Naujojo Pasaulio kanalas Aistmarėse – kai išties rausi kanalą, o ne svetimus pinigus sau


Esate buriavę Aistmarėse?

Atsakysite, kad gi problematiška ten savo laive nuplaukti:

  • arba turi nusigabenti sausuma iki Vyslos plaukimui pasroviui ar pats įplaukti į Vyslos žiotis per Gdansko įlanką, kur jau tuomet kanalais ir Skarpawa, tarsi atmata į Aistmares kaip Nemunas į Kuršmares (nes šiaip Vyslos žiočių delta yra Gdansko įlankoje Baltijos jūroje);
  • arba dar gali nuleisti tiesiai į Elbingo upę to paties vardo Elbingo (lenk. Elbląg) uoste ar iki jo, ir pan.

Nes juk vienintelis tiesioginis įplaukimas iš Baltijos jūros į Aistmares gi yra tik pro buvusią Piliavą, rusų persivadintą į Baltijską.

O tas uostas ir sąsiauris – juk yra vartai į Karaliaučių, irgi pervadintą į Kaliningradą, ir tai yra, deja, dabar Rusijos Federacijos Baltijos karinio jūrų laivyno pagrindinė jūrinė bazė, perkelta iš Petrapilio vartus kontroliavusio Kronštato, kai per pastaruosius dvejus pasaulinius karus tas rusų ir sovietų laivynas Baltijoje taip ir pratupėjęs vokiečių, atplaukdavusių iš šios Piliavos, tik užblokuotas savo uoste.

Tad ir įplaukti iš Gdansko įlankos į Aistmares pro Piliavą dabar – tai toks galvos ir pasturgalio skausmas vienu metu, ir ne faktas, kad jus dar rusai ten praleis, nepaisant jūsų deklaruojamų gerų ketinimų ir demonstruojamo taikaus plaukimo su burėmis.

Lietuvių Jogailos arba lenkų karaliaus Kazimiero IV ir Elžbietos Habsburgietės sūnus jau Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis suteikia 1505-aisiais laisvos laivybos Vysla teises visiems! (privilegijos faksimilė iš vikės)

Rusai nemato jokio reikalo čia kažkaip taikyti jokios atviros jūros konvencijos dėl sąsiaurių.

Mes taip ir į “savo“ Kuršmarių pietinę rusišką dalį nuburiuoti kada į galvą tokia kvaila mintis šautų negalime, iš anksto eReFijos vizų negavę, tai ką kalbėti apie rusų ir lenkų atsidalintas Aistmares?

Ir jei mums tos Aistmarės paburiavimui kažkaip smalsumo dėlei (siurbėlei, erkei ar krevetei) parūptų, tai gerokai paprasčiau imti ten jau vietoje kokią lenkų jachtą čarteriui, ir tada mėgautis jų uždara Aistmarių akvatorija, taip prie Kuršmarių pripratusiems lietuviams išties labai mažai dar tepažįstama (aš pats tikrai nepažįstu nei vieno, kuris ten yra kada išvis buriavęs – pasigirkite, prašau!).

Lenkiška Aistmarių akvatorija (jūrlapis iš czarter-zalew-wislany.pl)

* * *

Tad lenkai gi šią Aistmarių blokados problemą nusprendė išspręsti paprasčiau – tiesiog sau išsikasdami savo atskirą perkasą per Aistmarių Neriją!

Aišku, išsikasti sugalvojo ne dėl buriuotojų, nors lenkiškai iš vokiečių kalbos toji burė ir komercinė laivyba yra tos pačios žėgliaus šaknies (kuo ir mes vadinome, kol tarpukaryje taip iš latvių burės, reiškusios tik ėriuką, kartu su jų gatve, sau į kalbą nepasiskolinome).

Tokiai lenkams būtinai prakasai per Aistmarių Neriją link Eblingo pirmąkart mintis buvo šovusi dar 1577-aisiais vos prieš metus išrinktam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui dėl Abiejų Tautų Respublikos kilusio iškart po šio išrinkimo (ir vedybų su 52-iejų metų Ona Jogailaite, “mūsiškio“ tada pasimirusio Žygimantėlio sesute, kaip bendra Jogailaičių dinastijos valdove) karo su Gdansku, užsimaniusiu nepriklausomybės nuo lenkų karaliaus valdžios, todėl parėmusio karaliaus rinkimuose vieningai, išskyrus vienintelį žemiau paminėtą vyskupą, Senato pasiūlytą Habsburgų kandidatą, o ne šitą jau likusių šlėktų bendrame Seime sau pasirinktą vengrą iš drakulinės Transilvanijos, kuris 1579-aisiais dar ir mums Vilniuje universitetą įsteigęs.

