Paburbėjimas apie burvaltes Lietuvoje

Kai publikavau Simo Butavičiaus 540 km žygio burvalte “Utopia“ nuo Palūšės iki Nidos aprašymą, tai sakiau, kad dar paburbėsiu.

Ne, ne ant Simo – su juo viskas gerai, ir sveikas jis, ir gyvas, ir turės ką vaikams bei anūkams papasakoti, o jei užklups demensija arba alzhaimeris pasakoti tingės, tai visada į šį tinklaraštį nurodyti galės.

Aš taip pradžioje apie savo džiugesį dėl tos jo kelionės burvalte, jums leidus (t.y. plaukė jis ir be jūsų leidimo, bet aš pasidžiaugsiu, jei leidžiate – ačiū iškart!).

Kas mane dar džiugina jau ne iš vandens turizmo, bet buriavimo pusės – Simas išties pats to labai nesiekdamas, bet populiarina buriavimą burvaltėmis (Simo foto):

Kurios pagaliau galėtų (na, ne tokios gal “dėžės“ kaip jo Utopia…), po šimc silkių, gi būti labiau prieinamos ir masiškiau naudojamos Lietuvoje, nei kad vis dar (!) yra dabar, kai bent jau vaikams sporto klubuose galima kokiu Optimist paburiuoti, o perspektyvūs dar dar kažkiek gali tikėtis Laser!

Suaugę diedai, ar netgi paaugęs jaunimas, kuomet gal tik ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamos išimtys tik patvirtina taisyklę, lipa iškart tik į jachtas, ir nelabai kas turškiasi savo malonumui su burvaltėmis, jei tos skirtos ne regatoms, kur kokią bronzine glazūra plastmasinę taurę galima išlošti, o tiesiog turizmui ir laisvalaikio praleidimui – įskaitant ir keliones po Lietuvą, nors šiaip burvaltė yra gero pusdienio malonumas ant vandens.

Ir ne, skirtingai nuo sportinių, tokios burvaltės paprastai yra stovesnės, mažiau “šlapios“ eigoje, bei neprašo jokių joms atkrenavimo diržų ir tiek pastangų, įskaitant kūno masę, tą jų padidintą buringumą atsverti prie tokio lenktynėms pamažinto “korpusingumo“.

Viena iš burvalčių, kurios padarė madingu tokį laisvalaikio būdą – mano 2016 m. foto iš Nacionalinio Jūreivystės Muziejaus Griniče prie Londono.

Tiesą sakant, netgi ir nedidelę jachtą vidaus vandenims iš Švedijos įsigyti galima gal net pigiau, nei vietoje čia kokią burvaltę, jei sugalvotum dar iš bėdos ir valtims stiebus pats prisitaikyti.

Mano draugas buriuotojas Ernestas (jis plaukė su manimi Egėjuje kaip chief mate, nors pirmąkart išvis gyvenime, tai aš jo jachtoje buriavau, ir sutapk, kad pakliuvome per tą pirmąjį kartą tuomet į švalą Galvėje, kai prie Žaliųjų Ežerų ir žmogus žuvo!) Trakuose valtis nuomoja, tai jau iš esmės galutinai perėjo prie minamų katamaranų – sako, net kai kažkada seniai jo viena valtis buvo į burvaltę paverčiama, tai susidomėjimas buvo per menkas, kad ir toliau šią paburiavimui greta kitų savo irklinių valčių siūlytų.

Ir net tie išsinuomavę, tai tuomet nelabai toliau prieplaukos tenuplaukė. Ir išvis buvo vienas vargas su tokiais klientais, nekalbant jau apie tuos, kuriems buvo dar ir turėtą burlentę išnuomavęs – tai po to pats valtimi plaukė parsivežti nuburiavusio tik į vieną pusę, bet nebegalinčio sugrįžti atgal… Dabar, žinote, visi SUPistai tas burlentes išvis jau tik tiesiog irkluoja, o ne jomis buriuoja.

Kitaip tariant, pabandykite va patys išsinuomoti ne valtį ar minamą katamaraną, bet burvaltę Galvėje, Kauno mariose ar kitur – sakoma, kokia paklausa, tokia ir pasiūla, aišku, o paklausa ir tėra tokia, kad jos… iš esmės net ir nėra.

Nes įgūdžių burvaltėmis buriuoti ir susiformavusių įpročių tautiečiuose banaliai irgi nėra.

Panašu, kad Trakuose pirmeiviai lenkai irgi labiau mėgo kylines jachtas, nei burvaltes (foto iš Vilniaus Jachtklubo tinklapio)

Tas įgūdžių buriuoti nebuvimas gali būti viena iš esminių priežasčių.

