusius brolius Arvydą ir Aloyzą Každailius, ir Lietuvos Jūrų Muziejaus istoriką Romą Adomavičių, kuris ne tik pakartotiną šios knygos leidimą atnaujimo buriavimui skirtu skyriumi ir išleido tarpukario laivynui skirtas knygas, bet dar ir atgaivino tarpukario žvejų regatas Kuršmarių burvaltėmis kurėnais bei po septynerių metų maloniai iškaulino iš kolekcininko Henry L. Gaidis bei parvežė į Lietuvą LKL Prezidentas Smetona priešui neatitekusią laivo vėliavą (identifikuotą marinisto va šito tinklaraštininko, adaptuojančio buriuotojams jūreiviškas istorines bei tradicines, kurių juk tautoje neturėjome, darbo dainas shanty), ir dar aktyvųjį Kiprą Paldauską, be kurio, matyt, mums jau Klaipėdoje dabar savotiškai įprastinė didžiųjų burlaivių regata Tall Ship Race neužsuktų, ir prie lietuviškų buriuotojiškų bei jūrinių įvardų ir sąvokų dirbusius Bronių Stundžą, Ričardą Bernardą Naką ir Jurgį Kovą, ir kukliai taip šešėlyje vis pasiliekantį Kauno turistinių burlaivių asociacijos jachtklubo aktyvistą Audrių Mickaitį, kurio iniciatyvos bei pastangų dėka ir ši nacionalinė buriuotojų diena yra atsiradusi ne tik mūsų kalendoriuje – ir dar daugelį kitų žmonių, kurie lietuviškam buriavimui suteikia naujus vėjus ir naujas bures, ir kuriems išvardinti per praėjusį šį šimtmetį jau prireiks ne vieno metraščio tomo.

Dabar jau tą patį pirmąjį motorinį burlaivį Jūratė pakeitusi mokomoji škuna Brabander, senajai pokario barkentinai Meridian tapus uostamiesčio simboliu, o ir gerokai modernesnė vandenynų laivė Ambersail-2 dabar varžosi prestižinėse pasaulinėse regatose – ir gerokai senesnės ir tradicinėmis laikomoms jūrinėms tautoms jose net neapsiverstų liežuvis lietuvius pavadinti “kaimiečiais“ arba “artojais“. Pasauliniame buriavime jau esame gerai žinomi ne pagal tautos demografinį mažumą ir turimo pajūrio trumpumą.

Atrodytų, juk dar išties ne taip ir seniai iš kažkokio dzūkiško kaimo prie Merkio, persikraustęs ir dabar nors kurortinį, bet tik Lietuvos pakraštį, ir toli nuo jūros ar net didesnių telkinių, toks vienas mūsų tautinis kompozitorius, matęs muzikoje spalvas ir taip atradęs savyje dar poreikį piešti, savo kūriniais, matyt, pažadino ne tik tuomet prieš gerą šimtmetį budinamą lietuvių tautinį atgimimą, o ir sužadino lietuviui aistrą burei bei jūrai – ir ši aistra bei kelionė po burėmis taip formaliai prasidėjo toje laikinoje Lietuvos sostinėje lygiai prieš šimtą metų tą rugsėjo 7-tąją, taip va pelnytai tapusią Lietuvos nacionaline buriuotojų diena.

Šią dieną, kuomet buriavimo sezonas jau į pabaigą, varžytis tarpusavyje nebėra ko – šią dieną visos mūsų mielos akvatorijos pražysta burėmis, kaip ir toji mūsų tautos vienybė turėtų sužydėti lyg dr Vinco Kudirkos parašytoje Tautinėje Giesmėje, mūsų himne, nes prisimename į geresnių vėjų pasaulį amžiams išplaukusiuosius ir pamirštame buvusias rietenas, kuomet lietuvių buriuotojai, kad ir kaip šeimyniškai vis tarpusavyje per metus pasiniaugtų, kuris čia kapitonas labiau kapitonesnis, ir dar pasikviečiame tądien po burėmis ir tuos, kurie jomis susižavėjo tik ant kranto, nes lietuvis yra jau gimęs plaukti savo laivėmis pilnomis laisvės vėjo burėmis!

Jau šimtas metų, ir – gero vėjo lietuvių buriuotojams!

Vėjo! Vėjo! Vėjo!