Vilniaus universiteto steigėjas ir Aistmarių Nerijos kanalo idėjos autorius karalius Steponas Batoras priima rusų kapituliaciją Pskove (iš vikės – © Jan Matejko 1872 m.)

Gdansko uostamiestyje, kuris buvo vienas iš kertinių Hansos Lygos uostų Baltijoje nuo 1358-ųjų, po 1466 metų Torunės taikos atimtas iš kryžiuočių ir priskirtas Karališkai Prūsijai, pavaldžiai Lenkijai, tų vietinių miestiečių karinis maištas kilo dėl to dar čia paminėtojo Žygimanto II Augusto įsteigtos 1568-aisiais Jūrų Komisijos – pirmojo lenkų admiraliteto (kai palyginimui, anglai savo “admirolišką ofisą“ įsistegė dar 1414-aisiais), kuriam vadovavo ir karo laivyną kūrė Gdansko kaštelionas (nuo 1558 m.) Jan Kostka, LDK ir Lenkijos unijos 1569-aisiais Liubline signataras, parėmęs vėliau ir Stepono Batoro išrinkimą lenkų karaliumi. O galutinai gdanskiečius papiktino lenkų primesta 1570-aisiais Gdansko Konstitucija, vadinama Karnkovskio Statutu (lot. Statuta seu Constitutiones Carncovianae).

Šios abi lenkiškos iniciatyvos buvo įvertintos kaip karaliaus valdžios stiprinimas Gdanske, nes gerokai apribojo prie Hansos Lygos liberalių papročių pripratusio uostamiesčio savivaldą – tačiau Jono Kostkos vadovauta Jūrų Komisija ir vyskupo Stanislovo Karnkovskio Statutas galėjo istorijoje, matyt, jau padaryti mūsų bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę išties jūrine.

Galėjo, bet vis tik ši jūrų komisija nustojo veikti 1572-aisiais iškart po karaliaus Žygimanto II Augusto mirties, ir atsinaujino vėl tik 1626-aisiais jau prie Žygimanto III Vasos – pastarasis, primenu savo karalių, buvusių ir didžiausiais Lietuvos kunigaikščiais po Vytauto Didžiojo mirties, taip nežinantiems, tai buvo sūnus Kotrynos Jogailaitės, Žygimanto I Senojo dukros ir Žygimanto II Augusto sesers, ir sūnus švedų karaliaus Jono III, kuris savo ruožtu buvo sūnus švedų karaliaus Gustavo I Vasos arba Eriksono, vadinamo švedų tautos kūrėju.

Tad atkurtasis Abiejų Tautų Respublikos, nors faktiškai – tik lenkų Karūnos, admiralitetas, vadintas Karališkų Laivų Komisija (Komisja Okrętów Królewskich), padėjo ne tik lenkams įsteigti karinio laivyno bazes Hel pusiasalyje, įskaitant Pucką, bet taip lenkams laimėti ir jūrų mūšį prieš švedus prie Olivos 1627-aisiais. Tačiau dėl Seimo nepalaikymo (bandau įsivaizduoti lietuvių šlėktų “entuziazmą“ skirti mokesčių Gdansko įlankos reikalams…), buvo išformuota 1641-aisiais jau šio mirusio karaliaus Žygimanto III Vasos ir jo žmonos Onos Habsburgietės sūnaus karaliaus Vladislovo IV Vasos.

Švedų galeonas – dar vienas “Vasa“, kuris jau to karo su lenkais akvatorijos taip ir nepasiekė, nes apsivožė 1628-aisiais Stokholmo uoste ir paskendo (dabar iškeltas ir yra muziejus – iš vikės foto © Vadim Tolbatov, 2012)

Kadangi Rusijos caru pasiskelbęs tas išnaglėjęs Moskovijos didysis kunigaikštis Jonas IV Piktūnėlė atnaujino 1577-aisiais vėl Livonijos karą dėl Marijos Žemės (ahoy, latviai ir estai!), tai ir tuometinis lenkų karalius ir mūsų LDK didysis kunigaikštis Steponas Batoras spėriai šį savo karinį konfliktą su gdanskiečiais užbaigė jau po metų savo šauniomis verslo derybomis, kad galėtų nukreipti jungtines mūsų ir švedų pajėgas Livonijos karui (ir kuris buvo šauniai 1583-aisiais laimėtas – Rusija neteko priėjimo prie Baltijos jūros, o švedai sau pasiėmė Ingriją, kur dabar Sankt-Peterburgas, nes tik po 1709-ųjų rusų caras Petras I teritoriją atsiėmė Didžiojo Šiaurės karo metu ir ten įkūrė savo vardo sostinę).

Taikos sutartis su Karūna reiškė, kad Gdansko oligarchija išsipirko savo komercines laisves ir pilietines teises už 200 tūkstančių auksinų ir dar už finansinį įsipareigojimą atstatyti per penketą ateinančių metų jų anksčiau šio maišto metu sugriautą iš pykčio ar keršto už primestą statutą Olivos bažnyčią, kuri buvo jau paminėtojo Lenkijos valstybės sekretoriaus Kujavos vyskupo Stanisław Karnkowski pavaldume.

Ir tuo pačiu Lenkijos prekių eksportas vėl buvo nukreiptas nuo lenkiškojo Elbingo (kurį pro Rytprūsių Piliavą iš Aistmarių vis tiek gdanskiečių sąjungininkai danai ir taip blokavo) vėl per vokiškąjį vis mažiau lenkams pavaldų Gdanską.

* * *

Antrąkart prisireikė 1772-aisiais vėl tą kanalą per Aistmarių Neriją prarausti jau Prūsijos karaliui Frydrichui II Didžiajam (visi vokiečiai iki šiol fricais pravardžiuojami nuo šito diego, vadinto Senuoju Fricu – der alte Fritz), kuomet po pirmojo Respublikos padalijimo lenkų Elbingas atiteko Prūsijai, tačiau tas laisvasis miestas Gdanskas ir toliau liko pavaldus Lenkijai.

Antrasis, kuriam irgi prireikė tą Aistmarių Nerijos kanalą išsirausti – Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis bulviakasyje Rytų Pomeranijoje (iš vikės © Robert Müller)

Tada prūsokų vyriausiasis karvedys bei valdovas irgi sugalvojo, kad tas lankstas per Aistmares išplaukiant į Baltiją tik pro Piliavą nėra taip jau komerciškai labai parankus (kaip ir kariniu požiūriu reikia turėti alternatyvą nuo jūrų blokados), ir taip reikia sudaryti dar konkurenciją vokiškam, bet dar ne vokiečių, o lenkų (juk Vokietija sukurta, primenu, tik 1871-aisiais!), Gdanskui.

Tik nespėjus rausimui prisiruošti, taip va šis prūsokų karalius pasimirė 1786-aisiais, o jau 1793-aisiais po antrojo Respublikos padalijimo Gdanskas irgi atiteko protestantiškiesiems Rytprūsiams kaip prijungta tos katalikiškosios (“lenkiškosios“ arba Karūnos) Karališkosios Prūsijos dalis, tad ir prasmės dar rausti tą kanalą per Aistmarių Neriją vardan Elbingo prekybos gerovės iš esmės šiai jau apjungtai Prūsijos karalystei nebeliko.

O tarpukaryje gi Gdansko nepriklausomybės nuo jų klausimą lenkai išsprendė išvis labai paprastai, bet ryžtingai – tiesiog ėmė ir pasistatė savo turimame Pomerelijos (vokiečių vadintoje Vakarų Prūsija) kašubų pajūryje lygioje vietoje Gdynią (to uostamiesčio istorija verta atskiro pasakojimo lietuvių “gilavandenio uosto“ prie Melnragės ar Šventosios uosto “atstatymo“ kontekste!).

Tiesa, po Versalio taikos nuo 1920-ųjų Varmijoje vokiečiams Dancingo Koridoriuje taip pasilikęs Elbingas, arba anksčiau Drūsas, prūsų vadintas Drusuo, ir toliau susisiekdavęs su Baltija iš Aistmarių per tą vokiečių Piliavą Rytprūsiuose, tad kanalui poreikio čia išties labai ir nebuvę, nes Aistmarės laivybai taip faktiškai buvo vokiečių vidaus vandenys.

Pačioje pradžioje mano paminėtas alternatyvinis rusams esamas dabar lenkų vandens kelias iš Gdansko įlankos į Aistmares per Vyslos ištakas ir kanalus (schema iš MarcinPalacz.pl tinklapio)

* * *

O jau po Antrojo Pasaulinio karo už prarastą Vidurio Lietuvą (čia ir Vilnija su mūsų Vilniumi, nors lenkai sako, kad Wilno naszie – t.y. ne mūsų, o jų) su Vakarų Baltarusija (Gardinas ir pan.) ir Vakarų Ukraina (Lvovas ir pan.) gavę mainais dar ir patį iš vokiečių atsiimtą jau Gdanską bei ir pietines Aistmares, kur į pastarąją ir buvo perkeliami lenkai iš Gardino vaivadijos (į Mozūrus, tarkime, kėlėsi Nemenčinė ir pan.).

Tai ir vėl – jau su dviem (!) nuosavais jūriniais uostais Gdansko įlankoje lenkai per savo sovietmetį tuo labai gėlavandeniu ir nuošaliau nuo jūros pakrantės įsikūrusiu Elbingu ir nesirūpinę, nors dar 1945-aisiais Eugeniusz Kwiatkowski, prieškarinis lenkų vicepremjeras, jau pajūrio tolimesnių reikalų komisijoje toliaregiškai siūlė sovietinių lenkų vyriausybei tą kanalą per Aistmarių Neriją vis tik išsirausti.

Tačiau trečiąkart poreikį perkasai per Aistmarių Neriją įgarsino jau tik prieš lenkų savivaldos rinkimus 2006-aisiais to meto premjeras dr Jaroslaw Kaczynski tame pačiame Elbinge, nes tas iš esmės lenkams rusų taip užblokuotas išplaukimas, kaip sakiau, iki šiol va taip ir buvo tik pro buvusią vokiečių Piliavą arba dabar jau rusų Baltijską.

Trečiasis, kuriam šio Aistmarių Nerijos kanalo vėl prisireikė – ir dabar dar vienas įtakingiausių Lenkijos politikų bei PiS (…) partijos lyderis dr Jaroslaw Kaczynski (foto iš Radio ZET)

Kadangi Rusija vis neratifikavo lenkų dar 1991-aisiais pasirašytos aplinkosauginės konvencijos dėl transporto poveikio aplinkai, kuri labai riboja galimybes tame regione vystyti pramoninę veiklą to nesuderinus su kaimyninėmis šalimis, tai ir kanalo rausimo darbai ilgai prasidėti net ne dėl finansinių priežasčių vis negalėjo, tuo pačiu Rusijai nekart spaudžiant lenkus pritarti ir jų dujotekiui Nord Stream arba Baltijos atominei elektrinei Kaliningrado srityje.

O Astrave rusai jau va ir pasistatė – kaip čia taip, kažin, nutiko, kai pamatai Astravo AE buvo padėti dar per “rusapuolinių“ pseudo-konservatorių TS-LKD vyriausybės kadenciją, ką?

Matyt, skirtingai nuo mūsų partškolinio elito, kuris vieną viauksi, o kitą daro, tai lenkai istoriškai po Targovicų konfederacijos labai jautriai į bet kokį kompradorinį rusų interesus atstovaujantį politinį pasireiškimą žiūri (tradiciškai – tai tiesiog tokius zdraicas pakaria, o ne ekselencijomis į valdžią renka).

* * *

Dar taip iki pat 2006-ųjų metų Rusija buvo geranoriškai (sic!) suteikusi galimybę lenkų turistiniams ir keleiviniams laivams išplaukinėti tiek į Baltiją pro Piliavos sąsiaurį, tiek ir jiems lankytis Rusijos Kaliningrado srities uostuose.

Tačiau tą nuo 1991-ųjų leisdavusi (nors savo nuožiūra dažnai užblokuodama kokiu nors pretekstu) tik su Lenkijos vėliava plaukiantiems laivams, vėliau dar motyvuodami ir tuo, kad po to, kai Lenkija 2004-aisiais įstojo į ES, tai nebegalioja 1945-ųjų vienašališkai Lenkijai primestas SSRS “susitarimas“ dėl laisvos laivybos – suprask, pasikeitė valstybinis lenkų statusas, kuriuos okupavo pindosų NATO ir geiropinis Ketvirtas Reichas.

Po minėtų rinkimų lenkų premjeru tapęs jau Donald Tusk 2007-aisiais tą mintį dėl kanalo rausimo tam kartui dar atidėjo, bet Lenkijos URM pasiūlė 2008-aisiais rusams leisti taikų praplaukimą bent jau visiems laivams su ES šalių vėliavomis, tačiau rusai de facto ir toliau leidę tik lenkiškiems, ir tai tik su labai didelėmis išlygomis.

Todėl teko Lenkijos premjerui Donald Tusk pasirašyti 2009-aisiais atskirą laikiną susitarimą su Rusijos Federacija dėl Lenkijos laivų laisvesnio praleidimo per rusiškas Aistmares. Iki tol visa laivyba, kurios 90% sudarė srautas per Elbingo uostą, iš esmės juk apmirė, ir joks pagerėjimas kitokiomis sąlygomis artimiausiu metu ten nenusimatė. Nenuostabu, kad Lenkijos vyriausybė tada 2009-aisiais galutiniai ir apsisprendė dėl šio kanalo rausimo, kuris turėjo būti užbaigtas 2012-aisais.

Tačiau kai jau buvo pasirašytas minėtasis susitarimas, tai Lenkijos Infrastruktūros Ministerija pradžios darbus realistiškai nukėlė į 2017-uosius, ir taip iki 2014-ųjų jokia lenkų vyriausybė kanalo rausimu iš esmės nesirūpinusi.

Senojo kelio pro rusus iš Aistmarių į Baltijos jūrą ir naujojo kelio per Aistmarių Neriją kanalu palyginimas (žemėlapis iš Twoja Pogoda)

* * *

Ir tik 2016-aisiais Lenkijos jūrų ūkio ministras Marek Grobarczyk viešai pranešė, kad kanalas, kuriam vieta parinkta prie Skovronkų kaimelio Aistmarių nerijoje, pavadintas Naujuoju Pasauliu (Kanał żeglugowy Nowy Świat na Mierzei Wiślanej), bus pradėtas rausti 2018-aisiais, visus darbus, kuriuos prižiūrės Gdynios Jūrų Valdyba, planuojant užbaigti 2022-aisiais – paskaičiuota, kad 2024-aisiais regiono transporto bei turizmo sektoriuose tai leistų sukurti iki 3300 naujų darbo vietų.

Dalis lėšų šio kanalo finansavimui ateina su ES pritarimu ir laikantis nuostatos, kad vandens transportas yra aplinkai draugiškesnis ir mažiau taršus, lyginant su sausumos transportu.

Tame kontekste labai pravartu pasilyginti rausiamo-neišrausiamo mūsų Šventosios uosto “atstatymo“ poreikio prioritetus – tai Būtinės naftos (sic!) terminalo laivai ir dar pramoninė žvejyba, kurią ES šiaip yra siekiama Baltijoje dėl žuvų ištekliaus kone išnaikinimo jau išvis uždrausti (o jei tame uoste bus kažkokios pasiklydę turistinės net ne mūsų jachtos, tai jas irgi išgrūda ten kažkur lauk iš Šventosios miestelio ir uosto prie būsimų išorinių molų…).

Sakote, kad visas šitas lenkų tąsymasis su kanalu kažkuo taip primena dar ir mūsiškę Šventosios uosto statymo-nepastatymo rausimo-užnešimo istoriją, kuri dabar perduota vietinei Palangos savivaldybei, smagiai užmarinuojančiai gautus jiems pasipylavoti tuos ES ir LR mūsų pinigus tik į trinkeles aplink Šventosios žiočių esantį baseiną, ir, suprask, gi net lenkai tą patį iš esmės daro, pradžioje taip irgi pasirūpinę tik 501-ojo plento perstatymu.

Tik va tuo visas panašumas su lenkais ir baigiasi.

Nes tas kanalo rausimas, įskaitant šliuzus, apribojančius jūrinio Baltijos vandens patekimą į gėlas Aismares, ten, skirtingai nuo Šventosios, išties jau kelinti metai vyksta pilnu tempu, ir panašu, kad kitąmet kanalas tikrai bus užbaigtas – projektinis ilgis yra 1.3 km, ir 5 m gylis, kuris leis įplaukti jūriniams laivams iki 100 metrų ilgio ir 20 metrų bei 4 metrų grimzlės (galite pasiskaičiuoti, kiek tokių mūsų “šventuosčių“ ten sutilptų)

Aistmarių Nerijos kanalo įrengimų schema (iš wyborcza.pl)

* * *

Išraustas gruntas yra pilamas į atskirą 2-3 metrų virš jūros lygio Aistmarėse iškilsiančią salą, kurios plotas sudarys 180–200 ha (taip 1.192 km skersai ir 1.932 km išilgai) – pagal suderintą Natura 2000 planą, ši sala taps draustiniu čia perėsiantiems paukščiams.

Tik va dėl šios pavadinimo, kuris kol kas neoficialus, tačiau konkurse laimėjęs tarp Rukwiel (pajūrinės stoklės – cakile maritima), Wodniczka (meldinės nendrinukės ­- acrocephalus paludicola), Bursztynowa (gintarinė) ir Brajan Chlebowski (vaikas, žuvęs 2005-aisiais Lodzėje per gaisrą, spėjęs dar paskambinti ugniagesiams ir iškviesti pagalbą, taip išgelbėdamas kaimynus), tai truputį lietuviams bus irgi apmaudu – nes toji Wyspa Estyska pažodžiui gi išverčiama kaip… Estų sala!

Ir vėl tie prakeikti estai – dabar dar ir su lenkais susimokę!

Tik, be abejo, kaip šios marios nėra estų, o aisčių, taip ir toji sala, kai jos pavadinimą jau patvirtins oficialiai Lenkijos vyriausybė, turėtų lietuviškai irgi taip vadintis Aisčių sala.

Aisčiais juk vadintos vakarų baltų gentys, tame tarpe nuo IX amžiaus jau visokių prūsų šiame Aistmarių (lot. Estmare) regione, kurios buvo vadinamos dar Gėlosiomis su kopų nerija (lot. Mare Recens et Neriam) 1246 metų kryžiuočių kronikose, taip atskiriant nuo sūrių Baltijos “marių“ (lot. Mare Salsum).

Ir jau 1288-aisiais kryžiuočiai taip tiesiog išsivertė sau į vokiečių kalbą kaip Frisches Haff – t.y. Gėloji Įlanka, dėl ko pažodžiui buvo dar žinoma ir kaip fryzų įlanka, nors patys fryzai yra vokiečiams Rytų jūroje, kuo vokiečiai vadina Baltiją tuo Ostsee nuo… Estmare, o Nyderlandų ir šiaurės vakarų vokiečių pakrantėse Šiaurės jūroje.

Rytprūsiams priklausiusios Aistmarės ir… kaip ir Kuršmarėms būdingais burvalčių vėtrungių ženklais tik kiek kitokiu spalviniu žymėjimu (iš ostpreussen.net)

Tai va, sūnūs ir dukros paskutinių Europos pagonių (visokių šiaurinių suomių neskaičiuojant, aišku) krašte tarp Švč. Mergelės Marijos (dar – Livonijos) ir Šv. Petro (dar – Rytprūsių) žemių – mokykitės geografijos ir istorijos, o tai po to paklysite tarp salų, nerijų, marių ir įlankų!

* * *

Ir jei kitąmet lenkai šį prie Skovronkų rausiamą Aistmarių nerijoje kanalą tikrai užbaigs, tai po šitos virusinės pandemijos ir karantinų aš jums siūlau tuo Naujojo Pasaulio kanalu jau ir pasinaudoti ir tose Aistmarėse paburiuoti kaip tikriems aisčių palikuoniams, net jei tie lietuviai nelabai istorijoje į mares pas estus, kuršius ar aisčius ir veržėsi.

Na, o mes ir toliau sau spragėsius triaukšdami smagiai lauksime tolimesnių Šventosios uosto “atstatymo“ nuotykių – kol kas tiktokiniam pudeliukui™ ekonomikos ministerės kėdėje labiau tik kosTmosas rūpi (gal ne kanalą raus, o statys liftą nuo čia iki Marso).

Iki to laiko – tai pasižiūrėkime lenkų sukurtą šio Aistmarių Nerijos Kanał żeglugowy Nowy Świat vizualizaciją:

Ahoy!

Autorių galima paremti Patreone – ačiū!

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.