Bet, kita vertus, už burvaltę, jei rasite, iš jūsų tokiam pasiplaukiojimui paprašys kaip už jachtą (ko ne tik lietuvių žurnalistai, bet net ir Klaipėdoje vykstančios Jūros šventės organizatoriai neskiria, net Optimist burvaltes vadindami “jachtomis“…), tai, sakykite, kur tą alų su paimtomis kartu panikėmis geriau gerti bei neapsivožti su viskuo ir visomis prie kokio neapsižiūrėto škvaliuko, nes spoksota tąkart konkrečiai tik į iškilią décolleté?

Beje, dar man gerokai prieš išsiniogiant iš Lietuvos (pa)gyventi į Londoną, mes abu su Dėde Romu ieškojome man burvaltės (nes nu kam man ta jachta, kaip tada paikiai mąsčiau?!) – tai va abu banaliai nieko ir neradome, nes iš tuomet “surastų“ buvo:

1. pas Kastytį pažiūrėk, gal kokią lūženą sandėliuke turi;
2. visiškai kiauras Finn Palūšėje ir be burinės įrangos (“tamsta trenerį“ Romualdą tuomet susuko žiaurus radikulitas, tai jis praleido progą pasakyti pardavėjui, ką galvoja apie jį ir jo visą giminę iki pat probobutės mergautinių baudžiavos laikų, ir ką su ja ant šieno dvarininkas darė iškreiptu būdu, ką reikėtų taip irgi padaryti su tuo pardavinėtoju, sukčiaujančiu skelbimuose ir gaišinančiu mūsų laiką bei švaistančiu degalus iki jo nuvažiuoti);
3. kažkur Plateliuose dar vienas okupacinius sovietų (gerai, kad ne nacių) laikus menantis paskendęs Finn yra, tai gal galima būtų ištraukti;
4. kažkas iš senių dar nuo sovietmečio iš profsojūzinio “jachtklubo“ nurašyto inventoriaus priglaudę turi – reikia ieškoti;
5. ir pan.

Neįtikėtina, bet burvaltę aptikau Trakuose prie Pusiasalio pilies 2014 metų gruodį… (mano foto)

Nors iki Nepriklausomybės atkūrimo, tai ar per sovietmetį, ar dar ir tarpukariu, bet buriavimas visų pirma natūraliai buvo labiau siejamas su burvaltėmis, nei su jachtomis, kaip yra dabar!

Dabar visi išponėjo ir prakuto – dabar buriuojama net ežeruose jūrinėmis jachtomis.

Tarpukariu lietuvių jūreiviai ruošiasi iškylai burvalte (Daumanto Čibo nuotrauka iš LCVA, P-11391)

Nesakau, kad buriavimo burvaltėmis išvis nėra – jis yra, tačiau tai veikiau laisvalaikio tik sportinė pramoga, o ne turistinė ar poilsinė. Na, čia kaip pirkti tik sportinį automobilį važinėjimui autodrome, o pačiam visur ir toliau naudotis viešuoju transportu.

O dar ir tai, kad mokyklose jau visur yra jaunieji šauliai, bet per darbų (dabar vadinasi – technologijų) pamokas juk ne burvaltės irgi statomos, tarsi paaugliai tėra tik “militaristai“, o niekaip negali būti “buriuotojais“, kurie patys per tas pamokas sau burvaltes ir pasistatytų, užuot siuvinėję kryžiuku ir drože obliumi taburetes (burės ir korpusas gi!), ir kurie savo jauną energiją vietoje šauliavimo nukreiptų sujūrėjimo linkme, nes nuo kažko juk reikia pradėti jaunimui tą kelią į jūras (ironiška, Varėnos tvenkiniai vadinami “jūra“, tarp kitko) – ir tik nerėkite dabar, kad “rusai puola“, o aš čia taip raginu jiems “pasiduoti“!

Liūdnoka situacija ir bendrai su skautavimu, ir konkrečiai su jūros skautais, kuriems šių burvalčių reikėtų, ir jų šio dabar vietoje masinio tik labai marginalaus judėjimo išsekimu – jūs nematote jų tokios gausos burvaltėmis visur plaukiojančių, nors teoriškai užtenka Lietuvoje ir vaikams tinkamų vandens telkinių tam, ir netgi upių jų žygiams bei “nuplaukti į svečius“ į kitas draugoves – ne visos paežerės dar prichvatizuotos juk, o ir upėse knibžda tymbildinginio ofisinio planktono baidares irkluojančio.

O po to dar stebimės, kodėl tie mūsų net laivyno (sic!) karininkai yra tik “sodininkais“, o ne buriuotojais!

Jūrų skautai buriuoja savadarbe burvalte 1938 metais (foto iš LCVA, P-03506)

Taip, tarpukaryje skautavimas buvo valstybės remiamas reikalas, bet ir jachklubų bei buriavimo klubų buvo keliskart daugiau, nei yra dabar, ir suprantu, kad vienintelei nacionalinei buriavimo organizacijai LBS terūpi tik sportiniai pasiekimai, nes pagal šiuos jie juk finansavimą iš Sporto Departamento gauna, o ne gyvena iš savo narių ir rėmėjų tiesioginių įnašų.

Gali būti, kad ir juos, ir jus tokia situacija visiškai tenkina, ir nematote tame jokios problemos, nes esate gonščikai, tai ir kaška dariti™, suprantama, nėra jokio motyvo, o aš čia kaip visada pabumbėsiu – ir praeis.

Tuomet ir iš esmės buriavimui burvaltėmis skirtas vadovėlis, kad ir išleistas su klaidomis lietuviškai, nelabai irgi teturės prasmės – net patiems vaikams, nes “nu tai treneriukas paaiškys, ką yr!“

Pastebėsiu, kad tradicinės lietuvninkų darbo valtys kurėnai – buvo gi irgi burvaltėmis.

Ir liūdnoka, kad lietuviui šis visiškai darbinis užsiiėmimas nėra įaugęs į tautos genetiką (kitaip tariant, netapęs kasdieninės kultūros dalimi, nes juk ne visi “sportinykai“) – juk ir valtis mums kalboje tik iš dalies moteriškos giminės (kaip žuvis – suprasi, lydeka ten ar karosas, neapkalbant politikų!), kol nepavadini jau išties burvalte.

O kad jau apie valtis ir baidares, tai juk mes turime irgi tik vieną irklavimą, kai anglai turi savo kalboje net tris: rowing, paddling, sculling – poreikio skirtingais būdais valtį irkluoti, matyt, lietuviui išties ir nebuvo, tai viską ir mes tik irkluojam. Nors juk šie trys veiksmai tikrai skiriasi. Jūs atskirtumėte, kur irklas dilėje, o kur juo “kasiesi“ kaip ant tos SUPu paverstos burine buvusios lentos, o ir varytis vienu irklu jo neištraukiant laivagalyje tarsi sraigtu – net ir niekas neišmokęs?

Taip ir nunešimą (dzūk. dreifą) sumažinančią plokštumą mes linkę vadinti tik kaip ruskiai – švertu (vok. Schwert – kalavijas), nors Kuršmarių lietuvninkai, nepaisant vokietinimo, tą sau vadino lietuvišku žodžiu šliūžė.

Į tą darkart atkreipiau dėmesį, kai Simas manęs paklausė, kaip jam išversti jo burvaltėje tą naudojamą šliūžę iš angliškojo leeboard (“pavėjinė lenta“). O juk dar yra ir daggerboard (“durklinė lente“) bei centerboard (“vidurio lenta“) – neburiuojant įvairių rūšių burvaltėmis tie skirtumai ir kalboje netampa aktualūs, nes, tikrai, o tai koks skirtumas?

Kuršmarių darbinės burvaltės 1938 m. (foto iš LCVA, A201-P002)

Jei poreikio vietos jaunimui ar vietiniams romantikams nėra, ir nėra ne tik jokio palaikymo infrastruktūros kūrimui, bet net ir banalių teisinių galimybių, tai ir geros iniciatyvos gali numirti net neprasidėję, kaip tai nutikę su Dariaus “Bitlo“ Gerasimavičiaus 2016 metų bandymu Dauguose paskatinti vietinių buriavimą – buvo smagu čiabuviams tamkart papramogauti, bet nei jis privažinės į ten su jais užsiimti, nei jis ims ir padovanos jiems visą reikiamą inventorių.

Beje, jei klausiate, tai Daugai iki karo uostelį ir elingus turėjo, o ir šiais laikais mano dabar gyvenamoje Varėnoje prie tos jų “Varėnos jūros“ irgi savo laiku “valčių stotis“ su restoranu (sic!) buvo privatizuota, taip ir netapusi, deja, jokiu vietos “jachtklubu“, nes nuo Linksmųjų Devyniasdešimtųjų šašlykas visada buvo ir lieka prioritetuose aukščiau valties ant vandens.

Nuoširdžiai, tai čia entuziastų kažką pradėti daryti surasčiau pradžiai lygiai pusantro – mane įskaitant.

Neapsimoka, sako. O ir “neįdomu“ niekam.

Ir jei pažiūrėsite netgi ežeringus kraštus Lietuvoje, tai jie tušti ant vandens – burių ten nėra, o ir prie kranto nelabai ką tenuveiksi, nes arba prichvatizuotos pakrantės, arba vietos biurokratija teisiškai net neleis jokio statinio ar prieplaukos įrengti, nes “saugotina“, suprask.

Arba netgi dar ir nugriaus buldozeriu anksčiau jau įteisintus, kaip tą Kaune šiemet padarė – čia taip Kaune buriavimas vystomas, aha.

Ukmergės (!) jachklubo 1936 metų įstatai (iš LCVA, f. 933, ap. 1, b. 1825, l. 1–4 a. p.)

O tų valtinių (hipster. elingų – pašiūrių laivams laikyti) ir prieplaukų net ir burvaltėms gi reikia – nepritampysi su priekabomis ir neprivežiosi kaskart ant mašinos stogo kaip Simas, ypač jei gyveni daugiabutyje.

Aš prie savo kabrioleto juk irgi neprisikabinsiu ir nepavežiosiu (anuomet, kai ieškojau įsigyti burvaltę, tai vairavau visureigį, jei klausiate – ten, nuėmus stogą ir atlenkus sėdynes, galima buvo išvis sunkvežimiuką padaryti ir iškart į kėbulą įmesti, ir dar garažą vietoje elingo turėjau). O jei ir tampyčiau, tai dabar jau į ketvirtą daugiabučio aukštą be lifto net nepatampysiu, kad balkone iki kito paburiavimo laikyčiau.

Ir aš toks “netinkamai“ būsto klausimą išsprendęs šiuo požiūriu – juk tikrai ne vienas.

Tad masiniam buriavimui burvaltėmis reikalingas ne tik pats plaukiojantis inventorius, bet ir klubai, galintys valdyti kažkokius įrenginius ir patalpas pakrantėse. O tai kas čia taip ims ir dykai duos, ką? Apie investavimo variantą jau rašiau – skaityti apie šašlykus aukščiau.

Juolab, kad mūsų uabčikai Kaune ar Klaipėdoje, apsišaukiantys “jachtklubais“, irgi juk yra nelabai apie buriavimą – ten ir vaikučiai su savo burvaltyčių buriavimu reikalingi tik tiek, kiek savivaldybė dar finansuoja šitą atrakcioną (neįžeidžiant nuoširdžiai šiai veiklai atsidavusių trenerių), ir kiek dabar vaikučiai pasitarnavo būti gyvais skydais, užpuolant tuos “nepriklausomybininkus“ Neptūno įlankoje.

Kauno (buvęs Lietuvos) Jachtklubas prašo 1934-aisiais Kūno Kultūros Rūmų jų laivybai sužymėti saugų vandens kelią Nemunu nuo Kauno – jei ne iki Merkinės, tai bent iki Birštono (iš LCVA, f. 933, ap. 1, b. 274, l. 17).

Bet gana čia plėstis man, ir gana jau man bumbėti – jei burvalčių reikės, tai juk tikrai tikrai kažkas kitas gal ir padarys, nes arba bus tiek visiškai durnas, arba jam apsimokės. Na, parūpins palaikymą iš vietos savivaldybės, išsikaulins finansavimą iš biudžeto ar kokius ES fondus įsisavins.

Ir jei taip netyčia organizuos ne kaip prieplaukas Nemune ar Šventosios “jachtų uostą“, tai kažkada kažkaip… nu bet gal ir gausis mano moraliniam pasitenkinimui sukelti, nors aš jau tam laikui, ko gero, būsiu tik koks kretantis senukas, kuris gal ir savo vardo neprisimins, ir kodėl jam čia dabar džiūgauti reikėtų, kai ir taip viskas ikigai (ša, husarai!).

O kol kas Lietuvoje dar vis nemadinga dienomis va taip burvaltėse turkštis ant vandens, ir net aš to nedarau. Tai susėskime visi su kebabu vienoje rankoje ir išmaniuoju kitoje, ir palaukime – kinai sako, kad jei ilgai prie upės sėdėsi, tai srovė būtinai praneš tavo priešo lavoną… Ir gal kokią burvaltę, iš kurios kažkas draugiškai pamos. Po to visi pasiselfinsime ir papostinsime instagramuose bei feisbukuose vardan laikų.

Ai, nu ir gerai – ir todėl jau dabar mums tik daugiau tokių entuziastų kaip Simas!

Tikiuosi, kad šitas mano paburbėjimas atsakė į klausimą tiems glušiams, kurie tąkart dar nesuprato, o kas čia ypatingo ar net pozityvaus, kad tokie kaip Simas plaukia burvaltėmis per Lietuvą, ir kur jau čia tas “tautos įjūrinimas“. Tai gal ir neikite į bažnyčią – ten, popiežius gėjus įteisino! patarlė sako, gi prilupti gali, aha.

O aš – laiminu jus, broliai ir sesės po burėmis, tokiems ir kitiems tolimesniems artojų tautos plaukimo į jūras per marias žygiams!

Aleliuja ir ahoy!

Ir ta proga jums bonus klipas prie mano teksto irgi su tokių burvalčių turizmo, kaip Simas, entuziastu anglu, gyvenančiu Prancūzijoje, kur šis užsiėmimas, panašu, dar populiaresnis – Roger Barnes: